BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip viskas būtų, jei būčiau gimęs kitur?

Be temos 2012-10-15

Aš dažnai susimąstau, klausydamas ramios muzikos, žvelgdamas į kitų žmonių gyvenimus nuotraukuose, kas būtų, jei aš būčiau gimęs kitoje vietoje? Tai bevertis ir bereikšmis klausimas. Tai niekis. Tu turi savo gyvenimą, gimei ir užaugai ten kur esi. Turi savo praeitį. Bet mano mintys mane vis tiek nubloškia tolyn… Įsivaizduoju, kaip žvelgiu į save į šalies. Koks aš?

Aš esu tipiškas JAV jaunuolis, einantis tamsų vakarų karščiu dvelkiančiu Los Anždelo keliu. Saulė jau seniai nusileidus, jaučiasi kylantis vėjas. Mano rankose cigaretė. Mano džinsai šviesūs, ant galvos užmaukšlinta megzta kepurė. Marškiniai nelyginti, kiek per dideli ir atsagstyti, kad matytųsi kažkoks užrašas ant tamsių marškinėlių. Aš išpūčiu dūmus, užšoku ant riedlentės ir riedu tuščia gyvenamųjų namų gatve. Numetu nuoruką ir žarijos išsisklaido ore. Vos spėju sau pavijimui… Jis… aš, toks greitas. Keistas. Po kelių akimirkų, aš nuriedu gatve. Čia ant šaligatvio jau laukia būrys draugų. Mes pasisveikiname, kažką šnekame. Rytoj į mokyklą, bet oras nuostabus. Los Anždelas visuomet kupinas vasaros, kaitros ir troškimo užsibūti lauke ilgiau. Mes atsidarome šaltą alų, vėl užsidegu cigaretę. Prieina panelės, mes šnekames. Vienai iš jų skiriu daugiau dėmesio ir…

Aš sėdžiu kavinėje. Ar tai Paryžius, ar Milanas? Saulė atsispindi mano tamsiuose akiniuose. Aš pažvelgiu į prabangų laikrodį ant riešo ir greitai šį paslėpiu tamsiai rudu švarku. Pamaišau juodą kavą ir atsargiai atsigeriu. Neabejotinai kažko laukiu. Mano plaukai tvarkingai sušukuoti, aš skaniai kvepiu, o mano figūra daug vyriškesnė. Veikiausiai sportuoju. Apsirengęs aukštos klasės drabužiais. Padavėja atneša bandelę su džemu viduje. Aš atsargiai atsikandu virš lėkštės. Prie manęs prieina vyras, mes paspaudžiame rankas ir aš nekantraudamas iš savo portftelio ištraukiu šusnį aplankalų bei dokumentų. Mes įnirtingai šnekame, aš kažką dėstau. Kažkokį verslo planą, idėją…

Aš atsisuku į kavinę, kur neseniai nuėjo padavėja, bet dabar ten… tik tamsus skersgatvis. Fone girdžiu policijos sirenas. Aš surinku. Man smogia dar kartą, aš garsiai nusikeikiu. Dieve, mano antakis praskeltas. Man smogia į inkstus ir spjaudus krauju, suvokdamas kad veikiausiai taip ir šlapinsiuosi pastarąsias ateinančias savaites. Vyrai apstoję aplink mane vis dar rėkia. Galiausiai atiduodu jų pinigus ir šie dar sykį man įspyrę palieka mane ramybėje. Prieinu arčiau… ir apžvelgiu save atidžiau. Guliu inkšdamas ant šaltos, apsnigtos žemės. Akys liūdnos. Lūpos įskilusios. Skruostikauliai atsikišę. Tai aš, bet… ne aš. Aš piktai surinku ir irzliai imu knaisiotis po savo apdriskusios striukės kišenes. Galiausiai radau… Milteliai greitai buvo išberti į dailią, ploną eilutę ant kredito kortelės. Ši veikiausiai buvo tuščia. Aš įtraukiu. Į galvą smogia skausmas, o kartu pajuntu kaip atpalaiduoja galūnes. Vaizdas sukas, pinas spalvos.

-Branguti, būk geras, eik pavalgyt.
Tai mano mama. Dieve, koks jos irzlus balsas. Kiek gi galima?
-Ne, dabar. - atsakau ir vėl pakeliu akis į kaitrią saulę.
Mano įdegęs kūnas mirkso baseine. Tarsi auksas. Kūnas aukso spalvos. Nenatūralus įdegis. Plaukai idealiai sušukuoti kaip ir sutvarkyti nagai. Mama vėl šaukia valgyt ir aš piktai išlipu iš baseino, kuriame raibuliuoja žydras ir skaistus vanduo. Apsivelku baltą, minkštą chalatą, įkišu kojas į šlepetes ir paėmęs kokteilį patraukiu į verandą. Mano mama… Dievaži, atrodo kaip modelis, bet ji tokia kvaiša. Žiūriu į jos akis ir galvoju, ar ji bent kiek mąsto ką iš vis veikia? Šiandien turbūt snigs. Ji išvirė sriubos ir nekantrauja, kad paragaučiau. Mano tėvas nekreipia į ją dėmėsio, tik skaito laikraštį. Aš, tarsi nubaustas, turiu ragauti tą sumautą sriubą…Siaubas. Šiaip ne taip prisiverčiu pavalgyti. Pakartosiu: siaubias. Šlykštu. Taip jai ir pasakiau. Man rodos ji net nenusiminė, nes jos protas nesuvokia, ką tokia emocija galėtų reikšti ir kaip turėtų atsispindėti veide. Nueinu į dušą, išsimaudau. Tuomet išsikvepinu ir paskambinu savo masažistui. Man reik masažo… Pavargau. Išsitrinu kūną keliais kremais. Išsivalau dantis, tuomet pravaliau juos siūlu ir išskalauju specialiu skysčiu. Dar akimirka ir apsiskustęs. Peržengiu savo kambarį, atsidarau didžiulę spintą. Ilgai negalvoju, ką noriu rengtis. Stebiu save veidrodyje. Seksualus, žavus, turtingas. Turiu viską. Po pusvalandžio nusileidžiu į garažą ir sėdų į vieną iš savo automobilių. Variklis garsiai užriaumojo ir aš patraukiau į didmiestį, saulėta gatve, apsupta palmėmis ir apgaubta žydru dangu. Aš lekiu užtikrintai. Kita stotelė - kazino klubas.

Šiandien sunku, bet ryt bus taip pat. Ir poryt. Ir visuomet. Taip jau yra. Man dvidešimt, aš turiu keturis vaikus. Mano žmona… kur ji? Ak, taip. Miega girta. Aš girdžiu rėkiantį vaiką kitame kambaryje, šalia užuodžiu šlapimo smarvę. Ji vėl apsimyžo. Kiek tie vaikai gali myžti? Aš nekeisiu tų sumautų vystyklų, ne aš norėjau vaikų, o ta prakeikta kalė! Susinervinęs pakylu nuo sofos ir susvirduliuoju. Alus ir degtinė nemaloniai suteliūskavo skrandyje. Būdamas vien apatiniais ir purvinais marškinėliais nužengiu trumpu koridodoriumi ir trenksmu atidarau miegamojo duris. Kambaryje dvokia alkoholiu. Ji miega net prasižiojusi. Susivėlusi, smirdanti. Kaip aš ją galėjau vesti? Ar tik ne per ją pradėjau gerti? Kalė. Nekenčiu. Pyktis vėl užverda manyje ir aš priėjęs stipriai ją pastūmiau, versdamas žmoną atsikelti. Nieko. Aš pastūmiu ja koja. Ši tik piktai kažką suaimanavo.
-Nagi, kelkis tu! - surikau.
Trenkiau. Dar kartą. Ir dar, ir dar… Jai tas pats. Suklupau šalia lovos ir ėmiau verkti, o tuomet rėkti. Velniop viską.

Mes važiuojame drauge ilgu keliu. Viename šone ošia vandenynas, kitame - platūs laukai. Giedras dangus ir jos šypsena. Groja mūsų mėgstama muzika. Aš linksmai barbenu pirštais per vairą. Galiausiai mes atvažiuojame į paplūdymį. Susirinkę visą mantą patraukiame arčiau vandens. Nėra per daug karšta, bet vaizdas pasakišas. Mes įsitaisome atokiau nuo žmonių, atsidarome vyno. Ji išima sūrio. Papučia vėjas ir tuo pat metu švelnus smėlis apgobia mūsų sūrį. Tačiau tai nesugadins mums vakaro, mes tik nusijuokiame. Aš pabučiuoju ją, o ji savo švelniais pirštais įsikimba man į plaukus. Mes daug nekalbame, šiandien leidžiame vienas kitam klausytis aplinkos. Saulėlydis, bangų ošimas, mes pabėgę nuo visko ir esame dviese. Visi darbai, visos problemos liko nuošaly. Tik aš ji, jos šypsena. Ir akys… Ak, kaip norėčiau paskęsti jos žvilgsnyje. Skęsti kiek tik įmanoma ilgiau.

Aš… aš dažnai susimąstau, koks aš būčiau jei būčiau gimęs ir užaugęs kitur. Dažniausiai tai būna svajonės. Svajonės su pavydo karteliu. Matyti save geresnį, geresnėj aplinkoj. Kažkur ten, kur žiūriu nuotraukas ir tikrai jaučiu tylų, augantį pavydą. Kartais tikrai norisi tapti tuo žmogu (kalbu apie gražias istorijas). Gyventi taip, kaip gyvena jie. Bet tuomet… tuomet aš prisimenu ir tas blogąsias, kurias rašiau. Ir suprantu, kad aš esu čia. Aš gimiau, kur gimiau. Aš turiu savo šeimą, savo gyvenimą, savo tiklsų ir savo kelių.

Ar jie yra blogesni už tas mano fantazijas, kai aš lekiu saulėlydžiu į laisvės paieškas, kai aš esu žmogus, kuriam aš pavydžiu gyvenimo?

Ne.

Kodėl? Na, tai skambės ne taip jau ir gražiai.

Nes aš žinau, kad kažkas lygiai taip pat svajoja apie mano gyvenimą, lygiai taip pat kaip aš svajoju apie kitų.

Rodyk draugams

Ką daryti su tuo nelemtu menu?

Be temos, įdomu 2012-04-24

Meno ir jų kūrėjų niekas niekada nesupras. Mes įpratę juos vadinti keistuoliais, iškrypėliais ir dar Dievas žino kaip. Tarsi būtų iš kito pasaulio kilę. Nuo pat senovės menininkai arba tampa persekiojami, jų gyvenimas nenusiseka, kritika užgriūna silpnos sielos žmogų ir šis tampa narkomanu ar alkoholiku, arba kažkas padeda praverti plačiojo pripažinimo duris. Šįkart nustūmkime į šalį didingą Da Vinčį, Mikelandželą ir Vincentą Van Gogą ir pakalbėkime apie paprastus ir neformalius menininkus, kurie išpaišo miesto gatves.

Turbūt jau supratote, kad kalbu apie graffiti meno atstovus. Jeigu jūsų akyse ką tik išdygo senamiestyje nupaišytas organas, meilės prisipažinimas arba šiaip kokia blevyzga, kurios esmės taip ir nesuvokėte, tuomet supratote mane klaidingai. Graffiti menas nebūtnai privalo tapti tuo, ką mes, deja, įpratę matyti.

Žodis graffiti (angl. k.) kilęs iš Graikų žodžio graphein, kuris reiškia rašyti. O ir prasidėjo viskas toje pačioje Graikijoje, kai anonimas išgraviravo žodžius ant senovinės architektūros pastato sienų (purškiamų dažų dar nebuvo). Šiomis dienomis gatvės meno darbus rasti galite didžiausiose moderniose pasaulio meno galerijose, tačiau taip pat ir pačių miestų gatvėse, kas ir paverčia tokio meno atšaką tapti nelegalia.

Nuotrauka iš laikraščio: banksy tapatybė galiausiai atskleista.

Aš esu visiškai prieš tuos, kurie kaip jau minėjau įsivaizduoja esą tokio meno atstovai. Dažniausiai tai būna nebrendylos, išgėręs jaunimas, kuris nusipirkęs flakonėlį purškiamų dažų išbando savo menininius gabumus ant pastato sienų. Baisu, kai tas pastatas priklauso kokiam nors svarbiam paveldui ar randasi pačiame miesto centre, kur visi puikiai gali tai pamatyti. Kiek rečiau pačiame mieste išvysite tikrąjį graffiti meną (gražios ir raitytos raidės, gyvūnai, žmonės, išgalvoti herojai) dažniausiai pastebimi ant garažų sienų, betoninių tvorų, senų ir nenaudojamų pastatų sienų ir jų viduje. Darykite, ką norite - nors užmuškite, bet kad ir kaip gražu bebūtų - tai nėra legalu! Paprastai tariant tai tėra paprastas vandalizmas, už kurį reikia ir baudas mokėti, ir kameroje patūpėti.

Čia aš trumpam nuklysiu į šalį, prisimindamas puikią istoriją apie anoniminį graffiti’ninką slapyvardžiu Banksy. Anglijos menininkas naktimis, kai niekas nematydavo, miestų gatvėse sukūrdavo nuostabių kūrinių, kurie ironiškai parodydavo tų dienų didžiausias problemas (kelis jo darbus galite pamatyti čia šone, kairėje ir po straipsniu, apačioje). Valdžia, žinoma, ėmė pykti. Kaip čia dabar niekas nesugauna to, kuris juos išjuokia prieš visus žmonės? Galiausiai spauda susekė slaptą menininką ir trimitavo laikraščiuose: kaukė galiausiai nuimta! Šiuo metu žinoma, kad Banksy yra filmų režisierius, politinis aktyvistas, tapytojas, o jo darbai - vieni lankomiausių didžiausiose pasaulio galerijose bei parduoti už šimtus tūkstančių dolerių.

Grįžkime atgal į vėžes. Galiausiai atsidūrėme kryžkelėje: ką čia padarius, kaip viską sutvarkius, kad ir menininkai būtų patenkinti, ir miestai daugiau tuo menu nebemirgėtų? Toji pati Graikija, vėl gi, 2008 - gruodį pasiekė pasaulio rekordą: 2503 žmonės, padėdami Vaiko šypsenos labdarai (angl. Smile of the child), legaliai panaudojo savo talentą ir ant 700.92 metrų ilgio ritinio išliejo savo kūrybiškumą. Dar prieš šį rekordą, aš pats padėdamas organizuoti Jaunimo Spalvos 2008 renginį Elektrėnuose turėjau šansą patenkinti graffiti meno atstovų norą paišyti. Atrakcionų parke, su valdžios leidimu, ant pilkų ir šaltų betono sienų jie išpurškė neapsakomo grožio kūrinius: nuo margų papūgų ir didelių tigrų iki linksmų ir karikatūriškų iliustracijų. Renginio dalyviai galėjo stebėti jų darbo procesą, o vėliau išrinko geriausius autorius. Turiu pripažinti - maloniai nustebau, kokį telentą pastarieji parodė. O ir pats atrakcionų parkas tapo gyvesnis, margesnis ir pagaliau nors truputį atspindėjo šio paties konceptą: linksminti žmones, suteikti pramogų kitiems.

Lenkija dar geriau sugalvojo! Jie leido uždrausto meno atstovams išgrąžinti sovietinių blokų daugiabučius. Tiesa, ten jau purškiami dažai nelabai buvo panaudoti - greičiau paprasti dažai, tačiau bent jau tokiu būdu tapytojai atrado būdą išsilieti. Ir miestai atrodo spalvingesni, ir žmonės daugiau nusišypso, ir menininkai laimingi.

Atsakymas pats ryškėja prieš akis: reikia surasti vietą, kur šio meno atstovai galėtų legaliai papaišyti. Valdžia kol kas numoja ranka. Juk geriau leisti mokesčių mokėtų pinigus juos gaudant, nei atrasti kokią vietą, kur šie galėtų nepažeidinėdami įstatymo purkšti savo mintis. Pinigų tas daug nereikalauja: tiesiog tereikia atrasti ilgą sieną, prieš tai savanoriams peržiūrėti eskizus (kad vis dėl to nesigautų šnipštas) ir surinkus bent didžiąją dalį gatvės meno entuziastų nepamiršti leisti jiems kurti. Tegul, kuria! Menas - tiek mūsų laikų raštinis ir fizinis įrodymas, tiek kažkas tokio, ką žmogus pajutęs nepaslėps ir norėdamas.

Visuomet bus tokių, kurie nesutiks su tokiomis įdėjomis. Snobai ir tie, kurie jokio šviesulio gyvenime nemato visuomet prieštaraus, kad tokiems vandalams bus suteikta puiki ir legali proga paišyti. Kita vertus, man rodos, tai nuostabi galimybė leisti žmonėms nors kartą per metus kurti ir nors trumpam numalšinti jų troškulį tai daryti kažkur kitur. O tada turėsime ir pastatų sienas švaresnes, ir vaikytis jų naktimis daug nereikės.

Banksy grafiti darbai - arnoldo.blogas.lt

Banksy graffiti darbai - arnoldo.blogas.lt

Rodyk draugams

Apie šiandienos žmogiškumą ir degantį kaimyno namą

Be temos, kultūra, įdomu 2012-03-14

Prieš jūsų akis (kairėje) puikaus iliustratoriaus Pawel Kuczynki darbas pavadinimu Miesto Dangus (angl. City Sky), kuriame parodamas žmogaus ir mąsės abejingumas. Mums gali švystelėti ir kitos karikatūros: papjautas žmogus gatvėj, o aplink apstojusi minia, išsitraukusi savo mobiliuosius ir fotoparatus, bando tai įamžinti, o vėliau arba medžiagą parduoti žurnalistams, arba kaip dažniau įvyksta tiesiog įkelti tai į internetą. Nepriklausant nuo to ar žmogus užsidirba nuo to kokį pinigą, ar platina kažką panašaus į internetą tik dėl to, kad parodyti kitiems ką matė, mano manymu tai vis tiek yra kiek nežmoniška ir gyvuliška. Tiesa, galėtume nagrinėti daugybę situacijų ir jose slypiančių niuansų, bet pasistenkime šįkart pakalbėti apie tas situacijas, kai matydami degantį kaimyno namą mes ne kibirus su vandeniu semiame, o grožimės liepsnojančia ugnimi, saugiai stovint nuošalyje.

Pradėkime nuo paprastų faktų, kurie rodo kaip stipriai žmogus tapo aktyvus socialiniuose tinklapiuose, kuriuose skleidžia video, nuotraukas ir dalinasi įspūdžiais iš įvairių vietų, kuriose buvo. 2003m. JAV turėjo tokių 52.3 milijonų gyventojų. Palyginimui - toje pačioje šalyje 2011m. tokių žmonių skaičius išaugo iki 183 milijonų. Tiesa, per tuos metus Žemė prie šeštojo pridėjo ir septintąjį žmonių populiacijos milijardą planetoje. Žymusis socialinis tinklapis Facebook 2011 metų Gruodžio 26d. turėjo 1.2mlrd. vartotojų, kas sudaro net 82% viso interneto naudotojų (tiems, kurie yra vyresni nei 15 metų) pasaulyje.

Tai, kad internetas daugeliui tapo būtina rutinos dalimi, o dar kitiems net ir liga - ne naujiena. Vis dėl to, tokie skaičiai mums parodo koks apytikris skaičius žmonių šiomis dienomis yra įnykęs į socialinius tinklus. Beje, tų pačių interneto vartotojų gan didelis procentas yra abejingas tam, kas vyksta aplink juos. Tai reiškia, kad vykstant tragedijai, įvykiui gatvėje tipinis socialinių tinklų vartotojas (dažniausiai iki 30 metų) neskambina policijai, neįsikiša, o slepiasi ir filmuoja ar fotografuoja. Vėliau medžiaga pasklinda po internetą sukeldama didžiulę bangą. Žvelgiant iš kitos pusės tai yra gerai, nes visuomenė gali pamatyti, kas vyksta pasaulyje iš įprasto piliečio gyvenimo pusės. Mes imame rašyti komentarus, platinti medžiagą, dalinames ja, kalbame, kartais tokie dalykai pasiteina ir visas reikalas prieina iki teisėsaugos. Vėl gi, kiek kartų mes nusijuokėme, pasibaisime ir išjungiame video nieko nedarydami? Aš nesakau, kad reikia imtis kažkokių veiksmų pamačius tokią medžiagą, bet ar nebūtų geriau, jei filmuojantysis žmogus būtų daręs kažką tinkamo: kalbu bent jau apie policijos iškvietimą arba elementarią pagalbą, matant asmeniui pakliuvus į nelaimę.

Britų socialogai rimtai sukluso po 2011 metų vasarą įvykusių riaušių Londone. Žmonės sukilo, ėmė deginti ir daužyti parduotuvės, vogti, žudyti ir niokoti viską aplinkui. Nukentėjo begalybė nekaltųjų, pavyzdžiui kaip praeiviai. Socialogai atkreipė dėmesį, kad žmogus dažniau filmuodavo riaušėse esančius išpuolius, nei bandydavo iš tiesų kažką daryti. Tačiau vėl gi, tokioje situacijoje policiją išsikviesti būtų buvę sunku (juk visos pajėgos buvo sutelktos į riaušių žydinius), o pačiam kištis į muštynes arba išpuolimus atrodytų protu nesuvokiama ir mažų mažiausiai neprotinga.

O dabar kitos situacijos. Mergina, naudodamasi savo mobiliuoju, pribėga prie avarijos įvykio vietos ir filuoja atuomobilyje kraujuose gulinčius sužeisuostuosius. Šone draugė rėkia iškviesti greitąją. Kitas atvejis: vaikai mėto akmenis į skraidančius balandžius parke, video filmuotojas, rodos, turėjo puikią pramogą tai stebėdamas. Dar kitas video, kurį aš pats mačiau gal prieš dvejus metus: vyras ginčijasi su moterimi, tuomet trenkia jai antausį, tuomet dar vieną ir dar, galiausiai ji raudodama suklumpa ir kiek paspardęs vyras pabėga paiimdamas jos rankinę. Operatorius neišleido jokio garso. Nei šūktelėjo filmuodamas iš kažkur aukščiau (turbūt balkono).

Būtų kvaila apsimesti super herojomi ir gelbėti kiekvieną, bet man tiesiog keista: nejaugi žmonėms neužkunkuliuoja kraujas matant tokius vaizdus gyvai, kad šie išsitraukia kameras? Nejau mes tapome baisesni už žvėris? Žmogus tapo toks savanaudis: rūpi tik šlovė, video peržiūrų skaičius, pinigai. Kita jo pūsė tapo abejinga. Aš nežadu labai smerkti ar versti kaltę, o geriau tiesiog palinkėsiu kitą kartą pamačius kažką panašaus tiesiog kažką daryti tikrai naudingo.

Rodyk draugams

Tikroji Oskarų politika

Be temos, kultūra, įdomu 2012-02-15

Kiekvienų metų vasarį kino pramonės pasaulio veikėjai pradeda vaikščioti tarsi su prilipdyta tiksiančia bomba. Ir visai ne be reikalo – juk artėja viena didžiausių jų karjeros švenčių Amerikos Akademijos Judančiojo Meno ir Mokslo apdovanojimai, kurie daugumai geriau žinomi kaip Oskarai. Trumpam nuklystant į lankas – toks pavadinimas žymiosiom apdovanojimų statulėlėm ir pačių apdovanojimų ceremonijai, manoma, buvo duotas, kai 1932 metais aktorė Margaret Herrick, pirmą kartą išvydusi statulėlę, pasakė: „Ji atrodo, kaip mano dėdė Oskaras“.

Garsiosios ir skandalingusios Akademijos apdovanojimai ir darbai prasidėjo nuo 1929 metų, Los Andžele, Hollywood Roosevelt viešbutyje. Per tuos metus buvo nutikę daugybę šunybių ir klaidų, keista ne viena vieta ir būstinė, braukomos ir iš naujo kuriamos taisyklės bei nominacijos. Nieko keisto – bėgant metams Akademija iš viso turėjo net 31 prezidentą. Ją pačią įsteigė 36 žmonės iš įvairių sričių: aktoriai, režisieriai, prodiuseriai, scenaristai, advokatai ir t.t.

Šiandieną Akademiją sudaro daugiau nei 6,000 narių, kurie yra tikri profesionalai savo sferose. Dizaineriai vertina filme dizainerių darbą, režisieriai vertina režisierių, aktoriai – aktorių, garso ar kitų efektų montažo specialistai atkreipia dėmesį į tai, kam patys paskyrė gyvenimą. Yra tik viena nominacija, kur nariai balsuoja visi – metų filmas. Savo ruožtu filmo kūrėjai siunčia savo darbus, scenarijus ir visą detaliausią informaciją į Akademiją melsdami malonės, kad bus nominuoti bent vienai nominacijai.

Stipresnio biuždeto filmai išleidžia milijonus agitacinei kampanijai. Patys pagalvokite, kiek pastangų reikia įdėti, kad įtikintų daugiau nei pusė visų akademijos narių. Jie ne tik nusiunčia filmą akademijos nariams, bet ir siūlo įvairius sandorius (kas iš esmės yra nelegalu), kviečia derėtis, sukuria geresnes sąlygas įvertinti kūrinį. Galbūt todėl iš tūkstančių filmų visi tie nariai taip dažnai be didžiulių ginčų išrenka nominantus. Aktorė Meryl Streep, suvaidinusi legendinę politinę anglų personą ministrę pirmininkę Margaret Thatcher šių metų „Geležinė Ledi“ filme (angl. Iron Lady), prieš tai buvo nominuota Oskarui daugiau nei bet kuri kita aktorė – 16 kartų! Kritikai pritaria, jog šiais metais už puikų vaidmenį ji galiausiai laimės Oskaro apdovanojimą. Ir nereikia įžvelgti jokios korupcijos. Tačiau nors aktorės vaidyba atsižavėti neįmanoma, niekas negali nuginčyti, jog jos prodiuseriai sukuria aktoriai vieną brangiausių reklaminių kampanijų Akademijos nariams. „Kad ir kiek naujų aktorių atrandame, jie vis tiek nominuoja Meryl Streep“, – per 2010 metų Oskarus juokavo vienas iš renginio vedėjų Steve Martin.

Per visus tuos metus Oskarų organizatoriai ir kūrėjai daug ko pasimokė. Pasaulis ėmė keistis, žmonės išalko nuo įprastų transliacijų, jie panoro pamatyti ir pajusti daugiau. Ką jau kalbėti apie konkurentus, kitus didžiulius taip amerikičių mėgstamus šou ir koncertus, naudojančius moderniausią įrangą? Visiems aišku, kad Oskarai negali tapti įprastu apdovanojimų vakaru. Reikia išlaikyti įvaizdį. Ta proga Akademija apdovanojimams keliasi į didžiausias Los Andželo sales, sukuria stulbinamą scenininį įvaizdį, išleisdama tam milijonus. Visai neseniai pajutusi žiūrovų nuosmukį ir reitingą Akademija praplėtė nominacijas: pridėjo geriausio animacinio filmo nominaciją, o geriausiame filme dabar gali būti net 9 nominantai (visose kitose – po penkis, kaip ir buvo joje pačioje). Akademija nusamdo gerai žinomus aktorius ar veidus ir patiki jiems vesti renginį, kuria konkursus, o pasivijusi socialinių tinklų bangą nepraleido progos reklamuotis per Facebook ar Twitter.

Atrodo, kaip ir viskas gerai su tais Oskarais. Progresyvumas matyti, įtaka, be abejonės, taip pat. Sakysite, tegul vyksta tieOskarai – menininkų niekas niekada nesupras. Niekas ir nekibtų, jei menas liktų menu. Tarp visų savo pastatų, kur dirba ir triūsia Akademijos nariai, viešbučių ir muziejų, įsiterpė į politikos tvaikas. Pats stebiu Oskarus ir analizuoju juos daugiau nei šešerius metus. Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad beveik kiekvienais metais nominantus lydi Akademijos išrasta XXIa. tendencija: filmas apie politiką ar jos veikėją, filmas susijęs su sportu (dažniausiai tai būna boksas arba beisbolas, kas ir vėl pasitvirtino šiais metais su geriausiam filmui nominuotu kūriniu Moneyball, liet. „Žmogus Pakeitęs Viską“ ), įprasto gyvenimo drama (santykiai, šeima – dažnai tai būna arba knygos ekranizacija arba tikrais faktais paremta istorija, nukelianti mus į praeitį). Daugiau nei trisdešimt metų Oskarai nekreipia dėmesio (veikiausiai, net nepažiūrėję nariai iškart išmeta šiūškliadėžėn) į visus siaubo filmus. Fantastikos filmus jie palieka efektų kūrėjams, nebent po visų grožybių slypi garsus režisieriaus vardas arba ypatingai stipri mintis.

Išlikdami konservatyvūs ir net nebandydami apdovanoti ar girti filmų, kurie yra populiarūs tarp jaunų merginų ar apskritai paauglių, Akademija sukūrė griežtos, bet ir nuspėjamos filmų teismo salės įvaizdį. Tačiau reikia prisiminti, kad Akademiją sudaro daugiausia JAV piliečiai, kurie yra didūs patriotai. Retai kada filmas, smerkiantis jų šalį, laimi auksinę statulėlę. Dar rečiau nominuojamas filmas apie JAV prezidentus, parodantis juos iš blogosios pusės. O niekas ir nelabai stengiasi tokių filmų kurti. Amerikoje, vienoje laisviausių šalių pasaulyje, jis būtų kaip mat uždraustas rodyti. Tačiau JAV visuomet mėgsta pirštais pabaksnoti į Europą, Aziją, P. Ameriką ar Afriką, todėl kuria filmus apie mūsų problemas. Uždėdama tamsių spalvų efektą sukuria purvinų ir sugriuvusių gatvių iliuziją, tarsi Europa dabar atrodo kaip anuomet po Antrojo Pasaulinio karo. JAV politikai nenori, kad jų gyventojai paliktų šalį. Jie su malonumu išvarys ten prisiveisusius kitataučius, bet amerikiečius – tvirtai laikys, nes tik jų širdyse stipriausiai dega patriotiškumas JAV valstybei, kuris kažkada labai pravers. Būtent dėl tos pačios priežasties dauguma amerikiečių nieko nenutuokia apie Europą: vieni mano, jog tai šalis, kiti – nežino, kur ji yra. Valstybė pagrindinio mokslo įstaigose tiesiog nesuteikia galimybių vaikams ir jaunuoliams mokintis apie mūsų kraštus. Jiems tai nei paranku, nei naudinga.

Po 2001 – ųjų Niujorke įvykusios dviejų prekybos centrų tragedijos Oskarai gauna įsakymus nominuoti filmus apie tai. Tai žinoma nėra oficialu, o ir niekada nebus. Juk Akademija – nepriklausoma įstaiga, tad išdavusi tokius dalykus nužemintų ir savo ir visos šalies įvaizdį bei populiarumą. Tačiau ganduose nemažai slypi ir tiesos. O faktai bei rodikliai patys kalba už save. Net ir šiais metais geriausiam filmui nominuotas kūrinys apie šią tragediją - „Nepaprastai Garsiai ir Neįtikėtinai Arti“ (angl. Extremely Loud and Incredibly Close). Periodiški įsakymai iš valstybės. Tam, kad tautiečiai nepamirštų, kas buvo nutikę.

Dažnai girdime žmones sakant: „Nesuprantu, kodėl tas filmas laimėjo. Žiūrėjau – visiška nesąmonė, nei minties, nei vaidybos“. Taip nėra todėl, kad jūs visuomet esate prasto kino mėgėjas, ar nesuprantate šios meno srities apskritai. Iki 2000 – ųjų Akademija pamiršdavo geriausius ir apdovanodavo tuos, kurie geriau pasiruošdavo reklaminei kampanijai: kitaip tariant, turi daugiau pinigų. Žmonėms nirštant ir reitingams smunkant pamažu situacija ėmė taisytis. Panaši situacija su 2008 -ųjų filmuLušnynų Milijonierius, kuris tąsyk susižėrė net 8 Oskaro statulėles. Ir teisingai, filmas labai puikiai parodė Indijos gyvenimą, buvo vertas tokių laurų. Kaip žinia, pagrindiniai aktoriai buvo irgi indai. Režisierius juos nufilmavo, kelis mėnesius davė prašmatnaus gyvenimo, vaikai pamatė, ką reiškia Amerika ir prabangiausi pasaulio apdovanojimai, o pasibaigus reklaminei kampanijai vėl buvo nusiųsti į Indiją. Panaudoti ir išmesti. Teko skaityti keletą straipsnių ir žiūrėti reportažų, kur buvo sakoma, jog šie buvo apgauti ir net pinigų normaliai neužsidirbo. Po šio filmo pagrindiniai aktoriai dar bandė nusifilmuoti, tačiau apie juos daugiau nieko nebegirdėti.

Holivudas išlieka Holivudu. Verslo, greičio ir sumanumo lizdas. Žmonėms tenai ne menas rūpi, o pinigai ir pelnas. Kuo daugiau apdovanojimų iš Oskarų, tuo tu lengviau kitą filmą pastatysi. O jei esi aktorius – gausi didesni honorarą. Apie tave daug rašys ir net nespėsi apsižvalgyti, kaip peršokai net kelis karjeros laiptelius vos per vieną naktį. Tačiau iki pačių Oskarų visuomet driekiasi ilgas, mums nežinomas kelias, kuris kupinas ir korupcijos, ir politikos, ir konkurencijai būdingo žiaurumo.

Rodyk draugams

Beskaitant Facebook draugų įrašus…

Be temos, įdomu 2012-01-04

Visai kaip rutina. Kasdien atsiverti facebook’ą ir kasdien peržvelgi pagrindinių naujienų, įkeltų įvairių puslapių ir žmonių, sieną… Turiu pripažinti, kad emocijų visa tai sukelia įvairių. Labai įvairių.

Neįdomu.

Neįdomu.

Ji įsikėlė nuotrauką į facebook su ONE.LT ženkliuku kampe

Neįdomu

Dainos žodžiai. Kaip originalu.

Neįdomu.

Paspausk LIKE ir įvertinsiu 10 balų sistemoje tavo grožį.

O taip, mums 13m., mes girti su bonke rankose ir cigarete dantyse. Opa, šalia dar girta pana guli. Žavu iki..

Pykčiai po nuotrauka tarp merginų. 302 komentarai. Einu atsinešiu spragėsių.

Neįdomu.

Prieš tris valandas išsiskyrė su vienu. Dabar jau su kitu. Na…

Rodyk draugams

Daniško univero peripetijos

Be temos, įdomu 2011-09-19

Pamaniau, kad jau atėjo tas svarbus mano gyvenimo momentas, kai galų gale turiu ką nors čia parašyti apie savo univerą. Visų pirma  jūs turite žinoti, kad šį įrašą rašau sėdėdamas pirmame suole ir naiviai šypsodamasis savo dėstytojui, kuris rodo mums keistus paveikslėlius.

Studijuoju ne Lietuvoje. Yra tokia šalis šiame sviete pavadinimu Danija. O toje Danijoje yra toks miestas vardu Aalborg. Žodžiu, o tame mieste yra toks univeras UCN (University College of Northern Denmark). Keli žodeliai apie patį univerą: mano fakultetas pastatytas prie fjordo, o tai reiškia, kad čia visuomet didžiuliai vėjai. Tokie didžiuliai, kad net lango neįmanoma atidaryti, nes visi popieriai ima skairyti po klasę. Paskaitos įdomios, dėstyojai visai linksmi ir įdomūs:)

Keista adaptuotis į Danų švietimo sistemą. Čia viskas kitaip. Pradedant pažymiais, baigiant tuo, kad klaidas čia daryti yra labai gerai. Ir negana to, padaręs klaidą tu turi tuo visiems girtis ir džiaugtis visą dieną. Ir pirma mintis mano galvoje buvo…

Pradžioje buvo baisu čia net eiti. Viskas naujas, viskas keista. Visko daug ir viskas svetima. Beje, įdomus faktas tas, kad vien mano grupėje yra 5 lietuviai iš 30 žmonių. Taip, kad lietuvių čia tikrai nemažai ir kartais pasijunti tarsi Lietuvoje. True story.

Pats univeras įdomus tiek savo politika, tiek savo metodais. Apturėjom išvykų, apturėjom ir keistų susipažinimo žaidimų. Praeitą savaitę turėjom stovyklą pačiame univere per naktį. Nemiegojau apie 28h, buvo didžiulės įmonės ir kompanijos, kurioms mes padėjom išspręsti problemas. Man reikėjo rasti būdą, kuris padėtų didžiuliam parkui pritraukti 9-14 m. vaikus. Abipusė nauda. Mus išnaudojo kaip nemokamus darbuotojus, o mes įgijome patirties ir užmezgėme vertingus kontaktus.

Ai dar kai kas… Mes turime FRIDAY barą, kur gali pagerti arba gali gauti nemokamu bilietukų su kuriais gali nemokamai pagerti Aalborgo garsiojoje klubų ir barų gatvėje:)

Sunkiausia būna, kai reikia skaityti knygas namie. Jos neįdomios. O dar kai angliškai… No, no, no. Ir kai dėstytojas sako, kad namie reikės perskaityti dar kokių 30 neįdomių puslapių, tu tiesiog… susitaikai su lemtimi.

Na o šiaip ką? Sėdi paskaitose, per facebooką šneki su kursiokais grupėje. Darome daugybę projektų, daugybę… Vieną po kito. Daug prezentacijų. Žodžiu. Diskutuojam, šnekam, žvengiam ir būnam sužavėję, tuo kas nėra net įdomu.

Rodyk draugams

Sunku, bet reikia

Be temos 2011-08-27

Atrodo esi tas, kas esi. Labai nemėgstu žmonių, kurie kiekvienoje kompanijoje egliasi kitaip. Tuomet iš tiesų supranti, kad tas žmogus visai neblogas aktorius ir galėtų gauti Oskarą už puikią vaidybą. Būtent todėl visuomet stengiuosi būti tokiu, kokiu esu. Ir… hm. Atrodo viskas gerai. Atrodo tau netrukdo tavo vidus, o kitiems žmonėms jis irgi priimtinas. Atrodo. Galiausiai supranti, kad visiems neįtiksi ir kažką užknisi.

Tiesą pasakius, ankščiau į tai nekreipdavau dėmesio. Juk, jei kažkam nepatinka toks koks esu, tuomet tas asmuo turi pasirinkimą tiesiog manęs neprisileisti ir su manimi nebendrauti. Tačiau kai viskas kardinaliai pasisuka į kitą pusę ir tu kažkiek priklausai nuo kitų, negali tiesiog sviesti į akis tokių žodžių. Todėl tiesiog nutyli. Kitą kartą vėl nutyli. O galiausiai supranti, kad turi keistis.

Ir tai atrodo kvaila, nes tu iš savęs darai tokį, kuo tu net nesi ir reikalauji pakeisti save beveik visiškai. Dingsta tavo charakterio ydos, tavo personos vaidmuo ir tu pasijunti marijonete. Kita vertus, tai kartais darai norėdamas pagelbėti sau ir pagelbėti kitiems. Atrodo pilstymas iš tuščio į kiaurą. Žinau.

Moralas paprastas: kad ir ką besakysi, tu vis tiek pasikeisi. Ar dėl to, kad tu per daug užknisantis savo nejuokingais juokais, ar dėl to, kad taip per daug išpuikęs ar dar koks nors, o gal tiesiog susidėjai su ne tais žmonėmis.

Viskas keičiasi. Ir netiesa, kad žmonės nesikeičia.

Rodyk draugams

Skirta merginoms, kurios…

Be temos 2011-06-23

Merginos, kurios

Nepuola į paniką, kai sulūžta nagas.
Nekompleksuoja dėl savo figūros.
Kurios valgo, ką nori, kiek nori ir kada nori.
Kurios gali apsirengti bet kaip ir bet ką, nes joms nerūpi, ką kiti pamanys.
Kurios eina gatve, klausosi muzikos ir dainuoja dainos žodžius.
Tos, kurios nepyksta kai pasakai griežtesnį žodį, atsikerti pikta replika.
Kurios nebėga persirengti namo, turėdamos pora dėmių ant kelnių ar marškinėlių.
Kurios nelaukia princo ant balto žirgo ir suvokia, kad tai tik gyvenimo idilė.
Kurios netrokšta pakeisti žmogaus, o bando priimti jo visas charakterio savybes.
Kurios netyli ir viską sako į akis.
Kurios netrokšta, kad vaikinas jas suprastų ir skaitytų jų mintis.
Kurios nekelia scenų savo vaikinams vidury vakarėlio ar prie draugų akių.
Kurios nesako viena, o mąsto kita.

Šis įrašas skirtas jums:) Esate pačios geriausios:)
Tik vat…Kur jūs?:)))

PAPILDYTA (15:31)
…dar toms, kurios nerašo savo knygų blogas.lt sistemoje ir suvokia, kad tikri rašytojai taip niekada nedaro. Taškas.

Rodyk draugams

Ar įmanoma gyventi šia diena?

Be temos 2011-06-19

Kartais užpuola tokios mintys ir iššūkis sau pačiam. Gyventi šia diena, nežiūrėti į ateitį, nemąstyti apie ją ir tiesiog gyventi. Kas bus rytoj? Dieve, tai ne tavo reikalas. Atsipūsk ir tiesiog mėgaukis gyvenimu. Norisi tapti vienu iš tų jaunuolių fotografijuose, kurie tik linksminasi, juokauja ir gyvena, rodos, idealų gyvenimą. Bet ar apskritai įmanoma gyventi tik šia diena?

Kad ir kaip būtų skaudu man sau pačiam taip sakyti, bet tai neįmanoma. Kalbu apie patį save. Tiesiog nesuvokiu, kaip gali gyventi šitaip neatsakingai? Išleisti pinigus negalvodamas, kad ryt jų neturėsi ir sėdėsi gilioj mėšlo krūvoj. Kaip galima kažką veikti, negalvojant apie pasekmes? Kita vertus, sakysite, kad mes visi lietuviai esame panašūs: susikaustę, per daug susimąstę ir visa kita. Iš dalies pritariu. Be to, tokiems žmonėms sekas. Jiems tiesiog sekas. Jie nieko neplanuoja, dėl nieko nerimauja, jie visuomet laimingi, jie gyvena ir džiaugiasi, kad gali kvėpuoti ir še tau, pasiekia daugiau nei žmogus, kuris nuo pat mažumės planavęs savo ateitį, karjerą, kurdavęs savo šeimos idilę ir svajodavęs kokį namą turės, kiek vaikų užaugins turi daug mažiau.

Tiesiog kartais smagu stebėti tokius žmonės. Jie turi linksmą laiką. Jie tiesiog gyvena. Kas bus? Dievaži, tai ne jų reikalas, ne jie visagalis Dievas, kuris galėtų tai nuspręsti. Kas buvo? Et, praeitį reikia pamiršti - kas buvo, tas buvo. Norėčiau ir aš taip mąstyti. Prisipažinsiu, aš net gi bandžiau taip mąstyti ir galbūt netgi visai pavyko. Kelias dienas. Tada suprantu, kad mano pasąmonė vis tiek viską planuoja, analizuoja, stato ir griauna. Viena pusė sako: ei, tu turi linksmą laiką, džiaukis. O kita tyliai tau šnibžda: rytoj gailėsis…

Fuck. Knisa. Nuoširdžiai sakau.

Apskritai ar tai tiesiog iliuzija? Galbūt tie žmonės iš fotografijų turi daug sunkesnį gyvenimą nei manasis? Beje, nesakau, kad mano gyvenimas yra sunkus. Galbūt, toji nuotrauka yra viena iš nedaugelio užfiksuotų linksmų jų jaunystės laikotarpio akimirkų? Galbūt.

Rodyk draugams

Atostogauju*

Be temos 2011-06-13

ATOSTOGAUJU*

*abituriento gyvenime atostogos dažniausiai reiškia ruošimasis egzaminams.

Rodyk draugams