BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Užfiksuoti akimirką

Kūryba 2012-04-04

Aš prieinu arčiau jos ir atsistoju šalia. Abu pažvelgėme į besileidžiantį ryškų saulės diską, neriantį į jūros horizonto liniją. Tolumoje mačiau kaip vanduo nusidažo ryškiu raudoniu. Kraujo spalva. Meilės spalva.

Ji stovėjo ant pečių užsimetusi mano džemperį. Jos balta suknelė vos lietė pliažo smėlį, o vėjas žaismingai taršė plaukus į visas šalis.

-Kaip jautiesi? - paklausiau galiausiai išdrįsęs.

-Net nežinau. - truktelėjo ši pečiais. - Viskas taip keista ir taip nauja.

Aš šyptelėjau nuleidęs galvą. Šiandien buvo viena svarbiausia mūsų gyvenimo diena. Ji stovėjo čia, šalia manęs, vilkėdama gražią baltą suknelę, o aš kostiumą. Paskutiniai saulės spinduliai, kovojantys su artėjančia naktimi, laižė auksinį žiedą ant jos piršto.

-Ačiū. - tarė ji pažvelgusi į mane.

-Už ką? - nesupratau.

-Tiesiog, kad esi čia. Tai man labai daug ką reiškia.

Aš apkabinau ją per pečius plačiai šypsodamasis. Jutau kaip širdis staigiai plaka. Užuodžiau jos gaivius kvepalus, vėjo taršomi plaukai glostė man veidą, vakaro šaltas oras jau gėlė pirštus, bet tai nerūpėjo. Norėjau stovėti čia amžinai, stipriai ją apsikabinęs ir niekada daugiau nepaleisti. Žinojau kokia ji laiminga ir niekada nedrįsiu jos įskaudinti ar atimti laimę.

-Kai šiandien tave pamačiau su šia suknele… - prabilau tyliai. - Tu atrodai fantastiškai. Aš…

Skaudžiai nurijęs seiles prisimerkiau.

-Aš tik norėjau pasakyti, kad šis vaizdas išliks mano akyse visą gyvenimą ir… aš norėčiau, kad galėčiau jį įsirėminti ir turėti. Aš… Aš tave tikrai myliu.

Ji pažvelgė į mane, kreivai šyptelėdama.

-Atleisk. - tarė ji. - Atleisk man. Tu man toks geras draugas, esi pats geriausias žmogus pasaulyje.

-Bet akivaizdu, kad jis geresnis.

-Jam aš jaučiu kitokius jausmus. - ji dar tvirčiau susisupo į mano džemperį.

-Tu manęs nemyli, nes aš kitoks. - linktelėjau. - Suprantu. Manai, kad esu kvailas, niekam tikęs.

-Netiesa! - piktai atšovė ji. - Pats žinai, kad tai netiesa. Kaip gali taip šnekėti? Po šitiek laiko mūsų draugystės tu drįsti spjauti man į veidą mano vestuvių dieną tai?

-AŠ TAU NERŪPIU! - sušukau piktai ir ji, išsigandusi atšoko nuo mano krūtinės.

-Austėja! - suriko ji. - Austėja greičiau ateik čia!

-Ne, ne… - išsigandęs riktelėjau. - Ne… paklausyk. Aš nenorėjau tavęs išgąsdinti ir…

-O, taip. Bet tau pavyko. Ačiū, kad viską sugriovei.

Aš ėmiau rėkti, verkti ir trankytis. Ji dar garsiau pašaukė jau atbėgančią Austėją su dar keliais vyrais. Jos balse išgirdau baimę ir paniką.

Nespėjau nė susivokti, kai vyrai čiupo man už rankų, klykiantį pargriovė ant smėlio, o sunerimus austėja atidarė vaistinėlę.

-Eik brangioji. - paprašė slaugė. - Eik, eik. Jam vėl priepuolis. Tu nepadėsi.

O ji stovėjo, nežinodamas ką pasakyti, ką daryti, matydama kaip aš krataus ir purtaus, prispaustas prie žemės stiprių vyrų rankų ir šaukiu jos vardą taip tarsi ją matyčiau paskutinį kartą. Žmonės tolumoje jau sukluso ir pritildė muziką. Tada pajutau kaip adata įsminga į mano odą ir maloni šiluma, pradžioje sukėlusi skausmą, maloniai ima tekėti gyslomis.

-Viskas gerai. - atsiklaupusi šyptelėjo sena moteris, Austėja. - Viskas gerai. Tuoj praeis. Mes eisime pažaisti, eisime pavalgyti ledų, o po to važiuosime namo.

-Bet aš… aš nenoriu. - sulemenau neaiškiai.

-Viskas gerai, branguti. - glostė man skruostus ji. - Viskas gerai.

Ji pakilo ant kojų ir priėjo prie vis dar stovinčios nuotakos.

-Vargšelis, - iširdau slaugės žodžius. - Jis taip tave myli, kad liga neleidžia jam kontroliuoti savęs.

-Jis tampa agresyviu.

-Dabar jau viskas gerai. Manau ryt galėsite vėl susitikti. Negaliu atsidėkoti, kokia jūs dosni, kad pakvietėte jį į šias vestuves. Juk esate tokie draugai.

Po truputį vaizdas ėmė niauktis, o garsai slopti. Mano raumenys atsipalaidavo, akių vokai tapo sunkūs.

Paskutinis vaizdas, kurį dar spėjau užčiuopti - susirūpinęs nuotakos žvilgsnis. Tačiau prieš užmerkdamas akis aš viduje, savo sieloje, įsirėminau akimirką, kai mes kartu stovėjome prieš skęstančią vakaro saulę ir atrodėme kaip tikrai, niekuomet neišskiriama pora.

Rodyk draugams

Aš, ji ir visiška tyla

Kūryba 2012-01-24

Aš. Ji. Visiška tyla. Aš įkvėpiu giliai šalto oro, prisirpusio drėgmės. Atsisuku į ją ir nusišypsau. O ji guli tokia… tokia trapi. Sunkiai suvokiama ir mistiška. Ji tiesiog guli, žiūri į apniūkusį dangų, kuriame plaukioja pilvoti ir tamsūs debesys. Ir jai visai nerūpi, kad nakties danguje per juos nesimato žvaigždžių. Ji nepyko, kad šįkart nebuvo ir gražaus saulėlydžio. Viskas pilka ir niūru, o ji vis tiek šypsos.

Aš pajutau kaip stipriai plaka mano širdis. Jaučiausi toks lengvas, paprastas. Visos problemos, visas sunkumas taip staiga ir netikėtai dingo. Aš tvirčiau suspaudžiau jos ranką.

-Bijai? - išgirdau tylų jos balsą.

-Neįsivaizduoju. - sulemenau.

Kas bus toliau? Turiu omeny…. taip, mūsų santykiai visuomet buvo kiek įdomesni. Mes niekuomet nesupratome ar verta toliau šiuos tęsti, tačiau vis tiek laikėmės vieno kito. O dabar staiga, šią naktį, jaučiu ir žinau, kad abiejų mūsų kūnus apėmė ramybė. Ar tai kas šiandien nutiko reiškia, jog mes esame amžinai surišti? O gal tai reiškia, kad ne už ilgo mūsų keliai išsiskirs? Tai, ką kartu patyrėme vos prieš pusvalandį buvo sunkiai apibūdinama.

Gulime supynę rankas. Tylėdami. Ji, aš ir visiška tyla. Šaltis, gaubiantis naktį, rodos, tuoj perskros mūsų kūnus kiaurai.

-Žinai… - vos girdimai tariau. - Esi ir buvai man labai svarbi. Atleisk man už viską, prašau.

-Viskas gerai. Tai jau praietyje. - ramiu balsu atsakė ji. Tokiu ramiu, kad net širdis ėmė plakti lėčiau. Bet aš žinojau, jog negaliu to palikti šitaip.

-Aš tik norėjau pasakyti, kad labai tave myliu. - tęsiau. - Žinau, jog tavo tėvai po šiąnakt manęs nekęs. Žinau, kad jie mane prakeiks ir taip - aš kaltas dėl to.

-Mes abu kalti.

-Aš vienintelis, kuris sakė jog nieko nebus. Nereikėjo mums tiek gerti, nereikėjo tokiems…

-Ei, - dabar pajutau susirūpinimą ir jos balse. - Kad ir kas toliau bus, kad ir ką aš pamatysiu man nesvarbu. Nutiko, kas nutiko.- ir tvirtai pabrėžė paskutinius žodžius.

Aš linktelėjau. Ji teisi. Su šia mintimi tolumoje išgirdau kaukiančias greitosios sirenas.

Aš paraginau ją eiti, pasitikti jų.

Mes pakilome nuo rasotos žolės ir vis dar laikydamiesi vienas kitam už rankų žengėme per laukus link kelio. Tolumoje mačiau jau sustojusį ir mėlynom šviesom žybsiantį greitosios pagalbos automobilį. Mes priėjome prie apvirtusios mašinos. Štai ten - kiek kairiau, matyti nulaužtas storas kamienas. Greitis buvo didelis ir automobilis sugebėjo net šį nuversti.

O tada aš pamačiau save. Mano kūną traukė iš automobilio, sutrikę medikai kvietė antrą ekipažą, ekspertus ir policiją. Ji stovėjo rami. Tokia pat kaip ir ten laukuose. Ji žvelgė kaip gležnas paauglės kūnas yra užsegamas ant neštuvų, maiše. Šalia jos - užsegė ir mano.

Ir staiga viskas pranyko. Garsai, panika, siaubas ir neviltis. Liko tik tirštas rūkas ir ji, vis dar laikanti mano ranką. Tarsi pajutusi mano ramumą ji nusišypsojo.

Aš, ji ir visiška tyla.

Begalinė, amžina tyla.

Rodyk draugams

Pavydo pinklės ir žvaigždės

Be temos, Kūryba 2010-11-14

Cha! Kokia ji juokinga. Iš tiesų. Visus pusę metų, kai mes galiausiai išsiskyrėm ji troško mano dėmesio. Kiekvieną dieną išvysdavau jos dviprasmybių. Kasdien matydavau jos akis, švytinčias iš laimės. Deja, aš žinojau, kad toji laimė, tarsi aktoriaus scenoje - apsimestinė. Toji šypsena, apsikabinimai su kitais, flirtavimai man matant…tai pavydo pavidalas. Tai noras priversti mane pavydėti.
Ak, kaip ji nesuvokė, kad pavydas jai daugiau nebe priklausė. Šis buvo atiduotas jau kitai panelei ir apsigyvenęs santykiuose tarp jos ir manęs.  Panelei, kuri man labai patinka. Panelė, kuri tokia…unikali. Tokia įdomi ir nesuvokiama. Tokia, kuri verčia naktį pro langą žiūrėti į žvaigždes ir ilgai apie ją galvoti.
Ir štai mes susitinkame, po pusės metų išsiskyrimo. Keistas tas jausmas, žinokit. Nelabai supratau, kokia priežastis buvo susitikti, žinau tik tiek, kad ji labai norėjo kažką su manimi pašnekėti. Na, o aš sutikau. Ir ne dėl to, kad mane traukė prie jos, seni prisiminimai, jungę dekoratyvinę ir netikrą meilę. Tiesiog nugalėjo smalsumas.
Mes įsipylėme kavos, atsisėdome ant suoliuko, pažvelgėme į atslenkančią nakties skraistę danguje. Aš prisidegiau cigaretę. Kelias minutes tylėjome.
-Kaip gyveni? - paklausė ji galiausiai.
-Puikiai. Tu?
-Irgi.
-Smagu.
Aš išpūčiau dūmų burbulą į sutemusį ir žvaigždėtą dangų. Ir vos tik pamatęs žvaigždes prisiminiau ją. Taip greitai atsiradusią po mūsų skyrybų, taip greit pasirodžiusią mano gyvenimą ir pabeldusią į širdies duris. Tarsi būtų supratusi apie ką susimąsčiau mano buvusioji paklausė:
-Girdėjau, susitikinėji su…
-Taip.
-Smagu. - dabar jau ji pasakė.
-Klausyk, nelabai suprantu, kodėl mes šiandien čia susitikome, bet aš kiek skubu.
Išgėriau kavos likučius ir pažvelgiau į ją sustingusiu žvilgsniu. Pajutau baimę, pyktį ir norą smogti jai per veidą.
-Tu juokauji, tiesa? - nervingai šyptelėjau.
Ji nieko neatsakė, jos plonos ir kaulėtos rankos stipriai spaudė revolverį nutaikytą į mane.
Išprotėjusi kalė, švystelėjo man galvoje. Aš pakilau nuo suoliuko. Ji neišdrįs į mane šauti. Ji vis dar mane myli.
-Tu niekur neisi.
-Ir kas bus? Nušausi? - aš skėstelėjau rankomis. - Nejau tikrai manei, kad kada nors būsiu su tavimi? Taip, mes patyrime visko daug gražaus, turėjome nuostabių akimirkų…Bet, atleisk, pragaras, kurį išgyvenau kartu su tavimi, buvo daug baisesnis, nei tos malonios akimirkos. Aš ją myliu, o tu man - praeitis. Man neįdomu ką tu darai ir kaip bandai sukelti man pavydą. Tu esi man niekas, tik prisiminimas.
Jos lūpa virptelėjo. O, Dieve. Ir vėl. Kai pykdavomės ji dažnai apsiverkdavo.
Aš apsisukau ir nuėjau. Jaučiau kaip šlapias prakaitas nubėga mano kakta, kaip dreba kojos, o vaizdas sukasi. Velniai griebtų aš tikrai išsigandau. Ji pakvaišusi, trenkta. Išprotėjusi.
Siekdama sukelti man pavydą, nepajuto, kaip šis užvaldė ją pačią.
Vaizdas ėmė suktis, dar labiau išmušė prakaitas ir kojos, tarsi būtų pakirstos nežmoniškos bangos, sulinko. Neatlaikydamos viso mano kūno svorio pargriuvau skaudžiai ant šaligatvio, susitrenkiau galvą. Supratau, kad nesugebėsiu atsistoti.
Nesimatė nė vieno žmogaus, visiška tuštybė. Tik žvaigždės ir jos atvaizdas jose. Ir tuomet išgirstu tauškant batelius. Garsas vis artėjo su lyg vis greitėjančiais mano širdies dūžiais. Išvydau moters kontūrą.
Mano buvusioji pasilenkė prie manęs. Revolverio jau netyrėjo, bet jai šio ir nereikėjo. Ji kažką padarė su mano kava.
-Buvo gera matyti, kaip tu išsigąsti. - sušnypštė ji man. - Ar tau patiko, mielasis? Ar pajutai, tai, ką jutau aš? Kai kaskart mane palikdavai vieną, o vėliau grįždavai. Ar tau patiko? Ar tu tenkindavaisi vien ta mintimi, kad aš kentėjau?
Velniai griebtų, ne! Ji išprotėjusi, ji niekad nesuprato, kad nenorėjau su ją būti. Ji per daug mylinti pinigus, per daug pasileidusi. O dabar man sako štai ką….gaila, kad mano lūpos, tarsi surakintos ir aš negaliu jai nieko atsakyti.
-Ech. - šyptelėjo ji. - Norėjau palinkėti tau sėkmės su tavo naująją, bet… Ups, - ji garsiai nusijuokė. - Matai, kaip viskas gavosi.
Ji pabučiavo mane į kaktą ir paliko gulėti ant šalto šaligatvio. O aš, įkvėpdamas paskutinius gaivaus oro gūsius, žvelgiau į tas beribes ir didingas žvaigždes. Mirti baisiai nenorėjau, bet kai nebeliko pasirinkimo, svajojau - iš kurios žvaigždės aš į savo paskutinę meilę žiūrėsiu.

Rodyk draugams

Išslydai

Kūryba 2010-10-30

Trumpas mano eilėraštukas:)

IŠSLYDAI

Išslydo man iš rankų tavo šiluma,
Ir dingo ji beribėj žmonių minioj.
Dabar mane supa tik skaudi tyla,
Ir skęstu aš vienas šaltoj tamsoj.

Išnyko pavasaris, vasara ir ruduo,
Išnyko viskas, kas gyva aplink.
Ir skandina mane abejingas vanduo,
Prašau jo: bent tu apkabink!

Išslydo iš rankų tavo meilė, šiluma,
Pranyko ji kitų žmonių glėby.
Kartu dar išslydo ir melas, klasta,
Juk tavo žingsniai veda pas jį…

O aš skęstu, kaip didžiausias kvailys!
Kankinuosi ir žudau savo sielą.
Tavo veide pasirodo šaltas šypsnys,
Mane apgavai ir palikai visiškai vieną…

Rodyk draugams

Ištrauka iš mano naujosios knygos (2)

Kūryba, kultūra, įdomu 2010-10-18

Prieš kelis mėnesius esu įdėjęs trumpą ištrauką iš savo knygos. Daugelis draugų prašė įdėti dar, žinant, kad jie dar ilgai negalės paimti mano rankraštį į rankas. Tiesiog neturiu laiko primityviam suredagavimui (gal atostogos pakeis situaciją?:] ). Iš kart prašau atleisti už klaidas. Tai - tik mėgėjiškas rašymas, užpildantis laisvalaikį. Bet, žinoma,  objektyvi kritika irgi laukiama:)))

Viljamas niršo. Net negalėjo žiūrėti į savo laikrodį ant riešo. Toks žiūrėjimas tiesiog degino akis! Jau pusantros valandos, kaip Matas su Sara dingo. Kur jie prapuolė?
-Ei, Vili, - išgirdo jis Timo balsą. – Aš jau norėčiau kūną vežti pas save į morgą.
-Pakentėk dar! – suriko jis.
Viljamas užsisuko ir nusikeikė. Čia tuoj pradės dvokti, o tie dar kažkur šlaistosi. Jis surinko Mato mobilaus numerį. Po kelių signalų išgirdo jo balsą.
-Kur tu randies? – sukriokė šerifas. – Jau pusantros valandos praėjo. Gal, sakau, su Sara žaidėt tėtį, mamą ir namus?
-Jau važiuojam, Viljamai. Šiek tiek užtrukom su mūsų įtariamuoju.
-Prisipažino?
-Taip.
-Vežat čia?
-Taip. – pakartojo Matas.
-Ačiū, Dievui. Nes ekspertai mane tuoj sugriauš dėl to lavono. Ir ta bobulytė verkia tuoj nualpsianti. Visiškas pamišimas. Ar nuovadoje dar nematei moters iš ATF?*
-Ne.
-Dar kartą, ačiū Dievui. Nešk greičiau savo kudašių.
Jis padėjo ragelį.
-Timai, ar girdi? – pašaukė jis. – Nieko neliesk, tuoj sulauksime svečių.
Ekspertas linktelėjo ir prisidegė cigaretę.
Ši byla su negyvomis moteris visiškai atėmė jo laiką. Vakar turėjo problemų dėl nelegalių ginklų užfiksavimo miestelyje, todėl iškart prisistatė ATF, šiandien čia turinti tvarkyti reikalus. Dažniausiai tai būna arba labai familiarus vyras, arba labai delikati moteris. Žinoma geriau pastarosios. Jos būna šiek tiek mandagesnės, neišsišokančios, jam nieko nenurodinėjančios. O kur dar šiaip smulkūs nusikaltimai? Ten išdaužtas langas, ten pradurta padanga. Nors jis turi nemažą pulką policininkų vis tiek kiekviena detalė gula ant jo pečių.
O šios moterys, gulinčios nuogos, ryškiomis lūpomis ir išžagintu kūnu, visiškai dėl to nekaltos. Jos tapo lyg akmuo, gulintis ištisus amžius, matęs daugybę melo, karų, netiesos ir smurto. Ir visai kaip akmuo, šios moterys daugiau niekuomet neprabils, nepasiskųs ir nepadės. Tiesiog gulės, kol jų kažkas nepajudins, kol kūnais nebus pasirūpinta. Ir lyg nebyli malda driekėsi iš jų apsiniaukusių akių. Tačiau taip kaskart į jas žvelgdamas Viljamas niekad nesuprato, kokia tai galėtų būti malda. Ar prašymas grįžti į gyvenimą ir viską pakeisti, o gal leisti pasakyti, kas jas išprievartavo ir nukankino? To jis jau niekada nesužinos.
Edvardo Spirkmeno dėka.
Pasigirdo atvažiuojančio variklio dūzgimas. Jis išėjo iš tvarto pasitikti Mato. Pirmiausiai, sustojus automobiliui, atsidarė galinės durelės. Išlipo Sara išvilkdama ir Edvardą, supančiotą antrankiais, ramiu veidu. Tada pasirodė ir Matas.
-Taigi, taigi, - šyptelėjo Viljamas. – Atvežėt mūsų draugą, ar ne?
Lyg kokiam mažam vaikui pasakė šerifas, kreipdamasis į nusikaltėlį.
-Ar matyta vieta, Edvardai? – paklausė Sara.
-Be abejonės.
-Nagi, - mostelėjo Viljamas. – Užeikime vidun. Į tavo valdas, Edvardai.
-Aš niekad negrįžtu į vietą, kur palikau lavoną.
-Kodėl, gi?
-Nes ji tampa šventa vieta. Toje vietoje mirė moteris. Drumsti jos ramybę – nevalia.
-Tu jau sudrumstei, - nukirto Matas ir pridūrė. – Moteris nemirė. Moteris buvo nužudyta.
-Ir ką tu sau manei? – pašaipiai paklausė Sara. – Miestelis mažas, vietų mažai, Edvardai. Dar pora dešimčių moterų ir tau nebūtų kur vaikščiot, norint nedrumsti joms ramybės.

Viljamas garsiai su ja nusijuokė. Jei ne antrankiai ir Saros stiprus laikymas vyrui už rankų, nors šis ir nesipriešino, jie atrodytų lyg geri draugai, besijuokiantys iš senų anekdotų ir įvykių.
-Jei būčiau taip mąstęs, - atsikirto Edvardas. – Dabar nebūčiau su jumis, panele.
Jie užėjo vidun. Matas stebėjo maniako veidą ir išraišką. Visi ekspertai akimirksniu į juos sužiuro. Keistas buvo jausmas, stovėti ir žiūrėti į auką, kai šalia, čia pat, stovi ir jos žudikas. Veikiausiai, visų jų galvose, kaip ir Viljamo, tą minutę, sukosi mintys, ką dabar jaučia patsai Edvardas, žvelgdamas į šios moters kūną, jau spėjusį pamėlti?
-Kokia esmė buvo mane čia atvežti? – paklausė jis, nutraukdamas tylą.
-Tu palengvinsi mums sunkią dalią, berniuk, - į savo beveik bendraamžį kreipėsi Viljamas. – Pasakysi kaip viską padarei. Iš kur, pro kur ir kelintą atitįsai kūną.
-Kodėl turėčiau jums padėti? – nusijuokė Edvardas. – Aš jums padėjau vien ateidamas pas jus.
-Kas iš to, kad atėjai, jei moterų lavonai vis dar randami? – mostelėjo rankomis šerifas.
-Nekomentuosiu to. Aš nesiruošiu jums padėti.
Slidus žaltys, pamanė Viljamas. Jis priėjo arčiau maniako.|
-Klausyk, - globėjiškai prabilo jis. – Tu ir taip sukėlei daug skausmo. Vakar pats pasakei, kad nori viską pabaigti. Su tavo pagalba viskas bus daug greičiau, tiesa? Jei padėsi, aš išsiderėsiu bent metus ar pusę tau sėdėti mažiau kalėjime. Žinoma, jei nesėsi iki gyvos galvos.
Sara nužvelgė Viljamą su pasibjaurėjimu. Kaip dėl kažkokio tyrimo palengvinimo, galima derėtis, kad toks kaip šis šlykštynė, gautų mažesnę bausmę?
-Kas jums sakė, šerife, kad aš noriu sušvelnintos bausmės? – pakreipė galvą Edvardas. – Jūs nieko apie mane nežinote. Nei ko aš noriu, nei ko aš trokštu. Nei kodėl čia esu. Nei ką aš galiu.
Viljamas norėjo kažką atsakyti, bet Edvardas jį nutraukė ir tęsė toliau, šiek tiek pakeltu tonu, kad girdėtų ne tik šerifas:
-Aš neprivalau niekam padėti. Ir neprivalau būti tąsomas po nusikaltimo vietas. Taip, aš atsisakiau advokato, bet tai nereiškia, kad su manimi galite daryti ką panorėję. Aš studijavau teisę, ponai. – nužvelgė jis ekspertus.  - Aš žinau, ką aš galiu ir ko ne. Ką galite ir jūs, o ko – ne. Čia atvažiavau tik su savo noru. Kitą kartą – to nebus. Aš pats atėjau jums į rankas. Jei ne aš, būtumėte ne tik kūną radę, bet dar ir manęs ieškoję.
-Jei ne tu, šis kūnas dar tūrėtų plakančią širdį. – sušnypštė Sara.
-Jūsų nuolatiniai įžeidinėjimai, - kreipėsi jis į ją ir Viljamą. – Atseit, pajuokavimai ir visa kita. Teisme aš tokius dalykus galiu paminėti. Ir man, priešingai nei jums, nereikia ypatingų įrodymų. Visas jūsų įrodymas – aš. Nei piršto antspaudų, nei DNR, nei kitų mano žymių nerasta. Tik mano prisipažinimas yra jūsų įrodymas teisėjui. Tik balsas įrašytas į juostą per tardymą. Viskas. Daugiau nieko neturite, ponai. Todėl baikit vaidinti padėties valdovus.
-Arba, kas? – priėjo arčiau Viljamas, suraukęs antakius.
-Ar nepastebėjote, šerife? – karčiai nusišypsojo Edvardas. – Padėtį valdau aš.

*ATF – alkoholio, tabako ir šaunamųjų ginklų biuras – teisėtvarkos įtvirtina organizacija prie JAV valstybės iždo.

Rodyk draugams

Šaltas vinis

Kūryba 2010-09-09

Vienas iš mano eilėraščių. Nelabai nusisekęs, bet skaityti įmanoma, manau:)

ŠALTAS VINIS

Pasmauk mane, sugniuždyk mano sielą,
Priversk kentėti mano širdį.
Taip bus lengviau, nei turėti dilemą.
Tai daug geresnė išeitis, nei turėti viltį.

O aš užmerksiu akis, nenoriu laimės aplinkui matyti.
Susigūšiu, tartum, bijodamas, kad atsėlins mirtis.
Ir surakinsiu rankas, kad negalėčiau nieko daryti.
Lauksiu, kol širdį persmelks šaltas vinis.

Išeik, nebūk čia daugiau, nereikia!
Aš tik purvinas tamsos kankinys.
Pajusk, kokią meilę pasaulis tau teikia,
O aš lauksiu, kol tūkstančiai vinių mano širdį badys.

Yra tik viena, skaudi išeitis,
Ir noriu, kad pati tai suprastum.
O kas žino, galbūt tai tavo lemtis?
Noriu, kad geresnį šiam pasauly surastum.

Kas tavo rankose? Garsiai rėkiu „atsiprašau“,
Tačiau tai nepadeda ir išnyksta paskutinė viltis.
Kaip žvėris, aš staugiau ir bijodamas šaukiau.
Juk mano širdį pervėrė šaltas vinis.

Rodyk draugams