BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ataskaita prieš naujuosius:)

įdomu 2010-12-31

Liko paskutinės valandos senųjų metų ir ne už ilgo mus aplankys naujieji, zuikio metai:) Net keista, kaip greitai lekia laikas:) Mano blog’as gyvuoja jau daugiau nei metai. Pamaniau, kad reikėtų padaryti kažkokią lyg ir ataskaitą jums, nupasakoti kas gero ir blogo įvyko.
Trumpi faktai
*Per dieną apsilankiusių žmonių rekordas: 245 žmonės.
*16 įrašų buvo atsidūrę blogas.lt sistemos pirmoje topų vietoje.
*Virš 35 įrašų buvo pakliuvę į blogas.lt sistemos topus.
*1 įrašas buvo rekomenduojamas blogas.lt sistemos redaktoriaus publikai.
*Komentarų didžiausias skaičius įraše - 13
*Iš viso per metus arnoldo.blogas.lt su šiuo įrašu turi 97 straipsnius/įrašus.
*Arnoldo.blogas.lt rėmė 4 akcijas.
*Arnoldo.blogas.lt reklamavo 5 renginius.
*Arnoldo.blogas.lt buvo paminėtas 2 sykius laikraštyje, 4 kartus internetinėje erdvėje.
*Savo facebook.com grupėje blogas kol kas turi 231 narį.
*Savo facebook.com blog’o grupėje per metus įkeliau 134 nuotrauką, kurias iš viso mėgo 431 kartus.
*Facebook.com blog’o grupėje įkeltos 63 nuorodos.

Na, manau, užteks. Nieko įspūdingo, bet nieko ir blogo, tiesa?:) Visko po truputį, po ne daug, bet taip ir reikia:) Belieka tik tikėtis, kad su laiku skaičiai didės, o po metų aš ir vėl rašysiu jums kažką panašaus:))
Ta proga, aš iškart palinkėsiu linksmų naujųjų:) Ir kaip visada, tradiciškai - laimės, meilės, šilumos, pinigų ir sveikatos artėjančiais metais linkiu kiekvienam:)

Rodyk draugams

Sirgti per Kalėdas nėra taip jau blogai. Meluoju.

Be temos, įdomu 2010-12-23

Iš tiesų dar Kalėdos neatėjo, tad negaliu sakyti, kad sergu per Kalėdas. Bet abejoju, kad iki jų būsiu išgijęs. Plius, kai pagalvoji kiek čia ir beliko iki tų Kalėdų, tiesa? Aišku, galite mane vadinti pesimistu ir sakyti „NEPASIDUOK, ARNOLAI! KOVOK!!!“.
Ech…ką čia prikovosi? Kova baigėsi tuo, kad daktarė išrašė vaistų. Vieni pusiau tarsi antibiotikai, kiti - silpnesni. Bet esmė manau aiški visiems, tiesa?

Ir vis dėl to, Kalėdas juk galima sutikti jaukiai. Kaip suprasti dabar tą jaukiai? T.y. prie televizoriaus ekrano, ar negeriančių draugų būry? Draugų tokių mažai turiu, televizija nevilioja. Tad rinksiuosi paprastą variantą: praleisti Kalėdas su vyno taure, draugų būry. Tinka? Tinka.

Ai, bet aš geriau apsimesiu gyvenimo auka. Tokia auka, kaip mano šuo, kuris sukandžioja visus baldų kampus, išdrasko visko žaislus ir aplaižo visus mano nematomus ir pasislėpusius spuogus ir sporas. Manęs visai nevilioja pasiūlymas atsisėsti sau kamputy su medaus kibirėliu, čiobrelių arbata ir minėtais pusiau antibiotikų vaistais. Todėl būti auka irgi man netinka. -_-
Bet aš tikiuosi, kad jūsų Kalėdos bus sveikos! Meluoju. Tikiuosi jūs irgi sergate ir dar baisiau už mane. Šitaip bent jau man bus ramiau švęsti šventes, žinant, kad ne aš vienas toks esu:)) O jei kalbėti rimtai, tai girdėjau, kad visi čia serga ypač Kauno ir Vilniaus apskrityse. Kadangi mano miestas Elektrėnai yra tarp Vilniaus ir Kauno, tai viskas čia aišku darosi, kodėl daugiau nei pusė mokyklos vaikšto raudonom nosimis ir gerklėm, o šiukšlių dėžės pilnos apsnargliuotų servetėlių.

Tai ta proga ir užbaikime mano įrašą. Linksmų, jaukių ir SVEIKŲ (velniai griebtų) jums Kalėdų:))))

Rodyk draugams

Elektrėnų „uždraustasis miškas“

elektrėnai, kultūra 2010-12-01

Elektrėnai - miestelis su stulbinamu kraštovaizdžiu: turime dideles marias, slėnius ir nedideles kalvas, turime ir miškus. Aš Elektrėnų miškus suskaidau į tris geografines vietoves: miškas prie bažnyčios su taku, vedančiu į sanatoriją, miškas prie elektrinės ir mažytis miškelis netoli greitkelio už vadinamojo šiaurinio kelio (prie parduotuvės „Astros“, „Būsto pasaulio“.). Pats gyvenu netoli šio uždraustos miško*, o mano langai žiemą, vasarą žvelgia į jo langus.
Neseniai parašiau laišką/klausimą savo miesto internetinėje svetainėje, klausdamas, ar kas nors bus daroma su šiuo mišku? Per trijų (o gal ir daugiau) savaičių laikotarpį atsakymo vis dar negavau. Abejoju, kad ir gausiu. Kaip kas nors man gali atsakyti į šį klausimą, jei savivaldybės posėdžiuose toks klausimas ir problema turbūt net nebuvo nagrinėjimas? Sakysite, o kame problema?
Jei nors vienam iš jūsų tekę ten neseniai apsilankyti, klausimų kilti neturėtų. Geras savivaldybės darbas yra tas, kad padaryta nauja autobusų stotelė mieste nereikalauja peržengti to miško slenksčio. Kartais ten pavedžioju šunį ir kaskart atrandu vis naujų dalykų: švirkštų, prezervatyvų, alaus ar kitų alkoholinių gėrimų butelių. Būtų dar neblogai, jei tik tokios materialinės šiukšlės badytų akis. Neretai uždraustajame miške sutiksi girtuoklių būrelį. O jų mintis elementari: ten neužsuka policija, toji vietovė visų pamiršta, gerti ar ką nors leistis į veną visiškai saugu. Bet štai klausimas, ar saugu tiems, kurie tokius pamato, kurie pro ten praeina?
Nereikia turėti daug proto, norint kažką pakeisti. Iš tiesų, didžiąją problemos dalį sudaro finansinė padėtis. Ir vis dėl to, nors mūsų miestas pradėjo žydėti, keistis ir gražėti, tai nereiškia, kad reikia pamiršti ir kitas, nuošalesnes Elektrėnų vietoves. Apie finansinę padėtį galėtume galvoti tik tada, kai apskritai kas nors būtų apgalvota apie šį mišką. O dabar susidaro įspūdis, kad niekam nesišvietė nė mažiausia lemputė virš galvų dėl miško šalia greitkelio.
O juk galėtume jį išnaudoti labai naudingai, tiesa? Elektrėnai jaunas miestas, tad ir elkimės ne konservatyviai, o jaunatviškai: įsteikime Lietuvoje nepopuliarius šunų parkus, išvalykime mišką, sutvarkykime jame esančius žibintus, takus, padarykime kokį nors mini parkelį žmonėms. Dievaži, parduokime žemę kokiam nors parduotuvių tinklui - šis greitai viską ten iškirs, užlies cementu ir betonu.  Žodžiu, darykime bet ką, tik nepamirškime to miško.
Būtų smagu, jei savivaldybėje ateityje būtų iškeltas klausimas dėl šio miškelio. Na, o jei niekas nieko nedarys, galėsime sau linksmai paploti - Elektrėnai turi dar vieną apleistą, merdinčią vietą.

*Uždraustasis miškas - vietovė iš Hario Poterio sagos, kurioje daugybė paslaptingų, baisių ir pavojingų dalykų.

Rodyk draugams

Ar mylit Lietuvą jūs? NE!

Be temos, kultūra, įdomu 2010-11-15

Ir aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Ar mylit ją jūs?

Štai tokiais, rodos, patriotiškais ir kilniais žodžiai tautą ir gimtinę pasitinka naujausioji M. Mikutavičiaus daina „Ar mylit ją jūs?“. Tautos banda, su iškeltomis valstybės vėliavomis, tačiau, vargu ar bent dauguma toje bandoje pasakytų vėliavos spalvų eiliškumą, rėkia ir dainuoja garsiai šiuos dainos žodžius. Nenustebčiau, jei po tokių griausmingų ir tvirtų bei nacionalizmą primenančių išdainuotų posmų, dainorėlis po kelių savaičių ar metų šią dainą prisimintų kaip atsiminimą, sėdėdamas kur nors toli išeivijoje, už Lietuvos sienos ribų.

Aš nesmerkiu tų, kurie palieka gimtinę. Paukščiai dėl bjauraus oraus ir tamsaus dangaus irgi išskrenda kur geriau. Taip ir žmonės, linkę pratintis prie oro, bet ne prie valdžios, iškelia sparnus ir nutūpia kur nors svetur. Mane labiausiai kamuoja tas apsimestinis patriotizmas, žibančios akys. Sakot pavydas? Ne, toli gražu. Bet vargu ar tas patriotizmas išsilaikytų, jei duotų ginklą į rankas ir lieptų tėvynę saugoti. Būtų tokių, kurie saugotų, apgintų ir aukotųsi. Deja, tokių būtų mažuma.

Lietuvos patriotizmo samprata dabar yra mažiau aiškinama, nei tai, kad aš esu Europos Sąjungos (ES) narys, kad gyvenu ES didelėje, jungtinėje gimtinėje, kur visos teisės, kai kur net valiutos ir įstatymai ar nuostatos vienodi.

Kaip gi jaunas žmogus gali mylėti savo gimtinę, kai mokykloje duodami mokytis autoriai, gyvenantys išeivijoje, kūrę ir rašę apie JAV ar kitos valstybės gyvenimą, rutiną? Kaip gi mano akyse gali spindėti patriotizmo kibirkštėlė, kai Lietuvos rašytojai smukdomi, aplipdomi didžiausiais mokesčiais, tam, kad turėtų kuo mažiau šansų išlesti savo knygą, pranokti populiariąją užsienio literatūrą? Kaip gi aš galiu skelbtis tėvynės patriotu, matydamas tuščią, vulgarią ir neskoningą televiziją savo namuose? Ak, kaip gi aš galiu tiesiog užsimerkti, matydamas, kaip įvairūs politiniai įvaizdžiai ir planai paverčia mano valstybę, tarsi padlaižę, neturinčią nuomonės, garbės ir taurumo.  Kaip aš uždegsiu noru kitus pakeisti šalį, žmones ir nustatytus reikalavimus, jei pats tuo netikiu?

Smagu stebėti jaunas, mano amžiaus, personas, kurios kategoriškai yra už Lietuvą, kurios plešiasi ir kovoja už valstybės teisumą, net nenumanydami, kaip baisiai klysta. Įdomu, ar nuomonė išliks tokia pat, kai gaus minimumą, pabaigus keturis metus universitete, sukišus krūvą pinigų valstybei ir švietimo įstaigoms? Arba kai supras, kad išgyventi sunkoka, o čia dar pašonėj - vaikai auga it ant mielių. Arba kai praeis dar trisdešimt metų ir nieko neprisimins, tik darbą, piktus veidus, pilką dangų, naujus politikus, žadėjusius šviesią ateitį, bet sukūrusius tik tamsius prisiminimus? Tokie įsitikinimai verčia nusišypsoti, kai jie rėkia ir aiškina, kokia Lietuvos tauri istorija, žinoma, net nežinodami, kokią iškraipytą ir pagražintą istoriją (mūsų atžvilgiu) mums pateikia mokyklose. Ir štai, išmoksti tu istoriją, joje esančias datas ir iškilias figūras bei asmenybes, nuvažiuoji į kitą valstybę ir sužinai, kad nesimokei tikros istorijos. Juk pas rusus dar dabar neakcentuojama, kaip Stalinas savus ir svetimus į Sibirą vežė, bet mes tai pastebime labai, arba, kad JAV vadovėliuose dar dabar Amerika - pagrindinė Pirmojo pasaulinio laimėtoja, arba, kad Lenkai, o ne mes laimėjo Žalgirio mūšį…vardint būtų galima dar ir ilgai. Tokie dalykai yra natūralūs - kiekviena valstybė iškelia save, o sumažina kitą.

Ir štai, mes stovime patriotizmo viršūnėje, su ašaromis akyse. Bet, Dieve saugok, ašaros ne iš meilės savo gimtajam kraštui. Visiems blogai gyventi, bet, deja, rizikuoti mes nemėgstam, o streikuoti - nedrįstam. Tai ir sėdi visa tauta prispausta po padu ir dar bandanti pasijuokti iš Baltarusijoje esančios santvarkos, primenančios diktatūrą. Gaunasi, kad pasijuokiame iš savęs, man atrodo, o ne iš kitų. O streikai Lietuvoje kaip pas tikrus tautos patriotus: susirenka po 50-100 žmonių. Išskirtiniais atvejais būna ir virš tūkstančio. Tuomet sėdi visi prie televizoriaus ir pavydi kaip prancūzai, italai, graikai ar anglai sugeba būti tokiu tvirtu kumščiu. Priežastis, kodėl Lietuvoje taip nėra - paprasta: žmogus bijo neiti į darbą, tokiu būdu pareikšdamas streiką, žinodamas, kad kažkas vis tiek būtinai ateis. Tokie jau mes - patriotai! Ir nors mums nesigauna kažką pakeisti šiandieninėje santvarkoje ar gyvenime, kaskart nepamirštame iškelti tų dienų, kai prie televizijos bokšto tautiečiai kovojo, kaip Baltijos kelią rankomis ir meile žmonės jungė. Tarsi tai, kas vyko ankščiau, turėtų pateisinti šiandieninę mūsų tautos baimę ir menką ryžtą. Juokinga…

Mes esame apgriuvusi, sulūžusi ir serganti tauta. Tokias dainas kaip M. Mikutavičiaus „Ar mylite ją jūs?“ vertėtų paskelbti nacionaline giesme. Vis dėl to, tas klaustukas juk nebe reikalo uždėtas. Ir tik mažytis, labai mažytis, procentas pasakytų tiesą - TAIP, aš myliu Lietuvą. Ir tai, veikiausiai, būtų tie, kas minėtais ginklais už ją kovojo ir jau savo paskutinius metus skaičiuoja. Greitai patriotizmas išnyks su senesniais žmonėmis ir Lietuva liks it surūdijęs, niekam nereikalingas geležis.

Mes esame serganti tauta, pasikartosiu. Ir dainuoti tokias dainas, pripažinkime…tai tas pats, kas meluoti sau.

Rodyk draugams

Pavydo pinklės ir žvaigždės

Be temos, Kūryba 2010-11-14

Cha! Kokia ji juokinga. Iš tiesų. Visus pusę metų, kai mes galiausiai išsiskyrėm ji troško mano dėmesio. Kiekvieną dieną išvysdavau jos dviprasmybių. Kasdien matydavau jos akis, švytinčias iš laimės. Deja, aš žinojau, kad toji laimė, tarsi aktoriaus scenoje - apsimestinė. Toji šypsena, apsikabinimai su kitais, flirtavimai man matant…tai pavydo pavidalas. Tai noras priversti mane pavydėti.
Ak, kaip ji nesuvokė, kad pavydas jai daugiau nebe priklausė. Šis buvo atiduotas jau kitai panelei ir apsigyvenęs santykiuose tarp jos ir manęs.  Panelei, kuri man labai patinka. Panelė, kuri tokia…unikali. Tokia įdomi ir nesuvokiama. Tokia, kuri verčia naktį pro langą žiūrėti į žvaigždes ir ilgai apie ją galvoti.
Ir štai mes susitinkame, po pusės metų išsiskyrimo. Keistas tas jausmas, žinokit. Nelabai supratau, kokia priežastis buvo susitikti, žinau tik tiek, kad ji labai norėjo kažką su manimi pašnekėti. Na, o aš sutikau. Ir ne dėl to, kad mane traukė prie jos, seni prisiminimai, jungę dekoratyvinę ir netikrą meilę. Tiesiog nugalėjo smalsumas.
Mes įsipylėme kavos, atsisėdome ant suoliuko, pažvelgėme į atslenkančią nakties skraistę danguje. Aš prisidegiau cigaretę. Kelias minutes tylėjome.
-Kaip gyveni? - paklausė ji galiausiai.
-Puikiai. Tu?
-Irgi.
-Smagu.
Aš išpūčiau dūmų burbulą į sutemusį ir žvaigždėtą dangų. Ir vos tik pamatęs žvaigždes prisiminiau ją. Taip greitai atsiradusią po mūsų skyrybų, taip greit pasirodžiusią mano gyvenimą ir pabeldusią į širdies duris. Tarsi būtų supratusi apie ką susimąsčiau mano buvusioji paklausė:
-Girdėjau, susitikinėji su…
-Taip.
-Smagu. - dabar jau ji pasakė.
-Klausyk, nelabai suprantu, kodėl mes šiandien čia susitikome, bet aš kiek skubu.
Išgėriau kavos likučius ir pažvelgiau į ją sustingusiu žvilgsniu. Pajutau baimę, pyktį ir norą smogti jai per veidą.
-Tu juokauji, tiesa? - nervingai šyptelėjau.
Ji nieko neatsakė, jos plonos ir kaulėtos rankos stipriai spaudė revolverį nutaikytą į mane.
Išprotėjusi kalė, švystelėjo man galvoje. Aš pakilau nuo suoliuko. Ji neišdrįs į mane šauti. Ji vis dar mane myli.
-Tu niekur neisi.
-Ir kas bus? Nušausi? - aš skėstelėjau rankomis. - Nejau tikrai manei, kad kada nors būsiu su tavimi? Taip, mes patyrime visko daug gražaus, turėjome nuostabių akimirkų…Bet, atleisk, pragaras, kurį išgyvenau kartu su tavimi, buvo daug baisesnis, nei tos malonios akimirkos. Aš ją myliu, o tu man - praeitis. Man neįdomu ką tu darai ir kaip bandai sukelti man pavydą. Tu esi man niekas, tik prisiminimas.
Jos lūpa virptelėjo. O, Dieve. Ir vėl. Kai pykdavomės ji dažnai apsiverkdavo.
Aš apsisukau ir nuėjau. Jaučiau kaip šlapias prakaitas nubėga mano kakta, kaip dreba kojos, o vaizdas sukasi. Velniai griebtų aš tikrai išsigandau. Ji pakvaišusi, trenkta. Išprotėjusi.
Siekdama sukelti man pavydą, nepajuto, kaip šis užvaldė ją pačią.
Vaizdas ėmė suktis, dar labiau išmušė prakaitas ir kojos, tarsi būtų pakirstos nežmoniškos bangos, sulinko. Neatlaikydamos viso mano kūno svorio pargriuvau skaudžiai ant šaligatvio, susitrenkiau galvą. Supratau, kad nesugebėsiu atsistoti.
Nesimatė nė vieno žmogaus, visiška tuštybė. Tik žvaigždės ir jos atvaizdas jose. Ir tuomet išgirstu tauškant batelius. Garsas vis artėjo su lyg vis greitėjančiais mano širdies dūžiais. Išvydau moters kontūrą.
Mano buvusioji pasilenkė prie manęs. Revolverio jau netyrėjo, bet jai šio ir nereikėjo. Ji kažką padarė su mano kava.
-Buvo gera matyti, kaip tu išsigąsti. - sušnypštė ji man. - Ar tau patiko, mielasis? Ar pajutai, tai, ką jutau aš? Kai kaskart mane palikdavai vieną, o vėliau grįždavai. Ar tau patiko? Ar tu tenkindavaisi vien ta mintimi, kad aš kentėjau?
Velniai griebtų, ne! Ji išprotėjusi, ji niekad nesuprato, kad nenorėjau su ją būti. Ji per daug mylinti pinigus, per daug pasileidusi. O dabar man sako štai ką….gaila, kad mano lūpos, tarsi surakintos ir aš negaliu jai nieko atsakyti.
-Ech. - šyptelėjo ji. - Norėjau palinkėti tau sėkmės su tavo naująją, bet… Ups, - ji garsiai nusijuokė. - Matai, kaip viskas gavosi.
Ji pabučiavo mane į kaktą ir paliko gulėti ant šalto šaligatvio. O aš, įkvėpdamas paskutinius gaivaus oro gūsius, žvelgiau į tas beribes ir didingas žvaigždes. Mirti baisiai nenorėjau, bet kai nebeliko pasirinkimo, svajojau - iš kurios žvaigždės aš į savo paskutinę meilę žiūrėsiu.

Rodyk draugams

Hasta la vista

Savaitė, elektrėnai, kultūra 2010-07-14

Šiandien trečiadienis, 14d., beprotiškai lauke tvanku ir karšta. Dangų gniaužia ir supa pilka debesų tirada, vakaras nusimato normalesnis. Ir gerai, nes šiandien vakare, Elektreniečiai, nepamirškime, kad vyks KINO NAKTIS:) Daugiau info apie KINO NAKTĮ galite surasti šiame blog’e šiek tiek senesniuose įrašuose.
Taigi lauksiu jūsų ir geros nuotaikos:)

Ryt išvarau į Vilnių, tada į Palangą. Prablaškysiu smegenis ir save. Pailsėsiu, velniai griebtų.
O, taip. Lyg tu žiauriai dirbtum…
Vis dėl to, tikiuosi tiek šiandien, tiek prie jūros orai nebus labai jau blogi. Taigi, kurį laiką blog’e nebus naujienų ir žinių, ir naujų įrašų.
Pasakei taip, lyg dabar žmonės turėtų liūdėti…

Pabaigai naujausia MIKOS daina, skirta šiandien KINO NAKTYJE rodančiam filmui KICK-ASS (Ateini čia arba gausi į dūdą!). Nelabai mėgstu MIKA. Nelabai… Bet kadangi geras filmas, o ir daina visai nieko, tai klausytis galima.

Hasta la vista!*

* Iki pasimatymo!

Rodyk draugams

KINO NAKTIS

elektrėnai, kultūra 2010-07-06

Ne, ne… aš visai nenoriu pamokslauti ir aiškinti. Esu viso labo nebrendyla. Vis dėl to, Elektriniečiai. Kreipiuosi į jus, dėl būsimos KINO NAKTIES.
Šio renginio organizatoriai, stengiasi, daro, dirba, bando, kuria ir visa kita, tam, kad turėtume šiek tiek kitokį vakarą, tokiame miestelyje. Aš labai tikiuosi, kad kiekvienas iš mūsų jau pribrendo prie masinio renginio etikos ir doro elgesio.
Ką jis čia kliedi, sakysite.
Liepos 14d. 23:00h. Elektrėnų kultūros centro vidiniame kieme, rodysime filmą. Aš labai viliuosi, kad dauguma iš jūsų ateis pasižiūrėti filmo, o ne padainuoti, atšvęsti savo debiuto laidoje „KITAS“, parėkauti, prišiukšlinti. Tikiuosi, kad savo šiukšles išsinešite ir jų nepaliksite, filmo niekas neliepia žiūrėti, galite ir bendrauti, tačiau nemaišydami kitiems. Vienu žodžiu, laisvė yra įvairi, bet ją reikia naudoti su ribomis.
Jei viskas praeis sklandžiai, tvarkingai, bei išsišokimų ir viso kito, pažadu, kad KINO NAKTIS bus visą vasarą. Jei ne - bent jau aš, nežinau kaip kiti organizatoriai, prieš šio projekto neprisidėsiu ir nesikankinsiu. Jei nebus tolerancijos kinui, renginiui, organizatoriams…. kokio velnio tuomet stengtis, tiesa?

Aš labai tikiuosi. L A B A I! Kad viskas bus puiku.
Taigi.

Liepos 14d. 23:00h. Elektrėnų kultūros centro vidiniame kieme, rodom filmą „ATEINI ČIA ARBA GAUSI Į DŪDĄ!“ // KICK-ASS (2010).
Filmo treileris:

Rodyk draugams

Savaitės pradžiai #07

Savaitė 2010-07-05

Daina:
Joan Jett - Bad Reputation

Citata:
„Esame sukrėsti“ - ištarė vyras, kurio mažametis sūnus Kroatijoje iškritęs iš 6 aukšto liko gyvas.

Nuotrauka:

Interneto svetainė:
Bank of Imagination

Daug gerų minčių. Paprastas laiko gaišimas, bet kai nėra ką veikti - padeda:)

Rodyk draugams

…savaitgaliui #07

Savaitė, įdomu 2010-07-02

Daina:
Dirty South ft Rudy - Phasing (Tiësto Remix)

Patarimas:
Varyk prie jūros, nes karščiai vėl ateina pas mus:) (reikia naudotis proga, nes, kaip žinia, Lietuvoje lietus ilgai neatostogauja). Baltijos jūros temperatūra turėtų būti apie 18 laipsnių šilumos, o ore jausime net 29 laipsnių šilumos karštį:)
I like it:)

Anekdotas:
-Kas tai yra laimė?
-Gyventi Lietuvoje.
-Kas tai yra nelaimė?
-Turėti tokia laimę…

Logiška, realu ir visiška tiesa.

Filmas:
Vaiduoklis // The Ghost Writer (2010)

Knyga kiek nuvylė, sunkokas rašytojo rašymas. Bet filmas turėtų būti įdomus. Nors perspėju, veiksmo daug nebus.

Knyga:
Michael Crichton „Tekanti saulė“
Los Andželo centre, 45-ame dangoraižio aukšte vyksta pompastiškas milžiniškos japonų kompanijos Nakamoto biuro atidarymas. Vienu aukštu aukščiau, tuščioje konferencijų salėje kažkas išprievartauja ir nužudo merginą. Netrukus žmonės aptinka gražuolės kūną. Prasidėjęs tyrimas iškart virsta nutrūktgalvišku persekiojimu painiame pramonės intrigos labirinte. Kriminalinis nusikaltimas atskleidžią netikėtą konfliktą, o japonų posakis „Verslas – tai karas“ tampa šio nepaprastai įtikinamo ir įtempto korporacinio detektyvo realybe…

Mano nuomonė: kaip ir visos Crichtono knygos, ši - pilna faktų ir įdomybių. Viskas ne tik sukasi aplink žmogžudystę, tačiau sužinojau daugybę tiesos apie japonus ir amerikiečius. Apie tai, kokie japonai pasaulyje yra svarbūs, stiprūs ir kaip jie valdo visą Ameriką. Puiki knyga.

Rodyk draugams

Ateities architektūros projektai

įdomu 2010-06-15

Tiesiog, manau, kartais įdomu užmesti akį į ateitį ir pažiūrėti kas, kur bus:) Šie keli architektūros projektai sudomino mane:) Atrodo futuristiniai, unikalūs ir… milžiniški:)

Gigantiškas saulės krioklys skirtas 2016 metų Olimpinėms žaidynėms



Tai didžiulis saulės energija varomas krioklys, kurį suprojektavo Šveicarijos architektūros firma RAFAA 2016 m. olimpinėms žaidynėms. Kūrinys pavadintas „Saulės miesto bokštu“. RAFAA tikisi pastatą užpildyti įvairiausiomis kavinėmis, amfiteatrų salėmis ir kitomis pramogomis. Kūrėjai teigia, kad šis jų architektūros šedevras simbolizuoja pasaulyje dominuojančią naftą ir jos blogą, žalingą poveikį. Pastatas ne tik pagražintų ir visą miestą, Olimpines žaidynes, bet ir suteiktų energijos visam Rio de Ženeiro miestui ir aplinkiniams miesteliams.

Milžiniška piramidė sukurta Naujajam Orleanui


Čia nieko neaiškinsiu, tik įdėsiu video, kur pamatysite apie šį projektą daugiau:

Pastatai su tiltu

JAV įsikūrę Steven holas Architektai ką tik laimėjo tarptautinį dizaino konkursą “LM Project” su programa, kuri jungia biurų pastatus su esančio tako, esančio 65 metrų aukštyje, pagalba Kopenhagos krantinėje.

Herzog & de Meuron Paryžiaus piramidė

Atrodo, kad Paryžiui neužtenka vien Eifelio bokšto ir triumfo arkos, bei Luvro. Miesto taryba nusprendė pastatyti saulės energija varomą piramidę, kurioje būtų įrengta daugybę biurų, kompanijų, parduotuvių, kavinių, SPA centrų ir pramoginės veiklos įmonių. O taip pat ir 400 kambarių viešbutis. Piramidė bus apsupta parkų, sodų, o pati ji yra planuojama 590 pėdų aukščio. 2012 metais, besilankydami Paryžiuje šią piramidę jau turėtumėte pamatyti:))

Pastatas skirtas pabėgti nuo blogo klimato


Šis, šiame įraše jau paskutinis projektas, skirtas žmonėms, kuriuos užklupo netikėta gamta motulė su savo išdaigomis: gaisrai, cunamiai, potvyniai, žemės drebėjimai. Šis vandens miestas gali ir šiek plaukioti, tam tikromis vandenyno srovėmis. Pastatas yra visiškai apsaugotas dvigubais sluoksniais ir įvairiomis masėmis nuo pavojų. Vienu žodžiu, fantastiška.

Štai tokie projektukai šįkart laukia mūsų ateityje:) Aišku, jų yra ir daugiau. Gal įdėsiu kitąkart:)

P.S. Gal kas žinot, ar Lietuvoje nusimato panašaus mąsto projektai?:)) Žinoma, kad juokauju:))

Rodyk draugams