BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Realybė

Be temos 2010-04-10

-Po velnių, gerai pasakei!
-Žinau. Tokios citatos, mano stiprioji sritis.
-Esi suktas kaip žaltys. Kur Monika?
-Miega. Girta.
-Vėl?
-Ta prasme, vėl?
-Ji dažnokai geria, Tomai. Labai dažnai.
-Na… aš bandau ją suprasti. Jai dabar sunkus metas.
-Net nežinau. Nederėtų jai taip. Kodėl sunkus metas?
-Pats pamąstyk: jai pašlijo santykiai su šeima, pažįstamieji irgi kažką murma ne to. Aplinka daro savo.
-Aš esu senas. Man jau septyniasdešimt. Mano akys sunkiai įžvelgia žmogų kitoje gatvės pusėje, bet patikėk, Tomai, sakau tau kaip nepatyrusiam. Melą aš matau iš toli.
-Nori pasakyti, kad aš tau meluoju?
-Aš nieko nenoriu pasakyti. Man įdomu, kas paskatino ją gerti! Moterys greit pasiduoda panašiems dalykams. Dar pora tokių savaičių ir taps priklausoma nuo to sumauto vynelio.
Tarp vyrų įsivyravo tyla. Jie sėdėjo patogiame fotelyje ir žiūrėjo į tamsą.
-Suprask… Man baisu.
-Kodėl? - paklausė senis.
-Į namus ji parneša vien ketvertus. Rūko. Geria. Tėvai jos nematė jau savaitę ir ji gyvena pas mane. Dievaži, juk jai tik keturiolika!
-Tomai… Tomai. Tik nesakyk, kad staiga suminkštėjo tavo širdis.
Abu vėl trumpam nutilo. Senis atsistojo, užsidėjo savo paltą ir garsiai nusikosėjo.
-Jos pasą turi? - paklausė jis, prisidegęs cigaretę.
-Turiu.
-Rūbų?
-Turiu.
-Tai gerai. Manau po kelių dienų galėsim ją ir priduoti. Oro uoste neturėtų kilti problemų. Aš viską sutariau.
-Puiku.
-Ir daugiau neduok gerti! Kam ji tokia patiks, jei bus ištinus ir smirdanti?

Rodyk draugams

Atgal į Elektrėnus…

elektrėnai, kultūra 2010-04-02

Rašau, o už lango jau nuo pat ryto pliaupia lietus. Pilkas dangus, atšiaurus vėjas, barbenantys sunkūs vandens lašai į palangę. Viskas pagal taisyklę: kol turiu atostogas, tol ir lis. Nepaisant to, prisideda ir Elektrėnai.
Mažas, niūrus, tylus ir pilkas miestas. Mažas, kartais net žemėlapyje pamirštamas, miestas. Kelias atostogų dienas praleidau Kaune. Gal dėl to, kad dar esu jaunas, trokštantis naujovių, pagundų, didumo ir triukšmo, taip myliu didesnius miestus. Eini Laisvės Alėja, saulė šviečia, dvelkia senove, tačiau kartu integruojasi ir modernaus pasaulio ženklai: stikliniai pastatai, žmonių apranga ir vitrinose atsispindinčios technologijos. Tiesiog eini. Ir iš paskos tavęs dvelkia tai, kas tau dar nematyta. Žinoma, nei Kauno gatvės, nei Vakarų Europos miestų ženklų pasisveikinimai ar pastatai, man nėra nauja. Savo amžiui, skaitau, kad esu apkeliavęs ir pamatęs nemažai. Bet kam žiūrėti į tą Europą, mes turime Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Dažnai kritikuojamus, bet išties nuostabius, miestus. Šie turi ir senamiesčius, ir muziejus, ir gausybę renginių, ir tolerantiškus žmones.

Velniava, sunku grįžti į savo gimtąjį miestą, kai patyri kažką malonaus. Išlipi, praeini. Tie patys veidai, tas pats monotoniškas ritmas, tos pačios gatvės. Viskas ramu ir tylu. Vakarais kavinės anksti užsidaro, čia praeina vienas, kitas žmogelis. Nei festivalis, nei šventė, nei dar kažkas nevyksta. Prisiminiau, kad ne už ilgo būsianti šventė, bus kurta mano paties. Cha…Nei kur nueiti, nei kur pasilinksminti. O ir neįdomu. Visur tie patys veidai. Kaip kažkas čia sakė, apie jau užsidarinėjantį Elektrėnų „Crazy Club’ą“: „Mažam mieste negali būti tokių dalykų. Nes visuomet tokio dydžio miestuose sutiksi ar kaimyną, ar giminę, ar vėl kažką. O tarp tokių žmonių - amžina trintis, kuri galų gale pasirodo viešumoje“. Elektrėnai, vėlgi, vienas iš tų miestų apie kuriuos galime pasakyti labai paprastai: vienam gale nusipersk, kitame jau prišikai. Atsiprašau, už tokį grubumą, bet taip jau yra. Mažieji miesteliai - apkalbų centrai. Ir žurnalistų, ir geltonosios spaudos nereik.

Bet, va. Prisimenu aš Elektrėnus prieš kokius… na nežinau. 7 metus. Neturėjome dar tokios Maximos, IKI, ar Rimi. Neturėjom. Užtat turėjom dvasinį ugdymą iš išprusimą. Tos kartos jaunimas irgi mušdavosi, irgi visko pridarydavo. Bet kažkaip ramiau, savo ribose. Visi ir pašokti mokėdavo, iš šventėse sudalyvauti. Apskritai, tasai jaunimas buvo su iniciatyva. Dabar tokių vienetai. Niekas, nieko nenori daryti. Ir tokių (tarp jų ir aš), kurie negali nieko nedaryt, turi kažką kurti. Bet, matyt, ir jie galų gale supranta, jog tai beviltiška. Jog čia ne Kaunas, ne Vilnius, ar bent jau koks Panevėžys, Šiauliai ir t.t.. Aš stengiuosi padaryti šiame mieste kažką naujo, įvesti jam Europietiškumo, kurti ir daryti kažkokius renginius, kurie pagyvintų miestą. Aš stengiuosi. Bet neretai nusiviliu, pamatęs savo bendraamžius, dažnai netgi draugus, klasiokus, ar šiaip jaunimą, besielgiančius kaip žvėris: privarvina, prišiukšlina, pridergia.

Suprantu, kad Elektrėnai - pilkas, liūdnas ir mirštantis miestas. Taip, taip! Nepaisant to, kad mes ir turime naujų parduotuvių, naujų kelių, pastatų ar įvairių naujovių, šis miestas pūva iš vidaus, kaip ir daugelis kitų. Galite smerkti už tokius žodžius mane, prašau. Bet šitoks jūsų smerkimas ir vėl parodys netolerantiškumą, kaimietiškumą. Mūsų miestas negali turėt neformalų, negali turėti KITOKIŲ ŽMONIŲ. Ne, jis negali! Nes čia mylimos tik jaunos mergaitės, kurioms iš akių matosi, ko jos ir nori. Čia gerbiami tik tie, kurie nešioja keturių juostelių treningus, žaidžia krepšinį ir myža ant kiekvieno kampo. Va, ką mes mylime, štai ką mes gerbiame. Visi mes. Ir tu pensininke, ir tu vidutinio amžiaus žmogau, ir tu jaunuoli. Niekas apie tai nešneka viešai, todėl ir galiu sakyti, kad mylite. Visi bijo, visi tyli.

Todėl visi ir palieka Elektrėnus.


Kaunas, Laisvės Alėja.
2010, Balandis.

Rodyk draugams

Ir kas gi nenorėtų tokio vaiko?

kultūra 2009-12-13

…na nebent tie, kurie nemėgsta kitokių akių ir geltonos spalvos žmonių:) O šiaip, toks jaunas ir jau groja:) Fainas vaikas:) Įdomu, gal kada kai būsiu užaugęs, mano vaikai norės, kad nupirkčiau jiems bilietą į šio berniuko koncertą:DDD

Rodyk draugams