BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dievaži, ką daryt su ta nelemta pakrante?

elektrėnai 2010-04-29

Abejoju, kad toks klausimas dažnai iškyla visiems tiems žmonėms, sėdintiems savivaldybėje. Galite mane sukritikuoti, išpeikti, išvadinti neapsiskaičiusiu, bet vaizdas man prieš akis (kalbu apie Elektrėnus) akivaizdus. Nulis. Absoliutus nulis.

Nuo tilto nugriuvimo prie pagrindinės maudymosi vietos, Elektrėnų pakrantė tapo merdinti vieta. Aišku, ką čia kalbėti, kai biudžetas apkarpytas, o kelnių kišenėje mėtosi žodžio KRIZĖ raidės. Vis dėl to, niekados nėra sunku siekti savo vizijų, žvelgti į ateitį. Taigi, nugriuvo mūsų tiltas, kuris kažkada ir mane mažytį viliojo, ir mano tėvus vandeniu džiaugtis kvietė. Bala nematė, pagyvensim ir be tilto. Klausimas KĄ DARYTI SU PAKRANTE, savivaldybei iškyla tik ateinant vasarai, kai reikia iš naujo nudažyti laiptelius/suoliukus, nušienauti žolytę ir visa kita. ŠAUNUOLIAI. Tačiau, ar nereikia kažko daugiau? Aišku, jei esi vienas iš tų Elektriniečių, kurie visada verks šešėly ir bambės, tačiau nei kalbės, nei darys, tada gali toliau neskaityti. Tokiems būdinga viešoji nuomonė, kaip: A man viskas gerai.
Man - ne viskas gerai Elektrėnų pakrantėje. Gali būti blogiau, pripažįstu, bet juk gali būti ir geriau. Aš suprantu ir pasikartosiu, kad tokiais sunkiais finansiniais momentais kaip šie metai yra beprasmiška aiškinti savo mintis, bet kam priklauso toji balta kavinukė esanti prie pakrantės? Taip, žinote tą pastatą. Ankščiau ten buvo nedidukė ir graži kavinė. Juk būtų puiku, jei vasarą ten veiktų alaus, užkandžių baras, tiesa? Mes vis reklamuojamės, kaip ES šalis ir narė. Grūda mums į galvą ta pliurzę apie jos veiklą, paramą ir projektus. Nė velnio neįdomu man, kas kiek remia, nes savam mieste pakankamai paramos nematau. Ir ne tik čia ES kalta, bet ir patys mes.  Juk visi nori vietoj tos žolytės paplūdimy nors 200×200 metrų smėlo, kur gali normaliai atsigulti, pasidengti, to pačio alaus atsigerti. Vienas geras dalykas bent tas, kad yra kur tinklinį žaisti normaliai. Gerai pagalvojus įmanoma ir tą tiltą naują padaryti. Nors čia rizikinga, su žiema „vaikštančiais“ ledais, kurie viską laužo. Pažvelkime į kairę, nuo ežero pusės. Matome apgriuvusį „Perkūnkiemį“, kadaise vienu iš svarbiausių ir lankomiausių miesto vietų. Dabar tas raudonų plytų gigantas tapo nusimyžimo, pašikimo ir švirkštų, bei bambalių vieta. Vėl gi, matyt, „Perkūnkiemis“ turi kažkokį savininką, o savivaldybė gali tai nupirkti ir parduoti perspektyviam verslininkui. Leidžiamės šiek tiek žemiau nuo šio pastato, kur toliau iki pat pakabinamojo tilto driekėsi visa pakrantė. Čia niekam nė mintis neateina maudytis. Neaiškinsiu kodėl, manau ir taip visi supranta. Reikia noro, lėšų, pastangų. Sutvarkyta pakrantė, smėlis, parama iš motulės Europos Sąjungos ir turime didžiulę, plačią erdvę: nuo baltos, neveikiančios kavinukės iki pakabinamo. O čiuožyklos pusė? Ką ji? Smirdanti ir merdinti. Tie betoniniai tiltai kaip stabarai, stovi ne vietoj. Arba nugriaut, arba taisyt. Apmokestinti ir restauruoti valčių garažus. Apmokestinti tuos, kurie iš Vilniaus ir visos Lietuvos atvažiuoja su burėm paplaukioti, panardyti, ir visų kitų veiklų paveikti. Kas čia juokingo? O kaip pagal jus išgyvena visos kitos valstybės? Turbūt, todėl, kad už viską ima pinigų (apie algas nešneku, nes net nenoriu lyginti, o ir taip visi žinome). Kam tada toji vandens policija plaukioja? Tik tam, kad tinklų statytojus gaudytų? Jie laisvai galėti kontroliuoti, kas susimokėję už savo pramogas ežere, o kas ne. Tą patį siūlyčiau padaryti su mūsų pležu. Nors investicijų daug, už tad po to gali imti, kad ir po vieną litą už buvimą jame ir naudojimąsi pakrantės malonumais. Nejau gaila būtų duoti tą lituką už šiltą smėlį, švarią ir gražią pakrantę, veikiančią kavinę? Man ne. Geriau sumokėsiu, bet su šypsena sėdėsiu. Štai šitaip ir miestas uždirbtų, naudos gautų. Po kažkiek laiko visa tai atsipirktų.
Bet ne, kam gi? Kam gi rūpi mūsų komfortas, mūsų aplinkos vaizdas? Niekas nesigilina, ten visi jie užsivertę darbais, velniai žino kokiais.
Aš nežinau, ką jūs dabar mąstote, nežinau ar pritariate, ar ne. Vis dėl to, kad ir koks tai būtų pasikeitimas ir miesto gražinimas, jis niekada nepadarys žalos nei mums, nei turistams, nei pačiam miestui.

Rodyk draugams

Vieni myli gamtą, kiti - elektrinę

elektrėnai 2010-04-14

Tie kiti tai aš. Iš tiesų myliu ir gamtą, labai. Tačiau, jei man koks atvažiavęs vokietis pasakytų, jog visą mūsų miestą užgožia ir tamsiomis dėmėmis nuspalvoja Elektrėnų Elektrinė, tai žinot… Suraukčiau antakius, pakreipčiau lūpas, gūžtelėčiau pečiais ir sakyčiau: žiūrėk, mano darytos nuotraukos. Skambės labai pasikėlusiais, bet gal dabar toji elektrinė neatrodo tokia baisi, m?


Rodyk draugams

Realybė

Be temos 2010-04-10

-Po velnių, gerai pasakei!
-Žinau. Tokios citatos, mano stiprioji sritis.
-Esi suktas kaip žaltys. Kur Monika?
-Miega. Girta.
-Vėl?
-Ta prasme, vėl?
-Ji dažnokai geria, Tomai. Labai dažnai.
-Na… aš bandau ją suprasti. Jai dabar sunkus metas.
-Net nežinau. Nederėtų jai taip. Kodėl sunkus metas?
-Pats pamąstyk: jai pašlijo santykiai su šeima, pažįstamieji irgi kažką murma ne to. Aplinka daro savo.
-Aš esu senas. Man jau septyniasdešimt. Mano akys sunkiai įžvelgia žmogų kitoje gatvės pusėje, bet patikėk, Tomai, sakau tau kaip nepatyrusiam. Melą aš matau iš toli.
-Nori pasakyti, kad aš tau meluoju?
-Aš nieko nenoriu pasakyti. Man įdomu, kas paskatino ją gerti! Moterys greit pasiduoda panašiems dalykams. Dar pora tokių savaičių ir taps priklausoma nuo to sumauto vynelio.
Tarp vyrų įsivyravo tyla. Jie sėdėjo patogiame fotelyje ir žiūrėjo į tamsą.
-Suprask… Man baisu.
-Kodėl? - paklausė senis.
-Į namus ji parneša vien ketvertus. Rūko. Geria. Tėvai jos nematė jau savaitę ir ji gyvena pas mane. Dievaži, juk jai tik keturiolika!
-Tomai… Tomai. Tik nesakyk, kad staiga suminkštėjo tavo širdis.
Abu vėl trumpam nutilo. Senis atsistojo, užsidėjo savo paltą ir garsiai nusikosėjo.
-Jos pasą turi? - paklausė jis, prisidegęs cigaretę.
-Turiu.
-Rūbų?
-Turiu.
-Tai gerai. Manau po kelių dienų galėsim ją ir priduoti. Oro uoste neturėtų kilti problemų. Aš viską sutariau.
-Puiku.
-Ir daugiau neduok gerti! Kam ji tokia patiks, jei bus ištinus ir smirdanti?

Rodyk draugams

Atgal į Elektrėnus…

elektrėnai, kultūra 2010-04-02

Rašau, o už lango jau nuo pat ryto pliaupia lietus. Pilkas dangus, atšiaurus vėjas, barbenantys sunkūs vandens lašai į palangę. Viskas pagal taisyklę: kol turiu atostogas, tol ir lis. Nepaisant to, prisideda ir Elektrėnai.
Mažas, niūrus, tylus ir pilkas miestas. Mažas, kartais net žemėlapyje pamirštamas, miestas. Kelias atostogų dienas praleidau Kaune. Gal dėl to, kad dar esu jaunas, trokštantis naujovių, pagundų, didumo ir triukšmo, taip myliu didesnius miestus. Eini Laisvės Alėja, saulė šviečia, dvelkia senove, tačiau kartu integruojasi ir modernaus pasaulio ženklai: stikliniai pastatai, žmonių apranga ir vitrinose atsispindinčios technologijos. Tiesiog eini. Ir iš paskos tavęs dvelkia tai, kas tau dar nematyta. Žinoma, nei Kauno gatvės, nei Vakarų Europos miestų ženklų pasisveikinimai ar pastatai, man nėra nauja. Savo amžiui, skaitau, kad esu apkeliavęs ir pamatęs nemažai. Bet kam žiūrėti į tą Europą, mes turime Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Dažnai kritikuojamus, bet išties nuostabius, miestus. Šie turi ir senamiesčius, ir muziejus, ir gausybę renginių, ir tolerantiškus žmones.

Velniava, sunku grįžti į savo gimtąjį miestą, kai patyri kažką malonaus. Išlipi, praeini. Tie patys veidai, tas pats monotoniškas ritmas, tos pačios gatvės. Viskas ramu ir tylu. Vakarais kavinės anksti užsidaro, čia praeina vienas, kitas žmogelis. Nei festivalis, nei šventė, nei dar kažkas nevyksta. Prisiminiau, kad ne už ilgo būsianti šventė, bus kurta mano paties. Cha…Nei kur nueiti, nei kur pasilinksminti. O ir neįdomu. Visur tie patys veidai. Kaip kažkas čia sakė, apie jau užsidarinėjantį Elektrėnų „Crazy Club’ą“: „Mažam mieste negali būti tokių dalykų. Nes visuomet tokio dydžio miestuose sutiksi ar kaimyną, ar giminę, ar vėl kažką. O tarp tokių žmonių - amžina trintis, kuri galų gale pasirodo viešumoje“. Elektrėnai, vėlgi, vienas iš tų miestų apie kuriuos galime pasakyti labai paprastai: vienam gale nusipersk, kitame jau prišikai. Atsiprašau, už tokį grubumą, bet taip jau yra. Mažieji miesteliai - apkalbų centrai. Ir žurnalistų, ir geltonosios spaudos nereik.

Bet, va. Prisimenu aš Elektrėnus prieš kokius… na nežinau. 7 metus. Neturėjome dar tokios Maximos, IKI, ar Rimi. Neturėjom. Užtat turėjom dvasinį ugdymą iš išprusimą. Tos kartos jaunimas irgi mušdavosi, irgi visko pridarydavo. Bet kažkaip ramiau, savo ribose. Visi ir pašokti mokėdavo, iš šventėse sudalyvauti. Apskritai, tasai jaunimas buvo su iniciatyva. Dabar tokių vienetai. Niekas, nieko nenori daryti. Ir tokių (tarp jų ir aš), kurie negali nieko nedaryt, turi kažką kurti. Bet, matyt, ir jie galų gale supranta, jog tai beviltiška. Jog čia ne Kaunas, ne Vilnius, ar bent jau koks Panevėžys, Šiauliai ir t.t.. Aš stengiuosi padaryti šiame mieste kažką naujo, įvesti jam Europietiškumo, kurti ir daryti kažkokius renginius, kurie pagyvintų miestą. Aš stengiuosi. Bet neretai nusiviliu, pamatęs savo bendraamžius, dažnai netgi draugus, klasiokus, ar šiaip jaunimą, besielgiančius kaip žvėris: privarvina, prišiukšlina, pridergia.

Suprantu, kad Elektrėnai - pilkas, liūdnas ir mirštantis miestas. Taip, taip! Nepaisant to, kad mes ir turime naujų parduotuvių, naujų kelių, pastatų ar įvairių naujovių, šis miestas pūva iš vidaus, kaip ir daugelis kitų. Galite smerkti už tokius žodžius mane, prašau. Bet šitoks jūsų smerkimas ir vėl parodys netolerantiškumą, kaimietiškumą. Mūsų miestas negali turėt neformalų, negali turėti KITOKIŲ ŽMONIŲ. Ne, jis negali! Nes čia mylimos tik jaunos mergaitės, kurioms iš akių matosi, ko jos ir nori. Čia gerbiami tik tie, kurie nešioja keturių juostelių treningus, žaidžia krepšinį ir myža ant kiekvieno kampo. Va, ką mes mylime, štai ką mes gerbiame. Visi mes. Ir tu pensininke, ir tu vidutinio amžiaus žmogau, ir tu jaunuoli. Niekas apie tai nešneka viešai, todėl ir galiu sakyti, kad mylite. Visi bijo, visi tyli.

Todėl visi ir palieka Elektrėnus.


Kaunas, Laisvės Alėja.
2010, Balandis.

Rodyk draugams