BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žudikas vėjo malūnas, arba kaip lietuviai Magylos bijo

įdomu 2012-07-09

Pasak Persų geografo Estakhri užrašų iš devintojo amžiaus, malūnas buvo sukurtas būtent Persijoje. Tiesa, niekas dar dabar nesutaria, kas pirmieji išrado vertikaliuosius vėjo malūnus, tačiau dauguma istorikų teigia, jog šis buvo sukurtas Prancūzijoje. Kaip žinia, vieni jų yra naudojami grūdams malti (kas ir buvo populiariausia Lietuvoje), kiti – pumpuoti vandenį (populiariausia Olandijoje), o šiais laikais tai moderni vėjo jėgainė, gaminanti elektrą.

Pasak Europos Vėjo Energijos Asociacijos ataskaitos, 2011 metais Europoje iš viso buvo pastatyta 9,616 naujų vėjo malūnų, kas iš viso šiame žemyne sudaro 93,957 tokių besisukiojančių aparatų. Jų darbo vaisiai – galimybė parduoti ir naudoti 6,3 proc. Europos elektros. Sakysite, šitiek daug vėjo malūnų, o tiek mažai naudos.

Važiuodamas pro Daniją ir Vokietiją pastebėjau daugybę vėjų malūnų, gaminančių energiją. Tokia kaip Danija yra didžiausia ekologiškai pagamintos elektros eksportė pasaulyje (nuo 50-60proc., viso pagaminto šalies produkto parduodama kitiems). Esu girdėjęs, ir pataisykite jei klystu, žada gauti pusę elektros energijos iš vėjo, kitas iš biodujų, bangų ir kitų gamtos ištkelių iki 2050 metų. Tai sakydamas, turiu omenyje, kad net menkiausias aparatas netūrėtų būti varomas kitaip pagaminta elektra. Šitaip jie žada sumažinti globalinį atšilimą ir iki 2020 metų pasiekti 1990 metų dujų kiekio buvusį lygį (sumažinti 34proc.) Tokių kaip Danija ir Vokietija pasaulyje yra dar nemažai. Jeigu leidžia gamta, kodėl gi nepagaminus elektros pigiau ir nepridarant žalos gamtai?

Tokio klausimo, pasirodo, vis dar nesupranta Vakarų Lietuvos (beje, tai palankiausia srytis šalyje ekologiškai elektrai gaminti) gyventojai, kurie apsiskaitę nežinia iš ko peštų istorijų, išaukštindami patiems nerūpintį gamtos vaizdą, protestuoja ir nesutinka, kad vėjo malūnai būtų statomi. Perskaičiau straipsnį, kur rašoma apie Vilkyčių bendruomenės bandymus sustabdyti bendrovės Baltijos Vėjas naująsias vėjo jagainių statybas. Gyventojai, pateikia tokius argumentus kaip: gamtos sudarkymos, didžiulis garsas, trukdantis gyventi ir blogai įtakojantys sveikatą kiti veiksniai. Kažkada dar buvo priduriama apie paukščių nužudymą, tarsi šie nemiršta nuo visų kitų elektrinių skleidžiamų dūmų.

Ironiškai šyptelėdamas, kažkodėl iškart prisiminiau pagonių laikus, kai buvo bijoma kiekvienam lopinėlyje esančio Dievo. Gal dėl to, kad man tiesiog keista kaip visame pasaulyje priimtini dalykai trukdo vienai mūsų valstybės grupei žmonių, kuri pateikia tokius argumentus. Pastaruosius beje, tiek mokslininkai, tiek inžinieriai ir gydytojai jau senai yra atmetę kaip vaikų pasakas. Vadinas reikia ir toliau mums it pagonims bijoti Vėtros, Viesulo Dievų, nederėtų pamiršti ir Magylos. Tai nebūtinai turi būti rusiškas žodis. Magyla senovės Lietuvių mitologijoje buvo mirties deivė, giltinės tarnaitė. Veikiausiai, mes dar tų sraigtų ir bijome kaip minėtosios deivės. O jei iš tiesų, visi puikiai suprantame, kad po šitokių gražių lietuvaičių gestų slypi visai kita esmė: ne ligos, ne gamtos globojimas, o eilinis noras ir vėl pasipelnyti.

Dėkui,

technologijos.lt ; mitai.lt ; ewea.org ; neg.lt

Rodyk draugams

XXIa. isterinė epidemija - išvaizdos kultas

įdomu 2012-04-18

Nereikia būti dideliu madų persekiotoju ir žinovu, kad lengvai pastebėtum tam tikras tendencijas. Miestų gatvėse, televizijoje, žurnaluose visur akis rėžia jaunos ir gražios merginos: ilgos kojos, laibas liemuo, griežti veidų bruožai. Modeliai ir pasaulio žvaigždės kaip pasiutę stengiasi kuo labiau sulieknėti. Apie šią temą jau yra kalbėta šimtus tūkstančių kartų, aprodyta ir aprašyta, net keli realybės šou buvo sukurti, o išvaizdos kultas nepaliauja traiškęs jaunų ir lengvai pažeidžiamų panelių.

Mes turbūt ir patys kol kas dar nesuvokiame, o ir tik vėliau galėsime pasakyti tikslų šios masinės isterijos aukų skaičių. Grožio kultas it tikras žudikas: vienas paneles nubloškia į anoreksiją, kitas netgi pražudo. Čia pridursiu, kad dar nuošaly palikau visus tuos išugdomus kompleksus ir baimes. Trumpam nukeliaukime į praeitį.

Prieš mūsų akis - XVIIIa. vidurys. Tarkime, kad esame turtingi valstiečiai ir gyvename dvare. Mano žmona - apkūni moteris. Taip aš parodau, kad mums netrūksta maisto ir galiu pasirūpinti savo žmona. Kelių vaikų pagimdymas ir išnešiojimas taip pat suapvalino jos kūno linijas. Mes geriame prabangų vyną, bet ne daug - per daug išgėrus jai ima kaisti žandai. Vasarą ji vaikšto su skėčiu: bijo saulės spindulių. Įdegusi oda tik praščiokėms ir vargšelėms kaimietėms, kurios kiauras dienas pradirba laukuose. Pieno baltumo oda - klasės parodymas.

Praėjo keli šimtai metų ir pasaulis apsivertė aukštyn kojomis: įdegis tapo populiarus (beje, jeigu klystu - pataisykite, bet pastarasis tapo populiarus kai viena garsiausių visų laikų dizainerių Coco Chanel nuvyko į Pietų Prancūziją ir netyčia idegusi saulėje tapo to pavyzdžiu kitoms), o stambesnis moters kūnas - net atgrąsus. Jaunos panelės turbūt nustebs sužinojusios kokia didelė vyrų dalis pasirinktų ne manekenes, o šiek tiek stambesnes ir galbūt netgi ne tokias gražias: saugumo jausmo instinktas, o ir pavydėti mažiau reikės kitų žvilgsniams. Tačiau, kad ir ką besakytų tėvai, draugai merginos įsikalė į galvą, kad reikia būti lieknoms. Nevalgys, nemiegos, verks - bet sulieknės. Tokie užsispyrimai Angliją privedė iki 1,1 milijono žmonių skaičiaus, turinčių didelių problemų su valgymu arba anoreksija. Reiktų pastebėti, kad minėtasis milijonas apima tik jaunuolius nuo 14 iki 25 metų.

Psichologai sunerimę ne ką mažiau nei vaikų tėvai. Dažnai prireikia psichiatro pagalbos, o kartais traukti iš mirties pančių prireikia visos specialistų grupės. Nereikia būti daktaru, kad suprastum jog organizmas, negaudamas tai kas jam būtina, ima pomažu gesti, o organai nepilnai funkcionuoja. Praeis dešimt metų ir net išgijusiai ir jau, rodos, sveikai merginai pastarieji dar primins apie tai, kaip kažkada jie buvo žalojami.

Dauguma pritaria vienareikšmiškai: kažką reikia daryti su šia problema. Juk jei taip toliau, greitai merginas kaip aitvarus vėjas trankys po dangų. Pasaulyje jau yra susikūrusios organizacijos, klinikos, anonimių susitikimų būreliai, kurių tikslas padėti tokioms merginoms. Tačiau to negana. Visur aplinkui mums į galvas grūda informaciją, kad idealas turi būti būtent toks kaip rodoma. Palengva į panašias akcijas prieš nesveiką lieknėjimą įsitraukia ir tie patys mados namai: jie fotografuoja putlesnius nei prieš tai buvusius modelius, nebijo parodyti storesnių šlaunų ir didesnio pilvo. Reikia tik tikėtis, kad su laiku tokios nuotraukos įgis didesnę įtaką. Beje, iki šiol modeliams yra nustatomas svorio standartas. Jaunos panelės nesupranta, kad dizaineriai kurdami rūbus kuria juos kaip manekenui. Juk nesiūsi kiekvienam modeliui atskiro rūbo. Gali ji patrūpinti, pasiaurinti, bet ne iš naujo pasiūti likus kelioms valandom iki kolekcijos.

Pabaigai paminėsiu girdėtą citatą iš kažkokio filmo: nori būti liekna, tuomet važiuok į Afriką - pasedėk ten metelius ir jei išliksi gyva ir po to vis dar norėsi lieknėti - aš pats tau neleisiu valgyti namuose. Brangi, bet gera idėja manau. Sukurti turistines keliones po Afrikos getus ir kaimus, kur net vandens lašas vos pastovintiems vaikams yra tarsi Kalėdų dovana.

Rodyk draugams

Apie šiandienos žmogiškumą ir degantį kaimyno namą

Be temos, kultūra, įdomu 2012-03-14

Prieš jūsų akis (kairėje) puikaus iliustratoriaus Pawel Kuczynki darbas pavadinimu Miesto Dangus (angl. City Sky), kuriame parodamas žmogaus ir mąsės abejingumas. Mums gali švystelėti ir kitos karikatūros: papjautas žmogus gatvėj, o aplink apstojusi minia, išsitraukusi savo mobiliuosius ir fotoparatus, bando tai įamžinti, o vėliau arba medžiagą parduoti žurnalistams, arba kaip dažniau įvyksta tiesiog įkelti tai į internetą. Nepriklausant nuo to ar žmogus užsidirba nuo to kokį pinigą, ar platina kažką panašaus į internetą tik dėl to, kad parodyti kitiems ką matė, mano manymu tai vis tiek yra kiek nežmoniška ir gyvuliška. Tiesa, galėtume nagrinėti daugybę situacijų ir jose slypiančių niuansų, bet pasistenkime šįkart pakalbėti apie tas situacijas, kai matydami degantį kaimyno namą mes ne kibirus su vandeniu semiame, o grožimės liepsnojančia ugnimi, saugiai stovint nuošalyje.

Pradėkime nuo paprastų faktų, kurie rodo kaip stipriai žmogus tapo aktyvus socialiniuose tinklapiuose, kuriuose skleidžia video, nuotraukas ir dalinasi įspūdžiais iš įvairių vietų, kuriose buvo. 2003m. JAV turėjo tokių 52.3 milijonų gyventojų. Palyginimui - toje pačioje šalyje 2011m. tokių žmonių skaičius išaugo iki 183 milijonų. Tiesa, per tuos metus Žemė prie šeštojo pridėjo ir septintąjį žmonių populiacijos milijardą planetoje. Žymusis socialinis tinklapis Facebook 2011 metų Gruodžio 26d. turėjo 1.2mlrd. vartotojų, kas sudaro net 82% viso interneto naudotojų (tiems, kurie yra vyresni nei 15 metų) pasaulyje.

Tai, kad internetas daugeliui tapo būtina rutinos dalimi, o dar kitiems net ir liga - ne naujiena. Vis dėl to, tokie skaičiai mums parodo koks apytikris skaičius žmonių šiomis dienomis yra įnykęs į socialinius tinklus. Beje, tų pačių interneto vartotojų gan didelis procentas yra abejingas tam, kas vyksta aplink juos. Tai reiškia, kad vykstant tragedijai, įvykiui gatvėje tipinis socialinių tinklų vartotojas (dažniausiai iki 30 metų) neskambina policijai, neįsikiša, o slepiasi ir filmuoja ar fotografuoja. Vėliau medžiaga pasklinda po internetą sukeldama didžiulę bangą. Žvelgiant iš kitos pusės tai yra gerai, nes visuomenė gali pamatyti, kas vyksta pasaulyje iš įprasto piliečio gyvenimo pusės. Mes imame rašyti komentarus, platinti medžiagą, dalinames ja, kalbame, kartais tokie dalykai pasiteina ir visas reikalas prieina iki teisėsaugos. Vėl gi, kiek kartų mes nusijuokėme, pasibaisime ir išjungiame video nieko nedarydami? Aš nesakau, kad reikia imtis kažkokių veiksmų pamačius tokią medžiagą, bet ar nebūtų geriau, jei filmuojantysis žmogus būtų daręs kažką tinkamo: kalbu bent jau apie policijos iškvietimą arba elementarią pagalbą, matant asmeniui pakliuvus į nelaimę.

Britų socialogai rimtai sukluso po 2011 metų vasarą įvykusių riaušių Londone. Žmonės sukilo, ėmė deginti ir daužyti parduotuvės, vogti, žudyti ir niokoti viską aplinkui. Nukentėjo begalybė nekaltųjų, pavyzdžiui kaip praeiviai. Socialogai atkreipė dėmesį, kad žmogus dažniau filmuodavo riaušėse esančius išpuolius, nei bandydavo iš tiesų kažką daryti. Tačiau vėl gi, tokioje situacijoje policiją išsikviesti būtų buvę sunku (juk visos pajėgos buvo sutelktos į riaušių žydinius), o pačiam kištis į muštynes arba išpuolimus atrodytų protu nesuvokiama ir mažų mažiausiai neprotinga.

O dabar kitos situacijos. Mergina, naudodamasi savo mobiliuoju, pribėga prie avarijos įvykio vietos ir filuoja atuomobilyje kraujuose gulinčius sužeisuostuosius. Šone draugė rėkia iškviesti greitąją. Kitas atvejis: vaikai mėto akmenis į skraidančius balandžius parke, video filmuotojas, rodos, turėjo puikią pramogą tai stebėdamas. Dar kitas video, kurį aš pats mačiau gal prieš dvejus metus: vyras ginčijasi su moterimi, tuomet trenkia jai antausį, tuomet dar vieną ir dar, galiausiai ji raudodama suklumpa ir kiek paspardęs vyras pabėga paiimdamas jos rankinę. Operatorius neišleido jokio garso. Nei šūktelėjo filmuodamas iš kažkur aukščiau (turbūt balkono).

Būtų kvaila apsimesti super herojomi ir gelbėti kiekvieną, bet man tiesiog keista: nejaugi žmonėms neužkunkuliuoja kraujas matant tokius vaizdus gyvai, kad šie išsitraukia kameras? Nejau mes tapome baisesni už žvėris? Žmogus tapo toks savanaudis: rūpi tik šlovė, video peržiūrų skaičius, pinigai. Kita jo pūsė tapo abejinga. Aš nežadu labai smerkti ar versti kaltę, o geriau tiesiog palinkėsiu kitą kartą pamačius kažką panašaus tiesiog kažką daryti tikrai naudingo.

Rodyk draugams

Alkoholis viešumoje turi ir gerų pusių

kultūra, įdomu 2012-03-07

Daugumai aišku, kad Lietuva kaip ir kitos Rytų Europos šalys yra vienos iš didžiausių megėjų išlenkti vieną kitą taurelę Europoje. Dėl tokių mūsų dabartinių manierų galėtume apkaltinti kažkada buvusią Sovietų Sąjungą ir pragertą liaudį. Tenka vėl pripažinti, kad girtokliavimas dabar ne tik didžiausia valstybės problema, bet ir nemažo procento piliečių liga. Laipsniai, aptemdę protą, priverčia žmogų prikrėsti daugybę baisių dalykų: pradedant chuliganizmu ir įžeidimais, baigiant žmogžudystėmis ir avarijomis.

Nereikia skubėti nusivilti. Situacija nėra tokia jau ir prasta. Kalbos, kad Baltijos šalys ar toji pati Rusija yra labiausiai alkoholio suvartojančios šalys – netiesa. Skambės keistai, bet rusai net nepatenka į pasaulio TOP girtuokliaujačių valstybių penkioliktuką. Savaime aišku, Lietuva dar kažkur toliau. O štai tame tope galime išvysti ir Liuksemburgą, ir Daniją, Norvegiją, Šveicariją, Airiją, ir dar kitų, gan stiprių bei, rodos, labai išsilavinusių valstybių, kas ir paverčia Europą daugiausiai išgeriančiu pasaulyje žemynu.

Žvelgiant į tokią statistiką vis peršasi klausimas: kaip čia nutiko, kad daugiau išgeriančios valstybės atrodo ne tokios agresyvios, tolerantiškesnės ir neturi tų problemų su girtuokliais, o mes ir akcizus uždėjome, ir uždraudėm viešumoje gerti, o kur dar pats naujausias įstatymas, neleidžiantis prekiauti kioskose alkoholiu, tačiau kiekvieną dieną vis dar girdime apie kraupius incidientus, kurių sukūryje dažnai įsimaišo ir alkoholis. Vakarų valstybės išsprendė šią problemą, tiesiog perpratusios žmoguje veikiantį machanizmą: mums norisi to, kas uždrausta. Kitais žodžiais tariant – nereikia drausti išgerti viešumoje.

Skamba kvailai ir netgi beprotiškai. Sakysite, argi gražu kai miesto centre, ant suoliuko sėdi žmogus su alaus buteliu? Aš visuomet iškart atsakau klausimu į klausimą: o nejau geriau, kai žmonės slepiasi krūmynuose, tamsiose vietose, kur vaikšto narkomanai ir kiti vietiniai nusikaltėliai, kai valdžia turi išleisti papildomas lėšas policijai, kuri tikrina tas vietas? Ką jau kalbėti apie nutiksiančią nelaimę: kol greitoji ir policija atvyksta, lieka tik sužeistieji, o kaltųjų pėdos jau būna atšąlusios. Tokiose valstybėse kaip D. Britanija, Olandija, Danija, Švedija, žmogaus už išgėrmą geriant viešumoje negali niekas nubausti. Tiesa, tos pačios šalys turi daugybę vietinių institucijų nustatytų vietų, kur vartoti alkoholio negalima. Tokiais atvejais gyventojai tiesiog paslepia butelį maišeliuose.

Vakarų Europoje tai tapo normalu: nereikia slėptis, nereikia bijoti policijos, bet jei geri viešumoje ir prisidarai bėdų, tučtuojau kažkas iškvies policiją ir jie netikėtai prisistatę perims problemą į savo rankas. Niekas net nespėja pastebėti, kaip girtuokliaujančio rėksnio ar kumščių rodytojo jau nebeliko. Tiesa, šiose šalyse ir samprata kiek kitokia: lietuviai galbūt net nesusitvarkytų su tokia laisve ir tik dar daugiau žalos pridarytų.

Amerikiečiai taip pat negali išgerti viešumoje (nebent, vėl gi, paslepia butelius maišeliuose), todėl ir svajoja apie Las Vegasą, nuodemių miestą, kur tokie dalykai visuomet leidžiami. Tačiau JAV yra kultūrų mišrainė, duobė, kurioje slepiasi daugybė tautybių ir ne visuomet toks įstatymas gali būti suprastas vienodai. Tačiau Lietuva dar kol kas nėra priskiriama kaip daugiakultūrinė šalis: visi mes turime maždaug vienodą mąstymą. Mes mėgstame daugiau pašiūkšlinti, daugiau bėdų privelti, praeivį piktu tonu užkalbinti. Galbūt dėl to, valdžia ir bijo viešumoje girdyti liaudį.

Vis dėlto, situacija šiomis dienomis ne ką geresnė: alkoholikai geria beveik prie pat prekybos tinklų įėjimų, o policija net nekreipia dėmesio, nes ryt paleidus iš blaivyklos, bus vėl tas pats. Be to, tokie žmonės ir prarasti nelabai ką turi. Jaunimas bėga, slepias, o ten, kur visų akys nemato, velniai žino, ką dar veikia. Tuo metu, kiti žmonės negali prie upės, ežero ar parke, vyno atsidaryti ir romantiškai atsigerti. Negalima ir alaus murktelti karštą vasaros dieną pažaidus tinklinį. Jei paklausus sąžiningai, turbūt visi prisiminsime kiek kartų esame taip darę ir kiek kartų, savaime aišku, pažeidę įstatymą. Taigi, teoriškai įvedus įstatymą, leidžiantį vartoti alkoholį viešumoje, padėtis ir žmonių elgesys beveik nepasikeistų. Jis tiesiog taptų legalus ir priimtinas.

Galbūt iš tiesų Lietuva dar nepribrendo iki tokio lygio laisvės ir įstatymų. Kitavertus, pabandyti, mano manymu – verta. Žmonės išeis į gatves, nebesislpės, bus matomi visiems.

Rodyk draugams

Su liniuote per nagus

kultūra, įdomu 2012-02-21

Pasaulis pradėjo taip greitai progresuoti, pakeldamas žmogaus IQ ir kurdamas visas technologijas, seniai pavertusias Žiuli Verno istorijas realybe. Išukdėmė kapitalizmą ir išaukštinome socializmą. Žmogus aplankė Mėnulį, sutrypė mirtinas ligas ir net perrėmė pačių didingiausių senovės žinių darbą, išpranašaudami audras, cunamius bei kitas katastrofas. Visko tiek prisipildė, kad žmogus pamiršo padorumo ir auklėjimo receptą savo sėkmingo gyvenimo receptų knygoje.

Visai neseniai dešimtmetis berniukas JAV, galėjo pasitikti 40 metų kalėjimo lemtį, lytiškai priekabiaudamas prie aštuonmečio vaiko mokyklos autobuse, liepdamas jam atlikti aktą su savimi prie visų kitų vaikų. Dar kitas jaunuolis, prieš kelis metus, nesugebėjęs pakelti didžiulio streso ir spaudimo iš klasės draugų, atsinešė į mokyklą pistoletą ir iššaudė pusę klasės kartu su dėstančia dviejų vaikų mokytoja. Tas pats vyksta ir Vokietijoje. Ne veltui, JAV ir Vokietija – valstybės, dominuojančios pagal tokių išpuolių skaičių mokyklose ar jaunimo tarpe. Tačiau nereikia gręžiotis į kitus. Ir patys turime krūvą problemų toje pačioje sferoje.

Socialiniai tinklai šiandieną mirga it Kalėdų eglutė nuo video, žinučių ir nuotraukų apie tai, kaip išvestas iš kantrybės mokytojas nusikeikia, patempia mokinį už ausies ar apsiverkia, suaudrindamas klasės mokinių juoką. Pasaulis tapo toks demokratiškas ir lygiateisis bei laisvas, kad vaikas pradėjo pamiršti, kas yra teisė, pareiga, kur turėtų reikštis pagarba ir drąsa. Ir čia mokytojas susiduria su didžiausia dilema: fiziškai mokinio nubausti negalima, bet kiti atvejai irgi neveikia.

Dėl tokios šių laikų vaikų psichozės apkaltinti galime daugybę: atslinkusi pop kultūra, parankėje nešina vulgarybes, atvirą suaugusiųjų gyvenimą, laisvo ir neatsakingo gyvenimo propogavimą, taip pat prisidėjo ir silpnėjanti ekonomikos sritis, privertusi tėvus dirbti po kelis darbus ištisomis paromis, kai galiausiai globėjai tiesiog nebeturi laiko išklausyti vaiko, suprasti jį ir atsakingai auklėti. Galime kaltinti ir tą pačią valdžią, ir tuos pačius mokytojus, ir visus aplinkui. Tiesa yra paprasta – kalti esame visi.

Vyresniojo amžiaus karta turbūt puikiai prisimena, kaip mokytoja už netvarkingas panages su liniuote per nagus trenkdavo, o merginos su nederama apranga būdavo išvaromos iš pamokų lydimos paliepimo grįžti kartu su tėvu ar motina. Negaliu sutikti, kad tuomet buvo gera mokymo sistema, nors, mano nuomone, nemažai ir sutiktų sugrąžinti Smetonos laikų mokyklos suolo taisykles. Bėda ta, kad mokytojas dabar vargiai galėtų paliesti vaiką, o kartais net už griežtesnį žodį ar įžeidimą gali būti apkaltintas kaip nekompetentingas darbdavys, iššaukęs vargšui mokiniui daugybę psichinių traumų.

Šių laikų mokiniai labiausiai prisibijo vyresniųjų mokytojų, kurie nesileidžia būti žeminami. Jaunas mokytojas – šviežia mėsa yra vaikų mėgstamiausia. Bėda ta, kad ankščiau ar vėliau seni mokytojai turės atlaisvinti vietas jauniesiems. Švedai ir Norvergai susigraibė vieni pirmųjų, pajutę kaip situacija mokyklose pamažu ima slysti iš rankų. Būtent todėl jie ir pradėjo Klasės Elgesio Vadybos pamokas. Dabar ši idėja sėkmingai plėtojama daugelyje šalių, o labiausiai populiari JAV. Šiose vadybos paskaitose mokytojas išmoksta ne tik kaip perprasti kiekvieno vaiko elgesį, pradedant kūno kalba, baigiant įtartinu elgesiu, bet kaip būti lyderiu ir draugu mokiniams. Mokymo metodas sako, esą mokytojas neturėtų būti tarsi diktatorius. Tam aš tvirtai pritariu. Šiuo metu pats turiu kelias paskaitas, kuriose labai stipriai fokusuojamasi į lyderystę kaip kompanijos vadovo ar grupės įkvėpėjo vaidmenyje. Pasirodo tai netgi labai didžiulis mokslas. Lyderystės paskaitos mokytojams parodo, ką jis turėtų daryti, kad vaikai jį matytų ne kaip dėstantį asmenį, o kaip autoritetą, žmogų, kuris paskatina veikti ir dirbti, įkvepia būti tokiu pačiu kaip ir jis pats.

Jungtinė Karalystė, visą gyvenimą turėjusi konservatyvių žmonių etiketę, numoja į tokius masiškus kursus. Jie teigia, kad labiausiai kalti tėvai. Tas – tiesa, tačiau kaip tu suvaldysi kiekvieną globėją, kai šis užtrenkia savo namų duris?

Artėjant XXIa. JAV priėmė dar kitą alternatyvą: kameros, apsauginiai ir metalo detektoriai mokyklose. Valstybė nepagailėjo milijonų ir sustatė didžiausią apsaugos aparatūrą manoma pačių pavojingiausių kvartalų mokyklose. 86% JAV mokyklų turėjo vagysčių, išpuolių ar kažkokių kitokių didelių nemalonumų su mokiniais, o per vienerius metus (2005-2006m.), kaip skelbia šalies Švietimo Ministerija, buvo įvykdyta net 2.2 milijonai nusikaltimų udgymo institucijose. Krizė dar nebuvo atėjusi, todėl JAV vėl sukrovė daugybė milijonų kameroms ir dabar net 93% šalies mokyklų, įskaitant ir privačiasias, yra aprūpintos stebėjimo sistema. Tai pravartu ne tik stebint mokinių elgesį, bet ir geresnis būdas išvengti teroristinių išpuolių, vaikų pagrobimų. Nors patyčios mokyklose nesibaigė, bet JAV sugebėjo užkirsti kelią masiškiems vaikų terorams ir nusikaltimams.

Lietuvoje stebėjimo kameros taip pat pravėrė duris. Daugybė šalies mokyklų turi bent po vieną ar kelias kameras, kurios ir gąsdina mokinius (neleidžia krėsti šunybių), ir saugo mokyklos inventorių.

Kaip priversti tėvų nebijoti, kad kažkas nutiks jų atžalai mokykloje ir kaip teisiškai nenusižengus išlaikyti jį savo vietoje tėvams nematant? Juk tiesa ta, kad dažnas paauglys prie tėvų būna tikras angelas, o draugų kompanijoje ir mokykloje virsta velniu. Dar kuris laikas, kai tėvai to nepripažįsta, ir jei viskas taip ir toliau klostosi, vaikas jau parduota vogtą telefoną, kad gautų dar vieną dozę. Tokiu atveju kameros klasėse gali praversti kaip įrodymas tėvams, kaip jų vaikas elgiasi jiems nematant. Tačiau kiek man teko sužinoti, kol kas tokiems drąstiškiems metodams Lietuva nėra pasiruošusi nei finansiškai (jei kada ir bus), nei teisiškai, mat stebėjimo kameros, vėl gi, atskira ir slidi privatumo tema.

Tema apie mokinių elgesį beveik tokia pat beribė kaip ir religijos, todėl net neįmanoma išknaisioti visų svarbių niuansų keliomis pastraipomis. Tačiau viena tikrai aišku – kiekviena valstybė turi skirti milžinišką dėmesį vaikų auklėjimui. Ne veltui Hitleris padidino sporto programą, norėdamas išauginti sveikus ir karui pasiruošusius vyrus. Toli gražu, Hitlerio pėdomis sekti nereikia – bet norint išvengti augančios bandintų, nusikaltėlių ir žvėrių bandos, griežtų metodų imtis pats laikas.

Net jei ir reikės įvesti eilines pataisas į šalies kodeksą.

Rodyk draugams

Tikroji Oskarų politika

Be temos, kultūra, įdomu 2012-02-15

Kiekvienų metų vasarį kino pramonės pasaulio veikėjai pradeda vaikščioti tarsi su prilipdyta tiksiančia bomba. Ir visai ne be reikalo – juk artėja viena didžiausių jų karjeros švenčių Amerikos Akademijos Judančiojo Meno ir Mokslo apdovanojimai, kurie daugumai geriau žinomi kaip Oskarai. Trumpam nuklystant į lankas – toks pavadinimas žymiosiom apdovanojimų statulėlėm ir pačių apdovanojimų ceremonijai, manoma, buvo duotas, kai 1932 metais aktorė Margaret Herrick, pirmą kartą išvydusi statulėlę, pasakė: „Ji atrodo, kaip mano dėdė Oskaras“.

Garsiosios ir skandalingusios Akademijos apdovanojimai ir darbai prasidėjo nuo 1929 metų, Los Andžele, Hollywood Roosevelt viešbutyje. Per tuos metus buvo nutikę daugybę šunybių ir klaidų, keista ne viena vieta ir būstinė, braukomos ir iš naujo kuriamos taisyklės bei nominacijos. Nieko keisto – bėgant metams Akademija iš viso turėjo net 31 prezidentą. Ją pačią įsteigė 36 žmonės iš įvairių sričių: aktoriai, režisieriai, prodiuseriai, scenaristai, advokatai ir t.t.

Šiandieną Akademiją sudaro daugiau nei 6,000 narių, kurie yra tikri profesionalai savo sferose. Dizaineriai vertina filme dizainerių darbą, režisieriai vertina režisierių, aktoriai – aktorių, garso ar kitų efektų montažo specialistai atkreipia dėmesį į tai, kam patys paskyrė gyvenimą. Yra tik viena nominacija, kur nariai balsuoja visi – metų filmas. Savo ruožtu filmo kūrėjai siunčia savo darbus, scenarijus ir visą detaliausią informaciją į Akademiją melsdami malonės, kad bus nominuoti bent vienai nominacijai.

Stipresnio biuždeto filmai išleidžia milijonus agitacinei kampanijai. Patys pagalvokite, kiek pastangų reikia įdėti, kad įtikintų daugiau nei pusė visų akademijos narių. Jie ne tik nusiunčia filmą akademijos nariams, bet ir siūlo įvairius sandorius (kas iš esmės yra nelegalu), kviečia derėtis, sukuria geresnes sąlygas įvertinti kūrinį. Galbūt todėl iš tūkstančių filmų visi tie nariai taip dažnai be didžiulių ginčų išrenka nominantus. Aktorė Meryl Streep, suvaidinusi legendinę politinę anglų personą ministrę pirmininkę Margaret Thatcher šių metų „Geležinė Ledi“ filme (angl. Iron Lady), prieš tai buvo nominuota Oskarui daugiau nei bet kuri kita aktorė – 16 kartų! Kritikai pritaria, jog šiais metais už puikų vaidmenį ji galiausiai laimės Oskaro apdovanojimą. Ir nereikia įžvelgti jokios korupcijos. Tačiau nors aktorės vaidyba atsižavėti neįmanoma, niekas negali nuginčyti, jog jos prodiuseriai sukuria aktoriai vieną brangiausių reklaminių kampanijų Akademijos nariams. „Kad ir kiek naujų aktorių atrandame, jie vis tiek nominuoja Meryl Streep“, – per 2010 metų Oskarus juokavo vienas iš renginio vedėjų Steve Martin.

Per visus tuos metus Oskarų organizatoriai ir kūrėjai daug ko pasimokė. Pasaulis ėmė keistis, žmonės išalko nuo įprastų transliacijų, jie panoro pamatyti ir pajusti daugiau. Ką jau kalbėti apie konkurentus, kitus didžiulius taip amerikičių mėgstamus šou ir koncertus, naudojančius moderniausią įrangą? Visiems aišku, kad Oskarai negali tapti įprastu apdovanojimų vakaru. Reikia išlaikyti įvaizdį. Ta proga Akademija apdovanojimams keliasi į didžiausias Los Andželo sales, sukuria stulbinamą scenininį įvaizdį, išleisdama tam milijonus. Visai neseniai pajutusi žiūrovų nuosmukį ir reitingą Akademija praplėtė nominacijas: pridėjo geriausio animacinio filmo nominaciją, o geriausiame filme dabar gali būti net 9 nominantai (visose kitose – po penkis, kaip ir buvo joje pačioje). Akademija nusamdo gerai žinomus aktorius ar veidus ir patiki jiems vesti renginį, kuria konkursus, o pasivijusi socialinių tinklų bangą nepraleido progos reklamuotis per Facebook ar Twitter.

Atrodo, kaip ir viskas gerai su tais Oskarais. Progresyvumas matyti, įtaka, be abejonės, taip pat. Sakysite, tegul vyksta tieOskarai – menininkų niekas niekada nesupras. Niekas ir nekibtų, jei menas liktų menu. Tarp visų savo pastatų, kur dirba ir triūsia Akademijos nariai, viešbučių ir muziejų, įsiterpė į politikos tvaikas. Pats stebiu Oskarus ir analizuoju juos daugiau nei šešerius metus. Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad beveik kiekvienais metais nominantus lydi Akademijos išrasta XXIa. tendencija: filmas apie politiką ar jos veikėją, filmas susijęs su sportu (dažniausiai tai būna boksas arba beisbolas, kas ir vėl pasitvirtino šiais metais su geriausiam filmui nominuotu kūriniu Moneyball, liet. „Žmogus Pakeitęs Viską“ ), įprasto gyvenimo drama (santykiai, šeima – dažnai tai būna arba knygos ekranizacija arba tikrais faktais paremta istorija, nukelianti mus į praeitį). Daugiau nei trisdešimt metų Oskarai nekreipia dėmesio (veikiausiai, net nepažiūrėję nariai iškart išmeta šiūškliadėžėn) į visus siaubo filmus. Fantastikos filmus jie palieka efektų kūrėjams, nebent po visų grožybių slypi garsus režisieriaus vardas arba ypatingai stipri mintis.

Išlikdami konservatyvūs ir net nebandydami apdovanoti ar girti filmų, kurie yra populiarūs tarp jaunų merginų ar apskritai paauglių, Akademija sukūrė griežtos, bet ir nuspėjamos filmų teismo salės įvaizdį. Tačiau reikia prisiminti, kad Akademiją sudaro daugiausia JAV piliečiai, kurie yra didūs patriotai. Retai kada filmas, smerkiantis jų šalį, laimi auksinę statulėlę. Dar rečiau nominuojamas filmas apie JAV prezidentus, parodantis juos iš blogosios pusės. O niekas ir nelabai stengiasi tokių filmų kurti. Amerikoje, vienoje laisviausių šalių pasaulyje, jis būtų kaip mat uždraustas rodyti. Tačiau JAV visuomet mėgsta pirštais pabaksnoti į Europą, Aziją, P. Ameriką ar Afriką, todėl kuria filmus apie mūsų problemas. Uždėdama tamsių spalvų efektą sukuria purvinų ir sugriuvusių gatvių iliuziją, tarsi Europa dabar atrodo kaip anuomet po Antrojo Pasaulinio karo. JAV politikai nenori, kad jų gyventojai paliktų šalį. Jie su malonumu išvarys ten prisiveisusius kitataučius, bet amerikiečius – tvirtai laikys, nes tik jų širdyse stipriausiai dega patriotiškumas JAV valstybei, kuris kažkada labai pravers. Būtent dėl tos pačios priežasties dauguma amerikiečių nieko nenutuokia apie Europą: vieni mano, jog tai šalis, kiti – nežino, kur ji yra. Valstybė pagrindinio mokslo įstaigose tiesiog nesuteikia galimybių vaikams ir jaunuoliams mokintis apie mūsų kraštus. Jiems tai nei paranku, nei naudinga.

Po 2001 – ųjų Niujorke įvykusios dviejų prekybos centrų tragedijos Oskarai gauna įsakymus nominuoti filmus apie tai. Tai žinoma nėra oficialu, o ir niekada nebus. Juk Akademija – nepriklausoma įstaiga, tad išdavusi tokius dalykus nužemintų ir savo ir visos šalies įvaizdį bei populiarumą. Tačiau ganduose nemažai slypi ir tiesos. O faktai bei rodikliai patys kalba už save. Net ir šiais metais geriausiam filmui nominuotas kūrinys apie šią tragediją - „Nepaprastai Garsiai ir Neįtikėtinai Arti“ (angl. Extremely Loud and Incredibly Close). Periodiški įsakymai iš valstybės. Tam, kad tautiečiai nepamirštų, kas buvo nutikę.

Dažnai girdime žmones sakant: „Nesuprantu, kodėl tas filmas laimėjo. Žiūrėjau – visiška nesąmonė, nei minties, nei vaidybos“. Taip nėra todėl, kad jūs visuomet esate prasto kino mėgėjas, ar nesuprantate šios meno srities apskritai. Iki 2000 – ųjų Akademija pamiršdavo geriausius ir apdovanodavo tuos, kurie geriau pasiruošdavo reklaminei kampanijai: kitaip tariant, turi daugiau pinigų. Žmonėms nirštant ir reitingams smunkant pamažu situacija ėmė taisytis. Panaši situacija su 2008 -ųjų filmuLušnynų Milijonierius, kuris tąsyk susižėrė net 8 Oskaro statulėles. Ir teisingai, filmas labai puikiai parodė Indijos gyvenimą, buvo vertas tokių laurų. Kaip žinia, pagrindiniai aktoriai buvo irgi indai. Režisierius juos nufilmavo, kelis mėnesius davė prašmatnaus gyvenimo, vaikai pamatė, ką reiškia Amerika ir prabangiausi pasaulio apdovanojimai, o pasibaigus reklaminei kampanijai vėl buvo nusiųsti į Indiją. Panaudoti ir išmesti. Teko skaityti keletą straipsnių ir žiūrėti reportažų, kur buvo sakoma, jog šie buvo apgauti ir net pinigų normaliai neužsidirbo. Po šio filmo pagrindiniai aktoriai dar bandė nusifilmuoti, tačiau apie juos daugiau nieko nebegirdėti.

Holivudas išlieka Holivudu. Verslo, greičio ir sumanumo lizdas. Žmonėms tenai ne menas rūpi, o pinigai ir pelnas. Kuo daugiau apdovanojimų iš Oskarų, tuo tu lengviau kitą filmą pastatysi. O jei esi aktorius – gausi didesni honorarą. Apie tave daug rašys ir net nespėsi apsižvalgyti, kaip peršokai net kelis karjeros laiptelius vos per vieną naktį. Tačiau iki pačių Oskarų visuomet driekiasi ilgas, mums nežinomas kelias, kuris kupinas ir korupcijos, ir politikos, ir konkurencijai būdingo žiaurumo.

Rodyk draugams

Kodėl bijoti yra gerai?

įdomu 2012-02-13

Nuo pat mažumės iš kartos į kartą berniukams įskiepijamos begalė taisyklių, neva padėsiančių gyventi užaugus. Neverk, nebijok, nesimušk. Mergaitės privalo žaisti mergaitiškus žaidimus ir niekada nekramtyti nagų. Mes kuriame pamatus vaikams vos tik iškeliame juos iš lopšio. Tėvai visuomet stengiasi padrąsinti mažamečius: ten nieko nėra, nebijok tamsos, tu saugus ir t.t.. Galiausiai visi mes užaugę trokštame būti drąsiaširdžiai ir niekada nieko nebijoti.

Vien dėl baimės ir šoko sukeltų įvairių atvejų kasmet miršta milijonai žmonių (pvz., sustoja širdis). Dažnai dėl tos pačios baimės žmogus nerizikuoja, nenori net pabandyti ir vengia iššūkių, kurie galėtų padėti pastatyti sėkmingą ateitį. Dauguma mūsų atsisako to ar ano, neina vienur ar kitur ir nesielgs vienaip ar kitaip vien iš baimės jausmo. Tuomet kodėl bijoti vis tiek yra gerai?

Pradėkime analizuoti tai nuo istorinės pusės. Bijodami paganoškų dievų arba viso dievų olimpo žmonės tapdavo paklusnūs. Sumanūs imperatoriai ir tautos valdytojai žinojo, kad geriausia valdyti baimės kupiną tautą. Nieko nėra geriau kaip prilipinti žaibų, uraganų, potvynių ir skurdaus derliaus etiketę dievų rūstybei. Nuo to laiko kiekvieno žmogaus sąmonėje įsisavino atsargumo jausmas: tarsi mus kažkas visą laiką stebėtų ir lauktų, kol galės nubausti.

Tas pats atvejis nutiko ir viduramžiuose, kai Bažnyčia turėjo neišpasakomą įtaką bei galią kiekvieno Europos miesto, kaimo ir žmogaus gyvenimui. Tik reikia pripažinti, kad Bažnyčia netyčia padėdavo Dievui tą baimę įvaryti sukurdama ordinus ir kraujo žygius. Turbūt ne vienam teko tai patirti net ir asmeniškai. Man dažnai sakydavo „nedaryk taip ar kitaip, nes Dievas nubaus“. Iš tiesų, Dievas nebaudžia. Koks tikslas jam mane bausti už mano poelgį, jei net sukurdamas mane jis žino visus mano gyvenimo niuansus? Kur suklupsiu, kada vėl atsikelsiu ir atgailausiu. Kada ir kaip numirsiu.

Dažnai yra sakoma, kad jei nebūtų religijos – reiktų tokią išgalvoti. Ir ne tik dėl to, kad žmogus beatodariškai ieško, kam galėtų užkrauti visas savo nelaimes, ką galėtų kaltinti, bet dar ir dėl baimės. Pabandykime įsivaizduoti, kas nutiktų jei nebūtų nė vienos religijos. Krikščionys turbūt turėtų milžinišką vagysčių, žmogžudysčių ar apgavysčių procentą. Tie patys musulmonai galbūt nežudytų, tuo pačiu nusižudydami patys. Baime suteikia žmogui tabu rėmus, kuriuose jis tarsi privalo elgtis pagal nuostatas. Juk, pripažinkime ir vėl, nedaugelis iš mūsų puikiai išmano ir žino Konstituciją, todėl savo galvoje nešiojasi taisyklių pagrindus, kurias sulaužiusius gali pakliūti į bėdą.

Pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, kuris nieko nebijotų. Psichologai teigia, kad turėti vieną ar kitą baimę netgi sveika. Žmogus bijo tik tiek, kiek pats yra patyręs arba išgirdęs bei pamatęs. Pavyzdžiui, patenki į autokatastrofą – retas, kuris po sunkios traumos vos išgyjęs vėl sės už vairo ir darys tas pačias klaidas. Kita situacija: girdėjau ten renkasi narkomanai, gal geriau eikime pasedėti į kitą vietą. Žmogus, patyręs ar išgirdęs kažką, bijo tai pajusti vėl, todėl išmokęs pamoką elgiasi protingiau, pakeičia tam tikras charakterio sąvybes. Ne veltui sakoma, kad iš draugo nelaimės reikia nesijuokti, o pasimokinti.

Baimė nebūtinai turi būti įžvelgiama kaip fobija ar silpnumo pusė. Toli gražu ne. Jei tu nevažiuoji į vietą, kurioje dabar sustiprėjęs ungikalnių įsiveržimas, tai nėra tiesiog kvaila baime, o žmogaus racionalus mąstymas, kuris mums patiems nežinant sukuria skaičius, vaizdus, prisiminimus, ką matėme ir žinome, jog tai nesaugu mūsų gyvybei. Tuomet kažkur prote įsijungia žmogaus prigimtis – kova ir išlikimas. Būtent todėl mūsų protas ima paniškai siųsti mums signalus, kad turime gyventi, išlikti.

Tačiau psichologai skuba pridurti, kad šiomis dienomis žmonės pradeda bijoti jau per daug. Ir kokių tik fobijų mes neturime! Pradedant kaunterfobija – baimė bijoti pačios baimės, ideofobija – idėjų baime, ir baigiant mikrofobija – bijoti mažų daiktų. Galima būtų vardinti ir vardinti. Dauguma mūsų šypsos, nusijuokia išgirdę, ko kiti gali bijoti, bet graudu tai, kad kažkas šiame pasaulyje išleidžia krūvą pinigų psichologams, vaistams, o kartais net negali pakelti tokios baimės ir palieka gyvenimą. Ne veltui sakoma, kad įbaugintas žmogus yra geriausias ginklas. Save ir kitus užmuš to pats nesuprasdamas.

Galų gale, baimė, kaip ir viskas kitas, turi turėti limitus. Kas per daug – tas nesveika. Tačiau kartu baimė būna didžiausias stimulas žmogui, kažką nuveikti, padaryti. Baimė priverčia susimąstyti, keistis ir būti atsargesniam.Toji pati baimė kaskart aplankydama mus tikrina mūsų išgyvenimus, pojūčius, analizuoja mūsų jausmus. Reziumuojant, bijoti nėra taip jau blogai.

Kol nepradedate bijoti per daug.

Rodyk draugams

Ar mylit Lietuvą jūs? NE!

Be temos, kultūra, įdomu 2010-11-15

Ir aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Ar mylit ją jūs?

Štai tokiais, rodos, patriotiškais ir kilniais žodžiai tautą ir gimtinę pasitinka naujausioji M. Mikutavičiaus daina „Ar mylit ją jūs?“. Tautos banda, su iškeltomis valstybės vėliavomis, tačiau, vargu ar bent dauguma toje bandoje pasakytų vėliavos spalvų eiliškumą, rėkia ir dainuoja garsiai šiuos dainos žodžius. Nenustebčiau, jei po tokių griausmingų ir tvirtų bei nacionalizmą primenančių išdainuotų posmų, dainorėlis po kelių savaičių ar metų šią dainą prisimintų kaip atsiminimą, sėdėdamas kur nors toli išeivijoje, už Lietuvos sienos ribų.

Aš nesmerkiu tų, kurie palieka gimtinę. Paukščiai dėl bjauraus oraus ir tamsaus dangaus irgi išskrenda kur geriau. Taip ir žmonės, linkę pratintis prie oro, bet ne prie valdžios, iškelia sparnus ir nutūpia kur nors svetur. Mane labiausiai kamuoja tas apsimestinis patriotizmas, žibančios akys. Sakot pavydas? Ne, toli gražu. Bet vargu ar tas patriotizmas išsilaikytų, jei duotų ginklą į rankas ir lieptų tėvynę saugoti. Būtų tokių, kurie saugotų, apgintų ir aukotųsi. Deja, tokių būtų mažuma.

Lietuvos patriotizmo samprata dabar yra mažiau aiškinama, nei tai, kad aš esu Europos Sąjungos (ES) narys, kad gyvenu ES didelėje, jungtinėje gimtinėje, kur visos teisės, kai kur net valiutos ir įstatymai ar nuostatos vienodi.

Kaip gi jaunas žmogus gali mylėti savo gimtinę, kai mokykloje duodami mokytis autoriai, gyvenantys išeivijoje, kūrę ir rašę apie JAV ar kitos valstybės gyvenimą, rutiną? Kaip gi mano akyse gali spindėti patriotizmo kibirkštėlė, kai Lietuvos rašytojai smukdomi, aplipdomi didžiausiais mokesčiais, tam, kad turėtų kuo mažiau šansų išlesti savo knygą, pranokti populiariąją užsienio literatūrą? Kaip gi aš galiu skelbtis tėvynės patriotu, matydamas tuščią, vulgarią ir neskoningą televiziją savo namuose? Ak, kaip gi aš galiu tiesiog užsimerkti, matydamas, kaip įvairūs politiniai įvaizdžiai ir planai paverčia mano valstybę, tarsi padlaižę, neturinčią nuomonės, garbės ir taurumo.  Kaip aš uždegsiu noru kitus pakeisti šalį, žmones ir nustatytus reikalavimus, jei pats tuo netikiu?

Smagu stebėti jaunas, mano amžiaus, personas, kurios kategoriškai yra už Lietuvą, kurios plešiasi ir kovoja už valstybės teisumą, net nenumanydami, kaip baisiai klysta. Įdomu, ar nuomonė išliks tokia pat, kai gaus minimumą, pabaigus keturis metus universitete, sukišus krūvą pinigų valstybei ir švietimo įstaigoms? Arba kai supras, kad išgyventi sunkoka, o čia dar pašonėj - vaikai auga it ant mielių. Arba kai praeis dar trisdešimt metų ir nieko neprisimins, tik darbą, piktus veidus, pilką dangų, naujus politikus, žadėjusius šviesią ateitį, bet sukūrusius tik tamsius prisiminimus? Tokie įsitikinimai verčia nusišypsoti, kai jie rėkia ir aiškina, kokia Lietuvos tauri istorija, žinoma, net nežinodami, kokią iškraipytą ir pagražintą istoriją (mūsų atžvilgiu) mums pateikia mokyklose. Ir štai, išmoksti tu istoriją, joje esančias datas ir iškilias figūras bei asmenybes, nuvažiuoji į kitą valstybę ir sužinai, kad nesimokei tikros istorijos. Juk pas rusus dar dabar neakcentuojama, kaip Stalinas savus ir svetimus į Sibirą vežė, bet mes tai pastebime labai, arba, kad JAV vadovėliuose dar dabar Amerika - pagrindinė Pirmojo pasaulinio laimėtoja, arba, kad Lenkai, o ne mes laimėjo Žalgirio mūšį…vardint būtų galima dar ir ilgai. Tokie dalykai yra natūralūs - kiekviena valstybė iškelia save, o sumažina kitą.

Ir štai, mes stovime patriotizmo viršūnėje, su ašaromis akyse. Bet, Dieve saugok, ašaros ne iš meilės savo gimtajam kraštui. Visiems blogai gyventi, bet, deja, rizikuoti mes nemėgstam, o streikuoti - nedrįstam. Tai ir sėdi visa tauta prispausta po padu ir dar bandanti pasijuokti iš Baltarusijoje esančios santvarkos, primenančios diktatūrą. Gaunasi, kad pasijuokiame iš savęs, man atrodo, o ne iš kitų. O streikai Lietuvoje kaip pas tikrus tautos patriotus: susirenka po 50-100 žmonių. Išskirtiniais atvejais būna ir virš tūkstančio. Tuomet sėdi visi prie televizoriaus ir pavydi kaip prancūzai, italai, graikai ar anglai sugeba būti tokiu tvirtu kumščiu. Priežastis, kodėl Lietuvoje taip nėra - paprasta: žmogus bijo neiti į darbą, tokiu būdu pareikšdamas streiką, žinodamas, kad kažkas vis tiek būtinai ateis. Tokie jau mes - patriotai! Ir nors mums nesigauna kažką pakeisti šiandieninėje santvarkoje ar gyvenime, kaskart nepamirštame iškelti tų dienų, kai prie televizijos bokšto tautiečiai kovojo, kaip Baltijos kelią rankomis ir meile žmonės jungė. Tarsi tai, kas vyko ankščiau, turėtų pateisinti šiandieninę mūsų tautos baimę ir menką ryžtą. Juokinga…

Mes esame apgriuvusi, sulūžusi ir serganti tauta. Tokias dainas kaip M. Mikutavičiaus „Ar mylite ją jūs?“ vertėtų paskelbti nacionaline giesme. Vis dėl to, tas klaustukas juk nebe reikalo uždėtas. Ir tik mažytis, labai mažytis, procentas pasakytų tiesą - TAIP, aš myliu Lietuvą. Ir tai, veikiausiai, būtų tie, kas minėtais ginklais už ją kovojo ir jau savo paskutinius metus skaičiuoja. Greitai patriotizmas išnyks su senesniais žmonėmis ir Lietuva liks it surūdijęs, niekam nereikalingas geležis.

Mes esame serganti tauta, pasikartosiu. Ir dainuoti tokias dainas, pripažinkime…tai tas pats, kas meluoti sau.

Rodyk draugams

Apsikabink ir pasakyk MYLIU

kultūra 2010-07-30

Žmogus nuolatos turi problemų. Jis visuomet suranda priežasčių atsisakyti, nedaryti ar tiesiog nematyti. Žmogus užprogramuotas slėptis mele, lyg savo saugiausioje tvirtovėje, kuri ankščiau ar vėliau vis tiek subyrės. Dauguma iš mūsų skuba, lekia. Dauguma iš mūsų retai pamato detales ir tikrai daugelis neištiesia pagalbos rankos atsitikus nelaimei. Po velnių, kas mums darosi, žmonės? Ko mes tokie pikti? Kodėl mes tokie pavargę nuo gyvenimo? Kodėl problemos užgožia jų sprendimus? Kodėl kasdien žvelgiame į ateitį, lyg tai būtų mūsų išsigelbėjimas? Kodėl negyvename dabar?

Užsimerk. Įkvėpk. Nusišypsok. Ir tyliai sau mintyse pasakyk: „Ei, klausyk, žinau, kad kartais būnu kaip suknistas ožys ar ožka. Ir mane daug kas erzina. Myliu tave. Myliu save. Myliu visus aplinkui. Myliu pasaulį“.

Esame tokie klaikūs, tiesa? Aš, aišku, nešneku konkrečiai apie visus mus. Bet vis dėl to. Jei dažniau pasakytume, kad myli žmogų (kaip draugą, šeimos narį, širdies antrą pusę), jei dažniau atsiprašytum, jei dažniau prašytum atleidimo, net nesijausdamas kaltas, net jei ir tavo blogas poelgis buvo įvykdyta seniau, tu jau pakeistum pasaulį. Tu įneštum kažką kitokio. Žmogus esantis šalia tavęs nusišypsotų ir jo diena būtų 100 kartų geresnė. Tavo irgi. Jautiesi, lyg padaręs kažką gero.  O tu ir padarysi kažką gero.

PRABUSK, atsipeikėk. Kad ir kokie sunkumai slegia, pasistenk pasaulį, o jei ir ne jį, bent jau aplinkinius, pradžiuginti. Ir tam nereikia nei pinigų, nei ypatingų planų. Vos keli švelnūs žodžiai, gražūs gestai išspręs visas problemas.

Pastebėk viską aplinkui: ošiančius medžius, tolumoje grojančią muziką, praeinantį žmogų, pralekiantį automobilį, praskrendantį paukštį. Visa tai, kas erzino akimirksniu taps įdomu, neišbandyta. Galvoje ims suktis spiečius minčių ir pojūčių. Pajusk vėją, pajusk žemės alsavimą. Pajusk viską, kas tave supa. Pajusk, kad esi didžiulė ir svarbi visos šios grandinės dalis. Galbūt, tau atrodo, kad esi svarbus vos nedideliam žmonių ratui.

Visai ne.
Jei nebūtų tavęs, neegzistuočiau ir aš. Jei nebūtum šiame pasaulyje, aš neturėčiau kam to pasakyti.
Tu esi be galo svarbus.

Rodyk draugams