BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Aš. Ji. Visiška tyla. Aš įkvėpiu giliai šalto oro, prisirpusio drėgmės. Atsisuku į ją ir nusišypsau. O ji guli tokia… tokia trapi. Sunkiai suvokiama ir mistiška. Ji tiesiog guli, žiūri į apniūkusį dangų, kuriame plaukioja pilvoti ir tamsūs debesys. Ir jai visai nerūpi, kad nakties danguje per juos nesimato žvaigždžių. Ji nepyko, kad šįkart nebuvo ir gražaus saulėlydžio. Viskas pilka ir niūru, o ji vis tiek šypsos.

Aš pajutau kaip stipriai plaka mano širdis. Jaučiausi toks lengvas, paprastas. Visos problemos, visas sunkumas taip staiga ir netikėtai dingo. Aš tvirčiau suspaudžiau jos ranką.

-Bijai? - išgirdau tylų jos balsą.

-Neįsivaizduoju. - sulemenau.

Kas bus toliau? Turiu omeny…. taip, mūsų santykiai visuomet buvo kiek įdomesni. Mes niekuomet nesupratome ar verta toliau šiuos tęsti, tačiau vis tiek laikėmės vieno kito. O dabar staiga, šią naktį, jaučiu ir žinau, kad abiejų mūsų kūnus apėmė ramybė. Ar tai kas šiandien nutiko reiškia, jog mes esame amžinai surišti? O gal tai reiškia, kad ne už ilgo mūsų keliai išsiskirs? Tai, ką kartu patyrėme vos prieš pusvalandį buvo sunkiai apibūdinama.

Gulime supynę rankas. Tylėdami. Ji, aš ir visiška tyla. Šaltis, gaubiantis naktį, rodos, tuoj perskros mūsų kūnus kiaurai.

-Žinai… - vos girdimai tariau. - Esi ir buvai man labai svarbi. Atleisk man už viską, prašau.

-Viskas gerai. Tai jau praietyje. - ramiu balsu atsakė ji. Tokiu ramiu, kad net širdis ėmė plakti lėčiau. Bet aš žinojau, jog negaliu to palikti šitaip.

-Aš tik norėjau pasakyti, kad labai tave myliu. - tęsiau. - Žinau, jog tavo tėvai po šiąnakt manęs nekęs. Žinau, kad jie mane prakeiks ir taip - aš kaltas dėl to.

-Mes abu kalti.

-Aš vienintelis, kuris sakė jog nieko nebus. Nereikėjo mums tiek gerti, nereikėjo tokiems…

-Ei, - dabar pajutau susirūpinimą ir jos balse. - Kad ir kas toliau bus, kad ir ką aš pamatysiu man nesvarbu. Nutiko, kas nutiko.- ir tvirtai pabrėžė paskutinius žodžius.

Aš linktelėjau. Ji teisi. Su šia mintimi tolumoje išgirdau kaukiančias greitosios sirenas.

Aš paraginau ją eiti, pasitikti jų.

Mes pakilome nuo rasotos žolės ir vis dar laikydamiesi vienas kitam už rankų žengėme per laukus link kelio. Tolumoje mačiau jau sustojusį ir mėlynom šviesom žybsiantį greitosios pagalbos automobilį. Mes priėjome prie apvirtusios mašinos. Štai ten - kiek kairiau, matyti nulaužtas storas kamienas. Greitis buvo didelis ir automobilis sugebėjo net šį nuversti.

O tada aš pamačiau save. Mano kūną traukė iš automobilio, sutrikę medikai kvietė antrą ekipažą, ekspertus ir policiją. Ji stovėjo rami. Tokia pat kaip ir ten laukuose. Ji žvelgė kaip gležnas paauglės kūnas yra užsegamas ant neštuvų, maiše. Šalia jos - užsegė ir mano.

Ir staiga viskas pranyko. Garsai, panika, siaubas ir neviltis. Liko tik tirštas rūkas ir ji, vis dar laikanti mano ranką. Tarsi pajutusi mano ramumą ji nusišypsojo.

Aš, ji ir visiška tyla.

Begalinė, amžina tyla.

Patiko (61)

Rodyk draugams





Komentarai (13) apie “Aš, ji ir visiška tyla”

  1.   Justina | 2012-01-24 13:23 rašė:

    Gražu, graudu, jausminga.. Viskas viename… Nuostabu, šaunuolis. :)

  2.   Miilka | 2012-01-24 20:50 rašė:

    Oho. Netikėta, graudu, tačiau fantastiškai parašyta.

  3.   Reda | 2012-01-24 21:23 rašė:

    Visai ne tokios pabaigos tikėjausi - tai yra gerai, žinoma. Šaunuolis. Tęsk. :))

  4.   Arnoldas Vaitkūnas | 2012-01-24 22:11 rašė:

    Dėkui labai:) man visuomet smagu apgauti skaitytojus. Toks - mano tikslas:)

  5.   Maištingoji | 2012-01-25 10:19 rašė:

    Sužavėjai :)

  6.   vyriskiapatiniai | 2012-01-25 17:33 rašė:

    Gyliai…

  7.   Mantare | 2012-01-27 16:04 rašė:

    Kada bus filmas?

  8.   Arnoldas Vaitkūnas | 2012-01-28 18:03 rašė:

    Mantare, visai norėčiau, kad pagal kelias mano knygas/detektyvus pastatytų filmus, bet pradžioje, manau, reikia jas išleisti ir sulaukti pripažinimo:)

  9.   ieva | 2012-02-11 17:30 rašė:

    ka galiu pasakyt….woow….:)

  10.   lostmylove | 2012-02-16 03:11 rašė:

    Vau, čia tikrai buvo vau:) Sujaudinai savo įrašu:)

  11.   Justas | 2012-02-19 22:53 rašė:

    Skaičiau tavo, Arnai, įrašą vakar ir grįžau šiandien ne be priežasties. Dieną skaičiau John Irvingo “Paskutinė naktis Tvisted Riveryje” dvyliktą skyrių “Mėlynas mustangas” ir akimirką pasirodė, kad tam skyriui trūksta kažko, ką taip neseniai mačiau. Tuomet prisiminiau šį įrašą… Jis atrodo tarsi ištrauktas iš to puikaus skyriaus. Labai panašios mintys. Jei vis dėlto susirasi, skaityk iki galo, nes gali nesuprasti mano žodžių.

    Rašai puikiai. Sėkmės kūrybinėje veikloje ;)

  12.   Arnoldas Lukas Vaitkūnas | 2012-02-20 00:23 rašė:

    Justai, labai dėkui:) Malonu visuomet girdėti tokius komentarus:) Dabar dėl įdomumo, suintriguotas, pabandysiu kada paieškoti tos knygos, net negirdėta man ji.
    O apskritai šiuo metu daug jų neskaitau, nes studijuoju ir ne Lietuvoje gyvenu, tad sunku gauti lietuvišką literatūrą:)

  13.   Asta | 2012-03-01 21:36 rašė:

    Tobula… Likau sužavėta :)

Rašyk komentarą