BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žiūrint filmus su draugais

Kūryba, juokinga 2012-03-08

Tiesą pasakius filmus žiūrėti mėgstu vienas. Atsisėdi sau, niekas nekalba, niekas nemaišo, niekas neklausinėja kas bus ar nepasako, kas bus, kas yra dar blogiau… Ypač jeigu žiūriu labai rimtą dramą ar istorinį filmą, kuriame svarbu susikoncetravimas.

Drama. Sėdim kokie penkiese. Mano draugai:

Tuo tarpu aš:

Bandau susikaupti, bet kaip tau išeis tai padaryti… Todėl dramas žiūriu vienas arba jau su labai rimtais žmonėmis.

Pamenu buvo kartas, kai žiūrėjau filmą kine. Ir šale kažkokia mergina nebuvo išsijungusi mobilaus. Vajė… O vieta filme kaip tyčia buvo įtempta. Tokiu atveju jos skambutis prilygo sunkaus roko muzikai vidury nakties garsui.

Nekenčiu kai žmonės ima klausinėti kas bus toliau. O tai jie vėl susitiks? O tai jis mirs gale? Jaučiu, kad ją tuoj čia kažkur užpuls, ar ne? Ir aš tiesiog… na…

Ir kai jie iš tiesų atspėja, kad taip nutiks pamatau jų veide kažką panašaus į:

Dar nekenčiu rinktis filmų. Ei, sakau, čia yra vienas geras, daug efektų, visi giria ir t.t., verta pažiūrėti. Ne, sako kiti, žiūrim kokią komediją romantinę. Bet sakau, kad jūs net nežiūrėsite, nes jums po dešimt min pabos. Ne, žiūrim vis tiek. Na ok. Tebūnie.

O siaubo filmus žiūrėti su draugais kartais yra gerai. Išskyrus tuos atvejus, kai tau į ranką suleidžia nagus arba šalimais kas nors suklykia taip labiau išgąsdindami mane, nei pati scena filme. Tačiau dažniausiai siaubo filmas su draugais tampa lengvesnis, juokingesnis. Pats filmas, žinoma, efektą siaubo jausmo praranda, bet bent jau po to nebijai po namus vaikščioti.

Žodžiu yra ir pliusų, ir minusų.

Bet viena tikrai aišku. Reikia labai atsargiai rinktis su kuo ir kokį filmą žiūrėti.

P.S. Jokio asmeniškumo, draugai!

P.S.2. Perskaitę šį įrašą kitą kartą, kai pasiūlysiu pažiūrėti filmą jų išraiškos bus kažkas tokio:

Like, seriously? Now you wanna watch movie with us? GTFO

Rodyk draugams

Tikroji Oskarų politika

Be temos, kultūra, įdomu 2012-02-15

Kiekvienų metų vasarį kino pramonės pasaulio veikėjai pradeda vaikščioti tarsi su prilipdyta tiksiančia bomba. Ir visai ne be reikalo – juk artėja viena didžiausių jų karjeros švenčių Amerikos Akademijos Judančiojo Meno ir Mokslo apdovanojimai, kurie daugumai geriau žinomi kaip Oskarai. Trumpam nuklystant į lankas – toks pavadinimas žymiosiom apdovanojimų statulėlėm ir pačių apdovanojimų ceremonijai, manoma, buvo duotas, kai 1932 metais aktorė Margaret Herrick, pirmą kartą išvydusi statulėlę, pasakė: „Ji atrodo, kaip mano dėdė Oskaras“.

Garsiosios ir skandalingusios Akademijos apdovanojimai ir darbai prasidėjo nuo 1929 metų, Los Andžele, Hollywood Roosevelt viešbutyje. Per tuos metus buvo nutikę daugybę šunybių ir klaidų, keista ne viena vieta ir būstinė, braukomos ir iš naujo kuriamos taisyklės bei nominacijos. Nieko keisto – bėgant metams Akademija iš viso turėjo net 31 prezidentą. Ją pačią įsteigė 36 žmonės iš įvairių sričių: aktoriai, režisieriai, prodiuseriai, scenaristai, advokatai ir t.t.

Šiandieną Akademiją sudaro daugiau nei 6,000 narių, kurie yra tikri profesionalai savo sferose. Dizaineriai vertina filme dizainerių darbą, režisieriai vertina režisierių, aktoriai – aktorių, garso ar kitų efektų montažo specialistai atkreipia dėmesį į tai, kam patys paskyrė gyvenimą. Yra tik viena nominacija, kur nariai balsuoja visi – metų filmas. Savo ruožtu filmo kūrėjai siunčia savo darbus, scenarijus ir visą detaliausią informaciją į Akademiją melsdami malonės, kad bus nominuoti bent vienai nominacijai.

Stipresnio biuždeto filmai išleidžia milijonus agitacinei kampanijai. Patys pagalvokite, kiek pastangų reikia įdėti, kad įtikintų daugiau nei pusė visų akademijos narių. Jie ne tik nusiunčia filmą akademijos nariams, bet ir siūlo įvairius sandorius (kas iš esmės yra nelegalu), kviečia derėtis, sukuria geresnes sąlygas įvertinti kūrinį. Galbūt todėl iš tūkstančių filmų visi tie nariai taip dažnai be didžiulių ginčų išrenka nominantus. Aktorė Meryl Streep, suvaidinusi legendinę politinę anglų personą ministrę pirmininkę Margaret Thatcher šių metų „Geležinė Ledi“ filme (angl. Iron Lady), prieš tai buvo nominuota Oskarui daugiau nei bet kuri kita aktorė – 16 kartų! Kritikai pritaria, jog šiais metais už puikų vaidmenį ji galiausiai laimės Oskaro apdovanojimą. Ir nereikia įžvelgti jokios korupcijos. Tačiau nors aktorės vaidyba atsižavėti neįmanoma, niekas negali nuginčyti, jog jos prodiuseriai sukuria aktoriai vieną brangiausių reklaminių kampanijų Akademijos nariams. „Kad ir kiek naujų aktorių atrandame, jie vis tiek nominuoja Meryl Streep“, – per 2010 metų Oskarus juokavo vienas iš renginio vedėjų Steve Martin.

Per visus tuos metus Oskarų organizatoriai ir kūrėjai daug ko pasimokė. Pasaulis ėmė keistis, žmonės išalko nuo įprastų transliacijų, jie panoro pamatyti ir pajusti daugiau. Ką jau kalbėti apie konkurentus, kitus didžiulius taip amerikičių mėgstamus šou ir koncertus, naudojančius moderniausią įrangą? Visiems aišku, kad Oskarai negali tapti įprastu apdovanojimų vakaru. Reikia išlaikyti įvaizdį. Ta proga Akademija apdovanojimams keliasi į didžiausias Los Andželo sales, sukuria stulbinamą scenininį įvaizdį, išleisdama tam milijonus. Visai neseniai pajutusi žiūrovų nuosmukį ir reitingą Akademija praplėtė nominacijas: pridėjo geriausio animacinio filmo nominaciją, o geriausiame filme dabar gali būti net 9 nominantai (visose kitose – po penkis, kaip ir buvo joje pačioje). Akademija nusamdo gerai žinomus aktorius ar veidus ir patiki jiems vesti renginį, kuria konkursus, o pasivijusi socialinių tinklų bangą nepraleido progos reklamuotis per Facebook ar Twitter.

Atrodo, kaip ir viskas gerai su tais Oskarais. Progresyvumas matyti, įtaka, be abejonės, taip pat. Sakysite, tegul vyksta tieOskarai – menininkų niekas niekada nesupras. Niekas ir nekibtų, jei menas liktų menu. Tarp visų savo pastatų, kur dirba ir triūsia Akademijos nariai, viešbučių ir muziejų, įsiterpė į politikos tvaikas. Pats stebiu Oskarus ir analizuoju juos daugiau nei šešerius metus. Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad beveik kiekvienais metais nominantus lydi Akademijos išrasta XXIa. tendencija: filmas apie politiką ar jos veikėją, filmas susijęs su sportu (dažniausiai tai būna boksas arba beisbolas, kas ir vėl pasitvirtino šiais metais su geriausiam filmui nominuotu kūriniu Moneyball, liet. „Žmogus Pakeitęs Viską“ ), įprasto gyvenimo drama (santykiai, šeima – dažnai tai būna arba knygos ekranizacija arba tikrais faktais paremta istorija, nukelianti mus į praeitį). Daugiau nei trisdešimt metų Oskarai nekreipia dėmesio (veikiausiai, net nepažiūrėję nariai iškart išmeta šiūškliadėžėn) į visus siaubo filmus. Fantastikos filmus jie palieka efektų kūrėjams, nebent po visų grožybių slypi garsus režisieriaus vardas arba ypatingai stipri mintis.

Išlikdami konservatyvūs ir net nebandydami apdovanoti ar girti filmų, kurie yra populiarūs tarp jaunų merginų ar apskritai paauglių, Akademija sukūrė griežtos, bet ir nuspėjamos filmų teismo salės įvaizdį. Tačiau reikia prisiminti, kad Akademiją sudaro daugiausia JAV piliečiai, kurie yra didūs patriotai. Retai kada filmas, smerkiantis jų šalį, laimi auksinę statulėlę. Dar rečiau nominuojamas filmas apie JAV prezidentus, parodantis juos iš blogosios pusės. O niekas ir nelabai stengiasi tokių filmų kurti. Amerikoje, vienoje laisviausių šalių pasaulyje, jis būtų kaip mat uždraustas rodyti. Tačiau JAV visuomet mėgsta pirštais pabaksnoti į Europą, Aziją, P. Ameriką ar Afriką, todėl kuria filmus apie mūsų problemas. Uždėdama tamsių spalvų efektą sukuria purvinų ir sugriuvusių gatvių iliuziją, tarsi Europa dabar atrodo kaip anuomet po Antrojo Pasaulinio karo. JAV politikai nenori, kad jų gyventojai paliktų šalį. Jie su malonumu išvarys ten prisiveisusius kitataučius, bet amerikiečius – tvirtai laikys, nes tik jų širdyse stipriausiai dega patriotiškumas JAV valstybei, kuris kažkada labai pravers. Būtent dėl tos pačios priežasties dauguma amerikiečių nieko nenutuokia apie Europą: vieni mano, jog tai šalis, kiti – nežino, kur ji yra. Valstybė pagrindinio mokslo įstaigose tiesiog nesuteikia galimybių vaikams ir jaunuoliams mokintis apie mūsų kraštus. Jiems tai nei paranku, nei naudinga.

Po 2001 – ųjų Niujorke įvykusios dviejų prekybos centrų tragedijos Oskarai gauna įsakymus nominuoti filmus apie tai. Tai žinoma nėra oficialu, o ir niekada nebus. Juk Akademija – nepriklausoma įstaiga, tad išdavusi tokius dalykus nužemintų ir savo ir visos šalies įvaizdį bei populiarumą. Tačiau ganduose nemažai slypi ir tiesos. O faktai bei rodikliai patys kalba už save. Net ir šiais metais geriausiam filmui nominuotas kūrinys apie šią tragediją - „Nepaprastai Garsiai ir Neįtikėtinai Arti“ (angl. Extremely Loud and Incredibly Close). Periodiški įsakymai iš valstybės. Tam, kad tautiečiai nepamirštų, kas buvo nutikę.

Dažnai girdime žmones sakant: „Nesuprantu, kodėl tas filmas laimėjo. Žiūrėjau – visiška nesąmonė, nei minties, nei vaidybos“. Taip nėra todėl, kad jūs visuomet esate prasto kino mėgėjas, ar nesuprantate šios meno srities apskritai. Iki 2000 – ųjų Akademija pamiršdavo geriausius ir apdovanodavo tuos, kurie geriau pasiruošdavo reklaminei kampanijai: kitaip tariant, turi daugiau pinigų. Žmonėms nirštant ir reitingams smunkant pamažu situacija ėmė taisytis. Panaši situacija su 2008 -ųjų filmuLušnynų Milijonierius, kuris tąsyk susižėrė net 8 Oskaro statulėles. Ir teisingai, filmas labai puikiai parodė Indijos gyvenimą, buvo vertas tokių laurų. Kaip žinia, pagrindiniai aktoriai buvo irgi indai. Režisierius juos nufilmavo, kelis mėnesius davė prašmatnaus gyvenimo, vaikai pamatė, ką reiškia Amerika ir prabangiausi pasaulio apdovanojimai, o pasibaigus reklaminei kampanijai vėl buvo nusiųsti į Indiją. Panaudoti ir išmesti. Teko skaityti keletą straipsnių ir žiūrėti reportažų, kur buvo sakoma, jog šie buvo apgauti ir net pinigų normaliai neužsidirbo. Po šio filmo pagrindiniai aktoriai dar bandė nusifilmuoti, tačiau apie juos daugiau nieko nebegirdėti.

Holivudas išlieka Holivudu. Verslo, greičio ir sumanumo lizdas. Žmonėms tenai ne menas rūpi, o pinigai ir pelnas. Kuo daugiau apdovanojimų iš Oskarų, tuo tu lengviau kitą filmą pastatysi. O jei esi aktorius – gausi didesni honorarą. Apie tave daug rašys ir net nespėsi apsižvalgyti, kaip peršokai net kelis karjeros laiptelius vos per vieną naktį. Tačiau iki pačių Oskarų visuomet driekiasi ilgas, mums nežinomas kelias, kuris kupinas ir korupcijos, ir politikos, ir konkurencijai būdingo žiaurumo.

Rodyk draugams

Kodėl mūsų kinas toks nevykęs?

Be temos, kultūra, įdomu 2011-02-18

Už savaitės pasauly sudrebins garsieji Akademiniai Apdovanojimai („Oskarai“), prieš mėnesį Los Andžele įvyko Holivudo Užsienio Spaudos Asociacijos „Auksiniai Gaubliai“, praeitą savaitgalį D. Britanija 64 kartą paskelbė geriausius kino laimėtojus „BAFTA“ apdovanojimuose. Galėčiau vardinti, ir vardinti kiek dar laukia ir buvo kino festivalių, kiek bus dar apdovanota. Bet tame esmės nerasime, tik pamatysime įdomų faktą: lietuvių kinas nė vienuose apdovanojimuose, nė viename festivalyje nėra svarbiausias, nėra nominantas ir tuo labiau - laimėtojas.

Peršasi nemaloni mintis, kad mūsų kinas tiesiog yra nevykęs. Gal reikėtų formuluoti kitaip - mūsų režisieriai, mūsų scenaristai, mūsų tauta yra nevykusi. Iš karto atsiprašau visų kūrėjų ir kitų žmonių, kurių širdis užgaunu tokiais žodžiais. Tačiau teisybė visuomet yra skaudi. Per visą savo kino industrijos istoriją Lietuva turėjo vos kelis gerus ir vertinamus tiek kritikų, tiek pačios publikos, filmus.

Mūsų krašto kūrėjai neturi didelio biudžeto, neturi didelių lėšų ir paramų, negali sukurti puikių efektų, 3D vaizdo animacinių filmukų ir filmų. Negali ir pasisamdyti gerų kompozitorių, negali pasikviesti reikalingų scenaristų ir negali mokėti daug pinigų dizaineriams už kostiumus. Jie taip pat neturi pinigų ir negauna leidimo iš savivaldybių uždrausti eismą gatvėse dėl filmavo. Mūsų kūrėjai taip pat neturi didžiulių Holivudo ekranų ir negali sau leisti daryti 60 nesigavusių kadrų, tol kol 61 bus tinkamas visai kūrybinei grupei ir komandai.

Bet kam gi mes suverčiame visą kaltę pinigų stygiui? Užsienyje žmonės sukuria filmus vos už 10 tūkst. dolerių ir užsidirba virš 400 mln. dolerių. Jei geras scenarijus, jei gera mintis - filmas bus vykęs. Mūsų filmuose pagrindinė mintis suprantama tik:

a) Apsirūkiusiems žolės;
b) Kritikus vaidinantiems ;
c) Porai menininkų;
d) filmo komandos draugams (palaikymo sumetimais);
e) ir lietuviško kino rėmėjams;

Visi kiti išeina iš filmo dar kartą pasigailėję, kad išmetė tiek pinigų laiko švaistymui.
Tokie filmai, kaip „Balkonas“ (2008m.), „Artimos šviesos“ (2009m.), „Perpetuum mobile“ (2008m.), „Nepalikit, prašau…“ (2009m.), „Kutenimai“ (2009m.), „Anarchija žirmūnuose“ (2010), „Atsisveikinimas (Laimingo žmogaus istorija)“ (2010) yra visiškai nepilnaverčiai, lėkšti ir neįdomūs filmai. Taip, jūs mane galite vadinti neišmanėliu, kvailiu, kuris nesupranta kino, tačiau gerą ir daugumai suprantamą filmą, kaip tarkime „Zero 2“ (2010), supranta ir aplanko daugybė žmonių. Taip pat gerą filmą kažkur nominuoja, apdovanoja (nekalbu apie lietuviškus „Sidabrinė Gervė“ filmų apdovanojimus, kur išrenkami geriausi iš blogiausių).

Susidaro toks vaizdas, kad mūsų kūrėjai, nori pasiekti Kanų, Venecijos ar „Oskarinių“ filmų lygį, kur vyrauja taip pat miglotas vaizdas, gilios mintys, sukrečiančios istorijos, bet šalia to vyrauja ir milžiniškas populiarumas, įtaigumas ir puikus darbas. Kol kas mes galime tiesiog kurti linksmus, šmaikščius ir paprastus filmus, kurie smagins ne didžiausius kritikus, o mūsų tautą. Štai tuomet, kai žmonės įgys pasitikėjimą lietuvišku kinu ir nebijos išmesti pinigų veltui, galėsime gilintis ir į rimtą, sunkų filmą.

O dabar? Kažkas pašneka, nueina, ateina, praeina. Filmas neturi nei esmės, nei veiksmo, nei ypatingumo, nei originalumo. Net garso takelis, ir tas ausiai yra nemalonus. O jei dar operatorius bando kažką „gražaus padaryti“, bet grožį sukuria tik sau vienam, tai filmas tampa geras tik dėl to, kad turi kelis neblogus aktorius.

Žinoma, reikia iš vis džiaugtis, kad lietuviškas kinas ima atsigauti ir dažniau galime jį išvysti tiek televizijos, tiek kino teatrų ekranuose. Bet gal geriau nesukurti penkių kvailų ir blogų ir sukurti vieną gerą filmą?

SCENARISTAI, kur jūs? Režisieriai, kur jūs? Čiumpat vieną kamerą, 4 aktorius, baisų dvarą, gerą operatorių ir pastatot puikų siaubo filmą. Apdovanojimų tikrai negausit, bet pinigų kitam filmui užsidirbsit.

Rodyk draugams

Savaitės laiškas (3)

Savaitė 2009-12-20

Savaitės naujiena
SNIEGAS! Pagaliau pasijuto tikra žiema Lietuvoje. Šalta, sniegas, pusnys ir… daug kakakučių:DDD ^.^

Savaitės fiasko
Taip save gyrė, taip save mylėjo, kad ir gavo pliūchą už tai. Kalbu apie FHM.LT. Nieko nesakau, žurnalas geras (neblogas), viskas čia ok. Tačiau prieš daugiau nei metus jie pravėrė FHM.LT tinklapio duris su nauju dizainu, kaip patys sakė: europinio standarto, visko daug, viskas gerai ir t.t… Svetainė buvo nebloga, tačiau kuo toliau, tuo naujienos buvo pildomos vis rečiau, o dabar galų gale užėję rasit tik prenumeratos skiltį. Ar krizė, aš kas, aš nežinau.

Savaitės dainaKažkuo graži, įdomi ir kitokia:)

Savaitės klipas:
Visiems, turbūt, girdėta daina ir matytas klipas:)



Savaitės filmas

Šerlokas Holmsas sugrįžo ir šį kartą su trenksmu:) Bus įdomu pažiūrėti, kaip po ilgos pertraukos šiam legendiniam personažui pasisekė nustebinti žiūrovus. O šiaip manau tikrai neblogas filmas ir verta tokį pamatyti:)

Rodyk draugams

Elektrėnuose trūksta renginių. Kas kaltas?

elektrėnai, kultūra 2009-11-28

Dažnai susiduriu su tokia mano amžiaus draugų ir pažystamų nuomone kaip: Elektrėnuose nuobodu, nes čia mažai vyksta renginių. Ir dažnai kaltiname ne kažką tikslaus, o apskritai savo miestą. Visgi, ką iš tiesų turėtume kaltinti, bausti ir dėl ko mes kenčiame?

Nepaslaptis, kad Elektrėnai dar tik jaunas miestas, kuriame senamiestį galime vadinti senus sovietų laukų blokinius namus. Dabar miestas atsigauna, jame vyksta šiokia tokia urbanizacija. Nors sporto šakų objektai apleisti, mes galime pasidžiaugti bent jau atsigaunančia kultūros sfera: turime naują biblioteką, naują kultūros centrą, keičiasi švietimo įstaigos. Tai džiugu. Tačiau jaunimo kultūros renginių mieste mažai.

Diskotekos vyksta itin retai (ko reikia jaunimui) ir įvairūs renginiai skirti mūsų grupei būna savotiška šventė. Tačiau ko norėti? Jei mes patys esame kiaulės, nesugebame dalyvauti tokiuose kultūros renginiuose kultūringai, geriau tiesiog tylėti, nei vergti.

Esu pats kūręs porą renginių Elektrėnuose. Labiausiai nustebino KINO NAKTYS 2009. Taip, populiarumas buvo gana didelis. Tačiau kiek po filmo likdavo šiūkšlių, kiek ateidavo girtų ir kiek žmonių maišydavo kitiems? Dažnai girtos panelės šakodavosi, rodydavo savo provincišką veidą ir staugdavo per visą gatvę. Žinoma būdavo ir tokių, kurie ateidavo rimtai pasižiūrėti filmą, tačiau ko norėti kai šitokia neišprusi mūsų miesto karta taip elgias? Kitas gyvas pavyzdys - reti kino filmai. Kodėl nuvažiavę į Vilnių, Kauną mes supratame, kad ten savo alaus nenusineši ir nerėkausi, m? Paskutinį kartą kai buvau kine, tai puse turėjo savo alaus, užsikėlę kojas ant priešais esančių kėdžių spjaudė saulėgražas ant žemes. Patys operatoriai, rodantys filmą, visą laiką šnekėjo ir juokiesi taip garsiai, kad vos girdėjosi pats filmas. Tokių dalykų nelabai išgirsi kitur.

Jūs man sakot, kad Joninės, Mindauginės ir tie patys Naujieji Elektrėnuose tapo santūresni, ne tokie ištaikingi? O ko norėti? Tokių švenčių svarba tapo ne linksmintis, o gaudyti agresyvius ir girtus jaunuolius. Dar kartą pasikartosiu, kad visi verkiame kaip mums trūksta diskotekų, tačiau juk tai mes kalti, kad jų nebūna. Juk mes mušames po langais, daužome duris ir keliame grėsmę visiems aplinkiniams. Tu man gali pasakyti, jog tu visuomet kultūringas ir geras, nesimuši ir elgies puikiai, tačiau kodėl tuomet mes turime slėptis, bijoti ir nesmergti tų, kurie taip elgiasi? Kodėl vandalai ir neišprusę turi paimti viršų, o daug suprantantys ir matę privalo kentėti?

MES. Mes esame kalti ir tik mes. Galime kaltinti policiją, preikeivius, tėvus, šeimą ir tą patį jaunuolį, tačiau ką bandome apgauti? Juk tai esame mes. Mes esame to jaunimo sluoksnio dalis. Mes patys jų nesmerkiame, bet net kartais ir pagiriame. Mes patys niekuomet nieko neogranizuojame ir neinicijuojame. Tai mes elgiames kiauliškai, negerbdami kitų.

Ir dar prieš penkis metus, jau dabar vyresni žmonės, buvusi karta buvo supratingesnė ir rimtesnė. Visko buvo visais laikais: ir girtų, ir muštynių, ir narkotikų, ir kekšių, ir apkalbų, ir problemų. Bet būdavo ribos ir būdavo šiokia tokia pagarba. Tau organizuoja, o tu linksminies.

Rodyk draugams