BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Užfiksuoti akimirką

Kūryba 2012-04-04

Aš prieinu arčiau jos ir atsistoju šalia. Abu pažvelgėme į besileidžiantį ryškų saulės diską, neriantį į jūros horizonto liniją. Tolumoje mačiau kaip vanduo nusidažo ryškiu raudoniu. Kraujo spalva. Meilės spalva.

Ji stovėjo ant pečių užsimetusi mano džemperį. Jos balta suknelė vos lietė pliažo smėlį, o vėjas žaismingai taršė plaukus į visas šalis.

-Kaip jautiesi? - paklausiau galiausiai išdrįsęs.

-Net nežinau. - truktelėjo ši pečiais. - Viskas taip keista ir taip nauja.

Aš šyptelėjau nuleidęs galvą. Šiandien buvo viena svarbiausia mūsų gyvenimo diena. Ji stovėjo čia, šalia manęs, vilkėdama gražią baltą suknelę, o aš kostiumą. Paskutiniai saulės spinduliai, kovojantys su artėjančia naktimi, laižė auksinį žiedą ant jos piršto.

-Ačiū. - tarė ji pažvelgusi į mane.

-Už ką? - nesupratau.

-Tiesiog, kad esi čia. Tai man labai daug ką reiškia.

Aš apkabinau ją per pečius plačiai šypsodamasis. Jutau kaip širdis staigiai plaka. Užuodžiau jos gaivius kvepalus, vėjo taršomi plaukai glostė man veidą, vakaro šaltas oras jau gėlė pirštus, bet tai nerūpėjo. Norėjau stovėti čia amžinai, stipriai ją apsikabinęs ir niekada daugiau nepaleisti. Žinojau kokia ji laiminga ir niekada nedrįsiu jos įskaudinti ar atimti laimę.

-Kai šiandien tave pamačiau su šia suknele… - prabilau tyliai. - Tu atrodai fantastiškai. Aš…

Skaudžiai nurijęs seiles prisimerkiau.

-Aš tik norėjau pasakyti, kad šis vaizdas išliks mano akyse visą gyvenimą ir… aš norėčiau, kad galėčiau jį įsirėminti ir turėti. Aš… Aš tave tikrai myliu.

Ji pažvelgė į mane, kreivai šyptelėdama.

-Atleisk. - tarė ji. - Atleisk man. Tu man toks geras draugas, esi pats geriausias žmogus pasaulyje.

-Bet akivaizdu, kad jis geresnis.

-Jam aš jaučiu kitokius jausmus. - ji dar tvirčiau susisupo į mano džemperį.

-Tu manęs nemyli, nes aš kitoks. - linktelėjau. - Suprantu. Manai, kad esu kvailas, niekam tikęs.

-Netiesa! - piktai atšovė ji. - Pats žinai, kad tai netiesa. Kaip gali taip šnekėti? Po šitiek laiko mūsų draugystės tu drįsti spjauti man į veidą mano vestuvių dieną tai?

-AŠ TAU NERŪPIU! - sušukau piktai ir ji, išsigandusi atšoko nuo mano krūtinės.

-Austėja! - suriko ji. - Austėja greičiau ateik čia!

-Ne, ne… - išsigandęs riktelėjau. - Ne… paklausyk. Aš nenorėjau tavęs išgąsdinti ir…

-O, taip. Bet tau pavyko. Ačiū, kad viską sugriovei.

Aš ėmiau rėkti, verkti ir trankytis. Ji dar garsiau pašaukė jau atbėgančią Austėją su dar keliais vyrais. Jos balse išgirdau baimę ir paniką.

Nespėjau nė susivokti, kai vyrai čiupo man už rankų, klykiantį pargriovė ant smėlio, o sunerimus austėja atidarė vaistinėlę.

-Eik brangioji. - paprašė slaugė. - Eik, eik. Jam vėl priepuolis. Tu nepadėsi.

O ji stovėjo, nežinodamas ką pasakyti, ką daryti, matydama kaip aš krataus ir purtaus, prispaustas prie žemės stiprių vyrų rankų ir šaukiu jos vardą taip tarsi ją matyčiau paskutinį kartą. Žmonės tolumoje jau sukluso ir pritildė muziką. Tada pajutau kaip adata įsminga į mano odą ir maloni šiluma, pradžioje sukėlusi skausmą, maloniai ima tekėti gyslomis.

-Viskas gerai. - atsiklaupusi šyptelėjo sena moteris, Austėja. - Viskas gerai. Tuoj praeis. Mes eisime pažaisti, eisime pavalgyti ledų, o po to važiuosime namo.

-Bet aš… aš nenoriu. - sulemenau neaiškiai.

-Viskas gerai, branguti. - glostė man skruostus ji. - Viskas gerai.

Ji pakilo ant kojų ir priėjo prie vis dar stovinčios nuotakos.

-Vargšelis, - iširdau slaugės žodžius. - Jis taip tave myli, kad liga neleidžia jam kontroliuoti savęs.

-Jis tampa agresyviu.

-Dabar jau viskas gerai. Manau ryt galėsite vėl susitikti. Negaliu atsidėkoti, kokia jūs dosni, kad pakvietėte jį į šias vestuves. Juk esate tokie draugai.

Po truputį vaizdas ėmė niauktis, o garsai slopti. Mano raumenys atsipalaidavo, akių vokai tapo sunkūs.

Paskutinis vaizdas, kurį dar spėjau užčiuopti - susirūpinęs nuotakos žvilgsnis. Tačiau prieš užmerkdamas akis aš viduje, savo sieloje, įsirėminau akimirką, kai mes kartu stovėjome prieš skęstančią vakaro saulę ir atrodėme kaip tikrai, niekuomet neišskiriama pora.

Rodyk draugams

Žiūrint filmus su draugais

Kūryba, juokinga 2012-03-08

Tiesą pasakius filmus žiūrėti mėgstu vienas. Atsisėdi sau, niekas nekalba, niekas nemaišo, niekas neklausinėja kas bus ar nepasako, kas bus, kas yra dar blogiau… Ypač jeigu žiūriu labai rimtą dramą ar istorinį filmą, kuriame svarbu susikoncetravimas.

Drama. Sėdim kokie penkiese. Mano draugai:

Tuo tarpu aš:

Bandau susikaupti, bet kaip tau išeis tai padaryti… Todėl dramas žiūriu vienas arba jau su labai rimtais žmonėmis.

Pamenu buvo kartas, kai žiūrėjau filmą kine. Ir šale kažkokia mergina nebuvo išsijungusi mobilaus. Vajė… O vieta filme kaip tyčia buvo įtempta. Tokiu atveju jos skambutis prilygo sunkaus roko muzikai vidury nakties garsui.

Nekenčiu kai žmonės ima klausinėti kas bus toliau. O tai jie vėl susitiks? O tai jis mirs gale? Jaučiu, kad ją tuoj čia kažkur užpuls, ar ne? Ir aš tiesiog… na…

Ir kai jie iš tiesų atspėja, kad taip nutiks pamatau jų veide kažką panašaus į:

Dar nekenčiu rinktis filmų. Ei, sakau, čia yra vienas geras, daug efektų, visi giria ir t.t., verta pažiūrėti. Ne, sako kiti, žiūrim kokią komediją romantinę. Bet sakau, kad jūs net nežiūrėsite, nes jums po dešimt min pabos. Ne, žiūrim vis tiek. Na ok. Tebūnie.

O siaubo filmus žiūrėti su draugais kartais yra gerai. Išskyrus tuos atvejus, kai tau į ranką suleidžia nagus arba šalimais kas nors suklykia taip labiau išgąsdindami mane, nei pati scena filme. Tačiau dažniausiai siaubo filmas su draugais tampa lengvesnis, juokingesnis. Pats filmas, žinoma, efektą siaubo jausmo praranda, bet bent jau po to nebijai po namus vaikščioti.

Žodžiu yra ir pliusų, ir minusų.

Bet viena tikrai aišku. Reikia labai atsargiai rinktis su kuo ir kokį filmą žiūrėti.

P.S. Jokio asmeniškumo, draugai!

P.S.2. Perskaitę šį įrašą kitą kartą, kai pasiūlysiu pažiūrėti filmą jų išraiškos bus kažkas tokio:

Like, seriously? Now you wanna watch movie with us? GTFO

Rodyk draugams

Aš, ji ir visiška tyla

Kūryba 2012-01-24

Aš. Ji. Visiška tyla. Aš įkvėpiu giliai šalto oro, prisirpusio drėgmės. Atsisuku į ją ir nusišypsau. O ji guli tokia… tokia trapi. Sunkiai suvokiama ir mistiška. Ji tiesiog guli, žiūri į apniūkusį dangų, kuriame plaukioja pilvoti ir tamsūs debesys. Ir jai visai nerūpi, kad nakties danguje per juos nesimato žvaigždžių. Ji nepyko, kad šįkart nebuvo ir gražaus saulėlydžio. Viskas pilka ir niūru, o ji vis tiek šypsos.

Aš pajutau kaip stipriai plaka mano širdis. Jaučiausi toks lengvas, paprastas. Visos problemos, visas sunkumas taip staiga ir netikėtai dingo. Aš tvirčiau suspaudžiau jos ranką.

-Bijai? - išgirdau tylų jos balsą.

-Neįsivaizduoju. - sulemenau.

Kas bus toliau? Turiu omeny…. taip, mūsų santykiai visuomet buvo kiek įdomesni. Mes niekuomet nesupratome ar verta toliau šiuos tęsti, tačiau vis tiek laikėmės vieno kito. O dabar staiga, šią naktį, jaučiu ir žinau, kad abiejų mūsų kūnus apėmė ramybė. Ar tai kas šiandien nutiko reiškia, jog mes esame amžinai surišti? O gal tai reiškia, kad ne už ilgo mūsų keliai išsiskirs? Tai, ką kartu patyrėme vos prieš pusvalandį buvo sunkiai apibūdinama.

Gulime supynę rankas. Tylėdami. Ji, aš ir visiška tyla. Šaltis, gaubiantis naktį, rodos, tuoj perskros mūsų kūnus kiaurai.

-Žinai… - vos girdimai tariau. - Esi ir buvai man labai svarbi. Atleisk man už viską, prašau.

-Viskas gerai. Tai jau praietyje. - ramiu balsu atsakė ji. Tokiu ramiu, kad net širdis ėmė plakti lėčiau. Bet aš žinojau, jog negaliu to palikti šitaip.

-Aš tik norėjau pasakyti, kad labai tave myliu. - tęsiau. - Žinau, jog tavo tėvai po šiąnakt manęs nekęs. Žinau, kad jie mane prakeiks ir taip - aš kaltas dėl to.

-Mes abu kalti.

-Aš vienintelis, kuris sakė jog nieko nebus. Nereikėjo mums tiek gerti, nereikėjo tokiems…

-Ei, - dabar pajutau susirūpinimą ir jos balse. - Kad ir kas toliau bus, kad ir ką aš pamatysiu man nesvarbu. Nutiko, kas nutiko.- ir tvirtai pabrėžė paskutinius žodžius.

Aš linktelėjau. Ji teisi. Su šia mintimi tolumoje išgirdau kaukiančias greitosios sirenas.

Aš paraginau ją eiti, pasitikti jų.

Mes pakilome nuo rasotos žolės ir vis dar laikydamiesi vienas kitam už rankų žengėme per laukus link kelio. Tolumoje mačiau jau sustojusį ir mėlynom šviesom žybsiantį greitosios pagalbos automobilį. Mes priėjome prie apvirtusios mašinos. Štai ten - kiek kairiau, matyti nulaužtas storas kamienas. Greitis buvo didelis ir automobilis sugebėjo net šį nuversti.

O tada aš pamačiau save. Mano kūną traukė iš automobilio, sutrikę medikai kvietė antrą ekipažą, ekspertus ir policiją. Ji stovėjo rami. Tokia pat kaip ir ten laukuose. Ji žvelgė kaip gležnas paauglės kūnas yra užsegamas ant neštuvų, maiše. Šalia jos - užsegė ir mano.

Ir staiga viskas pranyko. Garsai, panika, siaubas ir neviltis. Liko tik tirštas rūkas ir ji, vis dar laikanti mano ranką. Tarsi pajutusi mano ramumą ji nusišypsojo.

Aš, ji ir visiška tyla.

Begalinė, amžina tyla.

Rodyk draugams

Aš neturiu gyvenimo…

Kūryba, įdomu 2011-11-02

…be kompiuterio.

Studentaujant Danijoje supratau, kad kompiuteris… mano mylimasis, šiltas ir geriausias kompiuteris, yra vienas iš brangiausių ir vertingiausių dalykų, ką turiu. Skamba absurdiškai, žinau tai. Bet hm… Mano padėtis, kiek kitokia nei lietuvių studentų. Visų pirma, man reikia sukontaktuoti su tėvais. Be kompo - tai sunkiai įmanoma padaryti nemokamai. Visų antra, man reikia stebėti, kas vyksta pasaulyje. Danų kalbos dar nemoku, tad laikraščiai nepadės. Visų trečia…. ok, tokie dalykai kaip skaitymas, namų darbai, projektai, tvarkaraščiai yra ir pas lietuvių studentus.

Kartą užstrigo man Windowsai. Atsikeliu ryte, saulė šviečia, nuotaika puiki. Įjungiu kompą. Ir, Dievaži. Neužkrauna Windowsų. Damn it!

Visai nelinksma. Perkraunu. Dar kartą. Dar kartą. Ir dar…. nieko. Panika. Siaubas. Ką daryti? Reikia dėkoti savo lemčiai, kad turiu draugų, kurie gali padėti. Ir hm… Ok. Jie išsaugo info, man perkuria man viską, sutvarko. Tavo širdis visą laiką žiauriai daužosi. Ir tada tarsi daktaras pasako: gyvens. Wooooohoooo!

Ir tada draugai mato mano keistus jausmus kompui. Kaip aš jį paglostau, pakalbu su juo, pabučiuoju. Pažadu, kad būsiu jam geras. Elgsiuosi atsakingai ir t.t.. Tuomet gyvenimas staiga nušvinta. Reikia naujų programų, bet tai ilgai neužtrunka. Svarbiausia, kad visa info išsisaugojo. O jos tikrai tikrai daug.

Dar kartą buvo, kai man windowsai buvo žiauriai lėti. Antivirusinė nieko nerado. Programos, kurios tvarko ir išvalo kompą nepadėjo. Ką gi…. reikia naujų windowsų. Įsirašom. Viskas ok. Veikia. Po kelių dienų, per mano durną galvą, ateina žinutė, jog tai nelegalūs windowsai ir auč… man reik naujų. AGAIN?

Prieš kelias dienas kažkas nutiko kompui. Trumpam užstrigo. Adrenalino kiekis pakilo juodai. Kur cigaretės, po velnių?

-Tu ką tik rūkei, - tarė manasis aš.
-Žinau. Bet mano kompui vėl gali būti mirtis. Aš to neištversiu. Aš to nepakelsiu… Ne, ne…

Ir ateinu, pažiūriu į perkrautą kompą. Ir…. Cha. Veikia. Na, ok. Reakcija nebuvo tokia rami. Buvo kažkas panašaus į…

Ech, tie kompiuteriai… Jie tikrai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Labai. Be jų? Sunkiai, sunkiai, pripažinkime tai visi. Gal ir nereikia jų bučiuoti ir kalbėti su jais, bet… Trankyti, chebra, irgi nereikia:)

Rodyk draugams

Hello, I’m awesome

Kūryba, įdomu 2011-10-03

Visi mes žinom, kaip svarbu pasitikėti savimi. Kai pasitiki savimi kiekvienas tavo žingsnis tampa drąsesnis, kiekvienas tavo padarytas veiksmas atrodo nenuginčijamas ir svarbus, o tuo pačiu metu ir linksmas bei įkvepiantis. Tuomet, leiskite paklausti, kodėl velniai griebtų, tokia daugybė žmonių bijo atidaryti to pasitikėjimo savimi duris?

Aš žinoma nepradėsiu filosofuoti ir aiškinti kodėl… Juk nesu kažkoks psichologas ar vienas iš tų rašytojų, kurie jums į galvas įgrūda panašius dalykus kaip: tapti sėkmingu versle, tapti milijonieriumi ir t.t.

Logiška, kad žmogus pasitiki savimi, kai jis žino, jog jis valdo visą situaciją: pradedant tuo, kad aš žinau, ką aš darau, baigiant tuo, kad aš žinau kaip tai baigsis. Tačiau iš kitos pusės… kaip būti tokiu žmogumi, kuris visą laiką taip mąsto? Kaip visuomet būti pozytiviam ir vietoj tamsių debesų matyti saulę?

Jei rimtai… aš tikrai nežinau. Aš ne toks. Visų pirma būti pavyzdžiu nėra lengva. Visų antra tai tam tikra atsakomybė. Visų trečia… na aš tiesiog negaliu būti kietas ir linksmas visą laiką. Juk galiu pabūti ir liūdnas, ir nesėkmingas, ir piktas ir visas visoks negatyvus.

Tačiau smagu sutikti tokį žmogų. Ir kartais pats nori tapti tokiu. Sakai sau, hm… kodėl aš negaliu būti toks? Kodėl negaliu šokti nuo rutinos tramplino ir pasinerti į nenuspėjamą pasaulį? Kodėl neleisti problemoms išsispręsti pačioms, arba kodėl neišsprendus jų su šypsena?

Aš stengiuosi:) Ir galbūt vieną dieną, prieisiu prie tavęs ir pasisveikinsiu:

Rodyk draugams

Tamsta mokytoja pakviečia prie lentos

Kūryba, įdomu 2011-08-29

Kad jau rugsėjo pirmoji ne už kalnų ir toji diena kažkam bus pirmoji mokykloje, kažkam paskutinė, o dar kam nors jau seniai pamiršta ir išlikusi atmintyje kaip puikus jaunystės prisiminimas, pamaniau, kad būtų puiku parašyti ar tiesiog pamąstyti apie tam tikrus epizodus mokykloje.

Prisimenu, kad labiausiai bijodavau matematikos pamokos, nes:
-matematikoj esu bukagalvis
-mokytoja buvo griežta, jų buvo dvi, vėliau viena buvo ne griežta, bet vis tiek bijojau.

Ir taip tik girdi, kad prie lentos kviečia tave :o ir jautiesi tarsi prasmegęs… ir visa klasė tik taip:

…o tu toks sėdi nekaltas, nieko nesuprantantis:

ir galvoji: shit, aš čia nieko nemoku. Ir visi juoksis.

Arba! Pamenu tuos laikus, kai sužinai jog šiandien nebus pamokos. Na ir kas, kad esi dvyliktokas ir turėtum būti ištroškęs papildomų valandų, papildomų mokslų, nes juk egzaminai ant nosies. Bet tu vis tiek, kaip koks penktokas džiūgauji ir šokinėji iš laimės, negalėdamas patikėti tokia sekme!

Arba, pamenat kai parašai kontrolinį ir gauni pažymį, kokio visai nesitikėjai. O, taip. Parašiau gerai rašinį gausiu aštuonis minimum. Gauni keturis. Jėga. Taip man nebuvo. Man buvo, kad parašiau rašinį ir tikėjaus gauti keturis, o gavau dešimt. Tada visa klasė žiūrėjo į mane smerkiančiu žvilgsniu, o aš buvau pasimetęs.

Ech, smagu prisiminti tą mokyklą, visus tuos epizodus. Visus pykčius, kivirčus, juokus ir apgaules. Visus žvilgsnius ir draugystes ir, aišku, baimes.

Na, o moksleiviams linkiu, kad jūs ir patirtumėte visus šiuos jausmus. Nes be jų…. prisiminimai apie mokyklą būtų tušti.

Rodyk draugams

Tais atvejais, kai pradeda lyti lietus

Kūryba, įdomu 2011-08-14

Ir jis pradeda lyti nuo ryto iki vakaro. Ir dangus apniūkęs. Ir nėra nei saulės, nei šilumos, anymore.

Tais atvejais aš tiesiog nieko nedarau kito kaip:
visą dieną valgai,
žiūri filmus,
žiūri tv laidas,
pasineri į nuostalgiją. O kaip rašė viena draugė: nuostalgija is a bitch,
vėl valgai.
bandai sukurti tikrai kažką gero, bet…auč.
Bandai rašyti knygą. Neišeina.
Galvoji, kad viskas bus gerai, palauk rytojaus.
Pradedi beveik melstis, kad rytojus būtų geresnis.
Valgyt nesinori, bet…nėra ką veikti, tad eini valgyt.
Klausaisi geros muzikos ir žiūri kaip vandens lašai slysta langų stiklais.

-

-

-

Prabundi. O jau ir kita diena. Vis dar lija.
Tavo kaklas sako give up, tavo akys sako give up, tavo protas sako give up ir tu vėl miegi.

Rodyk draugams

Parazitas

Kūryba, įdomu 2011-08-09

Šiaip iš tiesų rašau net nežinodamas, ką noriu tiksliai pasakyti. Turbūt pagalvojote, kam tuomet iš vis kažką rašyt? Tipo, kai sugalvosi, tada ir rašinėk. Žinau, žinau, ką jūs galvojate visi malonūs ir linksmi parazitai. Nepykit aišku už tokį išsireiškimą.

Matot, iš tiesų taip jau yra, kad kiekvienas žmogus yra parazitas. Kaip nekeista šis žodis aprėpia totaliai visus žmones, nepriklausant nuo jų socialinio, finansinio ar kokio kito sluoksnio. Parazitu gali būti nuo maištaujančio jaunuolio, padeginėjančio Londono busus ir iki Kunigo ar Afrikos vaikams atsidavusios gražios savanorės.

Ir turime pripažinti, kad mes patys dažnai būname parazitais, tiesa?

Kartais net nenorėdamas žmogus padaro kažką blogo. Blogo kitam žmogui, gamtai, gyvūnui ar pastatui ar šiaip kažkokiam daiktui. Iš tiesų, tarakonai ar kiti šlykštukai yra menkesni parazitai už žmones. Tik žmogus sugeba taip subtiliai prisiaukinti žmogų, o tuomet jį išduoti. Tik žmogus moka visą gyvenimą ieško naudos sau ir tik po kelių skaudžių pamokų arba didelės meilės ima gyventi dėl kito. Žodžiu, žmogus yra parazitas visais gyvenimo atvejais.

Man labai gaila tų žmonių, kurie gyvenimą mato idealistišką. Idealizmas kartais yra gerai, nes tai padeda protui generuoti ateities planus, bet idealizmas yra kaip vaikščiojimas plonu ledu: jis greitai įtrūksta ir tada žmogus įkrenta į šaltą, ledinį vandenį, kur paskutinį sykį jam atsiveria protas ir akys.

Taip ir pačiame gyvenime, tiesa? Kol mes neįlūžtame ir neprigeriame lediniame vandyje, tol mes gyvenime su kažkokia atsainumo kartele. Tada ima bręsti gyvenimo taisyklės, vėliau kiekvienas iš mūsų jas ima išmokti ir pasirenka kokiomis kartomis žaisti.

Žmogus toks didelis parazitas. Jis pražudė milijonus žmonių, apgavo dar daugiau, jis suniekina ne tik kito, bet ir savo aplinką.

Bet ar tai yra blogai? O gal tai, ką aš čia šneku yra pilstymas iš tuščio į kiaurą?

Aš nežinau. Žinau tik tiek, kad mūsų pasąmonė kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę, mums patiems to nežinant, kuria ir stato didžiausius planus, kaip išlikti.

Ir visai nesvarbu kokiu būdu.

Rodyk draugams

Blogiausias pasimatymas (fuck yeah)

Kūryba, įdomu 2011-07-28

Man patinka kaip mes visi naiviai įsivaizduojame pasimatymus. Moterys ir vyrai juos įsivaizduoja taip, kad abu išpeštų iš jo kažkokios naudos ir informacijos apie žmogų. O ar kada nors pagalvojote apie nesėkmingą pasimatymą? Aišku, kad pagalvojote.

Taisyklė pirma: visa dieną švietusi saulė kažkur dingsta ir link vakaro, kada aš turiu susitikti su mergina, ima lyti lietus. Bet ne taip, kad ten krapnoja, o vos ne audra, ar liūtis. Lauki sms kurioje bus kažkas panašaus į: „Ei, pažiūrėk, koks oras, gal pabandome susitikti kitą kartą?“. Žinutės negauni. Tai dar blogiau, nes reiškia, kad ji apsigalvojo ir net nesiteikia pranešti. Pasigailėkime manęs ir tebūnie lietus prieš pat pasimatymą aprimsta ir tik vietomis krapnoja.

Ok. Žengiam toliau. Susitinkam, nusišypsom vienas kitam. Aš ištiesiu rankas apsikabinti, o nustebusi šypteli dirbtina šypsena man atgal. Mes apsikabiname. Aš jai užmyniau gražias basutes. Ne gana  to, naujas basutes. Ne gana to, dar su savo purvinais batais, mat nusprendžiau kirsti kelią, o kadangi labai palijo, daug kur didžiulis purvas. Aš atsiprašau, mergina susiraukia.

Gaunu pirmą minusą.

Ok. Nusprendžiam kur nors eiti. Aš įsivaizdavau, kad eisim pasivaikščioti, o po to galbūt užsuksim į kokią kavinukę, bet netrukus išgirstu jos balsą:

-Eime, kur nors pasėdėti ant suoliuko.

Hm. Na gerai. Nusileisiu. Nueinam ant sumauto ir šlapio suoliuko. Pabandau pasirodyti mandagus ir pasiūlau jai sėstis ant mano megztinio, kad nesušlaptų jos subinė (tai, žinoma, išreiškiu kitais žodžiais). Ak, ji labai laiminga ir patenkinta, sėdi, o tada vėl susiraukusi valo savo basutes šlapiais medžių lapais.

Gerai, žiūrim toliau. Pasėdėję ten pusvalandį, suvokiu, kad neturime ką šnekėti. Nekenčiu kai taip būna. Taigi pradedu taukšti bet ką apie bet ką. Akivaizdu, kad ji įsijungė vieną iš tų moteriškų programų pavadinimu „Apsimeskime, kad aš girdžiu“, tarp kurių dar yra dar ir štai toks programų paketas: „Man skauda galva todėl šiandien nesimylėsime“, „Aš pavargus, nejau nematai?“, „Tu manęs nemyli“, „Tu neskiri man dėmesio“.

Žodžiu. Galiausiai paprašau jos, kad eitume pasivaikščioti. Ji sutinka. Kalba pagyvėjo, pradėjo daug labiau šnekėti. Tik, deja, pastebėjau ji šneka vien apie:
a) mada
b) savo klasiokus, kurie jos manymu yra visiški daunai
c) kaip kažkada ją užpuolė keistas bičas.
d) twillight.

Tuomet aptaško mašina. Labiau ją, nei mane. Jos švarius, iškvėpintus drabužius. Tai reiškia, kad jai visiškai dings nuotaika. Aš nubėgu nupirkti vienkartinių servetėlių, ji šiek tiek apsivalo. Tuomet ji man aiškiai pasako, kad nori namo. Aš ją pradedu lydėti. Pakeliui sutinkame mano buvusią. Ji paniekinamu žvilgsniu pasižiūri į mano šio vakaro kompanionę ir kaip sena draugė pakšteli man į skruostą. Minėtoji kompanionė nieko nesako, bet iš pykčio net įrausta. Kol laukiame žalio šviesoforo signalo ji rašo kažkam sms žinutes. NICE. Smagu.

Ima vėl pliaupti lietus. Aš turiu netoliese automobilį (žinau, kad nelogiška. Bet ir neturi būti logiška, ok?), ji sutinka, kad ją pavėžėčiau namo. Mes dar šiek tiek paeiname, įsėdame į mano mašiniuką. Kaip tyčia ten daug šiukšlių ir netvarka.

Bevažiuojant man sprogsta ratas (wowawiwa, jau kaip kokiuose transformeriuose:DD ) ir aš priverstas pakeisti ratą. Mano rankos tampa purvinos, be to lyja lietus. O ji surūgus bei įsiskverbusi į mobilųjį sėdi automobilyje.

Ką, jau užteks gal nelaimių? Na, ok. Tarkime netyčia aš dar jai išpurvinau savo juodomis rankomis jos baltas kelnes. Tada ji turbūt sprogsta ir išlipa iš automobilio. Trenkia durimis ir per liūtį kažkur dingsta.

Pamaniau, gal reiktų važiuoti ją pasiimti? Net jei man ir ji visiškai nepatiko, juk turiu būti žmogiškas ir padėti jai pagalboje. Apsisuku. Matau ją einant kelio kelkraščiu. Staiga šalia jos sustoja kitas automobilis, ji pamojuoja jo vairuotojui. Ir patenkinta atsisėda į priekį.

Hm. Vadinasi dvigubas pasimatymas, arba draugas tave gelbėja? Ką gi. Velniop tai.

Ir iš vis….

Rodyk draugams

Mano naujosios knygos ištrauka

Kūryba 2011-07-17

Sveiki visi! Blemba, greitai atėjo čia toji 17 diena, net nespėjau susigriebti. Kaip ir žadėjau šiandien pristatau savo naujosios knygos ištrauką ir anotaciją. Pavadinimo neskelbsiu, tačiau parinkau visai neblogą knygos ištrauką.
Pradžiai norėčiau tik pridurti, kad pamatysite pilną krūvą loginių, stiliaus ir gramatikos klaidų. Na, nesu aš puikus taisyklių mėgėjas. Žodžiu, knyga nėra redaguota ir gausite ją paskaityti iš pirmųjų rankų. Taigi, labai nesmerkite dėl klaidų. O nuomonių lauksiu komentaruose.

ANOTACIJA

Bėgdama iš namų Eva Foster pakliūna į avariją ir netekusi sąmonės pabunda nepažįstamojo jaunuolio Kevino, išgelbėjusio jos gyvybę, namuose. Nepaisant jo šaltumo ir nenoro bendrauti, Eva nenuleidžia rankų ir norėdama jam atsidėkoti už pagalbą, pakviečia Keviną į pasimatymą, šitaip leisdama judviems vienas kitą įsimylėti. Tuo tarpu Ričmonde rastas dar vienas šaltakraujiškai nužudytos merginos lavonas. Įsiliepsnojus jų meilė turi ištverti vieną svarbų išbandymą: Kevinas apkaltintas merginų nužudymu ir tampa labiausiai ieškomas žmogus Virdžinijos valstijoje.

Netrukus Eva sužino neįtikėtiną paslaptį apie Keviną iš slaptos valstybinės kompanijos. Netikėdama Kevino kaltumu ir pasipriešindama galingajai kompanijai, Eva ryžtasi jam padėti.

Šūviai, gaudynės, meilė ir klasta, tai – knygos pagrindas, tačiau Evos laukia svarbiausias pasirinkimas: mylėti ar pamiršti žmogų, kuris yra negyvas?

IŠTRAUKA

Eva išgirdo pažįstamą burzgimą ir atsargiai priėjus prie lango pažvelgė pro jį. Prie jos kiemo sustojo du tamsūs Chevrolet Orlando markės automobiliai. Evai nereikėjo ilgai galvoti, kam šie priklauso. Pas ją atvyko Wizard kompanija. Iš vieno automobilio išlipo du stambūs vyrai. Ne, ne tie, kur lankėsi pas ją aną sykį. Vienas iš jų įtariai apsidairė ir paslėpė pistoletą už savo švarko, įkišęs šį už kelnių diržo nugaroje.

Eva atsitraukė nuo lango, pajutusi kylantį nerimą. Pribėgo prie kuprinės ir šią užsegė. Nė nenorėjo gilintis, kam jiems reikalingas ginklas, bet mažų mažiausiai tikėjo, kad jis skirtas apginti ją. Užsidėjusi kuprinę ant pečių, lėkdama per kelias pakopas, Eva atsidūrė pirmame aukšte. Užsidėjo batus, pasiėmė raktus nuo stalelio koridoriuje ir stengdamasi nesukelti didelio triukšmo nubėgo prie užpakalinių namo durų.

Kai jas rakino, išgirdo garsų barbenimą į pagrindines namo duris. Vėliau išgirdo ir durų skambučio melodiją. Ji tyliai uždarė galines namo duris. Davė sau vos kelias sekundes apsižvalgyti ar nieko aplinkui nėra ir movė per savo kiemą iki tvoros. Ši nebuvo aukšta, bet apjuosta dygliuotomis gėlėmis. Perlipus tvorą, Eva pasileido bėgti per kaimynų kiemus. Perbėgo gal penkis, kai galiausiai išbėgo į gatvę.

Krūtinė aukštai kilnojosi, burna išdžiuvo. Jai reikia nusigauti iki miesto centrinio pašto, tačiau reikėjo sugalvoti geriausią būdą, kaip nukakti iki ten nesučiuptai. Bet kuriuo atveju negalima stoviniuoti vietoj. Nors kompanijos vyrai, bus pametę jos pėdsakus, galbūt dabar vaikšto po jos namus ir šiuos tyrinėja, tačiau rizikuoti neverta.

Eva perbėgo kelią ir greitu žingsniu slinko nuosavųjų namų gatvėmis. Atgal atsigręždavo kas kelias sekundes, bijodama išvysti atvažiuojančius juodus automobilius, bet jų niekur nesimatė. Eva kirto kelią per vieną nedidelį pustuštį parką. Suprato, kad reikėjo pasiimti kepurę kaip priedangą, bet dabar jau per vėlu save keikti.

Pasuko už kampo, kurį dengė aukštos tujos ir kaip prikalta prie žemės sustojo.

Juodi automobiliai jos nepravažiavo ir sustojo prie pat Evos kojų. Ji atsitraukė kelis žingsnius atgal, kai prasivėrė durys. Saulės šviesoje suspindėjo Roberto akiniai.

-Ar kur išvykstate, panele Foster? – maloniai nusišypsojo jis.

-Ne, aš tiesiog… – ji nužvelgė du raumeningus vyrus. Vienas iš jų buvo tas, kuris įsikišo ginklą prie jos namų. – Tiesiog vaikštinėju.

-Turbūt velniškai sunku su tokia kuprine, tiesa?

-Ne, ten tik pora daiktų.

Robertas tarsi senas draugas plačiai nusišypsojo ir priartėjo prie Evos.

-Atleisk, tačiau turiu sutrukdyti jūsų pasivaikščiojimą. Mums reikia pakalbėti.

-Ar tai būtina dabar? – nemaloniai šyptelėjo ji. – Aš…

-Būtina, panele Foster. Sėskite į automobilį.

Bet Eva tik stovėjo, negalėdama surasti tinkamo plano pasprukti. Robertas skaudžiai suėmė jai už alkūnės ir patempė prie savęs.

-Sėsk. – vis dar besišypsodamas liepė jis.

Jis nuvedė ją prie automobilio ir Eva tylėdama įsėdo vidun. Po kelių akimirkų šalia jos atsisėdo ir Robertas. Vyras su ginklu vairavo automobilį, netrukus jie pajudėjo, tik, deja, Eva nežinojo kur.

-Apie ką norite pašnekėti? – paklausė ji, stengdamasi neišduoti savo nerimo.

-Ak, apie šį bei tą. Gal sakau, buvai sutikusi savo draugą, m?

-Deja, juk būčiau paskambinusi.

-Na, taip. Tiesa. – atsiduso Robertas. – Mano atmintis ima prastėti, atleisk.

-Kur mes vykstame?

-Tiesiog pasivažinėsime ratais.

Nerimaujanti Eva dėbtelėjo į vairuotoją. Automobilio salone buvo tamsu. Saulės spinduliai neprasiskverbė pro užtamsintus jo langus. Priekyje ji matė važiuojančią kitą juodą mašiną.

-Sakyk, Eva. – palinko artyn Robertas. – Ar tu mumis pasitiki?

-Taip, žinoma. – pamelavo ji, linkteldama galva.

-Puiku. – akivaizdžiai nepatikėjęs nusišypsojo jis. – Ir nežinai, kur yra Kevinas?

-Ne.

-Kodėl meluoji?

-Kodėl turėčiau?

-Ar žinai, kad darai nusikaltimą kontaktuodama su juo, Eva?

-Pagrobti žmogų ne ką mažesnis nusikaltimas.

Jų dialogas jau nebebuvo tiesiog teatras su šypsenėlėmis.

-Kur jis?

-Nežinau. – nukirto ji, atlaikiusi Roberto žvilgsnį.

-Aš pakartosiu tik vieną kartą. – Robertas atkišo prieš ją pistoletą. - Kur jis, Eva?

Eva jau žiojosi atsakyti, kad tikrai nežinanti Kevino dabartinės vietos, bet galinti ją sužinoti (tai, žinoma, būtų buvęs bandymas užgaižti laiko), tačiau ji išgirdo žemą vairuotojo balsą:

-Pone, mus kai kas seka.

Robertas atsisuko į automobilio galą ir Eva čiupo už jo ginklo. Nelaukęs tokio jos veiksmo, jis truktelėjo ginklą į savo pusę, bet Eva jau buvo jį stipriai sugriebusi. Staiga, pistoletas iššovė į automobilio langą. Kulka prašvilpė netoli jos ausies ir išsigandusi ji paleido ginklą.

-Didink greitį! – suriko Robertas vairuotojui ir šis iškart pakluso.

Priekyje automobilis irgi padidino greitį. Centrinė Ričmondo dalis, prikimšta krūvos automobilių ir dangoraižių, dabar lėkė pro akis milžinišku greičiu.

-Štai ir tavo draugas, jaunoji ledi. – nusišaipė Robertas.

Eva sėdėjo atsirėmus į dureles, bet vairuotojui padarius staigų posūkį, atšlijo nuo jų. Automobilis ėmė važiuoti plačiu tiltu, darančiu puslankį. Už kelių akimirkų ji pajuto dunkstelėjimą. Kevino automobilis, priartėjęs prie jų, šonu smogė į tamsios mašinos kairįjį korpusą.

-Velnias! – sušuko Robertas.

Jo balsas jau nebebuvo ramus, kaip tąsyk, kai jie šnekėjo kompanijos būstinėje, o rankos dar tvirčiau suspaudė ginklą, nukreiptą į Evą.

-Sėdėk ramiai, kitaip paleisiu į tave kulką.

Tokio grasinimo pakako, kad Eva nedarytų net staigaus judesio.

Dunkstelėjimas pasikartojo, ji girdėjo suriaumojant abiejų automobilių variklius.

Tada išgirdo šūvių laviną. Iš priekyje važiuojančio automobilio, kulkas į Keviną ėmė leisti pro langą iškištas automatas. Eva girdėjo kaip šaižiai šios atsidaužia į automobilį.

-Kevinai! – suriko ji.

-Sėdėk ir tylėk!

Robertas pravėrė savąjį šoninį langą ir iškišo pistoletą.

-Ne! – suriko Eva.

Dabar ji gerai išvydo Kevino veidą ir į jį nutaikytą ginklo vamzdį. Robertas paleido kulką ir ši išdaužė jo automobilio šoninį priekinės sėdynės langą. Kevinas atšlijo kiek toliau nuo jų automobilio ir vos neįsirėžė į iš priešpriešos eismo važiuojantį vilkiką. Garsiai sududenęs signalu, vilkikas prasilenkė akimirkai užstodamas Keviną.

Kevino automobilis vėl priartėjo. Iš priekinio automobilio šaudimas baigėsi, bet Eva numanė, kad jis tuoj vėl prasidės, pasikeitus ginklo apkabai. Robertas nusitaikė dar sykį ir Eva ji pastūmė. Kulka pataikė į automobilio kapotą.

-Prakeikta kalė!

Atbula ranka jis smogė Evai per veidą. Sunkus pistoletas prakirto jai skruostą ir Eva akimirkai apsvaigus nuo skausmo gulėjo ant sėdynės. Srūvantis kraujas tekėjo jos lūpomis ir Eva nusivaliusi jį, pažvelgė pro langą.

Priartėjęs Kevinas vėl smogė į automobilį ir jie vos nenuvažiavo nuo kelio. Po kelių akimirkų, laikydamas vairą viena ranka jis atkišo ginklą ir paleido kulką į priekinę automobilio padangą. Važiuojantis dideliu greičiu automobilis ėmė svyruoti į šalis ir vairuotojas nesuvaldęs vairo nuspaudė stabdžius.

Mašina virto ant šono į Roberto pusę. Langai išdužo, o Eva nugriuvo į ant kompanijos vadovo kūno, jausdama į pilvą įremtą pistoleto vamzdį. Automobilis slydo keliu, leisdamas žiežirbas ir sustojo vidury kelio.

Eva pakilo nuo Roberto, matė bėgantį kraują jam iš kaktos. Akys buvo užmerktos. Veikiausiai, bus netekęs sąmonės. Ji pasiėmė ginklą, kojos virpėjo ir vos galėjo atsistoti. Pabandė atidaryti dureles su išdaužtu stiklu, kurios dabar buvo viršun į dangų. Užrakintos durys neleido jai išlipti. Ji rankomis įsirėmė į šonines dureles ir prisitraukdama pabandė išlipti, bet tam nepakako jėgų.

-Eva! – išgirdo Kevino balsą.

Ištiesęs rankas pro langą čiupo už josios ir ištraukė laukan. Dveji automobilio ratai dar sukosi ore, apsivertęs automobilis užstojo visą kelią.

-Mano daiktai. – vos girdimai ištarė ji.

Kevinas nubėgo prie automobilio, įlindo vidun ir po kelių akimirkų grįžo su jos kuprine.

-Eime, paskubėk!

Šlubuodama ir nepaleisdama Kevino rankos Eva bėgo link jo automobilio.

Jis atidarė jai savo mašinos dureles, padėjo jai įlipti, o tada pats atsisėdęs prie vairo ir įjungęs pavarą, sucypiant padangoms, patraukė tolyn. Jie apvažiavo apvirtusį juodą automobilį. Antrojo niekur nesimatė. Kevinas viršijo leistiną greitį, lenkė kitas mašinas kelyje, bet neatleido pedalo, kol pakankamai nenutolo nuo įvykusios avarijos.

-Tavo skruostas. – pasibaisėjęs ištarė jis.

-Roberto darbas.

Kruvinas Evos veidas buvo dar ir purvinas. Drebėdama nuo šoko ji žvelgė pro išdaužtą priekinį automobilio langą. Kapotas suvarytas kulkomis, šoninėse durelėse langas taip pat buvo išmuštas.

-Atleisk, kad priverčiau tave vėl pakliūti į avariją. – uždusęs pasakė jis. – Nebuvo kitokio pasirinkimo.

-Manau, kad labiausiai nukentėjo Robertas.

-Tikiuosi. – linktelėjo Kevinas, atleisdamas akseleratoriaus pedalą. – Šoviau į reikiamą padangą, nors ir labai rizikavau.

-Man viskas gerai, baik jaudintis. – sušnabždėjo ji.

-Tai aš kaltas. – Eva matė kaip jis tvirtai suspaudžia vairą. – Nereikėjo leisti tau būti vienai ir eiti iki to pašto.

-Jie atvyko į mano namus, bet aš pabėgau. Sugavo mane už kelių kvartalų.

-Tavo tėvais pasirūpinta. – pasakęs tai, pirštu rodydamas į daiktų dėtuvę, pridūrė: - Ten yra mineralinis vanduo, atsigerk.

Eva nesiginčijo. Atsigėrus, paklausė:

-Kur jie?

-Saugioje vietoje. Išnomavau viešbučio kambarį, kur jų neras.

-Ar jie viską žino?

-Taip. Aš jiems viską paaiškinau. – jis nusišypsojo. – Tavo tėvas norėjo man smogti.

-Nesistebiu.

-Tačiau tavo mama to neleido. Ji palaiko mus.

-Tave.

-Atleisk?

-Tave, o ne mus.

Rodyk draugams