Internetas yra gerai!?

juokinga, kultūra, įdomu 2012-11-05

TU LAIMĖJAI!

Kaip suprast aš laimėjau? Laimėjau ką? Aš net niekur nedalyvavau, nieko nedariau ir laimėjau? O, taip. Sveiki atvykę į internetą… Žinot, kas smagiausia internete yra tai, kad tai tarsi visai kitas pasaulis. Tu laimi prizus, nieko nedarydamas, porno reklamos išlenda tau net neprašius! Kažkokia pasaka!

Ir žmonės… Žmonės čia kažkokie kitokie. Dažniausiai gatvėje jie net į tave nežiūri, nes tu atrodai keistas ir eini kaip psychopatas ilgu paltu, kurį tuojau praversi stovint priešais darželio tvorą, bet ne internete. Ten viskas leidžiama. Eik ir rodyk ką turi! Ir čia visi tokie draugiški. Žmonės gatvėje dažniausiai su tavimi net nesiveikina, o čia visi staiga tampa tikrais draugais.

-Ei, labas, kaip einas?
-Labas, neblogai, kaip tu gyveni?
-Klausyk, turiu paslaugos tavęs paprašyti.
-Šiandien mačiau tave prie Maximos, kur ėjai?
-Aaaa… Jo, aš skubėjau. Atleisk, kad nepasisveikinau. Klausyk, būk geras prabalsuok už mane jei gali čia, aš labai noriu laimėti.
-Žinoma, visuomet!

…iiiir uždarome pokalbio langelį. Nėra ko įsižeisti, jis su manimi nepasisveikino, o dabar turiu balsuoti.

Internetas, iš tiesų yra labai draugiškas. Jis netgi tau padės asmeniniame gyvenime! Užvakar viena mano draugė įsikėlė savo nuotrauką į kažkokią svetainę pavadinimu XXX (nors ji nėra tokia jau ir stora, bet nesigilinau).  Nuotrauka buvo labai graži, labai standartinė: mergina, fone radiatorius, snaigės šaldytuvas, sloikelis ant stalo. Viskas kaip ir turėtų būti. Ne esmė. Vakar ji man skambina ir sako, kad gavo darbą. Aš aišku paklausiau kur, kokį, kodėl, už ką?

Ne, rimtai. Už ką taip jai sekas, kai aš daug geresnis žmogus?

Ne esmė. Žodžiu, jai vakar paskambino kažkoks vyras, siūlo fotosesijas padaryti.

-Rimtai? Tai būsi… modelis?
-Taip išeina! Jie sakė liko sužavėti mano kūnu toje fotografijoje.
-Vau!
-Vau! Ane? Geras!

(labai geras. Sėdėsiu ir klausysiu valandą kokia tu faina. Dieve…)

-Na, tai sveikinu!
-Ačiū.  Ačiū! Aš tokia laiminga. Jie man sakė atsivežti kelis apatinius, jei vieni netiktų.
-Ane?
-Jo! Sakė atsivežti dar ir pasą, gimimo liūdijimą, ID kortelę, banko kortelę. Na, žodžiu viską, ką turiu.
-Jie tikrai nori apie tave daug ką sužinoti. - nusijuokiau.
-Tiesa. - nusijuokė ir ji.

Šiandien jos nebėra. Mano draugė dingo, nežinia kur. Neatsiliepia į telefonų skambučius, neatrašo į žinutes. Spėkit, ką? Jei ji prašys prabalsuoti kitą kartą už jos kokią nors foto, tikrai to nedarysiu.

Žodžiu…. ne esmė.

Internetas yra labai geras. Tik pažiūrėkite, kaip palengvėjo mūsų gyvenimas! Mes galime apsipirkti, mes galime skaityti, mokytis, atlikti banko sąskaitų pervedimus, žaisti, sekti savo merginą, rinkti kitų žmonių informaciją, grasinti ir šantažuoti, na ir daryti kitus įprastus dalykus. Man, asmeniškai, internetas labai padėjo sunkiu metu, kai baisiai skaudėjo galvą. Tarsi kirvis trankytų per pakaušį. Aš nežinojau, ką daryti! Pas daktarus ilgos eilės, o ir ko ten eiti, kai sakai kad skauda galvą? Jie išoperuos tau koją. Žodžiu, aš buvau gilioje duobejė, todėl pamaniau kad reiktų paieškoti simptomų ar ligos internete.

Parašiau google svetainėje man keturias dienas skauda galvą.

Pirmos trys svetainės, kurias man išmetė paieškos sistema buvo su atsakymu: tau vėžys.

Man aišku prasidėjo panika. Aš nežinau, ką daryti? Ta prasme… ar man laidotis, ar būti sudegintam? Tai buvo tikras šokas. Aš ėmiau ieškoti laidojimo biuro svetainių ir čia man išlindo reklama, kuri siūlė nusipirkti labai gerą čiūžinį. Aš labai susidomėjau. Įlindau į forumą. Čia visiems skauda nugarą, galvas, pirštus ir gimdas. Nusipirkę čiūžinį skausmas tiesiog dingo. Na… jūs juk žinot mane. Aišku, užsisakiau tą čiūžinį.

iiiir po kelių dienų aš gavau savo prekę. Nuostabus, baltas, puikaus dydžio, gražiai apsiūtas ir puikiai įpakuotas, standartinio dydžio, šuns kilimėlis.

Ne, esmė.

Esmė yra tokia, kad internetas, turėjęs padėti mums lengviau gyventi, tarsi pakeitė mūsų gyvenimą. Mes tapome priklausomi, mes tikriname paštus, socialinius tinklus. Mums rūpi įdėti kiekvieną padarytą nuotrauką, išgirstą dainą ir rastą protingą frazę. Tapome mimais, kurie kartoja kitų veiksmus. Mes apkalbame kitus ir tuo pat metu sakome, kokie jie yra geri žmonės. Mes nebešnekame tiek daug realybėje, kiek internete. Ir internetas mus prajuokina daug labiau nei realybė. Tai tarsi narkotikas, kurio pavartoję jaučiames geriau ir maloniau. Net žinodami, kaip internetas gali būti pavojingas ir klaidingas, mes vis tiek atidarome daugybė jo durų ir žengiame tolyn.

Rodyk draugams

Kaip viskas būtų, jei būčiau gimęs kitur?

Be temos 2012-10-15

Aš dažnai susimąstau, klausydamas ramios muzikos, žvelgdamas į kitų žmonių gyvenimus nuotraukuose, kas būtų, jei aš būčiau gimęs kitoje vietoje? Tai bevertis ir bereikšmis klausimas. Tai niekis. Tu turi savo gyvenimą, gimei ir užaugai ten kur esi. Turi savo praeitį. Bet mano mintys mane vis tiek nubloškia tolyn… Įsivaizduoju, kaip žvelgiu į save į šalies. Koks aš?

Aš esu tipiškas JAV jaunuolis, einantis tamsų vakarų karščiu dvelkiančiu Los Anždelo keliu. Saulė jau seniai nusileidus, jaučiasi kylantis vėjas. Mano rankose cigaretė. Mano džinsai šviesūs, ant galvos užmaukšlinta megzta kepurė. Marškiniai nelyginti, kiek per dideli ir atsagstyti, kad matytųsi kažkoks užrašas ant tamsių marškinėlių. Aš išpūčiu dūmus, užšoku ant riedlentės ir riedu tuščia gyvenamųjų namų gatve. Numetu nuoruką ir žarijos išsisklaido ore. Vos spėju sau pavijimui… Jis… aš, toks greitas. Keistas. Po kelių akimirkų, aš nuriedu gatve. Čia ant šaligatvio jau laukia būrys draugų. Mes pasisveikiname, kažką šnekame. Rytoj į mokyklą, bet oras nuostabus. Los Anždelas visuomet kupinas vasaros, kaitros ir troškimo užsibūti lauke ilgiau. Mes atsidarome šaltą alų, vėl užsidegu cigaretę. Prieina panelės, mes šnekames. Vienai iš jų skiriu daugiau dėmesio ir…

Aš sėdžiu kavinėje. Ar tai Paryžius, ar Milanas? Saulė atsispindi mano tamsiuose akiniuose. Aš pažvelgiu į prabangų laikrodį ant riešo ir greitai šį paslėpiu tamsiai rudu švarku. Pamaišau juodą kavą ir atsargiai atsigeriu. Neabejotinai kažko laukiu. Mano plaukai tvarkingai sušukuoti, aš skaniai kvepiu, o mano figūra daug vyriškesnė. Veikiausiai sportuoju. Apsirengęs aukštos klasės drabužiais. Padavėja atneša bandelę su džemu viduje. Aš atsargiai atsikandu virš lėkštės. Prie manęs prieina vyras, mes paspaudžiame rankas ir aš nekantraudamas iš savo portftelio ištraukiu šusnį aplankalų bei dokumentų. Mes įnirtingai šnekame, aš kažką dėstau. Kažkokį verslo planą, idėją…

Aš atsisuku į kavinę, kur neseniai nuėjo padavėja, bet dabar ten… tik tamsus skersgatvis. Fone girdžiu policijos sirenas. Aš surinku. Man smogia dar kartą, aš garsiai nusikeikiu. Dieve, mano antakis praskeltas. Man smogia į inkstus ir spjaudus krauju, suvokdamas kad veikiausiai taip ir šlapinsiuosi pastarąsias ateinančias savaites. Vyrai apstoję aplink mane vis dar rėkia. Galiausiai atiduodu jų pinigus ir šie dar sykį man įspyrę palieka mane ramybėje. Prieinu arčiau… ir apžvelgiu save atidžiau. Guliu inkšdamas ant šaltos, apsnigtos žemės. Akys liūdnos. Lūpos įskilusios. Skruostikauliai atsikišę. Tai aš, bet… ne aš. Aš piktai surinku ir irzliai imu knaisiotis po savo apdriskusios striukės kišenes. Galiausiai radau… Milteliai greitai buvo išberti į dailią, ploną eilutę ant kredito kortelės. Ši veikiausiai buvo tuščia. Aš įtraukiu. Į galvą smogia skausmas, o kartu pajuntu kaip atpalaiduoja galūnes. Vaizdas sukas, pinas spalvos.

-Branguti, būk geras, eik pavalgyt.
Tai mano mama. Dieve, koks jos irzlus balsas. Kiek gi galima?
-Ne, dabar. - atsakau ir vėl pakeliu akis į kaitrią saulę.
Mano įdegęs kūnas mirkso baseine. Tarsi auksas. Kūnas aukso spalvos. Nenatūralus įdegis. Plaukai idealiai sušukuoti kaip ir sutvarkyti nagai. Mama vėl šaukia valgyt ir aš piktai išlipu iš baseino, kuriame raibuliuoja žydras ir skaistus vanduo. Apsivelku baltą, minkštą chalatą, įkišu kojas į šlepetes ir paėmęs kokteilį patraukiu į verandą. Mano mama… Dievaži, atrodo kaip modelis, bet ji tokia kvaiša. Žiūriu į jos akis ir galvoju, ar ji bent kiek mąsto ką iš vis veikia? Šiandien turbūt snigs. Ji išvirė sriubos ir nekantrauja, kad paragaučiau. Mano tėvas nekreipia į ją dėmėsio, tik skaito laikraštį. Aš, tarsi nubaustas, turiu ragauti tą sumautą sriubą…Siaubas. Šiaip ne taip prisiverčiu pavalgyti. Pakartosiu: siaubias. Šlykštu. Taip jai ir pasakiau. Man rodos ji net nenusiminė, nes jos protas nesuvokia, ką tokia emocija galėtų reikšti ir kaip turėtų atsispindėti veide. Nueinu į dušą, išsimaudau. Tuomet išsikvepinu ir paskambinu savo masažistui. Man reik masažo… Pavargau. Išsitrinu kūną keliais kremais. Išsivalau dantis, tuomet pravaliau juos siūlu ir išskalauju specialiu skysčiu. Dar akimirka ir apsiskustęs. Peržengiu savo kambarį, atsidarau didžiulę spintą. Ilgai negalvoju, ką noriu rengtis. Stebiu save veidrodyje. Seksualus, žavus, turtingas. Turiu viską. Po pusvalandžio nusileidžiu į garažą ir sėdų į vieną iš savo automobilių. Variklis garsiai užriaumojo ir aš patraukiau į didmiestį, saulėta gatve, apsupta palmėmis ir apgaubta žydru dangu. Aš lekiu užtikrintai. Kita stotelė - kazino klubas.

Šiandien sunku, bet ryt bus taip pat. Ir poryt. Ir visuomet. Taip jau yra. Man dvidešimt, aš turiu keturis vaikus. Mano žmona… kur ji? Ak, taip. Miega girta. Aš girdžiu rėkiantį vaiką kitame kambaryje, šalia užuodžiu šlapimo smarvę. Ji vėl apsimyžo. Kiek tie vaikai gali myžti? Aš nekeisiu tų sumautų vystyklų, ne aš norėjau vaikų, o ta prakeikta kalė! Susinervinęs pakylu nuo sofos ir susvirduliuoju. Alus ir degtinė nemaloniai suteliūskavo skrandyje. Būdamas vien apatiniais ir purvinais marškinėliais nužengiu trumpu koridodoriumi ir trenksmu atidarau miegamojo duris. Kambaryje dvokia alkoholiu. Ji miega net prasižiojusi. Susivėlusi, smirdanti. Kaip aš ją galėjau vesti? Ar tik ne per ją pradėjau gerti? Kalė. Nekenčiu. Pyktis vėl užverda manyje ir aš priėjęs stipriai ją pastūmiau, versdamas žmoną atsikelti. Nieko. Aš pastūmiu ja koja. Ši tik piktai kažką suaimanavo.
-Nagi, kelkis tu! - surikau.
Trenkiau. Dar kartą. Ir dar, ir dar… Jai tas pats. Suklupau šalia lovos ir ėmiau verkti, o tuomet rėkti. Velniop viską.

Mes važiuojame drauge ilgu keliu. Viename šone ošia vandenynas, kitame - platūs laukai. Giedras dangus ir jos šypsena. Groja mūsų mėgstama muzika. Aš linksmai barbenu pirštais per vairą. Galiausiai mes atvažiuojame į paplūdymį. Susirinkę visą mantą patraukiame arčiau vandens. Nėra per daug karšta, bet vaizdas pasakišas. Mes įsitaisome atokiau nuo žmonių, atsidarome vyno. Ji išima sūrio. Papučia vėjas ir tuo pat metu švelnus smėlis apgobia mūsų sūrį. Tačiau tai nesugadins mums vakaro, mes tik nusijuokiame. Aš pabučiuoju ją, o ji savo švelniais pirštais įsikimba man į plaukus. Mes daug nekalbame, šiandien leidžiame vienas kitam klausytis aplinkos. Saulėlydis, bangų ošimas, mes pabėgę nuo visko ir esame dviese. Visi darbai, visos problemos liko nuošaly. Tik aš ji, jos šypsena. Ir akys… Ak, kaip norėčiau paskęsti jos žvilgsnyje. Skęsti kiek tik įmanoma ilgiau.

Aš… aš dažnai susimąstau, koks aš būčiau jei būčiau gimęs ir užaugęs kitur. Dažniausiai tai būna svajonės. Svajonės su pavydo karteliu. Matyti save geresnį, geresnėj aplinkoj. Kažkur ten, kur žiūriu nuotraukas ir tikrai jaučiu tylų, augantį pavydą. Kartais tikrai norisi tapti tuo žmogu (kalbu apie gražias istorijas). Gyventi taip, kaip gyvena jie. Bet tuomet… tuomet aš prisimenu ir tas blogąsias, kurias rašiau. Ir suprantu, kad aš esu čia. Aš gimiau, kur gimiau. Aš turiu savo šeimą, savo gyvenimą, savo tiklsų ir savo kelių.

Ar jie yra blogesni už tas mano fantazijas, kai aš lekiu saulėlydžiu į laisvės paieškas, kai aš esu žmogus, kuriam aš pavydžiu gyvenimo?

Ne.

Kodėl? Na, tai skambės ne taip jau ir gražiai.

Nes aš žinau, kad kažkas lygiai taip pat svajoja apie mano gyvenimą, lygiai taip pat kaip aš svajoju apie kitų.

Rodyk draugams

Kai ateina vasaros galas…

juokinga, įdomu 2012-08-23

Buvo man taip, kas sėdi su draugais ir tuomet bam - suvoki, kiek mažai liko iki vasaros galo.

Ir kai galiausiai tai suvokęs pasakai faktą garsiai savo draugams… Dievaži.  Reikalas būna prastas. Nes tuomet tu įperši žiaurų faktą tiesiai jiems prieš akis. Ir pradžioje jie sėdi tokie pasimetę.

O tada mane kaltina, kam aš apie tai užsiminiau!?

Po kelių minučių mano draugai:

Tada aš vėl suvokiu, kad… vasaros net nebuvo. Buvo šalta, lijo, šiltų dienų kada galima maudytis, degintis, vakaroti turėjome vos keletą. Dieve… Ir vėl striukės, paltai, šalikai, pirštines. Ne. Ne. Ne!

Rodyk draugams

Kas kaltas dėl susišaudymų JAV?

įdomu 2012-08-20

Pastaroji vasara JAV šalis labiau mirgėjo ne dėl istorinio nukeliavimo į Marsą, Olimpinių laimėjimų, kurių ši šalis šiais metais pelnė net 104 ir taip pateko į pirmąją vietą, bet dėl susišaudymų ir nekaltų žmonių mirčių. Vienas pirmųjų ir garsiausių tokių – Kolorado valstijoje, Auroros mieste per paskutinės Batmano trilogijos filmą nutikęs baisus įvykis. Nekalbėsime apie detales, nes manau visi jau girdėjome įvairių istorijų. Reikėtų tik paminėti, kad jaunuolis Jamesas Holmesas nušovė 12 žmonių, bute paslėpė sprogmenis, kurie, ačiū Dievui, nespėjo nieko sužaloti.

Žiniasklaida iškart puolė rašyti: kas gi kaltas? Vieni sako, jog didžiausia kaltė – pats filmas, kuriame apstu kriminalinių dalykų. Kiti numoja ranka ir rėžia kiek labiau suprantamesnę hipotezę: kaltas yra įstatymas, leidžiantis laisvai įsigyti ginklus.

Tačiau po šio išpuolio sekas dar vienas. Susišaudymas sikhų šventovėje Rugpjūčio 6d. Tai įvyko kaip tik tuo metu, kai JAV prezidentas Barakas Obama atkreipė dėmesį į ginklų kontrolės problemas šalyje. Nepraėjo nė kelios savaitės, kai po visų mąstymų, jog šventykloje dėl susišaudymo kaltas arba buitinis konfliktas arba pati religija, rugpjūčio 14d. Įvyksta dar vieną išpuolis, šįkart – Teksase, prie universiteto, kur buvo nušauti dar trys žmonės.

Tokia vasara JAV valstybei kelia įtampą, o ypač dabartiniam prezidentui: juk artėja nauji šalies vadovo rinkimai. Tiesa, Amerika jau seniai yra lyderė teroristinių išpuolių skaičių ataskaitoje. Ir labai dažnai, tų pačių išpuolių kaltininkai būna patys JAV piliečiai. Taigi, kas kaltas?

Pasak UNODC – Jungtinių Amerikos Valstijų jugtinis nusikaltimų ir narkotikų skyrius, 2009 metais 60% visų savyžudybių šalyje, buvo įvykdyta naudojant šaunamąjį ginklą. FTB statistikos duomenimis 2010 metais JAV kraujavo nuo 12,996 žmogžudysčių iš kurių net 8,775 buvo įvykdytos pasitelkiant šovinius. Tokie skaičiai JAV valstybę padaro ypatingai nesaugią, tarsi tiksiančią bombą. Ginklus naudojant įvykdyti nužudymai šioje valstybėje yra net aštuonis kartus didesni už panašias politines bei socialines sąlygas turinčias kitas šalis.

Atsakymas mirga prieš akis net neprašytas. Susiklosčiusi situacija, leidžianti lengvai įsigyti ginklą bet kuriam JAV piliečiui, atneša prastus rezultatus. Baltieji Rūmai purto galvas sakydami, kad dabar tą situaciją pakeisti būtų per nelyg sunku: Meksikos siunčiama ginklų kontrobanda yra pernelyg tvirta ir neįveikiama, o toks kardinalus įstatymas galėtų sukelti didžiulį pasipiktinimą šalyje. Kita vertus, po Kolorade įvykusių žudynių, atliktos nepriklausomo laikraščio The New York Times apklausos, duomenys rodo, kad net 72% pritaria priimti įstatymą, kuris pasunkintų ginklų įsigyjimą.

Rodyk draugams

Žudikas vėjo malūnas, arba kaip lietuviai Magylos bijo

įdomu 2012-07-09

Pasak Persų geografo Estakhri užrašų iš devintojo amžiaus, malūnas buvo sukurtas būtent Persijoje. Tiesa, niekas dar dabar nesutaria, kas pirmieji išrado vertikaliuosius vėjo malūnus, tačiau dauguma istorikų teigia, jog šis buvo sukurtas Prancūzijoje. Kaip žinia, vieni jų yra naudojami grūdams malti (kas ir buvo populiariausia Lietuvoje), kiti – pumpuoti vandenį (populiariausia Olandijoje), o šiais laikais tai moderni vėjo jėgainė, gaminanti elektrą.

Pasak Europos Vėjo Energijos Asociacijos ataskaitos, 2011 metais Europoje iš viso buvo pastatyta 9,616 naujų vėjo malūnų, kas iš viso šiame žemyne sudaro 93,957 tokių besisukiojančių aparatų. Jų darbo vaisiai – galimybė parduoti ir naudoti 6,3 proc. Europos elektros. Sakysite, šitiek daug vėjo malūnų, o tiek mažai naudos.

Važiuodamas pro Daniją ir Vokietiją pastebėjau daugybę vėjų malūnų, gaminančių energiją. Tokia kaip Danija yra didžiausia ekologiškai pagamintos elektros eksportė pasaulyje (nuo 50-60proc., viso pagaminto šalies produkto parduodama kitiems). Esu girdėjęs, ir pataisykite jei klystu, žada gauti pusę elektros energijos iš vėjo, kitas iš biodujų, bangų ir kitų gamtos ištkelių iki 2050 metų. Tai sakydamas, turiu omenyje, kad net menkiausias aparatas netūrėtų būti varomas kitaip pagaminta elektra. Šitaip jie žada sumažinti globalinį atšilimą ir iki 2020 metų pasiekti 1990 metų dujų kiekio buvusį lygį (sumažinti 34proc.) Tokių kaip Danija ir Vokietija pasaulyje yra dar nemažai. Jeigu leidžia gamta, kodėl gi nepagaminus elektros pigiau ir nepridarant žalos gamtai?

Tokio klausimo, pasirodo, vis dar nesupranta Vakarų Lietuvos (beje, tai palankiausia srytis šalyje ekologiškai elektrai gaminti) gyventojai, kurie apsiskaitę nežinia iš ko peštų istorijų, išaukštindami patiems nerūpintį gamtos vaizdą, protestuoja ir nesutinka, kad vėjo malūnai būtų statomi. Perskaičiau straipsnį, kur rašoma apie Vilkyčių bendruomenės bandymus sustabdyti bendrovės Baltijos Vėjas naująsias vėjo jagainių statybas. Gyventojai, pateikia tokius argumentus kaip: gamtos sudarkymos, didžiulis garsas, trukdantis gyventi ir blogai įtakojantys sveikatą kiti veiksniai. Kažkada dar buvo priduriama apie paukščių nužudymą, tarsi šie nemiršta nuo visų kitų elektrinių skleidžiamų dūmų.

Ironiškai šyptelėdamas, kažkodėl iškart prisiminiau pagonių laikus, kai buvo bijoma kiekvienam lopinėlyje esančio Dievo. Gal dėl to, kad man tiesiog keista kaip visame pasaulyje priimtini dalykai trukdo vienai mūsų valstybės grupei žmonių, kuri pateikia tokius argumentus. Pastaruosius beje, tiek mokslininkai, tiek inžinieriai ir gydytojai jau senai yra atmetę kaip vaikų pasakas. Vadinas reikia ir toliau mums it pagonims bijoti Vėtros, Viesulo Dievų, nederėtų pamiršti ir Magylos. Tai nebūtinai turi būti rusiškas žodis. Magyla senovės Lietuvių mitologijoje buvo mirties deivė, giltinės tarnaitė. Veikiausiai, mes dar tų sraigtų ir bijome kaip minėtosios deivės. O jei iš tiesų, visi puikiai suprantame, kad po šitokių gražių lietuvaičių gestų slypi visai kita esmė: ne ligos, ne gamtos globojimas, o eilinis noras ir vėl pasipelnyti.

Dėkui,

technologijos.lt ; mitai.lt ; ewea.org ; neg.lt

Rodyk draugams

Šviesioji Lietuvos ateitis jaunesniosios kartos rankose?

įdomu 2012-07-05

Šįkart šiek tiek pamąstymų liūdna gaidele. Aš visuomet linktelėdavau ir pritardavau žmonėms, kurie sakydavo, jog pasikeis toji Lietuva kai valdžią turės manoji karta. Žmonės, kurie nebuvo paliesti Sovietų Sąjungos ir šiosios sistemos. Galbūt, ir teisinga hipotezė, kuri veikiau labiau veikia it viltis ar vizija žmonių, trokštančių gyventi geresnėje šalyje.

Dabar, aš nemanau, kad būtų teisinga sakyti, jog Lietuva pasikeis į gerąją pusę valdant mano kartai. Manoji ir mano tarkim tėvų karta turi per mažą laiko periodą tarpusavy. Mes, rodos, užaugome skirtingai, turime tikrai visko daugiau, matę savo amžiuje tai, apie ką daugelis tėvų net nebūtų pagalvojęs tais metais, bet vis tiek kažkodėl nesame vakarietiški žmonės arba Europos Sąjungos vizinis standartas. Taip, mes esame labiau tolerantiški įvairiems dalykams, ir taip – mes labiau sakome savo nuomonę, kas yra džiugu. Tačiau vėl gi, mes buvome užauginti tų, kuriuose jau buvo išsišaknyjusios komunizmo šaknys.

Leiskite paklausti, kiek kartų jūs prie savo vaikų kalbėjote apie kyšio suteikimą? Galbūt jūsų atžąla jau ir pati tai daro savarankiškai? Kiek kartų, jūsų vaikas pamatęs nelaimę pabėgo, o ne pranešė atsakingoms institucijoms, kadangi, galbūt, viduje ir pasąmonėje jis tiesiog jomis nepasitiki. Dar blogiau – galbūt, jis girdi kritiką dėl jų darbo tiek iš jūsų, tiek iš kitų aplinkinių pusės?

Vėl gi, tai tarsi nesibaigiantis ratas. Sistema, kurioje galioja nerašytos taisyklės. O tos taisyklės nepastebimai perteikiamos iš kartos į kartą. Pažiūrėkime į praeitį – istorija, geriausias įrodymas mūsų atagodai. Valstybė niekuomet nepasikeitė pilnai per dešimtmetį, nebent joje atsiranda aiškus lyderis (Napaleonas, Stalinas, Hitleris, Vašingtonas), arba ją išvagoja revoliucijos (Daininga baltijos šalių revoliucija, Prahos pavasaris, raudonųjų įsiveržimas Maskvoje dvidešimtojo amžiaus pradžioje). Tai tarsi ilgai rūkantis žmogus: jis nenustos rūkyti, kol daktarai jam nedeagnozuos rimtos ligos. Šalyje visuomet turi būti kažkoks atspiros taškas liaudžiai, kuris tarsi veiktų it katalizatorius jų norui keisti valstybę. Lietuviai vis dar dabar lyg ir bijo valdžios (vėl gi, komunizmo įtaka), nors visi puikiai žinome, kad liaudis valdo valdžią. Mes vagiame ir pasiglemžiame viską sau, nes vis dar bijome, kad vieną dieną galime to visko netekti. Mokame kyšius, nes žinome, kad taip lengviau, nors ir brangiau, gyventi. Ir daugeliui mūsų tai nepatinka, tačiau vis tiek darome, nes tokia sistema. Taip buvo ir turi būti.

Teoriškai, mano karta galėtų pakeisti valstybę ir sutepti joje esančius užrudyjusius mechanizmus. Praktiškai, tai kol kas atrodo lygiai taip pat kaip sovietų propogandinis plakatas. Nebijokime ieškoti savo lyderio, nebijokime daugiau kalbėti ir galbūt vieną dieną eidami į seimo rinkimus galėsime tvirtai balsuoti už partiją, kuri tikrai dirbs valstybės labui.

Rodyk draugams

Šių metų Kanų Reklamos Liūtų favoritai

juokinga, kultūra, įdomu 2012-06-19

Kanų Reklamos Liūtus aš asmeniškai seku labiau nei patį Kanų filmų festivalį. Pastarasis yra milžiniškas ir sedėdamas namie sunkiai ką tu ten suseksi ir pamatysi. Baigiasi festivalis, peržiūri laimėtojus, atsirenki filmus, kuriuos vertėtų pažiūrėti ir tiek. Šventė graži, tradicija gili ir viskas kaip ir puiku.

Žiūrint į Kanų Reklamos Liūtų festivalį, kuris taip pat yra didžiulė šventė mieste, galima labiau viską pamatyti ir suprasti. Čia rungiasi kompanijos ir jų reklamos. Ir tikrai labai įdomu, kokias reklamas jie sukuria, ką nuveikė per metus. O svarbiausia - kokių naujų idėjų sugalvojo?

Kartais mąstau iš kur pas žmones tokio didumo fantazija ir kūrybiškumas? Dar pagalvoju, kodėl lietuviams nepaėmus pavyzdžio iš kiekvienų metų favoritų? Pateikiu jums man labiausiai įstrigusias šių metų reklamas.

Rodyk draugams

Ketvirtadienio chill

įdomu 2012-05-31

Kažkaip pradėjau daaaug klausyti tokios ramesnės muzikytės. Gal sakau dėl to, kad artėja sesija, egzaminai, projektų pridavimai ir t.t.? Galbūt. Gera kartais vakare atsisėsti ir tiesiog atsipalaiduoti.

Aš labai tikiuosi, kad jūsų savaitė buvo sunki, nes tuomet gal pajusite tą patį kaifą, beklausydami šių dainų, kaip ir aš. :D

Trumpai tariant paruošiau jums trumpą play list’ą labai įdomių, gerai skambančių ir atpalaiduojančių dainų. Pabrėšiu: dainos nėra klasikinės ar kokie nors cover’iai:)

ENJOY!

Tikiuosi nors viena patiko. Jei ne… na, tuomet nesutinka mūsų skoniai:D

Rodyk draugams

Kai žmonės meluoja tau į akis

juokinga, įdomu 2012-05-20

Ar kada buvote pakliuvę į tokią situaciją, kai jums žmogus meluoja, o jūs tai žinote? Smagu, tiesa? Aš iš tiesų tai atrandu kaip tikrą pramogą. Pajuntu tokį kaifą, kai man žmogus tiesiai į akis meluoja, o aš sau sėdžiu ir leidžiu jam tęsti.

Ir tuomet aš pradedu savo žaidimą.

Galvoju, kaip čia tą žmogų priversti dar labiau įklimpti? Juk tiesą visą žinau, galiu užduoti kokį klausimą, kuris privers jį savo protą padirbėti dar labiau. Ir bam. Ta reakcija, kai jis išgirsta mano klausimą: tokį paprastą, lengvabūdišką. Ir tas žmogus taaaip pasimeta tą akimirką :D

O aš sau sėdžiu toks ramus, kantrus. Viskas kontroliuojama.

Bet viduj aš tiesiog šokinėju iš juoko ir džiaugsmo:

Galiausiai žaidimą reikia baigti, nes matau, kad čia nieko nebus gero. Ir pasakau, kad žinau visą tiesą. Nereikia čia man meluoti. Pirmoji to žmogaus stadija: ką čia dabar šneki, aš tau nemeluoju!

Aha, sakau. Juk viską žinau. Viską, viską. Ką tu čia man dabar meluoji? Ir toji jų reakcija, kai jie galiausiai suvokia į kokį mėšlą pakliuvo:

Jie bando atsiprašinėti, o tada susitaikyti. Pamiršti viską, tarsi nieko nebuvo.

Na, o toliau jau nuo melagystės dydžio ir pačios situacijos priklauso kaip reikalai pasisuka.

Juk ne kiekvieną melą galimą atleisti, tiesa?

Bet kiekvienas nusipelno pamokos ir antro šanso.

Rodyk draugams

Ką daryti su tuo nelemtu menu?

Be temos, įdomu 2012-04-24

Meno ir jų kūrėjų niekas niekada nesupras. Mes įpratę juos vadinti keistuoliais, iškrypėliais ir dar Dievas žino kaip. Tarsi būtų iš kito pasaulio kilę. Nuo pat senovės menininkai arba tampa persekiojami, jų gyvenimas nenusiseka, kritika užgriūna silpnos sielos žmogų ir šis tampa narkomanu ar alkoholiku, arba kažkas padeda praverti plačiojo pripažinimo duris. Šįkart nustūmkime į šalį didingą Da Vinčį, Mikelandželą ir Vincentą Van Gogą ir pakalbėkime apie paprastus ir neformalius menininkus, kurie išpaišo miesto gatves.

Turbūt jau supratote, kad kalbu apie graffiti meno atstovus. Jeigu jūsų akyse ką tik išdygo senamiestyje nupaišytas organas, meilės prisipažinimas arba šiaip kokia blevyzga, kurios esmės taip ir nesuvokėte, tuomet supratote mane klaidingai. Graffiti menas nebūtnai privalo tapti tuo, ką mes, deja, įpratę matyti.

Žodis graffiti (angl. k.) kilęs iš Graikų žodžio graphein, kuris reiškia rašyti. O ir prasidėjo viskas toje pačioje Graikijoje, kai anonimas išgraviravo žodžius ant senovinės architektūros pastato sienų (purškiamų dažų dar nebuvo). Šiomis dienomis gatvės meno darbus rasti galite didžiausiose moderniose pasaulio meno galerijose, tačiau taip pat ir pačių miestų gatvėse, kas ir paverčia tokio meno atšaką tapti nelegalia.

Nuotrauka iš laikraščio: banksy tapatybė galiausiai atskleista.

Aš esu visiškai prieš tuos, kurie kaip jau minėjau įsivaizduoja esą tokio meno atstovai. Dažniausiai tai būna nebrendylos, išgėręs jaunimas, kuris nusipirkęs flakonėlį purškiamų dažų išbando savo menininius gabumus ant pastato sienų. Baisu, kai tas pastatas priklauso kokiam nors svarbiam paveldui ar randasi pačiame miesto centre, kur visi puikiai gali tai pamatyti. Kiek rečiau pačiame mieste išvysite tikrąjį graffiti meną (gražios ir raitytos raidės, gyvūnai, žmonės, išgalvoti herojai) dažniausiai pastebimi ant garažų sienų, betoninių tvorų, senų ir nenaudojamų pastatų sienų ir jų viduje. Darykite, ką norite - nors užmuškite, bet kad ir kaip gražu bebūtų - tai nėra legalu! Paprastai tariant tai tėra paprastas vandalizmas, už kurį reikia ir baudas mokėti, ir kameroje patūpėti.

Čia aš trumpam nuklysiu į šalį, prisimindamas puikią istoriją apie anoniminį graffiti’ninką slapyvardžiu Banksy. Anglijos menininkas naktimis, kai niekas nematydavo, miestų gatvėse sukūrdavo nuostabių kūrinių, kurie ironiškai parodydavo tų dienų didžiausias problemas (kelis jo darbus galite pamatyti čia šone, kairėje ir po straipsniu, apačioje). Valdžia, žinoma, ėmė pykti. Kaip čia dabar niekas nesugauna to, kuris juos išjuokia prieš visus žmonės? Galiausiai spauda susekė slaptą menininką ir trimitavo laikraščiuose: kaukė galiausiai nuimta! Šiuo metu žinoma, kad Banksy yra filmų režisierius, politinis aktyvistas, tapytojas, o jo darbai - vieni lankomiausių didžiausiose pasaulio galerijose bei parduoti už šimtus tūkstančių dolerių.

Grįžkime atgal į vėžes. Galiausiai atsidūrėme kryžkelėje: ką čia padarius, kaip viską sutvarkius, kad ir menininkai būtų patenkinti, ir miestai daugiau tuo menu nebemirgėtų? Toji pati Graikija, vėl gi, 2008 - gruodį pasiekė pasaulio rekordą: 2503 žmonės, padėdami Vaiko šypsenos labdarai (angl. Smile of the child), legaliai panaudojo savo talentą ir ant 700.92 metrų ilgio ritinio išliejo savo kūrybiškumą. Dar prieš šį rekordą, aš pats padėdamas organizuoti Jaunimo Spalvos 2008 renginį Elektrėnuose turėjau šansą patenkinti graffiti meno atstovų norą paišyti. Atrakcionų parke, su valdžios leidimu, ant pilkų ir šaltų betono sienų jie išpurškė neapsakomo grožio kūrinius: nuo margų papūgų ir didelių tigrų iki linksmų ir karikatūriškų iliustracijų. Renginio dalyviai galėjo stebėti jų darbo procesą, o vėliau išrinko geriausius autorius. Turiu pripažinti - maloniai nustebau, kokį telentą pastarieji parodė. O ir pats atrakcionų parkas tapo gyvesnis, margesnis ir pagaliau nors truputį atspindėjo šio paties konceptą: linksminti žmones, suteikti pramogų kitiems.

Lenkija dar geriau sugalvojo! Jie leido uždrausto meno atstovams išgrąžinti sovietinių blokų daugiabučius. Tiesa, ten jau purškiami dažai nelabai buvo panaudoti - greičiau paprasti dažai, tačiau bent jau tokiu būdu tapytojai atrado būdą išsilieti. Ir miestai atrodo spalvingesni, ir žmonės daugiau nusišypso, ir menininkai laimingi.

Atsakymas pats ryškėja prieš akis: reikia surasti vietą, kur šio meno atstovai galėtų legaliai papaišyti. Valdžia kol kas numoja ranka. Juk geriau leisti mokesčių mokėtų pinigus juos gaudant, nei atrasti kokią vietą, kur šie galėtų nepažeidinėdami įstatymo purkšti savo mintis. Pinigų tas daug nereikalauja: tiesiog tereikia atrasti ilgą sieną, prieš tai savanoriams peržiūrėti eskizus (kad vis dėl to nesigautų šnipštas) ir surinkus bent didžiąją dalį gatvės meno entuziastų nepamiršti leisti jiems kurti. Tegul, kuria! Menas - tiek mūsų laikų raštinis ir fizinis įrodymas, tiek kažkas tokio, ką žmogus pajutęs nepaslėps ir norėdamas.

Visuomet bus tokių, kurie nesutiks su tokiomis įdėjomis. Snobai ir tie, kurie jokio šviesulio gyvenime nemato visuomet prieštaraus, kad tokiems vandalams bus suteikta puiki ir legali proga paišyti. Kita vertus, man rodos, tai nuostabi galimybė leisti žmonėms nors kartą per metus kurti ir nors trumpam numalšinti jų troškulį tai daryti kažkur kitur. O tada turėsime ir pastatų sienas švaresnes, ir vaikytis jų naktimis daug nereikės.

Banksy grafiti darbai - arnoldo.blogas.lt

Banksy graffiti darbai - arnoldo.blogas.lt

Rodyk draugams