BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Alkoholis viešumoje turi ir gerų pusių

kultūra, įdomu 2012-03-07

Daugumai aišku, kad Lietuva kaip ir kitos Rytų Europos šalys yra vienos iš didžiausių megėjų išlenkti vieną kitą taurelę Europoje. Dėl tokių mūsų dabartinių manierų galėtume apkaltinti kažkada buvusią Sovietų Sąjungą ir pragertą liaudį. Tenka vėl pripažinti, kad girtokliavimas dabar ne tik didžiausia valstybės problema, bet ir nemažo procento piliečių liga. Laipsniai, aptemdę protą, priverčia žmogų prikrėsti daugybę baisių dalykų: pradedant chuliganizmu ir įžeidimais, baigiant žmogžudystėmis ir avarijomis.

Nereikia skubėti nusivilti. Situacija nėra tokia jau ir prasta. Kalbos, kad Baltijos šalys ar toji pati Rusija yra labiausiai alkoholio suvartojančios šalys – netiesa. Skambės keistai, bet rusai net nepatenka į pasaulio TOP girtuokliaujačių valstybių penkioliktuką. Savaime aišku, Lietuva dar kažkur toliau. O štai tame tope galime išvysti ir Liuksemburgą, ir Daniją, Norvegiją, Šveicariją, Airiją, ir dar kitų, gan stiprių bei, rodos, labai išsilavinusių valstybių, kas ir paverčia Europą daugiausiai išgeriančiu pasaulyje žemynu.

Žvelgiant į tokią statistiką vis peršasi klausimas: kaip čia nutiko, kad daugiau išgeriančios valstybės atrodo ne tokios agresyvios, tolerantiškesnės ir neturi tų problemų su girtuokliais, o mes ir akcizus uždėjome, ir uždraudėm viešumoje gerti, o kur dar pats naujausias įstatymas, neleidžiantis prekiauti kioskose alkoholiu, tačiau kiekvieną dieną vis dar girdime apie kraupius incidientus, kurių sukūryje dažnai įsimaišo ir alkoholis. Vakarų valstybės išsprendė šią problemą, tiesiog perpratusios žmoguje veikiantį machanizmą: mums norisi to, kas uždrausta. Kitais žodžiais tariant – nereikia drausti išgerti viešumoje.

Skamba kvailai ir netgi beprotiškai. Sakysite, argi gražu kai miesto centre, ant suoliuko sėdi žmogus su alaus buteliu? Aš visuomet iškart atsakau klausimu į klausimą: o nejau geriau, kai žmonės slepiasi krūmynuose, tamsiose vietose, kur vaikšto narkomanai ir kiti vietiniai nusikaltėliai, kai valdžia turi išleisti papildomas lėšas policijai, kuri tikrina tas vietas? Ką jau kalbėti apie nutiksiančią nelaimę: kol greitoji ir policija atvyksta, lieka tik sužeistieji, o kaltųjų pėdos jau būna atšąlusios. Tokiose valstybėse kaip D. Britanija, Olandija, Danija, Švedija, žmogaus už išgėrmą geriant viešumoje negali niekas nubausti. Tiesa, tos pačios šalys turi daugybę vietinių institucijų nustatytų vietų, kur vartoti alkoholio negalima. Tokiais atvejais gyventojai tiesiog paslepia butelį maišeliuose.

Vakarų Europoje tai tapo normalu: nereikia slėptis, nereikia bijoti policijos, bet jei geri viešumoje ir prisidarai bėdų, tučtuojau kažkas iškvies policiją ir jie netikėtai prisistatę perims problemą į savo rankas. Niekas net nespėja pastebėti, kaip girtuokliaujančio rėksnio ar kumščių rodytojo jau nebeliko. Tiesa, šiose šalyse ir samprata kiek kitokia: lietuviai galbūt net nesusitvarkytų su tokia laisve ir tik dar daugiau žalos pridarytų.

Amerikiečiai taip pat negali išgerti viešumoje (nebent, vėl gi, paslepia butelius maišeliuose), todėl ir svajoja apie Las Vegasą, nuodemių miestą, kur tokie dalykai visuomet leidžiami. Tačiau JAV yra kultūrų mišrainė, duobė, kurioje slepiasi daugybė tautybių ir ne visuomet toks įstatymas gali būti suprastas vienodai. Tačiau Lietuva dar kol kas nėra priskiriama kaip daugiakultūrinė šalis: visi mes turime maždaug vienodą mąstymą. Mes mėgstame daugiau pašiūkšlinti, daugiau bėdų privelti, praeivį piktu tonu užkalbinti. Galbūt dėl to, valdžia ir bijo viešumoje girdyti liaudį.

Vis dėlto, situacija šiomis dienomis ne ką geresnė: alkoholikai geria beveik prie pat prekybos tinklų įėjimų, o policija net nekreipia dėmesio, nes ryt paleidus iš blaivyklos, bus vėl tas pats. Be to, tokie žmonės ir prarasti nelabai ką turi. Jaunimas bėga, slepias, o ten, kur visų akys nemato, velniai žino, ką dar veikia. Tuo metu, kiti žmonės negali prie upės, ežero ar parke, vyno atsidaryti ir romantiškai atsigerti. Negalima ir alaus murktelti karštą vasaros dieną pažaidus tinklinį. Jei paklausus sąžiningai, turbūt visi prisiminsime kiek kartų esame taip darę ir kiek kartų, savaime aišku, pažeidę įstatymą. Taigi, teoriškai įvedus įstatymą, leidžiantį vartoti alkoholį viešumoje, padėtis ir žmonių elgesys beveik nepasikeistų. Jis tiesiog taptų legalus ir priimtinas.

Galbūt iš tiesų Lietuva dar nepribrendo iki tokio lygio laisvės ir įstatymų. Kitavertus, pabandyti, mano manymu – verta. Žmonės išeis į gatves, nebesislpės, bus matomi visiems.

Rodyk draugams

Kaip pilką miestą paversti spalvotu?

kultūra, įdomu 2011-03-17

Visų pirma, tai įsivaizduokime, kad nėra jokios finansinės ir juo labiau - dvasinės krizės. Taip bus lengviau viską suprasti. Visų antra, kalbėsiu apie savo miestą, nors, deja, šis dalykas tinka beveik bet kuriam Lietuvos miestui. Jei dar konkrečiau, tai kiekvienam „sovietinės kultūros“ paragavusiam miestui.

Elektrėnai.

štai toks mano miestas. Susipažinkite. Jis kiek didesnis, čia nukirsti kraštai, nesimato dar pusės namo kažkur. Na, bet ne esmė. Šiaip mano miestas yra visai gražus. Na taip, jis neturi senamiesčio, neturi tikros miesto aikštės (teoriškai yra). Tačiau tikrai turime kelis kitokios/originalios architektūros pastatus (bažnyčia, kultūros centras, čiuožykla).

Prieš pradėdamas kalbėti savo snobo tonu (nors iš tiesų tokio neturiu, tik apsimetinėju), noriu pabrėžti dar vieną akcentą, kad miestas per pastaruosius metus sušvito naujomis spalvomis. Kalbu apie suremontuotus darželius, mokyklas ir kitas įstaigas. Dėl to tikrai galime pasidžiaugti.

Tačiau kaip minėjau yra kita problema, kuri priklauso beveik kiekvienam miestui. Gyvenamieji namai, pastatyti „chruščiovkės“ arba vėlesniais laikais. Turbūt visi žinome kaip atrodo tiek pilki, tamsūs penkiaaukščiai, devyniaaukščiai ar keturaukščiai (ir t.t.) gyvenamieji pastatai. Jie gan nykūs ar niūrūs. Mūsų tauta ir taip šalta, o dar betrūko ir to, kad depresiją keltų štai tokie statiniai.

Išeitis kaip visada yra. Tik reikia tam turėti lėšų, finansavimo. Gal ne šiais metais, gal ne kitais. Gal po penkių? Artimiausioje ateityje, tokius planus galima laisvai įgyvendinti. Kalbu apie gyvenamųjų namų perdažymą. Pamenu, važiavau pro Lenkiją. Ten tokio tipo pastatai nuspalvoti įvairiausiais piešiniais (gamta, horizontai, miesto spalvos ir herbas, valstybės vėliava, bėgantys vaikai, gyvūnai ir t.t..).

Sakysite, kad tuomet per daug primins margutį. Ne, nebūtinai. Nudažant bent 60% visų namų miestas neatrodys per daug spalvotas ir apkrautas. Priešingai - jis taps unikalus, įdomus ir visuomet naujas. Miestas pradės vilioti kitus savo spalvingumu, gera nuotaika ir žaismingumu.

Kaip pavyzdį pateiksiu vieną nuotrauką. Deja, nežinau, kur ji daryta, tačiau atrodo fantastiškai!

Rodyk draugams

Vieni myli gamtą, kiti - elektrinę

elektrėnai 2010-04-14

Tie kiti tai aš. Iš tiesų myliu ir gamtą, labai. Tačiau, jei man koks atvažiavęs vokietis pasakytų, jog visą mūsų miestą užgožia ir tamsiomis dėmėmis nuspalvoja Elektrėnų Elektrinė, tai žinot… Suraukčiau antakius, pakreipčiau lūpas, gūžtelėčiau pečiais ir sakyčiau: žiūrėk, mano darytos nuotraukos. Skambės labai pasikėlusiais, bet gal dabar toji elektrinė neatrodo tokia baisi, m?


Rodyk draugams

Atgal į Elektrėnus…

elektrėnai, kultūra 2010-04-02

Rašau, o už lango jau nuo pat ryto pliaupia lietus. Pilkas dangus, atšiaurus vėjas, barbenantys sunkūs vandens lašai į palangę. Viskas pagal taisyklę: kol turiu atostogas, tol ir lis. Nepaisant to, prisideda ir Elektrėnai.
Mažas, niūrus, tylus ir pilkas miestas. Mažas, kartais net žemėlapyje pamirštamas, miestas. Kelias atostogų dienas praleidau Kaune. Gal dėl to, kad dar esu jaunas, trokštantis naujovių, pagundų, didumo ir triukšmo, taip myliu didesnius miestus. Eini Laisvės Alėja, saulė šviečia, dvelkia senove, tačiau kartu integruojasi ir modernaus pasaulio ženklai: stikliniai pastatai, žmonių apranga ir vitrinose atsispindinčios technologijos. Tiesiog eini. Ir iš paskos tavęs dvelkia tai, kas tau dar nematyta. Žinoma, nei Kauno gatvės, nei Vakarų Europos miestų ženklų pasisveikinimai ar pastatai, man nėra nauja. Savo amžiui, skaitau, kad esu apkeliavęs ir pamatęs nemažai. Bet kam žiūrėti į tą Europą, mes turime Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Dažnai kritikuojamus, bet išties nuostabius, miestus. Šie turi ir senamiesčius, ir muziejus, ir gausybę renginių, ir tolerantiškus žmones.

Velniava, sunku grįžti į savo gimtąjį miestą, kai patyri kažką malonaus. Išlipi, praeini. Tie patys veidai, tas pats monotoniškas ritmas, tos pačios gatvės. Viskas ramu ir tylu. Vakarais kavinės anksti užsidaro, čia praeina vienas, kitas žmogelis. Nei festivalis, nei šventė, nei dar kažkas nevyksta. Prisiminiau, kad ne už ilgo būsianti šventė, bus kurta mano paties. Cha…Nei kur nueiti, nei kur pasilinksminti. O ir neįdomu. Visur tie patys veidai. Kaip kažkas čia sakė, apie jau užsidarinėjantį Elektrėnų „Crazy Club’ą“: „Mažam mieste negali būti tokių dalykų. Nes visuomet tokio dydžio miestuose sutiksi ar kaimyną, ar giminę, ar vėl kažką. O tarp tokių žmonių - amžina trintis, kuri galų gale pasirodo viešumoje“. Elektrėnai, vėlgi, vienas iš tų miestų apie kuriuos galime pasakyti labai paprastai: vienam gale nusipersk, kitame jau prišikai. Atsiprašau, už tokį grubumą, bet taip jau yra. Mažieji miesteliai - apkalbų centrai. Ir žurnalistų, ir geltonosios spaudos nereik.

Bet, va. Prisimenu aš Elektrėnus prieš kokius… na nežinau. 7 metus. Neturėjome dar tokios Maximos, IKI, ar Rimi. Neturėjom. Užtat turėjom dvasinį ugdymą iš išprusimą. Tos kartos jaunimas irgi mušdavosi, irgi visko pridarydavo. Bet kažkaip ramiau, savo ribose. Visi ir pašokti mokėdavo, iš šventėse sudalyvauti. Apskritai, tasai jaunimas buvo su iniciatyva. Dabar tokių vienetai. Niekas, nieko nenori daryti. Ir tokių (tarp jų ir aš), kurie negali nieko nedaryt, turi kažką kurti. Bet, matyt, ir jie galų gale supranta, jog tai beviltiška. Jog čia ne Kaunas, ne Vilnius, ar bent jau koks Panevėžys, Šiauliai ir t.t.. Aš stengiuosi padaryti šiame mieste kažką naujo, įvesti jam Europietiškumo, kurti ir daryti kažkokius renginius, kurie pagyvintų miestą. Aš stengiuosi. Bet neretai nusiviliu, pamatęs savo bendraamžius, dažnai netgi draugus, klasiokus, ar šiaip jaunimą, besielgiančius kaip žvėris: privarvina, prišiukšlina, pridergia.

Suprantu, kad Elektrėnai - pilkas, liūdnas ir mirštantis miestas. Taip, taip! Nepaisant to, kad mes ir turime naujų parduotuvių, naujų kelių, pastatų ar įvairių naujovių, šis miestas pūva iš vidaus, kaip ir daugelis kitų. Galite smerkti už tokius žodžius mane, prašau. Bet šitoks jūsų smerkimas ir vėl parodys netolerantiškumą, kaimietiškumą. Mūsų miestas negali turėt neformalų, negali turėti KITOKIŲ ŽMONIŲ. Ne, jis negali! Nes čia mylimos tik jaunos mergaitės, kurioms iš akių matosi, ko jos ir nori. Čia gerbiami tik tie, kurie nešioja keturių juostelių treningus, žaidžia krepšinį ir myža ant kiekvieno kampo. Va, ką mes mylime, štai ką mes gerbiame. Visi mes. Ir tu pensininke, ir tu vidutinio amžiaus žmogau, ir tu jaunuoli. Niekas apie tai nešneka viešai, todėl ir galiu sakyti, kad mylite. Visi bijo, visi tyli.

Todėl visi ir palieka Elektrėnus.


Kaunas, Laisvės Alėja.
2010, Balandis.

Rodyk draugams

Ei, nepyk! Juk čia - Elektrėnai…

elektrėnai 2010-02-04

Prieina prie manęs vaikinas, prieš kelerius metus, gal 26 metų, su kruvinu veidu ir prašo pasakyti kur ligoninė pas mus mieste čia randas, mat jis ne vietinis ir atvažiavo žvejoti su draugais, tačiau girtų vyrų kompanija sumanė pasilinksminti ir štai dabar vaikšto jis galvą į dangų pakėlęs, kad kraujas taip stipriai nevarvėtų iš nosies. O man pirmoji mintis, kurią norėjau jam pasakyti, buvo ne kelio parodymas į ligoninę, o apgailestaujantys žodžiai: Ei, nepyk! Juk čia - Elektrėnai…

Ech, jaučiu, kaip griežia dantį ant manęs kai kurie Elektriniškiai. Galvoja, kad kažkoks jaunuolis, mokyklos dar nebaigęs, gyvenimo užtektinai nematęs, dėsto savo padrikas mintis ir gadina visą Elektrėnų reputaciją, kai miestui ir taip trūksta turizmo, pokyčių ir gero vardo. Bet, kadangi per savo trumpą gyvenimą Elektrėnuose kažkokių kardinalių turizmo pokyčių nematyti, nemanau, kad tam tikri dėdės labai jau pergyvena dėl to. Juk sava kišenė - svarbiausia. Na, bet tai jau kita tema.

Išties, nereik to mūsų miesto bijoti, atėjūnai. Nesame tokie baisūs. Kaip ir kiekvienoje gatvėje, gyvenvietėje ir mieste visuomet atsiras kažkokie kriminaliniai įvykiai. Tai yra normalu. Žinoma, pamenu, kai miestelėnai dažnai sakydavo, jog mūsų miestas bene labiausiai garsėjantis miestas nusikaltimais visoje Lietuvoje. Ir dar su tokiu pasigyrimu sako… Juk pas mus, nors ir ne tiek ir daug žmonių gyvena, ir bomba buvo sprogus laiptinėj, ir daug žmonių užmuštų ir šiaip visokių baisių istorijų įvykę. Galime save drąsiai vadinti antra Sicilija.

Ir, beje, dabar dar turime naująjį komisarą. Jis irgi tvarką čia pas mus įvedė, automobilius blokuoja, vaikus geriančius gaudo ir neleidžia įtartinoms grupuotėms bastytis be doro tikslo. Aišku, pamenu pora juokingų įvykių apie juos, tiksliau absurdiškų, tačiau, apie tai kitą kartą papasakosiu.

Žinot… tokiam mieste kaip Elektrėnai, reikia viską daryti ramiai. Atvažiavai - būk savo vietoj. Jei nenori, kad gautųsi kaip tam vaikinui, apie kurį pasakojau pradžioje, tai neik ne į savo teritoriją, nežvejok kur matai jog į mūsų marias myža kažkokie įtartini tipai. Neik į tą pusę, kur jaunos panelės sijonus kelia, nes jos tik vaidina, kad tu joms reikalingas, svarbu šiaip kažką pavadinti (nesakysiu ką, gerai?). Ir parduotuvėj ramiau elkis. Nevaikščiok alkoholio skyriuje - prie dribsnių, ryžių ir duonos daug ramiau. Kavinėj nežvairuok, čia visi žino, kad tu ne vietinis ir nematytas ir jei sužinos, jog nesi įtakingo ar gerai pažįstamo žmogaus draugas, tuomet gali tekti ir miegot ten…. Ir nesirenk labai jau kažkaip kitaip. Pas mus miestas paprastas, nelabai gilinasi žmonės į išorę, žiūri į žmogaus vidų, todėl rengiasi sportiniu stiliumi, kad būtų patogu ir pašokti, ir nuo policijos pabėgioti, ir tave pagaudyti….

Rodyk draugams

Logotipai skirti Elektrėnams 50m. proga

elektrėnai 2009-11-23

Kaip žinia, vyksta konkursai į geriausius logotipus. Pats geriausias bus naudojamas kaip simbolis 50 metų Elektrėnams pažymėti. Kadangi kiti metai (2010) yra jubiliejiniai mūsų miestui aš nusprendžiau pabandyti ir sukurti kelis logotipus, kurie jau išsiųsti į savivaldybę.

Nors abejoju, kad laimėsiu, aš interpretuosiu savo darbus:



Mano logotipose nėra nei kaminų, nei čiuožyklos, nei bažnyčios, nei maximos, nei IKI centro. Tačiau aš stengiaus pavaizduotis sovietinės kultūros žmogų - tamsų, griežtų formų. Kadangi mūsų miestas susikūrė ant sovietinių laikų slenkčio, o galiausiai gyvuoja laisvoje Lietuvoje, prie šios Rusijos imperijos žmogaus matyti naujovės ženklai: kylantis ir augantis miestas, raudona spalva (simbolizuoja ne tik kerštą ir kraują, tačiau ir drąsą, bei rįžtą), akcentuojamos geltonos ir mėlynos spalvos, kurios yra pagrindinės mūsų miesto herbe. Ir žinoma, lyg koks šūkis „Tavo miestui 50“
patinka, ar ne - spręsti jums:))

Rodyk draugams