BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Užfiksuoti akimirką

Kūryba 2012-04-04

Aš prieinu arčiau jos ir atsistoju šalia. Abu pažvelgėme į besileidžiantį ryškų saulės diską, neriantį į jūros horizonto liniją. Tolumoje mačiau kaip vanduo nusidažo ryškiu raudoniu. Kraujo spalva. Meilės spalva.

Ji stovėjo ant pečių užsimetusi mano džemperį. Jos balta suknelė vos lietė pliažo smėlį, o vėjas žaismingai taršė plaukus į visas šalis.

-Kaip jautiesi? - paklausiau galiausiai išdrįsęs.

-Net nežinau. - truktelėjo ši pečiais. - Viskas taip keista ir taip nauja.

Aš šyptelėjau nuleidęs galvą. Šiandien buvo viena svarbiausia mūsų gyvenimo diena. Ji stovėjo čia, šalia manęs, vilkėdama gražią baltą suknelę, o aš kostiumą. Paskutiniai saulės spinduliai, kovojantys su artėjančia naktimi, laižė auksinį žiedą ant jos piršto.

-Ačiū. - tarė ji pažvelgusi į mane.

-Už ką? - nesupratau.

-Tiesiog, kad esi čia. Tai man labai daug ką reiškia.

Aš apkabinau ją per pečius plačiai šypsodamasis. Jutau kaip širdis staigiai plaka. Užuodžiau jos gaivius kvepalus, vėjo taršomi plaukai glostė man veidą, vakaro šaltas oras jau gėlė pirštus, bet tai nerūpėjo. Norėjau stovėti čia amžinai, stipriai ją apsikabinęs ir niekada daugiau nepaleisti. Žinojau kokia ji laiminga ir niekada nedrįsiu jos įskaudinti ar atimti laimę.

-Kai šiandien tave pamačiau su šia suknele… - prabilau tyliai. - Tu atrodai fantastiškai. Aš…

Skaudžiai nurijęs seiles prisimerkiau.

-Aš tik norėjau pasakyti, kad šis vaizdas išliks mano akyse visą gyvenimą ir… aš norėčiau, kad galėčiau jį įsirėminti ir turėti. Aš… Aš tave tikrai myliu.

Ji pažvelgė į mane, kreivai šyptelėdama.

-Atleisk. - tarė ji. - Atleisk man. Tu man toks geras draugas, esi pats geriausias žmogus pasaulyje.

-Bet akivaizdu, kad jis geresnis.

-Jam aš jaučiu kitokius jausmus. - ji dar tvirčiau susisupo į mano džemperį.

-Tu manęs nemyli, nes aš kitoks. - linktelėjau. - Suprantu. Manai, kad esu kvailas, niekam tikęs.

-Netiesa! - piktai atšovė ji. - Pats žinai, kad tai netiesa. Kaip gali taip šnekėti? Po šitiek laiko mūsų draugystės tu drįsti spjauti man į veidą mano vestuvių dieną tai?

-AŠ TAU NERŪPIU! - sušukau piktai ir ji, išsigandusi atšoko nuo mano krūtinės.

-Austėja! - suriko ji. - Austėja greičiau ateik čia!

-Ne, ne… - išsigandęs riktelėjau. - Ne… paklausyk. Aš nenorėjau tavęs išgąsdinti ir…

-O, taip. Bet tau pavyko. Ačiū, kad viską sugriovei.

Aš ėmiau rėkti, verkti ir trankytis. Ji dar garsiau pašaukė jau atbėgančią Austėją su dar keliais vyrais. Jos balse išgirdau baimę ir paniką.

Nespėjau nė susivokti, kai vyrai čiupo man už rankų, klykiantį pargriovė ant smėlio, o sunerimus austėja atidarė vaistinėlę.

-Eik brangioji. - paprašė slaugė. - Eik, eik. Jam vėl priepuolis. Tu nepadėsi.

O ji stovėjo, nežinodamas ką pasakyti, ką daryti, matydama kaip aš krataus ir purtaus, prispaustas prie žemės stiprių vyrų rankų ir šaukiu jos vardą taip tarsi ją matyčiau paskutinį kartą. Žmonės tolumoje jau sukluso ir pritildė muziką. Tada pajutau kaip adata įsminga į mano odą ir maloni šiluma, pradžioje sukėlusi skausmą, maloniai ima tekėti gyslomis.

-Viskas gerai. - atsiklaupusi šyptelėjo sena moteris, Austėja. - Viskas gerai. Tuoj praeis. Mes eisime pažaisti, eisime pavalgyti ledų, o po to važiuosime namo.

-Bet aš… aš nenoriu. - sulemenau neaiškiai.

-Viskas gerai, branguti. - glostė man skruostus ji. - Viskas gerai.

Ji pakilo ant kojų ir priėjo prie vis dar stovinčios nuotakos.

-Vargšelis, - iširdau slaugės žodžius. - Jis taip tave myli, kad liga neleidžia jam kontroliuoti savęs.

-Jis tampa agresyviu.

-Dabar jau viskas gerai. Manau ryt galėsite vėl susitikti. Negaliu atsidėkoti, kokia jūs dosni, kad pakvietėte jį į šias vestuves. Juk esate tokie draugai.

Po truputį vaizdas ėmė niauktis, o garsai slopti. Mano raumenys atsipalaidavo, akių vokai tapo sunkūs.

Paskutinis vaizdas, kurį dar spėjau užčiuopti - susirūpinęs nuotakos žvilgsnis. Tačiau prieš užmerkdamas akis aš viduje, savo sieloje, įsirėminau akimirką, kai mes kartu stovėjome prieš skęstančią vakaro saulę ir atrodėme kaip tikrai, niekuomet neišskiriama pora.

Rodyk draugams

Aš, ji ir visiška tyla

Kūryba 2012-01-24

Aš. Ji. Visiška tyla. Aš įkvėpiu giliai šalto oro, prisirpusio drėgmės. Atsisuku į ją ir nusišypsau. O ji guli tokia… tokia trapi. Sunkiai suvokiama ir mistiška. Ji tiesiog guli, žiūri į apniūkusį dangų, kuriame plaukioja pilvoti ir tamsūs debesys. Ir jai visai nerūpi, kad nakties danguje per juos nesimato žvaigždžių. Ji nepyko, kad šįkart nebuvo ir gražaus saulėlydžio. Viskas pilka ir niūru, o ji vis tiek šypsos.

Aš pajutau kaip stipriai plaka mano širdis. Jaučiausi toks lengvas, paprastas. Visos problemos, visas sunkumas taip staiga ir netikėtai dingo. Aš tvirčiau suspaudžiau jos ranką.

-Bijai? - išgirdau tylų jos balsą.

-Neįsivaizduoju. - sulemenau.

Kas bus toliau? Turiu omeny…. taip, mūsų santykiai visuomet buvo kiek įdomesni. Mes niekuomet nesupratome ar verta toliau šiuos tęsti, tačiau vis tiek laikėmės vieno kito. O dabar staiga, šią naktį, jaučiu ir žinau, kad abiejų mūsų kūnus apėmė ramybė. Ar tai kas šiandien nutiko reiškia, jog mes esame amžinai surišti? O gal tai reiškia, kad ne už ilgo mūsų keliai išsiskirs? Tai, ką kartu patyrėme vos prieš pusvalandį buvo sunkiai apibūdinama.

Gulime supynę rankas. Tylėdami. Ji, aš ir visiška tyla. Šaltis, gaubiantis naktį, rodos, tuoj perskros mūsų kūnus kiaurai.

-Žinai… - vos girdimai tariau. - Esi ir buvai man labai svarbi. Atleisk man už viską, prašau.

-Viskas gerai. Tai jau praietyje. - ramiu balsu atsakė ji. Tokiu ramiu, kad net širdis ėmė plakti lėčiau. Bet aš žinojau, jog negaliu to palikti šitaip.

-Aš tik norėjau pasakyti, kad labai tave myliu. - tęsiau. - Žinau, jog tavo tėvai po šiąnakt manęs nekęs. Žinau, kad jie mane prakeiks ir taip - aš kaltas dėl to.

-Mes abu kalti.

-Aš vienintelis, kuris sakė jog nieko nebus. Nereikėjo mums tiek gerti, nereikėjo tokiems…

-Ei, - dabar pajutau susirūpinimą ir jos balse. - Kad ir kas toliau bus, kad ir ką aš pamatysiu man nesvarbu. Nutiko, kas nutiko.- ir tvirtai pabrėžė paskutinius žodžius.

Aš linktelėjau. Ji teisi. Su šia mintimi tolumoje išgirdau kaukiančias greitosios sirenas.

Aš paraginau ją eiti, pasitikti jų.

Mes pakilome nuo rasotos žolės ir vis dar laikydamiesi vienas kitam už rankų žengėme per laukus link kelio. Tolumoje mačiau jau sustojusį ir mėlynom šviesom žybsiantį greitosios pagalbos automobilį. Mes priėjome prie apvirtusios mašinos. Štai ten - kiek kairiau, matyti nulaužtas storas kamienas. Greitis buvo didelis ir automobilis sugebėjo net šį nuversti.

O tada aš pamačiau save. Mano kūną traukė iš automobilio, sutrikę medikai kvietė antrą ekipažą, ekspertus ir policiją. Ji stovėjo rami. Tokia pat kaip ir ten laukuose. Ji žvelgė kaip gležnas paauglės kūnas yra užsegamas ant neštuvų, maiše. Šalia jos - užsegė ir mano.

Ir staiga viskas pranyko. Garsai, panika, siaubas ir neviltis. Liko tik tirštas rūkas ir ji, vis dar laikanti mano ranką. Tarsi pajutusi mano ramumą ji nusišypsojo.

Aš, ji ir visiška tyla.

Begalinė, amžina tyla.

Rodyk draugams

Ar mylit Lietuvą jūs? NE!

Be temos, kultūra, įdomu 2010-11-15

Ir aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Ar mylit ją jūs?

Štai tokiais, rodos, patriotiškais ir kilniais žodžiai tautą ir gimtinę pasitinka naujausioji M. Mikutavičiaus daina „Ar mylit ją jūs?“. Tautos banda, su iškeltomis valstybės vėliavomis, tačiau, vargu ar bent dauguma toje bandoje pasakytų vėliavos spalvų eiliškumą, rėkia ir dainuoja garsiai šiuos dainos žodžius. Nenustebčiau, jei po tokių griausmingų ir tvirtų bei nacionalizmą primenančių išdainuotų posmų, dainorėlis po kelių savaičių ar metų šią dainą prisimintų kaip atsiminimą, sėdėdamas kur nors toli išeivijoje, už Lietuvos sienos ribų.

Aš nesmerkiu tų, kurie palieka gimtinę. Paukščiai dėl bjauraus oraus ir tamsaus dangaus irgi išskrenda kur geriau. Taip ir žmonės, linkę pratintis prie oro, bet ne prie valdžios, iškelia sparnus ir nutūpia kur nors svetur. Mane labiausiai kamuoja tas apsimestinis patriotizmas, žibančios akys. Sakot pavydas? Ne, toli gražu. Bet vargu ar tas patriotizmas išsilaikytų, jei duotų ginklą į rankas ir lieptų tėvynę saugoti. Būtų tokių, kurie saugotų, apgintų ir aukotųsi. Deja, tokių būtų mažuma.

Lietuvos patriotizmo samprata dabar yra mažiau aiškinama, nei tai, kad aš esu Europos Sąjungos (ES) narys, kad gyvenu ES didelėje, jungtinėje gimtinėje, kur visos teisės, kai kur net valiutos ir įstatymai ar nuostatos vienodi.

Kaip gi jaunas žmogus gali mylėti savo gimtinę, kai mokykloje duodami mokytis autoriai, gyvenantys išeivijoje, kūrę ir rašę apie JAV ar kitos valstybės gyvenimą, rutiną? Kaip gi mano akyse gali spindėti patriotizmo kibirkštėlė, kai Lietuvos rašytojai smukdomi, aplipdomi didžiausiais mokesčiais, tam, kad turėtų kuo mažiau šansų išlesti savo knygą, pranokti populiariąją užsienio literatūrą? Kaip gi aš galiu skelbtis tėvynės patriotu, matydamas tuščią, vulgarią ir neskoningą televiziją savo namuose? Ak, kaip gi aš galiu tiesiog užsimerkti, matydamas, kaip įvairūs politiniai įvaizdžiai ir planai paverčia mano valstybę, tarsi padlaižę, neturinčią nuomonės, garbės ir taurumo.  Kaip aš uždegsiu noru kitus pakeisti šalį, žmones ir nustatytus reikalavimus, jei pats tuo netikiu?

Smagu stebėti jaunas, mano amžiaus, personas, kurios kategoriškai yra už Lietuvą, kurios plešiasi ir kovoja už valstybės teisumą, net nenumanydami, kaip baisiai klysta. Įdomu, ar nuomonė išliks tokia pat, kai gaus minimumą, pabaigus keturis metus universitete, sukišus krūvą pinigų valstybei ir švietimo įstaigoms? Arba kai supras, kad išgyventi sunkoka, o čia dar pašonėj - vaikai auga it ant mielių. Arba kai praeis dar trisdešimt metų ir nieko neprisimins, tik darbą, piktus veidus, pilką dangų, naujus politikus, žadėjusius šviesią ateitį, bet sukūrusius tik tamsius prisiminimus? Tokie įsitikinimai verčia nusišypsoti, kai jie rėkia ir aiškina, kokia Lietuvos tauri istorija, žinoma, net nežinodami, kokią iškraipytą ir pagražintą istoriją (mūsų atžvilgiu) mums pateikia mokyklose. Ir štai, išmoksti tu istoriją, joje esančias datas ir iškilias figūras bei asmenybes, nuvažiuoji į kitą valstybę ir sužinai, kad nesimokei tikros istorijos. Juk pas rusus dar dabar neakcentuojama, kaip Stalinas savus ir svetimus į Sibirą vežė, bet mes tai pastebime labai, arba, kad JAV vadovėliuose dar dabar Amerika - pagrindinė Pirmojo pasaulinio laimėtoja, arba, kad Lenkai, o ne mes laimėjo Žalgirio mūšį…vardint būtų galima dar ir ilgai. Tokie dalykai yra natūralūs - kiekviena valstybė iškelia save, o sumažina kitą.

Ir štai, mes stovime patriotizmo viršūnėje, su ašaromis akyse. Bet, Dieve saugok, ašaros ne iš meilės savo gimtajam kraštui. Visiems blogai gyventi, bet, deja, rizikuoti mes nemėgstam, o streikuoti - nedrįstam. Tai ir sėdi visa tauta prispausta po padu ir dar bandanti pasijuokti iš Baltarusijoje esančios santvarkos, primenančios diktatūrą. Gaunasi, kad pasijuokiame iš savęs, man atrodo, o ne iš kitų. O streikai Lietuvoje kaip pas tikrus tautos patriotus: susirenka po 50-100 žmonių. Išskirtiniais atvejais būna ir virš tūkstančio. Tuomet sėdi visi prie televizoriaus ir pavydi kaip prancūzai, italai, graikai ar anglai sugeba būti tokiu tvirtu kumščiu. Priežastis, kodėl Lietuvoje taip nėra - paprasta: žmogus bijo neiti į darbą, tokiu būdu pareikšdamas streiką, žinodamas, kad kažkas vis tiek būtinai ateis. Tokie jau mes - patriotai! Ir nors mums nesigauna kažką pakeisti šiandieninėje santvarkoje ar gyvenime, kaskart nepamirštame iškelti tų dienų, kai prie televizijos bokšto tautiečiai kovojo, kaip Baltijos kelią rankomis ir meile žmonės jungė. Tarsi tai, kas vyko ankščiau, turėtų pateisinti šiandieninę mūsų tautos baimę ir menką ryžtą. Juokinga…

Mes esame apgriuvusi, sulūžusi ir serganti tauta. Tokias dainas kaip M. Mikutavičiaus „Ar mylite ją jūs?“ vertėtų paskelbti nacionaline giesme. Vis dėl to, tas klaustukas juk nebe reikalo uždėtas. Ir tik mažytis, labai mažytis, procentas pasakytų tiesą - TAIP, aš myliu Lietuvą. Ir tai, veikiausiai, būtų tie, kas minėtais ginklais už ją kovojo ir jau savo paskutinius metus skaičiuoja. Greitai patriotizmas išnyks su senesniais žmonėmis ir Lietuva liks it surūdijęs, niekam nereikalingas geležis.

Mes esame serganti tauta, pasikartosiu. Ir dainuoti tokias dainas, pripažinkime…tai tas pats, kas meluoti sau.

Rodyk draugams

Pavydo pinklės ir žvaigždės

Be temos, Kūryba 2010-11-14

Cha! Kokia ji juokinga. Iš tiesų. Visus pusę metų, kai mes galiausiai išsiskyrėm ji troško mano dėmesio. Kiekvieną dieną išvysdavau jos dviprasmybių. Kasdien matydavau jos akis, švytinčias iš laimės. Deja, aš žinojau, kad toji laimė, tarsi aktoriaus scenoje - apsimestinė. Toji šypsena, apsikabinimai su kitais, flirtavimai man matant…tai pavydo pavidalas. Tai noras priversti mane pavydėti.
Ak, kaip ji nesuvokė, kad pavydas jai daugiau nebe priklausė. Šis buvo atiduotas jau kitai panelei ir apsigyvenęs santykiuose tarp jos ir manęs.  Panelei, kuri man labai patinka. Panelė, kuri tokia…unikali. Tokia įdomi ir nesuvokiama. Tokia, kuri verčia naktį pro langą žiūrėti į žvaigždes ir ilgai apie ją galvoti.
Ir štai mes susitinkame, po pusės metų išsiskyrimo. Keistas tas jausmas, žinokit. Nelabai supratau, kokia priežastis buvo susitikti, žinau tik tiek, kad ji labai norėjo kažką su manimi pašnekėti. Na, o aš sutikau. Ir ne dėl to, kad mane traukė prie jos, seni prisiminimai, jungę dekoratyvinę ir netikrą meilę. Tiesiog nugalėjo smalsumas.
Mes įsipylėme kavos, atsisėdome ant suoliuko, pažvelgėme į atslenkančią nakties skraistę danguje. Aš prisidegiau cigaretę. Kelias minutes tylėjome.
-Kaip gyveni? - paklausė ji galiausiai.
-Puikiai. Tu?
-Irgi.
-Smagu.
Aš išpūčiau dūmų burbulą į sutemusį ir žvaigždėtą dangų. Ir vos tik pamatęs žvaigždes prisiminiau ją. Taip greitai atsiradusią po mūsų skyrybų, taip greit pasirodžiusią mano gyvenimą ir pabeldusią į širdies duris. Tarsi būtų supratusi apie ką susimąsčiau mano buvusioji paklausė:
-Girdėjau, susitikinėji su…
-Taip.
-Smagu. - dabar jau ji pasakė.
-Klausyk, nelabai suprantu, kodėl mes šiandien čia susitikome, bet aš kiek skubu.
Išgėriau kavos likučius ir pažvelgiau į ją sustingusiu žvilgsniu. Pajutau baimę, pyktį ir norą smogti jai per veidą.
-Tu juokauji, tiesa? - nervingai šyptelėjau.
Ji nieko neatsakė, jos plonos ir kaulėtos rankos stipriai spaudė revolverį nutaikytą į mane.
Išprotėjusi kalė, švystelėjo man galvoje. Aš pakilau nuo suoliuko. Ji neišdrįs į mane šauti. Ji vis dar mane myli.
-Tu niekur neisi.
-Ir kas bus? Nušausi? - aš skėstelėjau rankomis. - Nejau tikrai manei, kad kada nors būsiu su tavimi? Taip, mes patyrime visko daug gražaus, turėjome nuostabių akimirkų…Bet, atleisk, pragaras, kurį išgyvenau kartu su tavimi, buvo daug baisesnis, nei tos malonios akimirkos. Aš ją myliu, o tu man - praeitis. Man neįdomu ką tu darai ir kaip bandai sukelti man pavydą. Tu esi man niekas, tik prisiminimas.
Jos lūpa virptelėjo. O, Dieve. Ir vėl. Kai pykdavomės ji dažnai apsiverkdavo.
Aš apsisukau ir nuėjau. Jaučiau kaip šlapias prakaitas nubėga mano kakta, kaip dreba kojos, o vaizdas sukasi. Velniai griebtų aš tikrai išsigandau. Ji pakvaišusi, trenkta. Išprotėjusi.
Siekdama sukelti man pavydą, nepajuto, kaip šis užvaldė ją pačią.
Vaizdas ėmė suktis, dar labiau išmušė prakaitas ir kojos, tarsi būtų pakirstos nežmoniškos bangos, sulinko. Neatlaikydamos viso mano kūno svorio pargriuvau skaudžiai ant šaligatvio, susitrenkiau galvą. Supratau, kad nesugebėsiu atsistoti.
Nesimatė nė vieno žmogaus, visiška tuštybė. Tik žvaigždės ir jos atvaizdas jose. Ir tuomet išgirstu tauškant batelius. Garsas vis artėjo su lyg vis greitėjančiais mano širdies dūžiais. Išvydau moters kontūrą.
Mano buvusioji pasilenkė prie manęs. Revolverio jau netyrėjo, bet jai šio ir nereikėjo. Ji kažką padarė su mano kava.
-Buvo gera matyti, kaip tu išsigąsti. - sušnypštė ji man. - Ar tau patiko, mielasis? Ar pajutai, tai, ką jutau aš? Kai kaskart mane palikdavai vieną, o vėliau grįždavai. Ar tau patiko? Ar tu tenkindavaisi vien ta mintimi, kad aš kentėjau?
Velniai griebtų, ne! Ji išprotėjusi, ji niekad nesuprato, kad nenorėjau su ją būti. Ji per daug mylinti pinigus, per daug pasileidusi. O dabar man sako štai ką….gaila, kad mano lūpos, tarsi surakintos ir aš negaliu jai nieko atsakyti.
-Ech. - šyptelėjo ji. - Norėjau palinkėti tau sėkmės su tavo naująją, bet… Ups, - ji garsiai nusijuokė. - Matai, kaip viskas gavosi.
Ji pabučiavo mane į kaktą ir paliko gulėti ant šalto šaligatvio. O aš, įkvėpdamas paskutinius gaivaus oro gūsius, žvelgiau į tas beribes ir didingas žvaigždes. Mirti baisiai nenorėjau, bet kai nebeliko pasirinkimo, svajojau - iš kurios žvaigždės aš į savo paskutinę meilę žiūrėsiu.

Rodyk draugams

Mylėti neužtenka

Kūryba 2010-06-19

Jis tik akimirką sudvejojo. Prisitraukė ją arčiau, stipriai suspaudė ir ėmė bučiuoti. Liežuvis švelniai aplaižė jos lūpas, tada įsiskverbė į burną. O ji kvepėjo gaiviu aromatu, skaniais kvepalais. Abu jautė vienas kito tankų alsavimą, abiejų vokai buvo stipriai suspausti. Jis pajuto, kaip ji pasiduoda ir pirštais šukuoja plaukus.
Nebuvo nei romantiškos atmosferos, nei lietaus, nei saulėlydžio. Nieko, kas galėtų priminti jų pirmuosius bučinius. Stovėjo netoli traukinių stoties, ūžiant traukiniams ir kaukiant automobiliams. Šalimais į traukinį skubėjo patenkinti turistai, siaurom akim ir ruda oda, vilkdami didelius lagaminus ant ratukų.
O jie tiesiog stovėjo ir bučiavosi, nematydami nieko aplinkui, nejausdami to kas vyksta už užmerktų akių vokų. Ausys ir tos nieko negirdėjo, nes nebuvo įdomu išgirsti nieko daugiau, kaip tik vieno kito kvėpavimą. Stiprios jo rankos palietė jos veidą, ėmė jį švelniai glostyti.
Pažintis jų visiškai neįprasta. Pirmasis pasimatymas buvo ne restorane ar parke, o lovoj. Visas dvi valandas jos bute, jie mylėjosi. Kitus kartus susitikdavo toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku, arba jis tiesiog surasdavo ją. Keista, kad jie vienas kitą pamilo. Ji negalėjo sau to leisti, o jis nusižengė.
Galiausiai ji nutraukė bučinį.
-Tau reikia eiti. - tyliai pasakė.
-Ne, nenoriu niekur eiti. - atsakė jis, nužvelgęs jo veidą.
-Žmona… ji gali įtarti. Mes ir taip ilgai užsibuvome.
-Aš tave myliu. Nepaisant visko. Aš ją paliksiu, man nereikia jos. Man reikia tavęs.
-Aš nesu tokia moteris, kuri atitiktų tavo reikalavimus, Danieli.
-Man nerūpi, kas tu esi, ar supranti? Tu pasikeisi. Aš turiu šiek tiek pinigų. Mes išvažiuosim. Paliksim šią šalį, gyvensim namely prie jūros ir grožėsimės saulėlydžiais.
-Tu nesupranti, ar ne? Tu nesuvoki?
Jis žvelgė į ją kvailu žvilgsniu.
-Mes negali būti kartu, Danieli. Negalim! Aš negaliu. Manes užmuš, jei sužinos, kad aš tave myliu. Tu turi žmoną. Tokia jau aš, ar tu nesupranti?
-Aš tave galiu ištempti iš viso šito mėšlo. Tu būsi laisva. Tau nereikės daugiau to daryti. Juk galima viską pakeisti. Kodėl nenori?
-Nes negaliu. Nes turiu skolų…
-Gražinsim.
-…ir dar daugybė kitų problemų. Aš prostitutė, o tu santuoką turintis vyras. Mums nedera būti kartu.
Ji apsisuko ir ėmė žingsniuoti. Girdėjo, kaip Danielis šaukia jos vardą kelis kartus, bet neatsisuko. Nereikia, bus per daug skaudu. Ji save parduoda, jai moka už visus suteikiamus malonumus. Nedera įsimylėti kliento.
O jis tiesiog žvelgė į ją, nekęsdamas viso pasaulio, visko kas jį aplink supo.
Ir pajuto didžiulį pyktį, bei pavydą, pamatęs, kaip ji įsėda į ką tik jai pinigus užmokėjusio vyro automobilį.

Rodyk draugams

Nuoširdus pokalbis?

Kūryba 2010-01-28

Tiesiog, kartais užsinoriu sukurti kažką kitokio. Paprastą, trumpą įstoriją:) Tikiuosi patiks:)

NUOŠIRDUS POKALBIS?

-Kas tau daros? - paklausė ji pyktelėjusi.
-Man? - nuleido jis akis.
-Taip, tau! Tu toks tylus, toks ramus. Kodėl? Kas nutiko? Pastaruoju metu toks uždaras. Man tai nepatinka.
-Man ir.
-Tai kame reikalas? Gal teiksies paaiškinti?
Jis pažvelgė į ją. Vaikino delnai buvo drėgni nuo jaudulio, o plaukai šlapi nuo lietaus. Taip, žinoma, panelė turėjo skietį, tačiau jis nenorėjo slėptis po juo. Būtų per daug arti jos.
-Žinai… - atsiduso jis, - Nieko man nėra. Tiesiog nekreipk dėmėsio.
-Negaliu. Aš negaliu. Juk aš tave myliu. Tu esi mano gyvenimo dalis. Aš tave pažįstu puikiai ir mes esame pora ne tam, kad turėtume paslapčių. Jei kažkas neduoda ramybės - sakyk!
Deja, toks jo elgesys, ramybės neduoda jai. Jau pora dienų jis kažkoks tylus, susikrimtęs ir uždaras. Ji įtarinėjo, jog jis nori ją palikti vieną, kaip seną batą ar suplyšusį paltą. Savaime aišku, kad jis turi kitą panelę, arba tiesiog ji jam nusibodo.
-Nenoriu daugiau apie tai kalbėti. Visiems būna blogų dienų. Kodėl tokių negaliu turėti aš?
-Nes aš tave pažįstu kiauriai ir išilgai, žinau tavo „blogasias dienas“!
Panelė priėjo arčiau vaikino ir krentant dideliems lietaus lašams jį bapučiavo. O tada tyliai sušnabždėjo.
-Juk tu mane myli, tiesa?
-Taip. - po ilgokos pauzės atsakė tasai.
-Juk tu nori būti su manimi?
Dabar jis tylėjo. Ir ji viską suprato. Ištryško ašara ir suvirpėjo lūpa. Norėjo pabučiuoti paskutinį kartą, lyg reikšdama užuojautą. Bet jis atsitraukė ir daug tvirtesniu balsu pasakė:
-Gal jau eik pas jį. Ir pamiršk mane.
Apsisukęs, nuleidęs galvą ir nė nepažvelgęs į ją nuėjo tolyn.
Ji nubraukė ašarą ir palydėjo jį akimis, ne kaip įskaudintą vaikiną, o seną gerą draugą, nes juk, tikrasis vaikinas dabar jau laukia jos prie artimiausio parko vartelių.

Rodyk draugams