BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Meilė, seksas ir pavydas

įdomu 2010-08-17

-Pajusk mano skonį.
Aš visas tavo.
Ji nieko nelaukė ir prispaudė savo lūpas prie jo. Bučinys buvo ilgas ir grubus.
Vyriškis nuplėšė moters marškinėlius, apnuogino jos kūną. Jautė jos kvepalus ir minkštus ilgus plaukus. Tamsios akys nužvelgė jo kūną. Nieko nedelsus nykščiais ji nusmaukė jo apatinius.
-Leisk man tavimi grožėtis. - sušnabždėjo jis.
Ir atsegė jos liemenėlę. Įsisiurbė į jos kaklą, spenelius pirštais šukuodamas juodus ir ilgus jos plaukus.
Kelios akimirkos ir jie nukrito į lovą, apsupti įtampos ir geismo.
Niekas daugiau nesikėsino į jų tuojau prasidėsiantį aktą, išskyrus viena mergina.
Jos surištos rankos ir kojos ant riešų, bei čiurnų paliko gilius nudrėskimus. Liemuo tvirtai surištas su kėde, neleido jai niekur trauktis. Burna ir toji buvo užrišta, kad mergina negalėtų nei rėkti, nei šauktis pagalbos. Tik akys buvo paliktos sveikos, kad ji galėtų viską matyti. Matyti, kaip dulkinasi du ištvirkėliai jos akivaizdoje.
Ji suinkštė, tačiau vyras apsimetė to neišgirdęs. Po kelių tokių kartų jis susinervino ir paprašęs minutės savo lovos partnerės gąsdinančiai priartėjo prie surištosios panelės.
-Myliu tave. - pabučiavo jis jai į kaktą. - Bet tu mane išdavei. Tu nusipelnei to, tiesa? Noriu, kad būtum rami ir stebėtum. Matytum, kaip AŠ išduodu tave.

Rodyk draugams

Ištrauka iš mano naujosios knygos

Kūryba 2010-08-08

Iškart pasakysiu, kad nesu vienas iš tų, kurie rašo knygas blogas.lt sistemoje. Dabar pateikiu tik ištrauką. Tie kas susidomės (iš draugų), būtinai gaus paskaityti ir būtinai turės įvertinti.

Ištrauka iš mano naujosios knygos
:

Aš sustingstu. Žvelgiu į jos kūną. Esu tiesiog priblokštas moters grožio. Jos viliojanti odos spalva man priminė šiltą pieną sumaišytą su šokoladu. Apsidairau aplinkui, jaučiu jaudulį. Mano diena išaušo ir aš įvykdysiu bausmę.  Moters ilgi kaštoniniai plaukai išsidarkę ant žemės. Jai turėtų būti šalta. Dabar dar tik kovo pabaiga, o ji - visiškai nuoga guli ant šaltos miško paklotės. Tačiau tai mane tik įaudrina.
Matau baimę jos akyse, nebylų maldavimą liautis ir baigti. Bet juk aš dar nieko nedarau. Kol kas aš tik pasisavinau savo auką ir nužiūrinėju ją.
Naktis jau beveik įsėlino į miestą, o miške tamsa - dar tirštesnė, rodos, peiliu pjaustyt galėtum. Man patinka tamsa, aš jaučiuosi laisvas, ištrūkęs iš kasdienybės. Nuo manęs nukrenta visi pančiai ir tuomet tampu savo žaidimo vadovu.
Žvelgiu į šią jauną panelę. Jos krūtis kilnojosi kartu su visa krūtinės ląsta. Dėl įsivyravusios baimės jos kvėpavimas netolygus.
Manau, kad užteks delsti. Kol kas dar nenusirengiu. Užgriūnu ant jos ir pradedu laižyti kaklą, pabučiuoju spenelius. Ji sukrunta lyg vikšras, bet mano rankos daug tvirtesnės. Iš akių liejosi ašaros, o aš toliau laižau ją visą, artėdamas prie svarbiausio tikslo. Aš nebijau, vėliau su medicininiu skysčiu išvalysiu visas seilės liaukas, panaikinsiu visus savo plaukelius ir piršto antspaudus. Jie ras kūną, kuriuo pasinaudojau, bet pats aš jau būsiu dingęs.
Atsegu užtrauktuką, ištraukiu sustandėjusią varpą. Kuprinėje paskubomis susirandu prezervatyvą. Nenoriu, kad kriminalistai galų gale rastų mano spermos. Žinau, kaip viskas bus. Jie padarys šiai moteriai autopsiją*. Vėliau jie darys Y formos pjūvį, atliks balistinę ekspertizę, pagal bazinę kūno temperatūrą ir lavono sustingimą nustatys, kada ji mirė. Tačiau nei pjūvis, nei atopsija, nei balistinė ekspertizė nieko neparodys. Mano pėdsakai bus dingę.
Aš įeinu į ją. Panelė suklykia iš skausmo, tačiau jos burna užklijuota ir miške pasigirdo tik tylus inkštimas. Aš taip pat aimanuoju, tik tyliau. Kita ranka vėl pasiknaisioju kuprinėje. Randu virvelę. Stipriai priglaudžiu ją prie jos kaklo. Matau kaip ji dusta. Jei būtų atklijuota burna, ji ištemptų ilgiau. Dustantis žmogus pražioja savo burną, kad kvėpavimo takus oras pasiektų greičiau ir didesniu tūriu. Dabar ji turi tik nosį. Rankomis prilaikydamas siaurą virvelę tęsiu aktą. Pajutau, kad ji daug mažiau priešinasi.
Galų gale ir ją pasiekė mirtis. Tokią jauną.
Nuimu virvelę ir padedu į kuprinę. Ant kaklo matosi jos paliktas nubrozdinimo žymes. Nesinaudoju ginklais. Nenoriu, kad mane susektų ATF**. Ištraukiu savo varpą, nusiimu prezervatyvą, šį labai atsargiai įdedu į maišą, o vėliau į kuprinę. Visais įkalčiais atsikratysiu vėliau.
Ji nebuvo angelas, mąstau žvelgdamas į mirusią auką. Ji nusipelnė to. Juk žinojau, kad ši mergelė krušosi su kiekvienu vidurinės gražuoliu. Nekaltų aš nežudau. Ši - suteršta ir purvina. Visos jos tokios. Kekšės.
Kaip ir mano motina.
Išimu raudonus lūpų dažus. Atsargiai padažau jai lūpas. Išskečiu jai kojas, ištiesiu rankas. Štai tokią ją ir ras: raudonomis lūpomis, žvaigždės formos pozicijoje.
Beliko tik viską išvalyti. Tačiau prieš tai dar pailsiu.
Mano žaidimas dar tik prasidėjo.
Ir jie visi pakraups, kai sužinos, kad kiekvienas iš jų irgi jau žaidžia.

* Autopsija - mirusio žmogaus (lavono) tyrimas.
**ATF - alkoholio, tabako ir šaunamųjų ginklų biuras - teisėtvarkos įtvirtina organizacija prie JAV valstybės iždo.

Rodyk draugams

Mylėti neužtenka

Kūryba 2010-06-19

Jis tik akimirką sudvejojo. Prisitraukė ją arčiau, stipriai suspaudė ir ėmė bučiuoti. Liežuvis švelniai aplaižė jos lūpas, tada įsiskverbė į burną. O ji kvepėjo gaiviu aromatu, skaniais kvepalais. Abu jautė vienas kito tankų alsavimą, abiejų vokai buvo stipriai suspausti. Jis pajuto, kaip ji pasiduoda ir pirštais šukuoja plaukus.
Nebuvo nei romantiškos atmosferos, nei lietaus, nei saulėlydžio. Nieko, kas galėtų priminti jų pirmuosius bučinius. Stovėjo netoli traukinių stoties, ūžiant traukiniams ir kaukiant automobiliams. Šalimais į traukinį skubėjo patenkinti turistai, siaurom akim ir ruda oda, vilkdami didelius lagaminus ant ratukų.
O jie tiesiog stovėjo ir bučiavosi, nematydami nieko aplinkui, nejausdami to kas vyksta už užmerktų akių vokų. Ausys ir tos nieko negirdėjo, nes nebuvo įdomu išgirsti nieko daugiau, kaip tik vieno kito kvėpavimą. Stiprios jo rankos palietė jos veidą, ėmė jį švelniai glostyti.
Pažintis jų visiškai neįprasta. Pirmasis pasimatymas buvo ne restorane ar parke, o lovoj. Visas dvi valandas jos bute, jie mylėjosi. Kitus kartus susitikdavo toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku, arba jis tiesiog surasdavo ją. Keista, kad jie vienas kitą pamilo. Ji negalėjo sau to leisti, o jis nusižengė.
Galiausiai ji nutraukė bučinį.
-Tau reikia eiti. - tyliai pasakė.
-Ne, nenoriu niekur eiti. - atsakė jis, nužvelgęs jo veidą.
-Žmona… ji gali įtarti. Mes ir taip ilgai užsibuvome.
-Aš tave myliu. Nepaisant visko. Aš ją paliksiu, man nereikia jos. Man reikia tavęs.
-Aš nesu tokia moteris, kuri atitiktų tavo reikalavimus, Danieli.
-Man nerūpi, kas tu esi, ar supranti? Tu pasikeisi. Aš turiu šiek tiek pinigų. Mes išvažiuosim. Paliksim šią šalį, gyvensim namely prie jūros ir grožėsimės saulėlydžiais.
-Tu nesupranti, ar ne? Tu nesuvoki?
Jis žvelgė į ją kvailu žvilgsniu.
-Mes negali būti kartu, Danieli. Negalim! Aš negaliu. Manes užmuš, jei sužinos, kad aš tave myliu. Tu turi žmoną. Tokia jau aš, ar tu nesupranti?
-Aš tave galiu ištempti iš viso šito mėšlo. Tu būsi laisva. Tau nereikės daugiau to daryti. Juk galima viską pakeisti. Kodėl nenori?
-Nes negaliu. Nes turiu skolų…
-Gražinsim.
-…ir dar daugybė kitų problemų. Aš prostitutė, o tu santuoką turintis vyras. Mums nedera būti kartu.
Ji apsisuko ir ėmė žingsniuoti. Girdėjo, kaip Danielis šaukia jos vardą kelis kartus, bet neatsisuko. Nereikia, bus per daug skaudu. Ji save parduoda, jai moka už visus suteikiamus malonumus. Nedera įsimylėti kliento.
O jis tiesiog žvelgė į ją, nekęsdamas viso pasaulio, visko kas jį aplink supo.
Ir pajuto didžiulį pyktį, bei pavydą, pamatęs, kaip ji įsėda į ką tik jai pinigus užmokėjusio vyro automobilį.

Rodyk draugams

Močiutės liga

Be temos 2010-05-07

-O, anūkėli kaip gerai, kad atėjai pas mane! - laimingom akim tarė močiutė.
-Juk ne gaila. Geriau pasakyk kaip laikais?
-Baisiai, labai baisiai.
-O tai kas nutiko?
-Blogai miegu, prabundu po kelis kartus naktį.
-Aišku, aišku.
-Skauda pusiaują, galvą dažnai skauda. Va, geriu šiuos vaistus, bet nieko nepadeda.
-Tai gal pabandyk kitus, sakau.
-Et, man niekas jau nebe padės, anūkėli. Puola tos ligos kaip parazitai bado metu. Nėra čia nei laimės, nei sveikatos. Daržas vysta, o aš apraviu valandėlę kitą ir po to atsilenkti negaliu.
-Tos ligos, tikras blogis!
-Viena liga, tokia stipri. Taip įsikabinusi į mane, taip sustvėrusi už gerklės, nežinau nei kaip gydytis, nei pas ką kreiptis.
-Ir kokia gi čia liga, močiute?
-Kaip tai kokia? Kiekvieną dieną per televizorių rodo!
Susimąstė anūkėlis, žiūrėjo į savo močiutę ir tada supratęs šyptelėjo:
-Aaaa, tai tu čia apie Kubilių?
O toji patenkinta anūkėlio greitu sumanumu linktelėjo.
Po kelių akimirkų šypsena prigeso. Vėl liga užpuolė, vos tik ją paminėjus…

Rodyk draugams

Dievaži, ką daryt su ta nelemta pakrante?

elektrėnai 2010-04-29

Abejoju, kad toks klausimas dažnai iškyla visiems tiems žmonėms, sėdintiems savivaldybėje. Galite mane sukritikuoti, išpeikti, išvadinti neapsiskaičiusiu, bet vaizdas man prieš akis (kalbu apie Elektrėnus) akivaizdus. Nulis. Absoliutus nulis.

Nuo tilto nugriuvimo prie pagrindinės maudymosi vietos, Elektrėnų pakrantė tapo merdinti vieta. Aišku, ką čia kalbėti, kai biudžetas apkarpytas, o kelnių kišenėje mėtosi žodžio KRIZĖ raidės. Vis dėl to, niekados nėra sunku siekti savo vizijų, žvelgti į ateitį. Taigi, nugriuvo mūsų tiltas, kuris kažkada ir mane mažytį viliojo, ir mano tėvus vandeniu džiaugtis kvietė. Bala nematė, pagyvensim ir be tilto. Klausimas KĄ DARYTI SU PAKRANTE, savivaldybei iškyla tik ateinant vasarai, kai reikia iš naujo nudažyti laiptelius/suoliukus, nušienauti žolytę ir visa kita. ŠAUNUOLIAI. Tačiau, ar nereikia kažko daugiau? Aišku, jei esi vienas iš tų Elektriniečių, kurie visada verks šešėly ir bambės, tačiau nei kalbės, nei darys, tada gali toliau neskaityti. Tokiems būdinga viešoji nuomonė, kaip: A man viskas gerai.
Man - ne viskas gerai Elektrėnų pakrantėje. Gali būti blogiau, pripažįstu, bet juk gali būti ir geriau. Aš suprantu ir pasikartosiu, kad tokiais sunkiais finansiniais momentais kaip šie metai yra beprasmiška aiškinti savo mintis, bet kam priklauso toji balta kavinukė esanti prie pakrantės? Taip, žinote tą pastatą. Ankščiau ten buvo nedidukė ir graži kavinė. Juk būtų puiku, jei vasarą ten veiktų alaus, užkandžių baras, tiesa? Mes vis reklamuojamės, kaip ES šalis ir narė. Grūda mums į galvą ta pliurzę apie jos veiklą, paramą ir projektus. Nė velnio neįdomu man, kas kiek remia, nes savam mieste pakankamai paramos nematau. Ir ne tik čia ES kalta, bet ir patys mes.  Juk visi nori vietoj tos žolytės paplūdimy nors 200×200 metrų smėlo, kur gali normaliai atsigulti, pasidengti, to pačio alaus atsigerti. Vienas geras dalykas bent tas, kad yra kur tinklinį žaisti normaliai. Gerai pagalvojus įmanoma ir tą tiltą naują padaryti. Nors čia rizikinga, su žiema „vaikštančiais“ ledais, kurie viską laužo. Pažvelkime į kairę, nuo ežero pusės. Matome apgriuvusį „Perkūnkiemį“, kadaise vienu iš svarbiausių ir lankomiausių miesto vietų. Dabar tas raudonų plytų gigantas tapo nusimyžimo, pašikimo ir švirkštų, bei bambalių vieta. Vėl gi, matyt, „Perkūnkiemis“ turi kažkokį savininką, o savivaldybė gali tai nupirkti ir parduoti perspektyviam verslininkui. Leidžiamės šiek tiek žemiau nuo šio pastato, kur toliau iki pat pakabinamojo tilto driekėsi visa pakrantė. Čia niekam nė mintis neateina maudytis. Neaiškinsiu kodėl, manau ir taip visi supranta. Reikia noro, lėšų, pastangų. Sutvarkyta pakrantė, smėlis, parama iš motulės Europos Sąjungos ir turime didžiulę, plačią erdvę: nuo baltos, neveikiančios kavinukės iki pakabinamo. O čiuožyklos pusė? Ką ji? Smirdanti ir merdinti. Tie betoniniai tiltai kaip stabarai, stovi ne vietoj. Arba nugriaut, arba taisyt. Apmokestinti ir restauruoti valčių garažus. Apmokestinti tuos, kurie iš Vilniaus ir visos Lietuvos atvažiuoja su burėm paplaukioti, panardyti, ir visų kitų veiklų paveikti. Kas čia juokingo? O kaip pagal jus išgyvena visos kitos valstybės? Turbūt, todėl, kad už viską ima pinigų (apie algas nešneku, nes net nenoriu lyginti, o ir taip visi žinome). Kam tada toji vandens policija plaukioja? Tik tam, kad tinklų statytojus gaudytų? Jie laisvai galėti kontroliuoti, kas susimokėję už savo pramogas ežere, o kas ne. Tą patį siūlyčiau padaryti su mūsų pležu. Nors investicijų daug, už tad po to gali imti, kad ir po vieną litą už buvimą jame ir naudojimąsi pakrantės malonumais. Nejau gaila būtų duoti tą lituką už šiltą smėlį, švarią ir gražią pakrantę, veikiančią kavinę? Man ne. Geriau sumokėsiu, bet su šypsena sėdėsiu. Štai šitaip ir miestas uždirbtų, naudos gautų. Po kažkiek laiko visa tai atsipirktų.
Bet ne, kam gi? Kam gi rūpi mūsų komfortas, mūsų aplinkos vaizdas? Niekas nesigilina, ten visi jie užsivertę darbais, velniai žino kokiais.
Aš nežinau, ką jūs dabar mąstote, nežinau ar pritariate, ar ne. Vis dėl to, kad ir koks tai būtų pasikeitimas ir miesto gražinimas, jis niekada nepadarys žalos nei mums, nei turistams, nei pačiam miestui.

Rodyk draugams

Vieni myli gamtą, kiti - elektrinę

elektrėnai 2010-04-14

Tie kiti tai aš. Iš tiesų myliu ir gamtą, labai. Tačiau, jei man koks atvažiavęs vokietis pasakytų, jog visą mūsų miestą užgožia ir tamsiomis dėmėmis nuspalvoja Elektrėnų Elektrinė, tai žinot… Suraukčiau antakius, pakreipčiau lūpas, gūžtelėčiau pečiais ir sakyčiau: žiūrėk, mano darytos nuotraukos. Skambės labai pasikėlusiais, bet gal dabar toji elektrinė neatrodo tokia baisi, m?


Rodyk draugams

Ei, nepyk! Juk čia - Elektrėnai…

elektrėnai 2010-02-04

Prieina prie manęs vaikinas, prieš kelerius metus, gal 26 metų, su kruvinu veidu ir prašo pasakyti kur ligoninė pas mus mieste čia randas, mat jis ne vietinis ir atvažiavo žvejoti su draugais, tačiau girtų vyrų kompanija sumanė pasilinksminti ir štai dabar vaikšto jis galvą į dangų pakėlęs, kad kraujas taip stipriai nevarvėtų iš nosies. O man pirmoji mintis, kurią norėjau jam pasakyti, buvo ne kelio parodymas į ligoninę, o apgailestaujantys žodžiai: Ei, nepyk! Juk čia - Elektrėnai…

Ech, jaučiu, kaip griežia dantį ant manęs kai kurie Elektriniškiai. Galvoja, kad kažkoks jaunuolis, mokyklos dar nebaigęs, gyvenimo užtektinai nematęs, dėsto savo padrikas mintis ir gadina visą Elektrėnų reputaciją, kai miestui ir taip trūksta turizmo, pokyčių ir gero vardo. Bet, kadangi per savo trumpą gyvenimą Elektrėnuose kažkokių kardinalių turizmo pokyčių nematyti, nemanau, kad tam tikri dėdės labai jau pergyvena dėl to. Juk sava kišenė - svarbiausia. Na, bet tai jau kita tema.

Išties, nereik to mūsų miesto bijoti, atėjūnai. Nesame tokie baisūs. Kaip ir kiekvienoje gatvėje, gyvenvietėje ir mieste visuomet atsiras kažkokie kriminaliniai įvykiai. Tai yra normalu. Žinoma, pamenu, kai miestelėnai dažnai sakydavo, jog mūsų miestas bene labiausiai garsėjantis miestas nusikaltimais visoje Lietuvoje. Ir dar su tokiu pasigyrimu sako… Juk pas mus, nors ir ne tiek ir daug žmonių gyvena, ir bomba buvo sprogus laiptinėj, ir daug žmonių užmuštų ir šiaip visokių baisių istorijų įvykę. Galime save drąsiai vadinti antra Sicilija.

Ir, beje, dabar dar turime naująjį komisarą. Jis irgi tvarką čia pas mus įvedė, automobilius blokuoja, vaikus geriančius gaudo ir neleidžia įtartinoms grupuotėms bastytis be doro tikslo. Aišku, pamenu pora juokingų įvykių apie juos, tiksliau absurdiškų, tačiau, apie tai kitą kartą papasakosiu.

Žinot… tokiam mieste kaip Elektrėnai, reikia viską daryti ramiai. Atvažiavai - būk savo vietoj. Jei nenori, kad gautųsi kaip tam vaikinui, apie kurį pasakojau pradžioje, tai neik ne į savo teritoriją, nežvejok kur matai jog į mūsų marias myža kažkokie įtartini tipai. Neik į tą pusę, kur jaunos panelės sijonus kelia, nes jos tik vaidina, kad tu joms reikalingas, svarbu šiaip kažką pavadinti (nesakysiu ką, gerai?). Ir parduotuvėj ramiau elkis. Nevaikščiok alkoholio skyriuje - prie dribsnių, ryžių ir duonos daug ramiau. Kavinėj nežvairuok, čia visi žino, kad tu ne vietinis ir nematytas ir jei sužinos, jog nesi įtakingo ar gerai pažįstamo žmogaus draugas, tuomet gali tekti ir miegot ten…. Ir nesirenk labai jau kažkaip kitaip. Pas mus miestas paprastas, nelabai gilinasi žmonės į išorę, žiūri į žmogaus vidų, todėl rengiasi sportiniu stiliumi, kad būtų patogu ir pašokti, ir nuo policijos pabėgioti, ir tave pagaudyti….

Rodyk draugams

Nuoširdus pokalbis?

Kūryba 2010-01-28

Tiesiog, kartais užsinoriu sukurti kažką kitokio. Paprastą, trumpą įstoriją:) Tikiuosi patiks:)

NUOŠIRDUS POKALBIS?

-Kas tau daros? - paklausė ji pyktelėjusi.
-Man? - nuleido jis akis.
-Taip, tau! Tu toks tylus, toks ramus. Kodėl? Kas nutiko? Pastaruoju metu toks uždaras. Man tai nepatinka.
-Man ir.
-Tai kame reikalas? Gal teiksies paaiškinti?
Jis pažvelgė į ją. Vaikino delnai buvo drėgni nuo jaudulio, o plaukai šlapi nuo lietaus. Taip, žinoma, panelė turėjo skietį, tačiau jis nenorėjo slėptis po juo. Būtų per daug arti jos.
-Žinai… - atsiduso jis, - Nieko man nėra. Tiesiog nekreipk dėmėsio.
-Negaliu. Aš negaliu. Juk aš tave myliu. Tu esi mano gyvenimo dalis. Aš tave pažįstu puikiai ir mes esame pora ne tam, kad turėtume paslapčių. Jei kažkas neduoda ramybės - sakyk!
Deja, toks jo elgesys, ramybės neduoda jai. Jau pora dienų jis kažkoks tylus, susikrimtęs ir uždaras. Ji įtarinėjo, jog jis nori ją palikti vieną, kaip seną batą ar suplyšusį paltą. Savaime aišku, kad jis turi kitą panelę, arba tiesiog ji jam nusibodo.
-Nenoriu daugiau apie tai kalbėti. Visiems būna blogų dienų. Kodėl tokių negaliu turėti aš?
-Nes aš tave pažįstu kiauriai ir išilgai, žinau tavo „blogasias dienas“!
Panelė priėjo arčiau vaikino ir krentant dideliems lietaus lašams jį bapučiavo. O tada tyliai sušnabždėjo.
-Juk tu mane myli, tiesa?
-Taip. - po ilgokos pauzės atsakė tasai.
-Juk tu nori būti su manimi?
Dabar jis tylėjo. Ir ji viską suprato. Ištryško ašara ir suvirpėjo lūpa. Norėjo pabučiuoti paskutinį kartą, lyg reikšdama užuojautą. Bet jis atsitraukė ir daug tvirtesniu balsu pasakė:
-Gal jau eik pas jį. Ir pamiršk mane.
Apsisukęs, nuleidęs galvą ir nė nepažvelgęs į ją nuėjo tolyn.
Ji nubraukė ašarą ir palydėjo jį akimis, ne kaip įskaudintą vaikiną, o seną gerą draugą, nes juk, tikrasis vaikinas dabar jau laukia jos prie artimiausio parko vartelių.

Rodyk draugams

Elektrėnų „Ąžuolynas“ prieš „Versmę“. Arba karo iliuzija

elektrėnai 2010-01-07

Yra Lietuvoje toks miestelis, kaip Elektrėnai. Nedidelis, mažytis, įsikūręs tarp Vilniaus ir Kauno. Turi gražias marias, didelę Lietuvos elektrinę, nuostabų kraštovaizdį:) Nemažai įvairių įstaigų, parduotuvių ir vietų ten atrasti gali. Tačiau jei būčiau jūsų gidas, būtinai papasakočiau gražią įstoriją apie šio miesto dvi pagrindines mokyklas: Elektrėnų pagrindinė „Ąžuolyno“ mokykla ir „Versmės“ gimnazija.

Taip jau susiklostė, kad „Ąžuolynas“ senesnė mokykla, tačiau nebūtinai geresnė! Pats mokiausi ir ten, ir ten. Ir kaip sakiau, jei būčiau jūsų gidas, būtinai papasakočiau kaip šios mokyklos kariauja ir galanda savo kardus, kinko arklius ir krauna paraką.

Viskas prasidėjo nuo to, kai „Versmės“ mokykla įgijo gimnazijos lygį ir buvo taip pavadinta. Žinoma, tai reiškė, jog gimnazija yra kažkas kiečiau nei pagrindinė/vidurinė. Tačiau tai tik aptemdė dangų. O audra ir visas siaubas prasidėjo kai „Ąžuolynui“ dėl reformos buvo panaikinta teisė mokyti dešimtokus, vienoliktokus ir dvyliktokus (taip?). Pastarieji mokosi „Versmėje“, o jaunesni nuo 5 klasės - „Ąžuolyne“.

Taigi, gerbemieji ponai - štai čia ir visas įdomumas! Mokydamasis „Ąžuolyne“ supratau, kad kuo anksčiau išeisiu į „Versmę“, tuo bus geriau, kadangi bus laiko priprasti prie naujos mokyklos, mokytojų, tvarkos ir galų gale pasiruošti dar tuomet laukiamiems dešimtos klasės egzaminams. Taigi atėjau ten į devintą klasę:) Tačiau prieš tai „Ąžuolynas“ bandė mus visus atbaidyti nuo šios minties: „Būkit čia, kai ateis vienuolikta klasė - pereisit!“. Ir kiek pasiryžimo reikėjo tam, kad pereitum į tą gimnaziją. Visi buvome tiek prigąsdinti, kad dabar net pyktis ima. Tikiuosi šį įrašą skaito abiejų mokyklų mokytojai.

Pamenu kai „Ąžuolyno“ mokytojai man aiškino, jog toje gimnazijoje dėstantys žmonės palieka vienus pamokoje ir išeina gerti kavos, kaip jie smerkia ąžuoliniečiuis ir kaip juos nusodina. Ten bus nepakeliamai sunku, ten mes neištversim, kadangi ten mus niekins ir žemins, sumaišys su purvais. Nes „Versmė“ nekenčia „Ąžuolyno“ ir gviešiasi mokytojų darbo valandų, kartu su jų vaikais. „Jūs norit pamatyti ką reiškia pragaras, ką reiškia prisiminti tas klases kaip nevykusią jaunystę? Pirmyn, eikit!“. Štai tokiomis mintimis ir pasėtomis baimėmis patraukėme į gimnaziją, kur viskas turėjo tavo įsivaizduojamą negatyvą. Mokytojai rimtai dėsto, galų gale pradėjau mokintis matematiką, supratau ką reiškia apskritai spaudimas ir mokymasis, nė karto iš gimnazijos mokytojų neišgirdau nė vieno blogo žodžio kitoms mokyklos kolegoms. Supratau, kad šis Elektrėnuose įvardytas dviejų mokyklų karas, tėra tik „Ąžuolyno“ iliuzija. Žinoma, aš suprantu kaip reik jaustis ir tos mokyklos mokytojams: nėra gražiausių metų kaip dvylikta klasė, šimtadieniai iš išleistuvės, negali savo auklėtinių išleisti po dvyliktos klasės. Tačiau juk ne „Versmė“ kalta. O jei ir kalta, tuomet dar geriau:))
Nieko nesakau, toji gimnazija irgi turi daug minusų, kaip ir kiekviena mokykla, tačiau ji bent jau tolerantiška bet kuriuo atžvilgiu.

Pamenu, kai ateinu į „Ąžuolyna“ su klasioke aplankyti savo buvusios klasės, kai jau mokiausi „Versmėje“. Išejau iš ten apvadintas išdaviku, mokyklos niekintoju ir dykaduoniu. O kai pagalvoji, tiek įneišei į tą „ąžuolyną“…. Manau esmę, mano gerbemieji turistai, supratote. Skirtumas tarp šių dviejų mokyklų - aiškus ir ryškus, gimnazija tikrai geresnė. Nepaneigsiu, kad ir „Versmėje“ pilna šutvė mokytojų, kuriuos dar dabar norėčiau uždusinti ir pamiršti tai, kiek nervų suėdė ir dar suės, tačiau tas pats ir bet kurioje kitoje mokykloje. Tiesiog „Versmė“ daug labiau tolerantiška ir niekur nenori to karo įžvelgti, kaip, deja, „Ąžuolynas“. Gaila tos pagrindinės mokyklos: ten vien vaikai, jie trankos, daužos, įžeidinėja mokytojus savo mažu protu ir jaučiasi kieti. Tai dėl to, kad pavaduotoja pikta (direktorė nepikta, bet ji nesikiša į vaikų santykius) ir grūda jiems neapykantą, negalėdama juos laikyti griežtai. Gaila ir tai, kad visi tie vaikai, kažkada ateis į „Versmę“.

Rodyk draugams