Aš. Ji. Visiška tyla. Aš įkvėpiu giliai šalto oro, prisirpusio drėgmės. Atsisuku į ją ir nusišypsau. O ji guli tokia… tokia trapi. Sunkiai suvokiama ir mistiška. Ji tiesiog guli, žiūri į apniūkusį dangų, kuriame plaukioja pilvoti ir tamsūs debesys. Ir jai visai nerūpi, kad nakties danguje per juos nesimato žvaigždžių. Ji nepyko, kad šįkart nebuvo ir gražaus saulėlydžio. Viskas pilka ir niūru, o ji vis tiek šypsos.

Aš pajutau kaip stipriai plaka mano širdis. Jaučiausi toks lengvas, paprastas. Visos problemos, visas sunkumas taip staiga ir netikėtai dingo. Aš tvirčiau suspaudžiau jos ranką.

-Bijai? - išgirdau tylų jos balsą.

-Neįsivaizduoju. - sulemenau.

Kas bus toliau? Turiu omeny…. taip, mūsų santykiai visuomet buvo kiek įdomesni. Mes niekuomet nesupratome ar verta toliau šiuos tęsti, tačiau vis tiek laikėmės vieno kito. O dabar staiga, šią naktį, jaučiu ir žinau, kad abiejų mūsų kūnus apėmė ramybė. Ar tai kas šiandien nutiko reiškia, jog mes esame amžinai surišti? O gal tai reiškia, kad ne už ilgo mūsų keliai išsiskirs? Tai, ką kartu patyrėme vos prieš pusvalandį buvo sunkiai apibūdinama.

Gulime supynę rankas. Tylėdami. Ji, aš ir visiška tyla. Šaltis, gaubiantis naktį, rodos, tuoj perskros mūsų kūnus kiaurai.

-Žinai… - vos girdimai tariau. - Esi ir buvai man labai svarbi. Atleisk man už viską, prašau.

-Viskas gerai. Tai jau praietyje. - ramiu balsu atsakė ji. Tokiu ramiu, kad net širdis ėmė plakti lėčiau. Bet aš žinojau, jog negaliu to palikti šitaip.

-Aš tik norėjau pasakyti, kad labai tave myliu. - tęsiau. - Žinau, jog tavo tėvai po šiąnakt manęs nekęs. Žinau, kad jie mane prakeiks ir taip - aš kaltas dėl to.

-Mes abu kalti.

-Aš vienintelis, kuris sakė jog nieko nebus. Nereikėjo mums tiek gerti, nereikėjo tokiems…

-Ei, - dabar pajutau susirūpinimą ir jos balse. - Kad ir kas toliau bus, kad ir ką aš pamatysiu man nesvarbu. Nutiko, kas nutiko.- ir tvirtai pabrėžė paskutinius žodžius.

Aš linktelėjau. Ji teisi. Su šia mintimi tolumoje išgirdau kaukiančias greitosios sirenas.

Aš paraginau ją eiti, pasitikti jų.

Mes pakilome nuo rasotos žolės ir vis dar laikydamiesi vienas kitam už rankų žengėme per laukus link kelio. Tolumoje mačiau jau sustojusį ir mėlynom šviesom žybsiantį greitosios pagalbos automobilį. Mes priėjome prie apvirtusios mašinos. Štai ten - kiek kairiau, matyti nulaužtas storas kamienas. Greitis buvo didelis ir automobilis sugebėjo net šį nuversti.

O tada aš pamačiau save. Mano kūną traukė iš automobilio, sutrikę medikai kvietė antrą ekipažą, ekspertus ir policiją. Ji stovėjo rami. Tokia pat kaip ir ten laukuose. Ji žvelgė kaip gležnas paauglės kūnas yra užsegamas ant neštuvų, maiše. Šalia jos - užsegė ir mano.

Ir staiga viskas pranyko. Garsai, panika, siaubas ir neviltis. Liko tik tirštas rūkas ir ji, vis dar laikanti mano ranką. Tarsi pajutusi mano ramumą ji nusišypsojo.

Aš, ji ir visiška tyla.

Begalinė, amžina tyla.

SENATVĖJ:

11:57

11:58

11:59

12:00

00:01

DABAR:

11:59

12:00

00:01

Visai kaip rutina. Kasdien atsiverti facebook’ą ir kasdien peržvelgi pagrindinių naujienų, įkeltų įvairių puslapių ir žmonių, sieną… Turiu pripažinti, kad emocijų visa tai sukelia įvairių. Labai įvairių.

Neįdomu.

Neįdomu.

Ji įsikėlė nuotrauką į facebook su ONE.LT ženkliuku kampe

Neįdomu

Dainos žodžiai. Kaip originalu.

Neįdomu.

Paspausk LIKE ir įvertinsiu 10 balų sistemoje tavo grožį.

O taip, mums 13m., mes girti su bonke rankose ir cigarete dantyse. Opa, šalia dar girta pana guli. Žavu iki..

Pykčiai po nuotrauka tarp merginų. 302 komentarai. Einu atsinešiu spragėsių.

Neįdomu.

Prieš tris valandas išsiskyrė su vienu. Dabar jau su kitu. Na…

Šiaip myliu savo univerą, bet keltis anksti ryte…

Ar aš noriu nueiti į univerą?

Kaip dėl rytojaus?

Tai gal kitą savaitę?

O kaip dėl kito mėnesio?

Tai gal bent kitais metais? ^^

Nekenčiu, kai eini sau gatve atsipalaidavęs, ką nors mąstai ir…

-Arnoldai? Nejaugi čia tu?
-Ooo… labas, seniai…
-Bet tai koooks tu pasikeitęs!
-Em, tu irgi, tikrai. Labai. Labai. - po trumpos pauzės. - Taigi, ką čia veiki? Kur buvai dingęs?
-Ak, žinai. Šian, bei ten.
-Aišku.
Nemaloni pauzė.
-Iš tiesų tai buvau Anglijoje.
-Oho. Studijavai ar…
-Dirbau. Užsidirbau krūvą bapkių. Tai dabar trankaus po parduotuves, negailiu pinigų.

Man reikia tęsti? O.o

Žodžiu. Aišku nesakau, kad visuomet sutikti seną draugą ar pažįstamą yra blogai. Kartais (pvz. dabar) labai lauki susitikimo su senais draugais, nes esi jų pasiilgęs. Bet ar žinot tą jausmą, kai sutinki kokius daugiau nei metus nematyti draugo/draugės su kuriuo per visą tą laiką net nebuvai susirašęs ir dialogas būna tobulas kabutėse? Dievinu pirmąjį klausimą.
-Tai kaip sekasi?
Po šitiek laiko pirmasis orginalus klausimas buvo kaip sekas. Nice!

Ne, žmonės, nesupraskite klaidingai. Aš nesakau, kad to klausti blogai. Tiesiog toks klausimas tampa toks kvailas, toks dirbtinis. Tarsi tau iš tiesų būtų įdomu. Ir, beje, esu lygiai lygiai toks pats, nes…
-Man sekasi gerai, o tau kaip?
Suprantat dėl ko ane? Ir tuomet tu gauni atsakymą:
-Man irgi gerai:) - ir prie to dar gauni vieną extra klausimą. - Kaip mokslai?
Pabaiga pokalbio dažniausiai būna:
-Tai reikės kada sutikti!

Ir šiaip būna daug labai keistų situacijų. Tiesiog viskas atrodo per daug dirbtinai, netikroviškai. Dėl to va man ir nepatinka. Prisimeni kai su tuo žmogumi kažkada buvai gerais draugais, arba neblogais bendraklasiais, o dabar net dialogas nesiriša… Ir negaliu sakyti, kad labai nemėgstu jų sutikti, kartais tai tikrai būna labai malonu. O ir nuo manęs paties labai daug priklauso, bet…

Nieko nebūna blogiau, kai žmogus kartais iš vis net nepasisveikina ir praeina. Tuomet tikrai pikta. Norisi sustabdyti ir pasakyti:

Kažkoks paauglys vieną dieną pajutęs, kad nebenori daugiau gyventi vienoje internetinėje svetainėje parašė:

Aš žadu nusižudyti. Vis tiek niekam nerūpės.

Neaišku, kaip pasibaigė tam vaikui ir ar vis dėl to jis išdrįso taip padaryti, tačiau tikiu, kad po atsakymo į šitokį jo pareiškimą, jam dar teko ilgai galvoti. O štai ir vienos merginos atsakymas jam:

Leisk tau papasakoti istoriją. Pažinojau vaikiną, kurio vardas buvo Dustinas. Mes susipažinom, kai man buvo 13, o jam buvo 14. Mes kartu lankėme mokyklą ir buvome galima sakyti visur kartu. Mylėjau šį vaikiną kaip niekas kitas ir mes praleisdavome 24h per parą, septynias dienas per savaitę. Ir mes abu žinojome viską vienas apie kitą. Mes palaikydavome vienas kitą sunkiu metu, padėdavome pereiti depresijas ir buvome tikra atrama vienas kitam. Galiausiai vieną vasarą aš suplanavau išvykti į teksasą. Paskutinę dieną prieš man išvažiuojant jis buvo neapsakomai liūdnas. Tąsyk jis pažiūrėjo man į akis su baime, kurios aš niekada gyvenime nepamiršiu ir tarė:
-Man tavęs reikia čia, būk gera - neišvyk.
Aš buvau savanaudė ir atsakiau:
-Žmogau, aš grįšiu po mėnesio. Tau viskas bus gerai. - ir nuėjau šalin.
Po mėnesio aš gavau skambutį, kad jis nusižudė. O taip pat paliko raštelį. ‘Niekam per daug nerūpėjo pasilikti’
Aš pajutau kaip mano širdis sutrupėjo, juk aš jį taip stipriai mylėjau. Daugiau nei galėčiau išreikšti žodžiais. Jo laidotuvėse buvo daugiau nei 200 žmonių. Jis sakė, kad niekam nerūpėjo. Aš mačiau žmones, kurie isteriškai verkė, trūkčiojo, rėkė ir atsiklaupę maldavo, kad jis grįžtų. Jis manė, kad niekam nerūpi. Visiems rūpėjo. Ir taip,  užknisa, kai dėl tokio įrodymo, kartais mus turi palikti brangus žmogus. Bet žmonės tokiuose momentuose parodo, kaip stipriai jiems visa tai rūpi. Šis vaikinas norėjo mirti ir aš suprantu, nes taip pat norėjau ir aš. Depresija nėra kažkas tokio, ką galima ištrinti per naktį ypač dėl artimojo mirties. Kai tu nori nusižudyti, tu visuomet manai, kad niekam tai nerūpės, kai iš tiesų visiems esi svarbus. Aš prašau tavęs likti, nes tu man rūpi. Man rūpi tavo gyvenimas, tavo tikslai, tavo laimė, tavo liūdesys. Man rūpi, kad tau būtų geriau, nes tu nusipelnei laimės. Tai teisė. Ją privalo turėti visi. O mirtis…. tai nėra sprendimas nei dabar, nei niekada.

Šią trumpą istoriją parašiau jums čia vien tik dėl to, kad man tikrai labai apmaudu ir gaila, stebėti kaip jauni ir vyresni žmonės nutraukia savo gyvenimą. Ypač, dažnu atveju, kai mano, jog jų mirtis tik palengvins kitų gyvenimą arba niekam nerūpės. Tai tokia netiesa. Tai toks absurdas, kurį sunku apsakyti žodžiais.

Aš nežinau, kas dabar dedasi tavo galvoje, skaitant šiuos žodžius. Tačiau aš labai tikiuosi, kad tu esi stiprus žmogus. Galop, žmogus, kuris supranta, kad jo mirtis atneš begalę skausmo pasauliui, artimiesiems ir visiems aplinkiniams. Kartais tai atrodo nesuvokiama ir tiesiog kvaila. Kartais mes net nesuprantame, kas įvyko ir ryte sužinai tokią žinią…

Bet kad ir kaip būtų sunku, kad ir kaip skaudėtų ar būtų nepakenčiama gyventi atmesk sprendimą mirti. Keisk gyvenimą, keisk požiūrį, keisk draugus, keisk namus, keisk miestą ar šalį, keisk darbą, keisk rūbus, keisk į tai, kas tau patinka. Ir gyvenimas bus geresnis. Nes mirtis…? Hm. Mirčiai ir ateis laikas, tik reik dar palaukt.

Studijuojant Danijoje nėra nieko svarbiau, kaip turėti dviratį. Dviračiai čia labai populiarūs. Jiems yra takai, šviesaforai. Gatvėse pilna jų visur. Taigi į savo univerą aš kiekvieną rytą ir po paskaitų namo važiuoju su savo dviratuku.

Mano universitetas randasi už fiordo, o tai reiškia, kad man reikia persikelti tiltu į kitą kranto pusę. Na, ir patys turbūt žinote kaip su tuo vandeniu būna. Didžiulis vėjas, tu važiuoji ir mini į tą kylantį tiltą, spausdamas paskutinius prakaitos lašus. Oooo.. ir tuomet apsireiškia mano mėgstamiausias vėjas. Ir tu mini, mini, rodos niekuomet nesibaigs tas tiltas. Vėjas šiaušia plaukus, smogia vieną, kitą antausį tau per veidą. Dega šlaunys, trūksta oro, akyse pradeda tamsėti. Kompiuteris ant pečių tampa pernelyg sunkus…

Galiausiai privažiuoji tilto vidurį, belieka tik nusileisti. Tai jau lengviau. Nors tiesą pasakius buvo tokių kartų, kad mini žemyn, o vėjas toks didelis, jog galima sakyti testovi vietoje. Žodžiu. Nusileidi nuo tilto, liko kelias šalia to paties banguoto fiordo link univero. Ir čia tave ima taškyti vėjas iš visų pusių. Kartais taip stipriai, kad net vairas sudreba rankose. Važiuoji mintyse sakydamas: nagi, davai dar! Čia viskas ką tu sugebi? Stipriau, papūsk dar labiau!!!!

Pradeda lyti.

Oooo… Tai mes pradėsime rodyti, ką mokame? Cha, na prašau. Prašau! Lyk stipriau, dar stipriau!

Pradeda lyti dar stipriau.

WTF? Tu tikrai manęs klausausi? Hm… Nagi, davai. Kas dar? Gal dar žaibas smogs į mane? Gal šaka užgrius? O, ne… gal mašina partrenks?

Ir taip šneki ir šneki su savimi.  :))

Praleidau labai didelę dalį pavadinimu ‘Keiksmažodžiai’. Bet turbūt numanote, kokie jie gali būti. Nesakau, kad kiekvieną dieną tokie čia orai. Bet tas tiltas. Ak, tas prakeiktasis tiltas!!! Žinot, kuri smagiausia dalis būna? Tuomet, kai tu galiausiai atvyksti į univerą ir nulipi nuo to dviračio. Ir mintyse su tokiu pasigerėjimo tonu sau pasakai: cha, bitch, man pavyko!

O dar geriau būna, kai visą dieną sėdi paskaitose ir už lango matai kaip puikiai šviečia saulė, kaip gražiai skraido paukščiai, o bangos… bangos tokios nedidelės ir vėjas toks švelnus. Turbūt bus tikras malonumas važiuoti namo. Bet ne. Kur tau. Ateina laikas kai reikia važiuoti namo ir kas nors sako: pažiūrėk pro langą…
Ir ten tikrai ne saulė šviečia:)

Ir hm. Savaitgalis. Arba šiaip laisva diena. Jokių kelionių į univerą. Jokių suknistų važinėjimų. Spėkit, ar aš vis tiek nevažiuoju savo laisvu laiku? Neatspėjot. Važiuoju. Vis geriau nei namie tūnoti. Tačiau reakcija į draugų pasiūlymą varyti kur nors toli su dviračiu savo laisvu laiku visuomet, VISUOMET, būna tokia pati.

…be kompiuterio.

Studentaujant Danijoje supratau, kad kompiuteris… mano mylimasis, šiltas ir geriausias kompiuteris, yra vienas iš brangiausių ir vertingiausių dalykų, ką turiu. Skamba absurdiškai, žinau tai. Bet hm… Mano padėtis, kiek kitokia nei lietuvių studentų. Visų pirma, man reikia sukontaktuoti su tėvais. Be kompo - tai sunkiai įmanoma padaryti nemokamai. Visų antra, man reikia stebėti, kas vyksta pasaulyje. Danų kalbos dar nemoku, tad laikraščiai nepadės. Visų trečia…. ok, tokie dalykai kaip skaitymas, namų darbai, projektai, tvarkaraščiai yra ir pas lietuvių studentus.

Kartą užstrigo man Windowsai. Atsikeliu ryte, saulė šviečia, nuotaika puiki. Įjungiu kompą. Ir, Dievaži. Neužkrauna Windowsų. Damn it!

Visai nelinksma. Perkraunu. Dar kartą. Dar kartą. Ir dar…. nieko. Panika. Siaubas. Ką daryti? Reikia dėkoti savo lemčiai, kad turiu draugų, kurie gali padėti. Ir hm… Ok. Jie išsaugo info, man perkuria man viską, sutvarko. Tavo širdis visą laiką žiauriai daužosi. Ir tada tarsi daktaras pasako: gyvens. Wooooohoooo!

Ir tada draugai mato mano keistus jausmus kompui. Kaip aš jį paglostau, pakalbu su juo, pabučiuoju. Pažadu, kad būsiu jam geras. Elgsiuosi atsakingai ir t.t.. Tuomet gyvenimas staiga nušvinta. Reikia naujų programų, bet tai ilgai neužtrunka. Svarbiausia, kad visa info išsisaugojo. O jos tikrai tikrai daug.

Dar kartą buvo, kai man windowsai buvo žiauriai lėti. Antivirusinė nieko nerado. Programos, kurios tvarko ir išvalo kompą nepadėjo. Ką gi…. reikia naujų windowsų. Įsirašom. Viskas ok. Veikia. Po kelių dienų, per mano durną galvą, ateina žinutė, jog tai nelegalūs windowsai ir auč… man reik naujų. AGAIN?

Prieš kelias dienas kažkas nutiko kompui. Trumpam užstrigo. Adrenalino kiekis pakilo juodai. Kur cigaretės, po velnių?

-Tu ką tik rūkei, - tarė manasis aš.
-Žinau. Bet mano kompui vėl gali būti mirtis. Aš to neištversiu. Aš to nepakelsiu… Ne, ne…

Ir ateinu, pažiūriu į perkrautą kompą. Ir…. Cha. Veikia. Na, ok. Reakcija nebuvo tokia rami. Buvo kažkas panašaus į…

Ech, tie kompiuteriai… Jie tikrai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Labai. Be jų? Sunkiai, sunkiai, pripažinkime tai visi. Gal ir nereikia jų bučiuoti ir kalbėti su jais, bet… Trankyti, chebra, irgi nereikia:)

Neseniai apturėjau paskaitą apie įmones, kurios kaupia informaciją apie tave. Informacija prasideda tuo, ką tu perki, ką valgai, kiek uždirbi, kur ir kaip gyveni, kokie tavo hobiai ir netgi koks tavo požiūris į gyvenimą. Kaip visiems žinoma, daugiausiai informacijos išsaugo Facebook’as: jie netgi turi išrašus kokių tu draugų nepriėmei į draugų ratą, arba nuotraukas, kurias ištrynei.

Bet, na… žinoma, čia ne mokslo svetainė, tad bye bye tiems, kas tikėjosi perskaityti stiprų straipsnį apie asmens informacijos kaupimo teisinius pažeidimus.

Per šį mėnesį pastebėjau, kaip aktyvumas internete įtakoja kitus žmones ir žiniasklaidą. Pripažinkime, šiais laikais nieko negali padaryti visiškai nepastebėtas. Čia galime prisiminti vieną iš tų istorijų, kai mokytojas norėjo suduoti mokiniui….

Tikrosios facebook aukos, vos tik atradusios naujieną, patyrusios kažką iš kart kuria trumpą įrašiuką ant savo sienos. Iškrito pirmasis sniegas. Šiandien lija. Nusipirkau ledų ir dabar labai skaniai valgau. Arba: maudausi duše. Ir po šiuo įrašu 32 like. WTF? Ta prasme tu su savo pc ar telefonu dabar tikrai stovi po tekančia vandens srove???

Dar geriau, kai žmones palengvina savo susekamumą turėdami ne tik facebook anketą, bet dar ir twitter’į. Kur gali rasti tokių žinučių kaip: nusipirkau naują megztuką, nuobodžiauju pamokoje, nežinau ką veikti, susibariau su mama, vedžioju šunį ir renku jo šudukus - bijau, kad gali pradėti smirdėti pirštai…. WTF????

Ir taip… aš turiu facebooką, kur kasdien įkeliu kokią nors juokingą citatą. Turiu kelis puslapius jame. Turiu šį blog’ą, turiu twitter anketą (senai ten nebuvau jau), turiu tumblr ir DeviantArt bei linked.in anketas. Mane susekti yra taip lengva, kaip atimti iš vaiko saldainį. (šiais laikais tai jau literatūrinis palyginimas, nes iš tiesų iš vaikų nėra taip lengva atimti saldainio).

Na, bet kol nepakliuvau į rimtą bėdą… velniop, tegul mane seka. Tegul mane žino. Informacija yra galia. Bet tą informaciją kaupiu ir dėl savęs. Ji naudinga man taip pat.

Bet turiu vieną pasižadėjimą sau: mažiau kalbėti apie asmeninius dalykus internete.

Kaip aš save matau:

Kaip mane mato draugai:

Kaip mane mato mama: