BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Internetas yra gerai!?

juokinga, kultūra, įdomu 2012-11-05

TU LAIMĖJAI!

Kaip suprast aš laimėjau? Laimėjau ką? Aš net niekur nedalyvavau, nieko nedariau ir laimėjau? O, taip. Sveiki atvykę į internetą… Žinot, kas smagiausia internete yra tai, kad tai tarsi visai kitas pasaulis. Tu laimi prizus, nieko nedarydamas, porno reklamos išlenda tau net neprašius! Kažkokia pasaka!

Ir žmonės… Žmonės čia kažkokie kitokie. Dažniausiai gatvėje jie net į tave nežiūri, nes tu atrodai keistas ir eini kaip psychopatas ilgu paltu, kurį tuojau praversi stovint priešais darželio tvorą, bet ne internete. Ten viskas leidžiama. Eik ir rodyk ką turi! Ir čia visi tokie draugiški. Žmonės gatvėje dažniausiai su tavimi net nesiveikina, o čia visi staiga tampa tikrais draugais.

-Ei, labas, kaip einas?
-Labas, neblogai, kaip tu gyveni?
-Klausyk, turiu paslaugos tavęs paprašyti.
-Šiandien mačiau tave prie Maximos, kur ėjai?
-Aaaa… Jo, aš skubėjau. Atleisk, kad nepasisveikinau. Klausyk, būk geras prabalsuok už mane jei gali čia, aš labai noriu laimėti.
-Žinoma, visuomet!

…iiiir uždarome pokalbio langelį. Nėra ko įsižeisti, jis su manimi nepasisveikino, o dabar turiu balsuoti.

Internetas, iš tiesų yra labai draugiškas. Jis netgi tau padės asmeniniame gyvenime! Užvakar viena mano draugė įsikėlė savo nuotrauką į kažkokią svetainę pavadinimu XXX (nors ji nėra tokia jau ir stora, bet nesigilinau).  Nuotrauka buvo labai graži, labai standartinė: mergina, fone radiatorius, snaigės šaldytuvas, sloikelis ant stalo. Viskas kaip ir turėtų būti. Ne esmė. Vakar ji man skambina ir sako, kad gavo darbą. Aš aišku paklausiau kur, kokį, kodėl, už ką?

Ne, rimtai. Už ką taip jai sekas, kai aš daug geresnis žmogus?

Ne esmė. Žodžiu, jai vakar paskambino kažkoks vyras, siūlo fotosesijas padaryti.

-Rimtai? Tai būsi… modelis?
-Taip išeina! Jie sakė liko sužavėti mano kūnu toje fotografijoje.
-Vau!
-Vau! Ane? Geras!

(labai geras. Sėdėsiu ir klausysiu valandą kokia tu faina. Dieve…)

-Na, tai sveikinu!
-Ačiū.  Ačiū! Aš tokia laiminga. Jie man sakė atsivežti kelis apatinius, jei vieni netiktų.
-Ane?
-Jo! Sakė atsivežti dar ir pasą, gimimo liūdijimą, ID kortelę, banko kortelę. Na, žodžiu viską, ką turiu.
-Jie tikrai nori apie tave daug ką sužinoti. - nusijuokiau.
-Tiesa. - nusijuokė ir ji.

Šiandien jos nebėra. Mano draugė dingo, nežinia kur. Neatsiliepia į telefonų skambučius, neatrašo į žinutes. Spėkit, ką? Jei ji prašys prabalsuoti kitą kartą už jos kokią nors foto, tikrai to nedarysiu.

Žodžiu…. ne esmė.

Internetas yra labai geras. Tik pažiūrėkite, kaip palengvėjo mūsų gyvenimas! Mes galime apsipirkti, mes galime skaityti, mokytis, atlikti banko sąskaitų pervedimus, žaisti, sekti savo merginą, rinkti kitų žmonių informaciją, grasinti ir šantažuoti, na ir daryti kitus įprastus dalykus. Man, asmeniškai, internetas labai padėjo sunkiu metu, kai baisiai skaudėjo galvą. Tarsi kirvis trankytų per pakaušį. Aš nežinojau, ką daryti! Pas daktarus ilgos eilės, o ir ko ten eiti, kai sakai kad skauda galvą? Jie išoperuos tau koją. Žodžiu, aš buvau gilioje duobejė, todėl pamaniau kad reiktų paieškoti simptomų ar ligos internete.

Parašiau google svetainėje man keturias dienas skauda galvą.

Pirmos trys svetainės, kurias man išmetė paieškos sistema buvo su atsakymu: tau vėžys.

Man aišku prasidėjo panika. Aš nežinau, ką daryti? Ta prasme… ar man laidotis, ar būti sudegintam? Tai buvo tikras šokas. Aš ėmiau ieškoti laidojimo biuro svetainių ir čia man išlindo reklama, kuri siūlė nusipirkti labai gerą čiūžinį. Aš labai susidomėjau. Įlindau į forumą. Čia visiems skauda nugarą, galvas, pirštus ir gimdas. Nusipirkę čiūžinį skausmas tiesiog dingo. Na… jūs juk žinot mane. Aišku, užsisakiau tą čiūžinį.

iiiir po kelių dienų aš gavau savo prekę. Nuostabus, baltas, puikaus dydžio, gražiai apsiūtas ir puikiai įpakuotas, standartinio dydžio, šuns kilimėlis.

Ne, esmė.

Esmė yra tokia, kad internetas, turėjęs padėti mums lengviau gyventi, tarsi pakeitė mūsų gyvenimą. Mes tapome priklausomi, mes tikriname paštus, socialinius tinklus. Mums rūpi įdėti kiekvieną padarytą nuotrauką, išgirstą dainą ir rastą protingą frazę. Tapome mimais, kurie kartoja kitų veiksmus. Mes apkalbame kitus ir tuo pat metu sakome, kokie jie yra geri žmonės. Mes nebešnekame tiek daug realybėje, kiek internete. Ir internetas mus prajuokina daug labiau nei realybė. Tai tarsi narkotikas, kurio pavartoję jaučiames geriau ir maloniau. Net žinodami, kaip internetas gali būti pavojingas ir klaidingas, mes vis tiek atidarome daugybė jo durų ir žengiame tolyn.

Rodyk draugams

Šių metų Kanų Reklamos Liūtų favoritai

juokinga, kultūra, įdomu 2012-06-19

Kanų Reklamos Liūtus aš asmeniškai seku labiau nei patį Kanų filmų festivalį. Pastarasis yra milžiniškas ir sedėdamas namie sunkiai ką tu ten suseksi ir pamatysi. Baigiasi festivalis, peržiūri laimėtojus, atsirenki filmus, kuriuos vertėtų pažiūrėti ir tiek. Šventė graži, tradicija gili ir viskas kaip ir puiku.

Žiūrint į Kanų Reklamos Liūtų festivalį, kuris taip pat yra didžiulė šventė mieste, galima labiau viską pamatyti ir suprasti. Čia rungiasi kompanijos ir jų reklamos. Ir tikrai labai įdomu, kokias reklamas jie sukuria, ką nuveikė per metus. O svarbiausia - kokių naujų idėjų sugalvojo?

Kartais mąstau iš kur pas žmones tokio didumo fantazija ir kūrybiškumas? Dar pagalvoju, kodėl lietuviams nepaėmus pavyzdžio iš kiekvienų metų favoritų? Pateikiu jums man labiausiai įstrigusias šių metų reklamas.

Rodyk draugams

Lietuviškos televizijos neigiama įtaka mūsų emocijoms

kultūra, įdomu 2012-03-29

Esu vienas iš tų žmonių, kurie žiūri ne tik lietuviškąją televiziją, bet mėgsta pakiurksoti ir prie užsienietiškų kanalų. Šįkart norėčiau kiek pamąstyti apie ne sykį galvotą ir kalbėtą temą, kurioje susipina lietuviškosios televizijos kultūra ir programų prioritetai.

Tai, kad mes lietuviai esame megėjai kišti nosis, kur nereikia ir kaupti kitų nelaimes savo galvoje - seniai aišku. Prie to galime tik dar pridurti, kad nemaža dalis mūsų tautiečių turbūt pasakytų, jog mes esame liūdinti ir niūri tauta. Tą supratę prodiuseriai pateikia į mūsų žydruosius ekranus tai, kas mus pritrauktų: nelaimės, kriminalai, gandai, kažkokios bereikšmės diskusijų temos arba laidos su liūdesio gaidele, beišeinančia iš kolonėlių į mūsų ausis. Būdamas žmogus, kuris mėgsta šaržus galėčiau tik pridėti, kad tokiu atveju mes turėtume būtų maloniai pasotinti savo godulio.

Reikia atkreipti dėmesį, kad laidos, kurios ištisus metus plėtoja pedofilijos temas (neminėsiu pavadinimų) arba kiekvieną savaitę mums pateikia tragiškas istorijas, kažkokius nonsansus, kur istorija akivaizdžiai surežisuota, dažniausiai yra rodomos pačios televizijos piko metu: vakare, po šešių valandų. Žmonėms tokios laidos patinka - tai rodo reitingai ir tai, kaip ilgai tokios laidos išlieka eteryje. Išjungę televizorių mes nieko nepajuntame, gal ir net nesidžiaugiame ar neverkiame, bet apsunkiname savo galvą tamsiomis spalvomis. Kalbant paprasčiau - pavargę po visos darbo dienos, grįžę namo prie vakarienės stalo, apkrauti minčių, kaip užsidirbti daugiau, kaip atsikratyti visų asmeninių problemų, netrukus mes sugrįžtame vėl į tą patį ratą į kurį įtraukia minėtosios laidos.

Negaliu teigti, kad lietuviškoji televizija neturi promoginių laidų: žaidimai, šokiai, dainos ir daugiau. Taip - mes tikrai jų turime ir tenka pasidžiaugti, kad prodiuseriai nebebijo perpirkti Vakarų Europos arba JAV projektų, integruodami šiuos į mūsų publiką. Užsieniečiai kažkaip sugeba prigalvoti visus tuos žaidimus, talentų šou ir linksmas laidas, kur žmogus ir juoko ašarą išspaudžia, ir sužino daugiau naudingo, ir nusteba. Kitaip tariant - žiūrint tokias laidas žmogus pajunta ne tik kasdien jaučiamą liūdesį, o į veidą tvoskia ne tik niūrios rutinos ir nesąžingo gyvenimo spalvos.

Turiu pripažinti, kad man kelia nuostabą, kaip visos tos kriminalinės ir išpūstų temų laidos puikiai pritraukia visus prie ekranų. Žmonės žiūri jas tarsi užburti, o tada taip stipriai pasineria į tas neigiamas emocijas, kad ir patys nepajunta kai užsideda negatyvios nuotaikos rūbą. Jeigu netikite manimi patikrintkite darbo dienų tv programą ir suskaičiuokite, kiek promoginių, juokingų ir šeimyninių laidų atrasite. O tada šalia brūkštelkėte skaičių, kuris vaizduoja aprašytas kito tipo laidų kiekį. Nustebsite pamatę tokį ryškų kontrastą.

Pabaigai belieka palinkėti, kad artėjant pavasariui ir vasarai būtų pats laikas išjungti televizorių, žinias žiūrėti atsakingai (beveik visi populiariausi Lietuvos TV kanalai žinias traukia iš vieno žinių surinkėjo centro, ką turbūt ir pastebėjote), išlysti į lauką ir pradėti aktyviai gyventi. Tai, be to, dar viena priežastis kodėl vasarą žmonės būna kiek linksmesni ir šypsosi daugiau.

Rodyk draugams

Apie šiandienos žmogiškumą ir degantį kaimyno namą

Be temos, kultūra, įdomu 2012-03-14

Prieš jūsų akis (kairėje) puikaus iliustratoriaus Pawel Kuczynki darbas pavadinimu Miesto Dangus (angl. City Sky), kuriame parodamas žmogaus ir mąsės abejingumas. Mums gali švystelėti ir kitos karikatūros: papjautas žmogus gatvėj, o aplink apstojusi minia, išsitraukusi savo mobiliuosius ir fotoparatus, bando tai įamžinti, o vėliau arba medžiagą parduoti žurnalistams, arba kaip dažniau įvyksta tiesiog įkelti tai į internetą. Nepriklausant nuo to ar žmogus užsidirba nuo to kokį pinigą, ar platina kažką panašaus į internetą tik dėl to, kad parodyti kitiems ką matė, mano manymu tai vis tiek yra kiek nežmoniška ir gyvuliška. Tiesa, galėtume nagrinėti daugybę situacijų ir jose slypiančių niuansų, bet pasistenkime šįkart pakalbėti apie tas situacijas, kai matydami degantį kaimyno namą mes ne kibirus su vandeniu semiame, o grožimės liepsnojančia ugnimi, saugiai stovint nuošalyje.

Pradėkime nuo paprastų faktų, kurie rodo kaip stipriai žmogus tapo aktyvus socialiniuose tinklapiuose, kuriuose skleidžia video, nuotraukas ir dalinasi įspūdžiais iš įvairių vietų, kuriose buvo. 2003m. JAV turėjo tokių 52.3 milijonų gyventojų. Palyginimui - toje pačioje šalyje 2011m. tokių žmonių skaičius išaugo iki 183 milijonų. Tiesa, per tuos metus Žemė prie šeštojo pridėjo ir septintąjį žmonių populiacijos milijardą planetoje. Žymusis socialinis tinklapis Facebook 2011 metų Gruodžio 26d. turėjo 1.2mlrd. vartotojų, kas sudaro net 82% viso interneto naudotojų (tiems, kurie yra vyresni nei 15 metų) pasaulyje.

Tai, kad internetas daugeliui tapo būtina rutinos dalimi, o dar kitiems net ir liga - ne naujiena. Vis dėl to, tokie skaičiai mums parodo koks apytikris skaičius žmonių šiomis dienomis yra įnykęs į socialinius tinklus. Beje, tų pačių interneto vartotojų gan didelis procentas yra abejingas tam, kas vyksta aplink juos. Tai reiškia, kad vykstant tragedijai, įvykiui gatvėje tipinis socialinių tinklų vartotojas (dažniausiai iki 30 metų) neskambina policijai, neįsikiša, o slepiasi ir filmuoja ar fotografuoja. Vėliau medžiaga pasklinda po internetą sukeldama didžiulę bangą. Žvelgiant iš kitos pusės tai yra gerai, nes visuomenė gali pamatyti, kas vyksta pasaulyje iš įprasto piliečio gyvenimo pusės. Mes imame rašyti komentarus, platinti medžiagą, dalinames ja, kalbame, kartais tokie dalykai pasiteina ir visas reikalas prieina iki teisėsaugos. Vėl gi, kiek kartų mes nusijuokėme, pasibaisime ir išjungiame video nieko nedarydami? Aš nesakau, kad reikia imtis kažkokių veiksmų pamačius tokią medžiagą, bet ar nebūtų geriau, jei filmuojantysis žmogus būtų daręs kažką tinkamo: kalbu bent jau apie policijos iškvietimą arba elementarią pagalbą, matant asmeniui pakliuvus į nelaimę.

Britų socialogai rimtai sukluso po 2011 metų vasarą įvykusių riaušių Londone. Žmonės sukilo, ėmė deginti ir daužyti parduotuvės, vogti, žudyti ir niokoti viską aplinkui. Nukentėjo begalybė nekaltųjų, pavyzdžiui kaip praeiviai. Socialogai atkreipė dėmesį, kad žmogus dažniau filmuodavo riaušėse esančius išpuolius, nei bandydavo iš tiesų kažką daryti. Tačiau vėl gi, tokioje situacijoje policiją išsikviesti būtų buvę sunku (juk visos pajėgos buvo sutelktos į riaušių žydinius), o pačiam kištis į muštynes arba išpuolimus atrodytų protu nesuvokiama ir mažų mažiausiai neprotinga.

O dabar kitos situacijos. Mergina, naudodamasi savo mobiliuoju, pribėga prie avarijos įvykio vietos ir filuoja atuomobilyje kraujuose gulinčius sužeisuostuosius. Šone draugė rėkia iškviesti greitąją. Kitas atvejis: vaikai mėto akmenis į skraidančius balandžius parke, video filmuotojas, rodos, turėjo puikią pramogą tai stebėdamas. Dar kitas video, kurį aš pats mačiau gal prieš dvejus metus: vyras ginčijasi su moterimi, tuomet trenkia jai antausį, tuomet dar vieną ir dar, galiausiai ji raudodama suklumpa ir kiek paspardęs vyras pabėga paiimdamas jos rankinę. Operatorius neišleido jokio garso. Nei šūktelėjo filmuodamas iš kažkur aukščiau (turbūt balkono).

Būtų kvaila apsimesti super herojomi ir gelbėti kiekvieną, bet man tiesiog keista: nejaugi žmonėms neužkunkuliuoja kraujas matant tokius vaizdus gyvai, kad šie išsitraukia kameras? Nejau mes tapome baisesni už žvėris? Žmogus tapo toks savanaudis: rūpi tik šlovė, video peržiūrų skaičius, pinigai. Kita jo pūsė tapo abejinga. Aš nežadu labai smerkti ar versti kaltę, o geriau tiesiog palinkėsiu kitą kartą pamačius kažką panašaus tiesiog kažką daryti tikrai naudingo.

Rodyk draugams

Alkoholis viešumoje turi ir gerų pusių

kultūra, įdomu 2012-03-07

Daugumai aišku, kad Lietuva kaip ir kitos Rytų Europos šalys yra vienos iš didžiausių megėjų išlenkti vieną kitą taurelę Europoje. Dėl tokių mūsų dabartinių manierų galėtume apkaltinti kažkada buvusią Sovietų Sąjungą ir pragertą liaudį. Tenka vėl pripažinti, kad girtokliavimas dabar ne tik didžiausia valstybės problema, bet ir nemažo procento piliečių liga. Laipsniai, aptemdę protą, priverčia žmogų prikrėsti daugybę baisių dalykų: pradedant chuliganizmu ir įžeidimais, baigiant žmogžudystėmis ir avarijomis.

Nereikia skubėti nusivilti. Situacija nėra tokia jau ir prasta. Kalbos, kad Baltijos šalys ar toji pati Rusija yra labiausiai alkoholio suvartojančios šalys – netiesa. Skambės keistai, bet rusai net nepatenka į pasaulio TOP girtuokliaujačių valstybių penkioliktuką. Savaime aišku, Lietuva dar kažkur toliau. O štai tame tope galime išvysti ir Liuksemburgą, ir Daniją, Norvegiją, Šveicariją, Airiją, ir dar kitų, gan stiprių bei, rodos, labai išsilavinusių valstybių, kas ir paverčia Europą daugiausiai išgeriančiu pasaulyje žemynu.

Žvelgiant į tokią statistiką vis peršasi klausimas: kaip čia nutiko, kad daugiau išgeriančios valstybės atrodo ne tokios agresyvios, tolerantiškesnės ir neturi tų problemų su girtuokliais, o mes ir akcizus uždėjome, ir uždraudėm viešumoje gerti, o kur dar pats naujausias įstatymas, neleidžiantis prekiauti kioskose alkoholiu, tačiau kiekvieną dieną vis dar girdime apie kraupius incidientus, kurių sukūryje dažnai įsimaišo ir alkoholis. Vakarų valstybės išsprendė šią problemą, tiesiog perpratusios žmoguje veikiantį machanizmą: mums norisi to, kas uždrausta. Kitais žodžiais tariant – nereikia drausti išgerti viešumoje.

Skamba kvailai ir netgi beprotiškai. Sakysite, argi gražu kai miesto centre, ant suoliuko sėdi žmogus su alaus buteliu? Aš visuomet iškart atsakau klausimu į klausimą: o nejau geriau, kai žmonės slepiasi krūmynuose, tamsiose vietose, kur vaikšto narkomanai ir kiti vietiniai nusikaltėliai, kai valdžia turi išleisti papildomas lėšas policijai, kuri tikrina tas vietas? Ką jau kalbėti apie nutiksiančią nelaimę: kol greitoji ir policija atvyksta, lieka tik sužeistieji, o kaltųjų pėdos jau būna atšąlusios. Tokiose valstybėse kaip D. Britanija, Olandija, Danija, Švedija, žmogaus už išgėrmą geriant viešumoje negali niekas nubausti. Tiesa, tos pačios šalys turi daugybę vietinių institucijų nustatytų vietų, kur vartoti alkoholio negalima. Tokiais atvejais gyventojai tiesiog paslepia butelį maišeliuose.

Vakarų Europoje tai tapo normalu: nereikia slėptis, nereikia bijoti policijos, bet jei geri viešumoje ir prisidarai bėdų, tučtuojau kažkas iškvies policiją ir jie netikėtai prisistatę perims problemą į savo rankas. Niekas net nespėja pastebėti, kaip girtuokliaujančio rėksnio ar kumščių rodytojo jau nebeliko. Tiesa, šiose šalyse ir samprata kiek kitokia: lietuviai galbūt net nesusitvarkytų su tokia laisve ir tik dar daugiau žalos pridarytų.

Amerikiečiai taip pat negali išgerti viešumoje (nebent, vėl gi, paslepia butelius maišeliuose), todėl ir svajoja apie Las Vegasą, nuodemių miestą, kur tokie dalykai visuomet leidžiami. Tačiau JAV yra kultūrų mišrainė, duobė, kurioje slepiasi daugybė tautybių ir ne visuomet toks įstatymas gali būti suprastas vienodai. Tačiau Lietuva dar kol kas nėra priskiriama kaip daugiakultūrinė šalis: visi mes turime maždaug vienodą mąstymą. Mes mėgstame daugiau pašiūkšlinti, daugiau bėdų privelti, praeivį piktu tonu užkalbinti. Galbūt dėl to, valdžia ir bijo viešumoje girdyti liaudį.

Vis dėlto, situacija šiomis dienomis ne ką geresnė: alkoholikai geria beveik prie pat prekybos tinklų įėjimų, o policija net nekreipia dėmesio, nes ryt paleidus iš blaivyklos, bus vėl tas pats. Be to, tokie žmonės ir prarasti nelabai ką turi. Jaunimas bėga, slepias, o ten, kur visų akys nemato, velniai žino, ką dar veikia. Tuo metu, kiti žmonės negali prie upės, ežero ar parke, vyno atsidaryti ir romantiškai atsigerti. Negalima ir alaus murktelti karštą vasaros dieną pažaidus tinklinį. Jei paklausus sąžiningai, turbūt visi prisiminsime kiek kartų esame taip darę ir kiek kartų, savaime aišku, pažeidę įstatymą. Taigi, teoriškai įvedus įstatymą, leidžiantį vartoti alkoholį viešumoje, padėtis ir žmonių elgesys beveik nepasikeistų. Jis tiesiog taptų legalus ir priimtinas.

Galbūt iš tiesų Lietuva dar nepribrendo iki tokio lygio laisvės ir įstatymų. Kitavertus, pabandyti, mano manymu – verta. Žmonės išeis į gatves, nebesislpės, bus matomi visiems.

Rodyk draugams

Su liniuote per nagus

kultūra, įdomu 2012-02-21

Pasaulis pradėjo taip greitai progresuoti, pakeldamas žmogaus IQ ir kurdamas visas technologijas, seniai pavertusias Žiuli Verno istorijas realybe. Išukdėmė kapitalizmą ir išaukštinome socializmą. Žmogus aplankė Mėnulį, sutrypė mirtinas ligas ir net perrėmė pačių didingiausių senovės žinių darbą, išpranašaudami audras, cunamius bei kitas katastrofas. Visko tiek prisipildė, kad žmogus pamiršo padorumo ir auklėjimo receptą savo sėkmingo gyvenimo receptų knygoje.

Visai neseniai dešimtmetis berniukas JAV, galėjo pasitikti 40 metų kalėjimo lemtį, lytiškai priekabiaudamas prie aštuonmečio vaiko mokyklos autobuse, liepdamas jam atlikti aktą su savimi prie visų kitų vaikų. Dar kitas jaunuolis, prieš kelis metus, nesugebėjęs pakelti didžiulio streso ir spaudimo iš klasės draugų, atsinešė į mokyklą pistoletą ir iššaudė pusę klasės kartu su dėstančia dviejų vaikų mokytoja. Tas pats vyksta ir Vokietijoje. Ne veltui, JAV ir Vokietija – valstybės, dominuojančios pagal tokių išpuolių skaičių mokyklose ar jaunimo tarpe. Tačiau nereikia gręžiotis į kitus. Ir patys turime krūvą problemų toje pačioje sferoje.

Socialiniai tinklai šiandieną mirga it Kalėdų eglutė nuo video, žinučių ir nuotraukų apie tai, kaip išvestas iš kantrybės mokytojas nusikeikia, patempia mokinį už ausies ar apsiverkia, suaudrindamas klasės mokinių juoką. Pasaulis tapo toks demokratiškas ir lygiateisis bei laisvas, kad vaikas pradėjo pamiršti, kas yra teisė, pareiga, kur turėtų reikštis pagarba ir drąsa. Ir čia mokytojas susiduria su didžiausia dilema: fiziškai mokinio nubausti negalima, bet kiti atvejai irgi neveikia.

Dėl tokios šių laikų vaikų psichozės apkaltinti galime daugybę: atslinkusi pop kultūra, parankėje nešina vulgarybes, atvirą suaugusiųjų gyvenimą, laisvo ir neatsakingo gyvenimo propogavimą, taip pat prisidėjo ir silpnėjanti ekonomikos sritis, privertusi tėvus dirbti po kelis darbus ištisomis paromis, kai galiausiai globėjai tiesiog nebeturi laiko išklausyti vaiko, suprasti jį ir atsakingai auklėti. Galime kaltinti ir tą pačią valdžią, ir tuos pačius mokytojus, ir visus aplinkui. Tiesa yra paprasta – kalti esame visi.

Vyresniojo amžiaus karta turbūt puikiai prisimena, kaip mokytoja už netvarkingas panages su liniuote per nagus trenkdavo, o merginos su nederama apranga būdavo išvaromos iš pamokų lydimos paliepimo grįžti kartu su tėvu ar motina. Negaliu sutikti, kad tuomet buvo gera mokymo sistema, nors, mano nuomone, nemažai ir sutiktų sugrąžinti Smetonos laikų mokyklos suolo taisykles. Bėda ta, kad mokytojas dabar vargiai galėtų paliesti vaiką, o kartais net už griežtesnį žodį ar įžeidimą gali būti apkaltintas kaip nekompetentingas darbdavys, iššaukęs vargšui mokiniui daugybę psichinių traumų.

Šių laikų mokiniai labiausiai prisibijo vyresniųjų mokytojų, kurie nesileidžia būti žeminami. Jaunas mokytojas – šviežia mėsa yra vaikų mėgstamiausia. Bėda ta, kad ankščiau ar vėliau seni mokytojai turės atlaisvinti vietas jauniesiems. Švedai ir Norvergai susigraibė vieni pirmųjų, pajutę kaip situacija mokyklose pamažu ima slysti iš rankų. Būtent todėl jie ir pradėjo Klasės Elgesio Vadybos pamokas. Dabar ši idėja sėkmingai plėtojama daugelyje šalių, o labiausiai populiari JAV. Šiose vadybos paskaitose mokytojas išmoksta ne tik kaip perprasti kiekvieno vaiko elgesį, pradedant kūno kalba, baigiant įtartinu elgesiu, bet kaip būti lyderiu ir draugu mokiniams. Mokymo metodas sako, esą mokytojas neturėtų būti tarsi diktatorius. Tam aš tvirtai pritariu. Šiuo metu pats turiu kelias paskaitas, kuriose labai stipriai fokusuojamasi į lyderystę kaip kompanijos vadovo ar grupės įkvėpėjo vaidmenyje. Pasirodo tai netgi labai didžiulis mokslas. Lyderystės paskaitos mokytojams parodo, ką jis turėtų daryti, kad vaikai jį matytų ne kaip dėstantį asmenį, o kaip autoritetą, žmogų, kuris paskatina veikti ir dirbti, įkvepia būti tokiu pačiu kaip ir jis pats.

Jungtinė Karalystė, visą gyvenimą turėjusi konservatyvių žmonių etiketę, numoja į tokius masiškus kursus. Jie teigia, kad labiausiai kalti tėvai. Tas – tiesa, tačiau kaip tu suvaldysi kiekvieną globėją, kai šis užtrenkia savo namų duris?

Artėjant XXIa. JAV priėmė dar kitą alternatyvą: kameros, apsauginiai ir metalo detektoriai mokyklose. Valstybė nepagailėjo milijonų ir sustatė didžiausią apsaugos aparatūrą manoma pačių pavojingiausių kvartalų mokyklose. 86% JAV mokyklų turėjo vagysčių, išpuolių ar kažkokių kitokių didelių nemalonumų su mokiniais, o per vienerius metus (2005-2006m.), kaip skelbia šalies Švietimo Ministerija, buvo įvykdyta net 2.2 milijonai nusikaltimų udgymo institucijose. Krizė dar nebuvo atėjusi, todėl JAV vėl sukrovė daugybė milijonų kameroms ir dabar net 93% šalies mokyklų, įskaitant ir privačiasias, yra aprūpintos stebėjimo sistema. Tai pravartu ne tik stebint mokinių elgesį, bet ir geresnis būdas išvengti teroristinių išpuolių, vaikų pagrobimų. Nors patyčios mokyklose nesibaigė, bet JAV sugebėjo užkirsti kelią masiškiems vaikų terorams ir nusikaltimams.

Lietuvoje stebėjimo kameros taip pat pravėrė duris. Daugybė šalies mokyklų turi bent po vieną ar kelias kameras, kurios ir gąsdina mokinius (neleidžia krėsti šunybių), ir saugo mokyklos inventorių.

Kaip priversti tėvų nebijoti, kad kažkas nutiks jų atžalai mokykloje ir kaip teisiškai nenusižengus išlaikyti jį savo vietoje tėvams nematant? Juk tiesa ta, kad dažnas paauglys prie tėvų būna tikras angelas, o draugų kompanijoje ir mokykloje virsta velniu. Dar kuris laikas, kai tėvai to nepripažįsta, ir jei viskas taip ir toliau klostosi, vaikas jau parduota vogtą telefoną, kad gautų dar vieną dozę. Tokiu atveju kameros klasėse gali praversti kaip įrodymas tėvams, kaip jų vaikas elgiasi jiems nematant. Tačiau kiek man teko sužinoti, kol kas tokiems drąstiškiems metodams Lietuva nėra pasiruošusi nei finansiškai (jei kada ir bus), nei teisiškai, mat stebėjimo kameros, vėl gi, atskira ir slidi privatumo tema.

Tema apie mokinių elgesį beveik tokia pat beribė kaip ir religijos, todėl net neįmanoma išknaisioti visų svarbių niuansų keliomis pastraipomis. Tačiau viena tikrai aišku – kiekviena valstybė turi skirti milžinišką dėmesį vaikų auklėjimui. Ne veltui Hitleris padidino sporto programą, norėdamas išauginti sveikus ir karui pasiruošusius vyrus. Toli gražu, Hitlerio pėdomis sekti nereikia – bet norint išvengti augančios bandintų, nusikaltėlių ir žvėrių bandos, griežtų metodų imtis pats laikas.

Net jei ir reikės įvesti eilines pataisas į šalies kodeksą.

Rodyk draugams

Tikroji Oskarų politika

Be temos, kultūra, įdomu 2012-02-15

Kiekvienų metų vasarį kino pramonės pasaulio veikėjai pradeda vaikščioti tarsi su prilipdyta tiksiančia bomba. Ir visai ne be reikalo – juk artėja viena didžiausių jų karjeros švenčių Amerikos Akademijos Judančiojo Meno ir Mokslo apdovanojimai, kurie daugumai geriau žinomi kaip Oskarai. Trumpam nuklystant į lankas – toks pavadinimas žymiosiom apdovanojimų statulėlėm ir pačių apdovanojimų ceremonijai, manoma, buvo duotas, kai 1932 metais aktorė Margaret Herrick, pirmą kartą išvydusi statulėlę, pasakė: „Ji atrodo, kaip mano dėdė Oskaras“.

Garsiosios ir skandalingusios Akademijos apdovanojimai ir darbai prasidėjo nuo 1929 metų, Los Andžele, Hollywood Roosevelt viešbutyje. Per tuos metus buvo nutikę daugybę šunybių ir klaidų, keista ne viena vieta ir būstinė, braukomos ir iš naujo kuriamos taisyklės bei nominacijos. Nieko keisto – bėgant metams Akademija iš viso turėjo net 31 prezidentą. Ją pačią įsteigė 36 žmonės iš įvairių sričių: aktoriai, režisieriai, prodiuseriai, scenaristai, advokatai ir t.t.

Šiandieną Akademiją sudaro daugiau nei 6,000 narių, kurie yra tikri profesionalai savo sferose. Dizaineriai vertina filme dizainerių darbą, režisieriai vertina režisierių, aktoriai – aktorių, garso ar kitų efektų montažo specialistai atkreipia dėmesį į tai, kam patys paskyrė gyvenimą. Yra tik viena nominacija, kur nariai balsuoja visi – metų filmas. Savo ruožtu filmo kūrėjai siunčia savo darbus, scenarijus ir visą detaliausią informaciją į Akademiją melsdami malonės, kad bus nominuoti bent vienai nominacijai.

Stipresnio biuždeto filmai išleidžia milijonus agitacinei kampanijai. Patys pagalvokite, kiek pastangų reikia įdėti, kad įtikintų daugiau nei pusė visų akademijos narių. Jie ne tik nusiunčia filmą akademijos nariams, bet ir siūlo įvairius sandorius (kas iš esmės yra nelegalu), kviečia derėtis, sukuria geresnes sąlygas įvertinti kūrinį. Galbūt todėl iš tūkstančių filmų visi tie nariai taip dažnai be didžiulių ginčų išrenka nominantus. Aktorė Meryl Streep, suvaidinusi legendinę politinę anglų personą ministrę pirmininkę Margaret Thatcher šių metų „Geležinė Ledi“ filme (angl. Iron Lady), prieš tai buvo nominuota Oskarui daugiau nei bet kuri kita aktorė – 16 kartų! Kritikai pritaria, jog šiais metais už puikų vaidmenį ji galiausiai laimės Oskaro apdovanojimą. Ir nereikia įžvelgti jokios korupcijos. Tačiau nors aktorės vaidyba atsižavėti neįmanoma, niekas negali nuginčyti, jog jos prodiuseriai sukuria aktoriai vieną brangiausių reklaminių kampanijų Akademijos nariams. „Kad ir kiek naujų aktorių atrandame, jie vis tiek nominuoja Meryl Streep“, – per 2010 metų Oskarus juokavo vienas iš renginio vedėjų Steve Martin.

Per visus tuos metus Oskarų organizatoriai ir kūrėjai daug ko pasimokė. Pasaulis ėmė keistis, žmonės išalko nuo įprastų transliacijų, jie panoro pamatyti ir pajusti daugiau. Ką jau kalbėti apie konkurentus, kitus didžiulius taip amerikičių mėgstamus šou ir koncertus, naudojančius moderniausią įrangą? Visiems aišku, kad Oskarai negali tapti įprastu apdovanojimų vakaru. Reikia išlaikyti įvaizdį. Ta proga Akademija apdovanojimams keliasi į didžiausias Los Andželo sales, sukuria stulbinamą scenininį įvaizdį, išleisdama tam milijonus. Visai neseniai pajutusi žiūrovų nuosmukį ir reitingą Akademija praplėtė nominacijas: pridėjo geriausio animacinio filmo nominaciją, o geriausiame filme dabar gali būti net 9 nominantai (visose kitose – po penkis, kaip ir buvo joje pačioje). Akademija nusamdo gerai žinomus aktorius ar veidus ir patiki jiems vesti renginį, kuria konkursus, o pasivijusi socialinių tinklų bangą nepraleido progos reklamuotis per Facebook ar Twitter.

Atrodo, kaip ir viskas gerai su tais Oskarais. Progresyvumas matyti, įtaka, be abejonės, taip pat. Sakysite, tegul vyksta tieOskarai – menininkų niekas niekada nesupras. Niekas ir nekibtų, jei menas liktų menu. Tarp visų savo pastatų, kur dirba ir triūsia Akademijos nariai, viešbučių ir muziejų, įsiterpė į politikos tvaikas. Pats stebiu Oskarus ir analizuoju juos daugiau nei šešerius metus. Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad beveik kiekvienais metais nominantus lydi Akademijos išrasta XXIa. tendencija: filmas apie politiką ar jos veikėją, filmas susijęs su sportu (dažniausiai tai būna boksas arba beisbolas, kas ir vėl pasitvirtino šiais metais su geriausiam filmui nominuotu kūriniu Moneyball, liet. „Žmogus Pakeitęs Viską“ ), įprasto gyvenimo drama (santykiai, šeima – dažnai tai būna arba knygos ekranizacija arba tikrais faktais paremta istorija, nukelianti mus į praeitį). Daugiau nei trisdešimt metų Oskarai nekreipia dėmesio (veikiausiai, net nepažiūrėję nariai iškart išmeta šiūškliadėžėn) į visus siaubo filmus. Fantastikos filmus jie palieka efektų kūrėjams, nebent po visų grožybių slypi garsus režisieriaus vardas arba ypatingai stipri mintis.

Išlikdami konservatyvūs ir net nebandydami apdovanoti ar girti filmų, kurie yra populiarūs tarp jaunų merginų ar apskritai paauglių, Akademija sukūrė griežtos, bet ir nuspėjamos filmų teismo salės įvaizdį. Tačiau reikia prisiminti, kad Akademiją sudaro daugiausia JAV piliečiai, kurie yra didūs patriotai. Retai kada filmas, smerkiantis jų šalį, laimi auksinę statulėlę. Dar rečiau nominuojamas filmas apie JAV prezidentus, parodantis juos iš blogosios pusės. O niekas ir nelabai stengiasi tokių filmų kurti. Amerikoje, vienoje laisviausių šalių pasaulyje, jis būtų kaip mat uždraustas rodyti. Tačiau JAV visuomet mėgsta pirštais pabaksnoti į Europą, Aziją, P. Ameriką ar Afriką, todėl kuria filmus apie mūsų problemas. Uždėdama tamsių spalvų efektą sukuria purvinų ir sugriuvusių gatvių iliuziją, tarsi Europa dabar atrodo kaip anuomet po Antrojo Pasaulinio karo. JAV politikai nenori, kad jų gyventojai paliktų šalį. Jie su malonumu išvarys ten prisiveisusius kitataučius, bet amerikiečius – tvirtai laikys, nes tik jų širdyse stipriausiai dega patriotiškumas JAV valstybei, kuris kažkada labai pravers. Būtent dėl tos pačios priežasties dauguma amerikiečių nieko nenutuokia apie Europą: vieni mano, jog tai šalis, kiti – nežino, kur ji yra. Valstybė pagrindinio mokslo įstaigose tiesiog nesuteikia galimybių vaikams ir jaunuoliams mokintis apie mūsų kraštus. Jiems tai nei paranku, nei naudinga.

Po 2001 – ųjų Niujorke įvykusios dviejų prekybos centrų tragedijos Oskarai gauna įsakymus nominuoti filmus apie tai. Tai žinoma nėra oficialu, o ir niekada nebus. Juk Akademija – nepriklausoma įstaiga, tad išdavusi tokius dalykus nužemintų ir savo ir visos šalies įvaizdį bei populiarumą. Tačiau ganduose nemažai slypi ir tiesos. O faktai bei rodikliai patys kalba už save. Net ir šiais metais geriausiam filmui nominuotas kūrinys apie šią tragediją - „Nepaprastai Garsiai ir Neįtikėtinai Arti“ (angl. Extremely Loud and Incredibly Close). Periodiški įsakymai iš valstybės. Tam, kad tautiečiai nepamirštų, kas buvo nutikę.

Dažnai girdime žmones sakant: „Nesuprantu, kodėl tas filmas laimėjo. Žiūrėjau – visiška nesąmonė, nei minties, nei vaidybos“. Taip nėra todėl, kad jūs visuomet esate prasto kino mėgėjas, ar nesuprantate šios meno srities apskritai. Iki 2000 – ųjų Akademija pamiršdavo geriausius ir apdovanodavo tuos, kurie geriau pasiruošdavo reklaminei kampanijai: kitaip tariant, turi daugiau pinigų. Žmonėms nirštant ir reitingams smunkant pamažu situacija ėmė taisytis. Panaši situacija su 2008 -ųjų filmuLušnynų Milijonierius, kuris tąsyk susižėrė net 8 Oskaro statulėles. Ir teisingai, filmas labai puikiai parodė Indijos gyvenimą, buvo vertas tokių laurų. Kaip žinia, pagrindiniai aktoriai buvo irgi indai. Režisierius juos nufilmavo, kelis mėnesius davė prašmatnaus gyvenimo, vaikai pamatė, ką reiškia Amerika ir prabangiausi pasaulio apdovanojimai, o pasibaigus reklaminei kampanijai vėl buvo nusiųsti į Indiją. Panaudoti ir išmesti. Teko skaityti keletą straipsnių ir žiūrėti reportažų, kur buvo sakoma, jog šie buvo apgauti ir net pinigų normaliai neužsidirbo. Po šio filmo pagrindiniai aktoriai dar bandė nusifilmuoti, tačiau apie juos daugiau nieko nebegirdėti.

Holivudas išlieka Holivudu. Verslo, greičio ir sumanumo lizdas. Žmonėms tenai ne menas rūpi, o pinigai ir pelnas. Kuo daugiau apdovanojimų iš Oskarų, tuo tu lengviau kitą filmą pastatysi. O jei esi aktorius – gausi didesni honorarą. Apie tave daug rašys ir net nespėsi apsižvalgyti, kaip peršokai net kelis karjeros laiptelius vos per vieną naktį. Tačiau iki pačių Oskarų visuomet driekiasi ilgas, mums nežinomas kelias, kuris kupinas ir korupcijos, ir politikos, ir konkurencijai būdingo žiaurumo.

Rodyk draugams

Imkite mane ir skaitykite!

kultūra, įdomu 2011-10-07

Neseniai internete mano akys užčiuopė neblogą reklamos pavyzdį, kurį praminiau IMKITE MANE IR SKAITYKITE. Biografinės knygos niekuomet nebuvo mano knygų arkliukas. Tiesa, po S. Jobs mirties jo biografinė knyga, kuri, beje, dar net nėra parašyta, jau yra pirmoje vietoje. Žmonės kaip pakvaišę ją užsisakinėja… Na, bet ne tame esmė:) Apačioje pateikiu vieną puikią reklamos kampaniją, kuri tikrai puikiai veikia:)

P.S. Kad jau prakalbau apie reklamą, kviečiu visus prisijungti prie mano naujo Facebook puslapio DIENOS HITAS: www.facebook.com/dienos.hitas
Įkelk savo mėgstamiausias dainas ir klausyk kitų geriausius hitus:))

Rodyk draugams

Mano filmų garso takelių top 10

kultūra, įdomu 2011-07-20

Kaskart žiūrėdamas filmą didelį dėmesį skiriu jo garso takeliui. Pripažinkime, kad muzika filme mums padeda įsijausti į rodomą istoriją: liūdna muzika priverčia išspausti ašarą, linksma - pakylėti aukštyn ir nusišypsoti. Kompozitoriaus darbas yra žiūrovą priversti pajusti jausmų antplūdį dvigubai tiek, kiek pajustume be visos melodijos.
Kadangi esu didelis garso takelių mėgėjas, pabandžiau sudaryti sąrašą geriausiųjų melodijų iš visų filmų.

10 VIETA (iš filmo TRON, aut. Daft Punk). Įdomu tuo, kad įprastoje muzikos instrumentų harmonijoje, infiltruotas ir elektroninės muzikos potėpis.

9 VIETA (Iš filmo Lūšnynų Milijonierius). Tiesiog raminanti ir graži melodija.

8 VIETA (Iš filmo KICK-ASS, aut. Marius Vries.) Galiu tik pagirti šį kompozitorių, kadangi sukūrė vieną iš geriausių garso tekelių. Jo kitas kūrinys iš to paties filmo bus kiek arčiau pirmosios vietos.

7 VIETA (Iš filmo Haris Poteris ir Azkabano Kalinys, aut. John Williams). Beje, šis kompozitorius yra vienas iš brangiausiai apmokamų ir labiausiai vertinamų kompozitorių visoje kino industrijoje. Melodija - nuostabi.

6 VIETA (Iš filmo Saulėlydis). Šią melodiją išgirdau dar net nematęs visos tos maniakiškos vampyrų epopėjos. Apskritai nemėgstu visų tų saulėlydžių ir visko, kas yra susiję su vampyrais. Tačiau negaliu dėl to smerkti kompozitoriaus darbo. Darbas - puikus.

5 VIETA (Iš filmo 28 dienos po, aut. John Murphy). Viena iš geriausių, tobuliausių, mistiškiausių ir įtraukiančių melodijų. Galiu klausytis, kad ir visą dieną. Tobula.

4 VIETA (Iš filmo KICK-ASS, aut. Marius Vries). Minėtojo autoriaus kitas kūrinys iš to paties filmo. Mane užkabino džiaugsminga, didinga melodijos nuotaika.

3 VIETA

(Haris Poteris ir Mirties Relikvijos: 2 dalis, aut. Alexandre Desplat). Didinga, emocinga, sukelianti begalę emocijų. Gražu.

2 VIETA

(Haris Poteris ir Netikras Princas, aut. Nicholas Hooper). Į antrą vietą įdedu dvi to paties garso takelio melodijas, kadangi viena iš jų - prologas, o kita - epilogas. Jos susijusios ir tikrai geros.
prologas

epilogas

1 VIETA

(Iš filmo TAMSOS RITERIS, aut. Hanz Zimmer). Vienas geriausių kompozitorių, bene turintis daugiausiai darbo. Jo darbai tamsūs, gaivūs, didingi, emocingi, kupini daugybės garsų ir instrumentinių variacijų. Ši melodija - man geriausias Hanz’o kūrinys, o kartu geriausia melodija iš visų filmų garso takelių.

Norėčiau įdėti dar bent 10 gerų melodijų. Yra nemažai puikių garso takelių. Patinka ir iš Transformių ir iš Narnijos bei Matricos. Net nežinau ar teisingai sudėliojau šį dešimtuką. Vis dėl to, jis bent jau maždaug yra toks, kokį įsivaizduoju.:)

Rodyk draugams

Tylos mygtukas

kultūra, įdomu 2011-06-17

Man patinka užsienis vien tik dėl to, kad čia žmonės prigalvoja įdomių dalykų, kaip pvz - flash mob’as.

Matėme, kaip pradedant vienam žmogui ima šokti šimtai. Kaip visa gatvė pradeda dainuoti. Kaip žmonės sustingsta ir stovi vietoje it statulos. Daug matėm. Neseniai pamačiau naują idėją:) Tiesiog puikiai suorganizuota:)

NICE!

Rodyk draugams