BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žudikas vėjo malūnas, arba kaip lietuviai Magylos bijo

įdomu 2012-07-09

Pasak Persų geografo Estakhri užrašų iš devintojo amžiaus, malūnas buvo sukurtas būtent Persijoje. Tiesa, niekas dar dabar nesutaria, kas pirmieji išrado vertikaliuosius vėjo malūnus, tačiau dauguma istorikų teigia, jog šis buvo sukurtas Prancūzijoje. Kaip žinia, vieni jų yra naudojami grūdams malti (kas ir buvo populiariausia Lietuvoje), kiti – pumpuoti vandenį (populiariausia Olandijoje), o šiais laikais tai moderni vėjo jėgainė, gaminanti elektrą.

Pasak Europos Vėjo Energijos Asociacijos ataskaitos, 2011 metais Europoje iš viso buvo pastatyta 9,616 naujų vėjo malūnų, kas iš viso šiame žemyne sudaro 93,957 tokių besisukiojančių aparatų. Jų darbo vaisiai – galimybė parduoti ir naudoti 6,3 proc. Europos elektros. Sakysite, šitiek daug vėjo malūnų, o tiek mažai naudos.

Važiuodamas pro Daniją ir Vokietiją pastebėjau daugybę vėjų malūnų, gaminančių energiją. Tokia kaip Danija yra didžiausia ekologiškai pagamintos elektros eksportė pasaulyje (nuo 50-60proc., viso pagaminto šalies produkto parduodama kitiems). Esu girdėjęs, ir pataisykite jei klystu, žada gauti pusę elektros energijos iš vėjo, kitas iš biodujų, bangų ir kitų gamtos ištkelių iki 2050 metų. Tai sakydamas, turiu omenyje, kad net menkiausias aparatas netūrėtų būti varomas kitaip pagaminta elektra. Šitaip jie žada sumažinti globalinį atšilimą ir iki 2020 metų pasiekti 1990 metų dujų kiekio buvusį lygį (sumažinti 34proc.) Tokių kaip Danija ir Vokietija pasaulyje yra dar nemažai. Jeigu leidžia gamta, kodėl gi nepagaminus elektros pigiau ir nepridarant žalos gamtai?

Tokio klausimo, pasirodo, vis dar nesupranta Vakarų Lietuvos (beje, tai palankiausia srytis šalyje ekologiškai elektrai gaminti) gyventojai, kurie apsiskaitę nežinia iš ko peštų istorijų, išaukštindami patiems nerūpintį gamtos vaizdą, protestuoja ir nesutinka, kad vėjo malūnai būtų statomi. Perskaičiau straipsnį, kur rašoma apie Vilkyčių bendruomenės bandymus sustabdyti bendrovės Baltijos Vėjas naująsias vėjo jagainių statybas. Gyventojai, pateikia tokius argumentus kaip: gamtos sudarkymos, didžiulis garsas, trukdantis gyventi ir blogai įtakojantys sveikatą kiti veiksniai. Kažkada dar buvo priduriama apie paukščių nužudymą, tarsi šie nemiršta nuo visų kitų elektrinių skleidžiamų dūmų.

Ironiškai šyptelėdamas, kažkodėl iškart prisiminiau pagonių laikus, kai buvo bijoma kiekvienam lopinėlyje esančio Dievo. Gal dėl to, kad man tiesiog keista kaip visame pasaulyje priimtini dalykai trukdo vienai mūsų valstybės grupei žmonių, kuri pateikia tokius argumentus. Pastaruosius beje, tiek mokslininkai, tiek inžinieriai ir gydytojai jau senai yra atmetę kaip vaikų pasakas. Vadinas reikia ir toliau mums it pagonims bijoti Vėtros, Viesulo Dievų, nederėtų pamiršti ir Magylos. Tai nebūtinai turi būti rusiškas žodis. Magyla senovės Lietuvių mitologijoje buvo mirties deivė, giltinės tarnaitė. Veikiausiai, mes dar tų sraigtų ir bijome kaip minėtosios deivės. O jei iš tiesų, visi puikiai suprantame, kad po šitokių gražių lietuvaičių gestų slypi visai kita esmė: ne ligos, ne gamtos globojimas, o eilinis noras ir vėl pasipelnyti.

Dėkui,

technologijos.lt ; mitai.lt ; ewea.org ; neg.lt

Rodyk draugams

Šviesioji Lietuvos ateitis jaunesniosios kartos rankose?

įdomu 2012-07-05

Šįkart šiek tiek pamąstymų liūdna gaidele. Aš visuomet linktelėdavau ir pritardavau žmonėms, kurie sakydavo, jog pasikeis toji Lietuva kai valdžią turės manoji karta. Žmonės, kurie nebuvo paliesti Sovietų Sąjungos ir šiosios sistemos. Galbūt, ir teisinga hipotezė, kuri veikiau labiau veikia it viltis ar vizija žmonių, trokštančių gyventi geresnėje šalyje.

Dabar, aš nemanau, kad būtų teisinga sakyti, jog Lietuva pasikeis į gerąją pusę valdant mano kartai. Manoji ir mano tarkim tėvų karta turi per mažą laiko periodą tarpusavy. Mes, rodos, užaugome skirtingai, turime tikrai visko daugiau, matę savo amžiuje tai, apie ką daugelis tėvų net nebūtų pagalvojęs tais metais, bet vis tiek kažkodėl nesame vakarietiški žmonės arba Europos Sąjungos vizinis standartas. Taip, mes esame labiau tolerantiški įvairiems dalykams, ir taip – mes labiau sakome savo nuomonę, kas yra džiugu. Tačiau vėl gi, mes buvome užauginti tų, kuriuose jau buvo išsišaknyjusios komunizmo šaknys.

Leiskite paklausti, kiek kartų jūs prie savo vaikų kalbėjote apie kyšio suteikimą? Galbūt jūsų atžąla jau ir pati tai daro savarankiškai? Kiek kartų, jūsų vaikas pamatęs nelaimę pabėgo, o ne pranešė atsakingoms institucijoms, kadangi, galbūt, viduje ir pasąmonėje jis tiesiog jomis nepasitiki. Dar blogiau – galbūt, jis girdi kritiką dėl jų darbo tiek iš jūsų, tiek iš kitų aplinkinių pusės?

Vėl gi, tai tarsi nesibaigiantis ratas. Sistema, kurioje galioja nerašytos taisyklės. O tos taisyklės nepastebimai perteikiamos iš kartos į kartą. Pažiūrėkime į praeitį – istorija, geriausias įrodymas mūsų atagodai. Valstybė niekuomet nepasikeitė pilnai per dešimtmetį, nebent joje atsiranda aiškus lyderis (Napaleonas, Stalinas, Hitleris, Vašingtonas), arba ją išvagoja revoliucijos (Daininga baltijos šalių revoliucija, Prahos pavasaris, raudonųjų įsiveržimas Maskvoje dvidešimtojo amžiaus pradžioje). Tai tarsi ilgai rūkantis žmogus: jis nenustos rūkyti, kol daktarai jam nedeagnozuos rimtos ligos. Šalyje visuomet turi būti kažkoks atspiros taškas liaudžiai, kuris tarsi veiktų it katalizatorius jų norui keisti valstybę. Lietuviai vis dar dabar lyg ir bijo valdžios (vėl gi, komunizmo įtaka), nors visi puikiai žinome, kad liaudis valdo valdžią. Mes vagiame ir pasiglemžiame viską sau, nes vis dar bijome, kad vieną dieną galime to visko netekti. Mokame kyšius, nes žinome, kad taip lengviau, nors ir brangiau, gyventi. Ir daugeliui mūsų tai nepatinka, tačiau vis tiek darome, nes tokia sistema. Taip buvo ir turi būti.

Teoriškai, mano karta galėtų pakeisti valstybę ir sutepti joje esančius užrudyjusius mechanizmus. Praktiškai, tai kol kas atrodo lygiai taip pat kaip sovietų propogandinis plakatas. Nebijokime ieškoti savo lyderio, nebijokime daugiau kalbėti ir galbūt vieną dieną eidami į seimo rinkimus galėsime tvirtai balsuoti už partiją, kuri tikrai dirbs valstybės labui.

Rodyk draugams

Lietuviškos televizijos neigiama įtaka mūsų emocijoms

kultūra, įdomu 2012-03-29

Esu vienas iš tų žmonių, kurie žiūri ne tik lietuviškąją televiziją, bet mėgsta pakiurksoti ir prie užsienietiškų kanalų. Šįkart norėčiau kiek pamąstyti apie ne sykį galvotą ir kalbėtą temą, kurioje susipina lietuviškosios televizijos kultūra ir programų prioritetai.

Tai, kad mes lietuviai esame megėjai kišti nosis, kur nereikia ir kaupti kitų nelaimes savo galvoje - seniai aišku. Prie to galime tik dar pridurti, kad nemaža dalis mūsų tautiečių turbūt pasakytų, jog mes esame liūdinti ir niūri tauta. Tą supratę prodiuseriai pateikia į mūsų žydruosius ekranus tai, kas mus pritrauktų: nelaimės, kriminalai, gandai, kažkokios bereikšmės diskusijų temos arba laidos su liūdesio gaidele, beišeinančia iš kolonėlių į mūsų ausis. Būdamas žmogus, kuris mėgsta šaržus galėčiau tik pridėti, kad tokiu atveju mes turėtume būtų maloniai pasotinti savo godulio.

Reikia atkreipti dėmesį, kad laidos, kurios ištisus metus plėtoja pedofilijos temas (neminėsiu pavadinimų) arba kiekvieną savaitę mums pateikia tragiškas istorijas, kažkokius nonsansus, kur istorija akivaizdžiai surežisuota, dažniausiai yra rodomos pačios televizijos piko metu: vakare, po šešių valandų. Žmonėms tokios laidos patinka - tai rodo reitingai ir tai, kaip ilgai tokios laidos išlieka eteryje. Išjungę televizorių mes nieko nepajuntame, gal ir net nesidžiaugiame ar neverkiame, bet apsunkiname savo galvą tamsiomis spalvomis. Kalbant paprasčiau - pavargę po visos darbo dienos, grįžę namo prie vakarienės stalo, apkrauti minčių, kaip užsidirbti daugiau, kaip atsikratyti visų asmeninių problemų, netrukus mes sugrįžtame vėl į tą patį ratą į kurį įtraukia minėtosios laidos.

Negaliu teigti, kad lietuviškoji televizija neturi promoginių laidų: žaidimai, šokiai, dainos ir daugiau. Taip - mes tikrai jų turime ir tenka pasidžiaugti, kad prodiuseriai nebebijo perpirkti Vakarų Europos arba JAV projektų, integruodami šiuos į mūsų publiką. Užsieniečiai kažkaip sugeba prigalvoti visus tuos žaidimus, talentų šou ir linksmas laidas, kur žmogus ir juoko ašarą išspaudžia, ir sužino daugiau naudingo, ir nusteba. Kitaip tariant - žiūrint tokias laidas žmogus pajunta ne tik kasdien jaučiamą liūdesį, o į veidą tvoskia ne tik niūrios rutinos ir nesąžingo gyvenimo spalvos.

Turiu pripažinti, kad man kelia nuostabą, kaip visos tos kriminalinės ir išpūstų temų laidos puikiai pritraukia visus prie ekranų. Žmonės žiūri jas tarsi užburti, o tada taip stipriai pasineria į tas neigiamas emocijas, kad ir patys nepajunta kai užsideda negatyvios nuotaikos rūbą. Jeigu netikite manimi patikrintkite darbo dienų tv programą ir suskaičiuokite, kiek promoginių, juokingų ir šeimyninių laidų atrasite. O tada šalia brūkštelkėte skaičių, kuris vaizduoja aprašytas kito tipo laidų kiekį. Nustebsite pamatę tokį ryškų kontrastą.

Pabaigai belieka palinkėti, kad artėjant pavasariui ir vasarai būtų pats laikas išjungti televizorių, žinias žiūrėti atsakingai (beveik visi populiariausi Lietuvos TV kanalai žinias traukia iš vieno žinių surinkėjo centro, ką turbūt ir pastebėjote), išlysti į lauką ir pradėti aktyviai gyventi. Tai, be to, dar viena priežastis kodėl vasarą žmonės būna kiek linksmesni ir šypsosi daugiau.

Rodyk draugams

Alkoholis viešumoje turi ir gerų pusių

kultūra, įdomu 2012-03-07

Daugumai aišku, kad Lietuva kaip ir kitos Rytų Europos šalys yra vienos iš didžiausių megėjų išlenkti vieną kitą taurelę Europoje. Dėl tokių mūsų dabartinių manierų galėtume apkaltinti kažkada buvusią Sovietų Sąjungą ir pragertą liaudį. Tenka vėl pripažinti, kad girtokliavimas dabar ne tik didžiausia valstybės problema, bet ir nemažo procento piliečių liga. Laipsniai, aptemdę protą, priverčia žmogų prikrėsti daugybę baisių dalykų: pradedant chuliganizmu ir įžeidimais, baigiant žmogžudystėmis ir avarijomis.

Nereikia skubėti nusivilti. Situacija nėra tokia jau ir prasta. Kalbos, kad Baltijos šalys ar toji pati Rusija yra labiausiai alkoholio suvartojančios šalys – netiesa. Skambės keistai, bet rusai net nepatenka į pasaulio TOP girtuokliaujačių valstybių penkioliktuką. Savaime aišku, Lietuva dar kažkur toliau. O štai tame tope galime išvysti ir Liuksemburgą, ir Daniją, Norvegiją, Šveicariją, Airiją, ir dar kitų, gan stiprių bei, rodos, labai išsilavinusių valstybių, kas ir paverčia Europą daugiausiai išgeriančiu pasaulyje žemynu.

Žvelgiant į tokią statistiką vis peršasi klausimas: kaip čia nutiko, kad daugiau išgeriančios valstybės atrodo ne tokios agresyvios, tolerantiškesnės ir neturi tų problemų su girtuokliais, o mes ir akcizus uždėjome, ir uždraudėm viešumoje gerti, o kur dar pats naujausias įstatymas, neleidžiantis prekiauti kioskose alkoholiu, tačiau kiekvieną dieną vis dar girdime apie kraupius incidientus, kurių sukūryje dažnai įsimaišo ir alkoholis. Vakarų valstybės išsprendė šią problemą, tiesiog perpratusios žmoguje veikiantį machanizmą: mums norisi to, kas uždrausta. Kitais žodžiais tariant – nereikia drausti išgerti viešumoje.

Skamba kvailai ir netgi beprotiškai. Sakysite, argi gražu kai miesto centre, ant suoliuko sėdi žmogus su alaus buteliu? Aš visuomet iškart atsakau klausimu į klausimą: o nejau geriau, kai žmonės slepiasi krūmynuose, tamsiose vietose, kur vaikšto narkomanai ir kiti vietiniai nusikaltėliai, kai valdžia turi išleisti papildomas lėšas policijai, kuri tikrina tas vietas? Ką jau kalbėti apie nutiksiančią nelaimę: kol greitoji ir policija atvyksta, lieka tik sužeistieji, o kaltųjų pėdos jau būna atšąlusios. Tokiose valstybėse kaip D. Britanija, Olandija, Danija, Švedija, žmogaus už išgėrmą geriant viešumoje negali niekas nubausti. Tiesa, tos pačios šalys turi daugybę vietinių institucijų nustatytų vietų, kur vartoti alkoholio negalima. Tokiais atvejais gyventojai tiesiog paslepia butelį maišeliuose.

Vakarų Europoje tai tapo normalu: nereikia slėptis, nereikia bijoti policijos, bet jei geri viešumoje ir prisidarai bėdų, tučtuojau kažkas iškvies policiją ir jie netikėtai prisistatę perims problemą į savo rankas. Niekas net nespėja pastebėti, kaip girtuokliaujančio rėksnio ar kumščių rodytojo jau nebeliko. Tiesa, šiose šalyse ir samprata kiek kitokia: lietuviai galbūt net nesusitvarkytų su tokia laisve ir tik dar daugiau žalos pridarytų.

Amerikiečiai taip pat negali išgerti viešumoje (nebent, vėl gi, paslepia butelius maišeliuose), todėl ir svajoja apie Las Vegasą, nuodemių miestą, kur tokie dalykai visuomet leidžiami. Tačiau JAV yra kultūrų mišrainė, duobė, kurioje slepiasi daugybė tautybių ir ne visuomet toks įstatymas gali būti suprastas vienodai. Tačiau Lietuva dar kol kas nėra priskiriama kaip daugiakultūrinė šalis: visi mes turime maždaug vienodą mąstymą. Mes mėgstame daugiau pašiūkšlinti, daugiau bėdų privelti, praeivį piktu tonu užkalbinti. Galbūt dėl to, valdžia ir bijo viešumoje girdyti liaudį.

Vis dėlto, situacija šiomis dienomis ne ką geresnė: alkoholikai geria beveik prie pat prekybos tinklų įėjimų, o policija net nekreipia dėmesio, nes ryt paleidus iš blaivyklos, bus vėl tas pats. Be to, tokie žmonės ir prarasti nelabai ką turi. Jaunimas bėga, slepias, o ten, kur visų akys nemato, velniai žino, ką dar veikia. Tuo metu, kiti žmonės negali prie upės, ežero ar parke, vyno atsidaryti ir romantiškai atsigerti. Negalima ir alaus murktelti karštą vasaros dieną pažaidus tinklinį. Jei paklausus sąžiningai, turbūt visi prisiminsime kiek kartų esame taip darę ir kiek kartų, savaime aišku, pažeidę įstatymą. Taigi, teoriškai įvedus įstatymą, leidžiantį vartoti alkoholį viešumoje, padėtis ir žmonių elgesys beveik nepasikeistų. Jis tiesiog taptų legalus ir priimtinas.

Galbūt iš tiesų Lietuva dar nepribrendo iki tokio lygio laisvės ir įstatymų. Kitavertus, pabandyti, mano manymu – verta. Žmonės išeis į gatves, nebesislpės, bus matomi visiems.

Rodyk draugams

Lietuva - Maskvos kvartalas

įdomu 2011-02-11

Pliušku pliušku.
Pamenu maudžiausi tada su sese Rusijoje, netoli juodosios jūros ir Anapos kurortinio miesto, tokioj baloj/upėj. Šilta saulytė švietė aukštai žydro dangaus fone, gaivus vėjelis kuteno nosį.

Šitaip besimaudant ir bežaidžiant atkreipėme kelių miestelėnų dėmesį. Tai buvo jauni vaikinai, kurie tuo metu deginosi ir tyrinėjo mus, tarsi ateivius. Žinoma, miestas, kuriame buvome ir atostogavome, nėra ypatingai didelis, todėl mus kitataučius iškart atpažino.

Ilgai nedelsę jie įbrido į vandenį, lėtais žingsniais priartėjo prie mūsų.
-Jūs nevietiniai, ar ne? - paklausė vienas iš jų.
-Da! - atsakėm.
-Matome, matome… - primerkęs akis atsakė kitas. - Tai iš kur esate?
-Iš Lietuvos! - dar tada išdidžiai atsakiau.
Jie susižvalgė ir persimetė žvilgsniais, kurie sakė: „Aaa…žinau!“.
-Mes ten buvome!
-Rimtai? - nustebome. - Kokiame mieste?
-Mieste? - prikando jie lūpas. - Taigi Lietuva vienas iš Maskvos kvartalų, ne?

Juokas jaukais, draugai, bet ne jie kalti, kad nežinojo, kas ta Lietuva. Mes patys kalti, kad apie mus niekas niekada nieko nežinojo:))))

Rodyk draugams

Ar mylit Lietuvą jūs? NE!

Be temos, kultūra, įdomu 2010-11-15

Ir aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Ar mylit ją jūs?

Štai tokiais, rodos, patriotiškais ir kilniais žodžiai tautą ir gimtinę pasitinka naujausioji M. Mikutavičiaus daina „Ar mylit ją jūs?“. Tautos banda, su iškeltomis valstybės vėliavomis, tačiau, vargu ar bent dauguma toje bandoje pasakytų vėliavos spalvų eiliškumą, rėkia ir dainuoja garsiai šiuos dainos žodžius. Nenustebčiau, jei po tokių griausmingų ir tvirtų bei nacionalizmą primenančių išdainuotų posmų, dainorėlis po kelių savaičių ar metų šią dainą prisimintų kaip atsiminimą, sėdėdamas kur nors toli išeivijoje, už Lietuvos sienos ribų.

Aš nesmerkiu tų, kurie palieka gimtinę. Paukščiai dėl bjauraus oraus ir tamsaus dangaus irgi išskrenda kur geriau. Taip ir žmonės, linkę pratintis prie oro, bet ne prie valdžios, iškelia sparnus ir nutūpia kur nors svetur. Mane labiausiai kamuoja tas apsimestinis patriotizmas, žibančios akys. Sakot pavydas? Ne, toli gražu. Bet vargu ar tas patriotizmas išsilaikytų, jei duotų ginklą į rankas ir lieptų tėvynę saugoti. Būtų tokių, kurie saugotų, apgintų ir aukotųsi. Deja, tokių būtų mažuma.

Lietuvos patriotizmo samprata dabar yra mažiau aiškinama, nei tai, kad aš esu Europos Sąjungos (ES) narys, kad gyvenu ES didelėje, jungtinėje gimtinėje, kur visos teisės, kai kur net valiutos ir įstatymai ar nuostatos vienodi.

Kaip gi jaunas žmogus gali mylėti savo gimtinę, kai mokykloje duodami mokytis autoriai, gyvenantys išeivijoje, kūrę ir rašę apie JAV ar kitos valstybės gyvenimą, rutiną? Kaip gi mano akyse gali spindėti patriotizmo kibirkštėlė, kai Lietuvos rašytojai smukdomi, aplipdomi didžiausiais mokesčiais, tam, kad turėtų kuo mažiau šansų išlesti savo knygą, pranokti populiariąją užsienio literatūrą? Kaip gi aš galiu skelbtis tėvynės patriotu, matydamas tuščią, vulgarią ir neskoningą televiziją savo namuose? Ak, kaip gi aš galiu tiesiog užsimerkti, matydamas, kaip įvairūs politiniai įvaizdžiai ir planai paverčia mano valstybę, tarsi padlaižę, neturinčią nuomonės, garbės ir taurumo.  Kaip aš uždegsiu noru kitus pakeisti šalį, žmones ir nustatytus reikalavimus, jei pats tuo netikiu?

Smagu stebėti jaunas, mano amžiaus, personas, kurios kategoriškai yra už Lietuvą, kurios plešiasi ir kovoja už valstybės teisumą, net nenumanydami, kaip baisiai klysta. Įdomu, ar nuomonė išliks tokia pat, kai gaus minimumą, pabaigus keturis metus universitete, sukišus krūvą pinigų valstybei ir švietimo įstaigoms? Arba kai supras, kad išgyventi sunkoka, o čia dar pašonėj - vaikai auga it ant mielių. Arba kai praeis dar trisdešimt metų ir nieko neprisimins, tik darbą, piktus veidus, pilką dangų, naujus politikus, žadėjusius šviesią ateitį, bet sukūrusius tik tamsius prisiminimus? Tokie įsitikinimai verčia nusišypsoti, kai jie rėkia ir aiškina, kokia Lietuvos tauri istorija, žinoma, net nežinodami, kokią iškraipytą ir pagražintą istoriją (mūsų atžvilgiu) mums pateikia mokyklose. Ir štai, išmoksti tu istoriją, joje esančias datas ir iškilias figūras bei asmenybes, nuvažiuoji į kitą valstybę ir sužinai, kad nesimokei tikros istorijos. Juk pas rusus dar dabar neakcentuojama, kaip Stalinas savus ir svetimus į Sibirą vežė, bet mes tai pastebime labai, arba, kad JAV vadovėliuose dar dabar Amerika - pagrindinė Pirmojo pasaulinio laimėtoja, arba, kad Lenkai, o ne mes laimėjo Žalgirio mūšį…vardint būtų galima dar ir ilgai. Tokie dalykai yra natūralūs - kiekviena valstybė iškelia save, o sumažina kitą.

Ir štai, mes stovime patriotizmo viršūnėje, su ašaromis akyse. Bet, Dieve saugok, ašaros ne iš meilės savo gimtajam kraštui. Visiems blogai gyventi, bet, deja, rizikuoti mes nemėgstam, o streikuoti - nedrįstam. Tai ir sėdi visa tauta prispausta po padu ir dar bandanti pasijuokti iš Baltarusijoje esančios santvarkos, primenančios diktatūrą. Gaunasi, kad pasijuokiame iš savęs, man atrodo, o ne iš kitų. O streikai Lietuvoje kaip pas tikrus tautos patriotus: susirenka po 50-100 žmonių. Išskirtiniais atvejais būna ir virš tūkstančio. Tuomet sėdi visi prie televizoriaus ir pavydi kaip prancūzai, italai, graikai ar anglai sugeba būti tokiu tvirtu kumščiu. Priežastis, kodėl Lietuvoje taip nėra - paprasta: žmogus bijo neiti į darbą, tokiu būdu pareikšdamas streiką, žinodamas, kad kažkas vis tiek būtinai ateis. Tokie jau mes - patriotai! Ir nors mums nesigauna kažką pakeisti šiandieninėje santvarkoje ar gyvenime, kaskart nepamirštame iškelti tų dienų, kai prie televizijos bokšto tautiečiai kovojo, kaip Baltijos kelią rankomis ir meile žmonės jungė. Tarsi tai, kas vyko ankščiau, turėtų pateisinti šiandieninę mūsų tautos baimę ir menką ryžtą. Juokinga…

Mes esame apgriuvusi, sulūžusi ir serganti tauta. Tokias dainas kaip M. Mikutavičiaus „Ar mylite ją jūs?“ vertėtų paskelbti nacionaline giesme. Vis dėl to, tas klaustukas juk nebe reikalo uždėtas. Ir tik mažytis, labai mažytis, procentas pasakytų tiesą - TAIP, aš myliu Lietuvą. Ir tai, veikiausiai, būtų tie, kas minėtais ginklais už ją kovojo ir jau savo paskutinius metus skaičiuoja. Greitai patriotizmas išnyks su senesniais žmonėmis ir Lietuva liks it surūdijęs, niekam nereikalingas geležis.

Mes esame serganti tauta, pasikartosiu. Ir dainuoti tokias dainas, pripažinkime…tai tas pats, kas meluoti sau.

Rodyk draugams

Žiema, žiema, dink iš kiemo!

Be temos 2010-03-14

Taip jau gavos, deja, kad gimiau ir gyvenu Lietuvoje:) Žinoma, ši šalis išties nuostabi savo gamta, savo grožiu, savo liaudimi ir jos tradicijomis. O kur dar ir Seimas, mūsų pats mylimiausias ir gražiausias, tiesa?:) Tačiau būčiau pats didžiausias niekšas, jei nepaminėčiau, kad Lietuvą galime laisvai tituluoti Sniego Karaliene. Ir ne tik Lietuvą, aišku. Bet apsiribokime tais nedideliais plotais ir atstumais, kuriais įpratome keliauti pastaruosius metus, dėl švilpiančių vėjų kišenėse.

Jei dabar pradėsiu zysti jums, kaip man pabodo toji žiema, jos sniegas, jos šalčiai, jos speigai ir pilkas dangus, matyt pamanysite, kad Arnoldas visiškai išsikraustė iš proto ir dabar jau ne tik kritikuoja, bet ir žliumbia. Ir žinau, kad yra žmonių, kurie jaučia malonumą matydami savo kieme žiemą. O aš ne. Nepykit, bet man vasara prie širdies:) Ir ne tik dėl to, kad vasarą nereikia į mokyklą, kad aplinkui daugiau girtaujančių, bet dėl to, kad tuo metu daugiausiai šviečia saulė, labiausiai šilta =))

Ir kur tie globaliniai atšilimai, m? Kam jus švaistot pinigus, teta Europos Sąjunga, su savo susirinkimais ir ilgais apmąstymais? Pažiūrėkit šen, į Marijos Žemę! Po tokios žiemos, galime tvirtais sakyti, jog mes turime globalinį atšalimą. Kai kurie teigia, jog tokią žiemą turime paskutinį kartą. Aš numoju į juos ranka. Nereikia į tokius kreipti dėmesio. 1992 metais, Balandžio 21d. kai aš gimiau - pustė, po dešimt metų - vėl pustė, dabar vos ne tas pats. Beje, tie kas tiki visomis tomis globalinio atšilimo ideologijomis, siūlau paskaityti vieną iš geriausių knygų MICHAEL CRICHTON „Baimės Būsėna“.

Lietuvoje kitaip ir būti negali. Arba sninga, arba lyja. Dangus arba pilkas, arba juodas. Dėl to visi visuomet tokie ir surūgę, paniurę ir pikti. Dar prie to ir valdžia prisideda. Aišku, aš čia perdedu. Turime ir šviesių dienų.
Pagalvojau, kaip gerai gyventi ten, kur visuomet šilta, tiesa? Už šildymą mokėti nereikia, už elektrą mažiau moki, nes mažiau jos naudoji (šviesu dažniau), nereikia pirkti žieminių rūbų, batų ir kitų dalykų, kurie neretai būna daug brangesni už vasarinius. O kur dar automobiliai? Juk tie ir užšąla, ir avarijų dažniau patiria dėl blogų oro sąlygų. O kur bendras valstybės biudžetas? Nereikia druskų ir smėlio barstyti, nereikia kelius po žiemos taip sunkiai tvarkyti. O kur dar maistas, tiesa? Vasarą, turint savo sodą ir daržovių užsiaugini, ir grynam ore daugiau būni, kas sveika, ir gamtoj paruoštą maistą pavalgyti gali. Juk vasarą ir mažiau sergi: sloguoji ne tiek, gripai, bronchitai ir kitos šlykštynės ne taip puola, lygiagrečiai tam, iškart mažiau pinigų išmeti vaistams. Štai, štai! Viskas aišku, kaip šiltą vasaros dieną! VASARA UŽ ŽIEMĄ GERIAU.

Aišku, aš nepaminėjau tų visų niuansų, kad vasarą ir uodai, ir bitės, ir spaudimas kitiems, ir karštis, ir visos kitos nesąmonės. Vis dėl to, manau dauguma pritarsit, kad laukiat vasaros, laukiat tų dienų:) Ir laukiat, kad žiema jau dings iš kiemo.

Rodyk draugams