BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip viskas būtų, jei būčiau gimęs kitur?

Be temos 2012-10-15

Aš dažnai susimąstau, klausydamas ramios muzikos, žvelgdamas į kitų žmonių gyvenimus nuotraukuose, kas būtų, jei aš būčiau gimęs kitoje vietoje? Tai bevertis ir bereikšmis klausimas. Tai niekis. Tu turi savo gyvenimą, gimei ir užaugai ten kur esi. Turi savo praeitį. Bet mano mintys mane vis tiek nubloškia tolyn… Įsivaizduoju, kaip žvelgiu į save į šalies. Koks aš?

Aš esu tipiškas JAV jaunuolis, einantis tamsų vakarų karščiu dvelkiančiu Los Anždelo keliu. Saulė jau seniai nusileidus, jaučiasi kylantis vėjas. Mano rankose cigaretė. Mano džinsai šviesūs, ant galvos užmaukšlinta megzta kepurė. Marškiniai nelyginti, kiek per dideli ir atsagstyti, kad matytųsi kažkoks užrašas ant tamsių marškinėlių. Aš išpūčiu dūmus, užšoku ant riedlentės ir riedu tuščia gyvenamųjų namų gatve. Numetu nuoruką ir žarijos išsisklaido ore. Vos spėju sau pavijimui… Jis… aš, toks greitas. Keistas. Po kelių akimirkų, aš nuriedu gatve. Čia ant šaligatvio jau laukia būrys draugų. Mes pasisveikiname, kažką šnekame. Rytoj į mokyklą, bet oras nuostabus. Los Anždelas visuomet kupinas vasaros, kaitros ir troškimo užsibūti lauke ilgiau. Mes atsidarome šaltą alų, vėl užsidegu cigaretę. Prieina panelės, mes šnekames. Vienai iš jų skiriu daugiau dėmesio ir…

Aš sėdžiu kavinėje. Ar tai Paryžius, ar Milanas? Saulė atsispindi mano tamsiuose akiniuose. Aš pažvelgiu į prabangų laikrodį ant riešo ir greitai šį paslėpiu tamsiai rudu švarku. Pamaišau juodą kavą ir atsargiai atsigeriu. Neabejotinai kažko laukiu. Mano plaukai tvarkingai sušukuoti, aš skaniai kvepiu, o mano figūra daug vyriškesnė. Veikiausiai sportuoju. Apsirengęs aukštos klasės drabužiais. Padavėja atneša bandelę su džemu viduje. Aš atsargiai atsikandu virš lėkštės. Prie manęs prieina vyras, mes paspaudžiame rankas ir aš nekantraudamas iš savo portftelio ištraukiu šusnį aplankalų bei dokumentų. Mes įnirtingai šnekame, aš kažką dėstau. Kažkokį verslo planą, idėją…

Aš atsisuku į kavinę, kur neseniai nuėjo padavėja, bet dabar ten… tik tamsus skersgatvis. Fone girdžiu policijos sirenas. Aš surinku. Man smogia dar kartą, aš garsiai nusikeikiu. Dieve, mano antakis praskeltas. Man smogia į inkstus ir spjaudus krauju, suvokdamas kad veikiausiai taip ir šlapinsiuosi pastarąsias ateinančias savaites. Vyrai apstoję aplink mane vis dar rėkia. Galiausiai atiduodu jų pinigus ir šie dar sykį man įspyrę palieka mane ramybėje. Prieinu arčiau… ir apžvelgiu save atidžiau. Guliu inkšdamas ant šaltos, apsnigtos žemės. Akys liūdnos. Lūpos įskilusios. Skruostikauliai atsikišę. Tai aš, bet… ne aš. Aš piktai surinku ir irzliai imu knaisiotis po savo apdriskusios striukės kišenes. Galiausiai radau… Milteliai greitai buvo išberti į dailią, ploną eilutę ant kredito kortelės. Ši veikiausiai buvo tuščia. Aš įtraukiu. Į galvą smogia skausmas, o kartu pajuntu kaip atpalaiduoja galūnes. Vaizdas sukas, pinas spalvos.

-Branguti, būk geras, eik pavalgyt.
Tai mano mama. Dieve, koks jos irzlus balsas. Kiek gi galima?
-Ne, dabar. - atsakau ir vėl pakeliu akis į kaitrią saulę.
Mano įdegęs kūnas mirkso baseine. Tarsi auksas. Kūnas aukso spalvos. Nenatūralus įdegis. Plaukai idealiai sušukuoti kaip ir sutvarkyti nagai. Mama vėl šaukia valgyt ir aš piktai išlipu iš baseino, kuriame raibuliuoja žydras ir skaistus vanduo. Apsivelku baltą, minkštą chalatą, įkišu kojas į šlepetes ir paėmęs kokteilį patraukiu į verandą. Mano mama… Dievaži, atrodo kaip modelis, bet ji tokia kvaiša. Žiūriu į jos akis ir galvoju, ar ji bent kiek mąsto ką iš vis veikia? Šiandien turbūt snigs. Ji išvirė sriubos ir nekantrauja, kad paragaučiau. Mano tėvas nekreipia į ją dėmėsio, tik skaito laikraštį. Aš, tarsi nubaustas, turiu ragauti tą sumautą sriubą…Siaubas. Šiaip ne taip prisiverčiu pavalgyti. Pakartosiu: siaubias. Šlykštu. Taip jai ir pasakiau. Man rodos ji net nenusiminė, nes jos protas nesuvokia, ką tokia emocija galėtų reikšti ir kaip turėtų atsispindėti veide. Nueinu į dušą, išsimaudau. Tuomet išsikvepinu ir paskambinu savo masažistui. Man reik masažo… Pavargau. Išsitrinu kūną keliais kremais. Išsivalau dantis, tuomet pravaliau juos siūlu ir išskalauju specialiu skysčiu. Dar akimirka ir apsiskustęs. Peržengiu savo kambarį, atsidarau didžiulę spintą. Ilgai negalvoju, ką noriu rengtis. Stebiu save veidrodyje. Seksualus, žavus, turtingas. Turiu viską. Po pusvalandžio nusileidžiu į garažą ir sėdų į vieną iš savo automobilių. Variklis garsiai užriaumojo ir aš patraukiau į didmiestį, saulėta gatve, apsupta palmėmis ir apgaubta žydru dangu. Aš lekiu užtikrintai. Kita stotelė - kazino klubas.

Šiandien sunku, bet ryt bus taip pat. Ir poryt. Ir visuomet. Taip jau yra. Man dvidešimt, aš turiu keturis vaikus. Mano žmona… kur ji? Ak, taip. Miega girta. Aš girdžiu rėkiantį vaiką kitame kambaryje, šalia užuodžiu šlapimo smarvę. Ji vėl apsimyžo. Kiek tie vaikai gali myžti? Aš nekeisiu tų sumautų vystyklų, ne aš norėjau vaikų, o ta prakeikta kalė! Susinervinęs pakylu nuo sofos ir susvirduliuoju. Alus ir degtinė nemaloniai suteliūskavo skrandyje. Būdamas vien apatiniais ir purvinais marškinėliais nužengiu trumpu koridodoriumi ir trenksmu atidarau miegamojo duris. Kambaryje dvokia alkoholiu. Ji miega net prasižiojusi. Susivėlusi, smirdanti. Kaip aš ją galėjau vesti? Ar tik ne per ją pradėjau gerti? Kalė. Nekenčiu. Pyktis vėl užverda manyje ir aš priėjęs stipriai ją pastūmiau, versdamas žmoną atsikelti. Nieko. Aš pastūmiu ja koja. Ši tik piktai kažką suaimanavo.
-Nagi, kelkis tu! - surikau.
Trenkiau. Dar kartą. Ir dar, ir dar… Jai tas pats. Suklupau šalia lovos ir ėmiau verkti, o tuomet rėkti. Velniop viską.

Mes važiuojame drauge ilgu keliu. Viename šone ošia vandenynas, kitame - platūs laukai. Giedras dangus ir jos šypsena. Groja mūsų mėgstama muzika. Aš linksmai barbenu pirštais per vairą. Galiausiai mes atvažiuojame į paplūdymį. Susirinkę visą mantą patraukiame arčiau vandens. Nėra per daug karšta, bet vaizdas pasakišas. Mes įsitaisome atokiau nuo žmonių, atsidarome vyno. Ji išima sūrio. Papučia vėjas ir tuo pat metu švelnus smėlis apgobia mūsų sūrį. Tačiau tai nesugadins mums vakaro, mes tik nusijuokiame. Aš pabučiuoju ją, o ji savo švelniais pirštais įsikimba man į plaukus. Mes daug nekalbame, šiandien leidžiame vienas kitam klausytis aplinkos. Saulėlydis, bangų ošimas, mes pabėgę nuo visko ir esame dviese. Visi darbai, visos problemos liko nuošaly. Tik aš ji, jos šypsena. Ir akys… Ak, kaip norėčiau paskęsti jos žvilgsnyje. Skęsti kiek tik įmanoma ilgiau.

Aš… aš dažnai susimąstau, koks aš būčiau jei būčiau gimęs ir užaugęs kitur. Dažniausiai tai būna svajonės. Svajonės su pavydo karteliu. Matyti save geresnį, geresnėj aplinkoj. Kažkur ten, kur žiūriu nuotraukas ir tikrai jaučiu tylų, augantį pavydą. Kartais tikrai norisi tapti tuo žmogu (kalbu apie gražias istorijas). Gyventi taip, kaip gyvena jie. Bet tuomet… tuomet aš prisimenu ir tas blogąsias, kurias rašiau. Ir suprantu, kad aš esu čia. Aš gimiau, kur gimiau. Aš turiu savo šeimą, savo gyvenimą, savo tiklsų ir savo kelių.

Ar jie yra blogesni už tas mano fantazijas, kai aš lekiu saulėlydžiu į laisvės paieškas, kai aš esu žmogus, kuriam aš pavydžiu gyvenimo?

Ne.

Kodėl? Na, tai skambės ne taip jau ir gražiai.

Nes aš žinau, kad kažkas lygiai taip pat svajoja apie mano gyvenimą, lygiai taip pat kaip aš svajoju apie kitų.

Rodyk draugams

Kai žmonės meluoja tau į akis

juokinga, įdomu 2012-05-20

Ar kada buvote pakliuvę į tokią situaciją, kai jums žmogus meluoja, o jūs tai žinote? Smagu, tiesa? Aš iš tiesų tai atrandu kaip tikrą pramogą. Pajuntu tokį kaifą, kai man žmogus tiesiai į akis meluoja, o aš sau sėdžiu ir leidžiu jam tęsti.

Ir tuomet aš pradedu savo žaidimą.

Galvoju, kaip čia tą žmogų priversti dar labiau įklimpti? Juk tiesą visą žinau, galiu užduoti kokį klausimą, kuris privers jį savo protą padirbėti dar labiau. Ir bam. Ta reakcija, kai jis išgirsta mano klausimą: tokį paprastą, lengvabūdišką. Ir tas žmogus taaaip pasimeta tą akimirką :D

O aš sau sėdžiu toks ramus, kantrus. Viskas kontroliuojama.

Bet viduj aš tiesiog šokinėju iš juoko ir džiaugsmo:

Galiausiai žaidimą reikia baigti, nes matau, kad čia nieko nebus gero. Ir pasakau, kad žinau visą tiesą. Nereikia čia man meluoti. Pirmoji to žmogaus stadija: ką čia dabar šneki, aš tau nemeluoju!

Aha, sakau. Juk viską žinau. Viską, viską. Ką tu čia man dabar meluoji? Ir toji jų reakcija, kai jie galiausiai suvokia į kokį mėšlą pakliuvo:

Jie bando atsiprašinėti, o tada susitaikyti. Pamiršti viską, tarsi nieko nebuvo.

Na, o toliau jau nuo melagystės dydžio ir pačios situacijos priklauso kaip reikalai pasisuka.

Juk ne kiekvieną melą galimą atleisti, tiesa?

Bet kiekvienas nusipelno pamokos ir antro šanso.

Rodyk draugams

Liepos 17d. - knygos ištraukos pristatymas

Kūryba, įdomu 2011-07-08

Sveiki visi,

Vakar Arnoldo blog’o Facebook puslapyje pranešiau apie mažytę blog’o datą - mano naujosios knygos ištraukos pristatymas:) Abejoju, kad toji knyga kada nors bus išleista:) Tačiau manau, kad kai kurie galės ją paskaityti:)

Apie ką toji knyga ir jos ištrauka - Liepos 17d.!

Rodyk draugams

Nu būna…

Kūryba 2011-03-08

Kartais atsisėdi ir tiesiog pamąstai, ką gero šitam gyvenime esi nuveikęs. Tada pajunti kažkokį keistą jausmą. Tokia nyki nuotaika apima, spalvos sutirštėja. Pasižiūri į kitų nuotraukas, o ten - besišypsantys veidai, laimingos akys ir linksmos akimirkos. Netikėtai nykumą į šalį nustumia gluminantis pavydas. Vėliau ir liūdesys. Ir atrodo niekas blogo nepadarė, ir neįžeidė, ir nesumušė, ir visur kaip ir sekasi.

Bet kažko vis tiek trūksta.

Tąsyk ji žiūrėjo į mane ir piešė mano veido bruožus. Saulė švietė ir akino man akis, jaučiau malonią šilumą ant savo veido. Užuodžiau pirmus pavasario vėjo gūsius ir akies krašteliu galėjau apčiuopti jau pražydusių gėlių margumą. Ji piešė susikaupus, šiek tiek suraukusi antakius ir prikandusi lūpą. Retsykiais ją aplaižydavo, kai kažkas nesigaudavo ir tekdavo trintuku ištrinti pora štrichų. Keista buvo pozuoti. Mano plaukai susivėlę, akys pavargusios, o paltas aplipęs šuns šeriais. Bet ji vis tiek mane piešė su didžiuliu įkvėpimu, su kažkokiu neapsakomu pasigėrėjimu, tarsi kurdama kažką daugiau nei piešinį, daugiau nei paprastą portretą.
Kai piešinys galiausiai buvo baigtas ji nusišypsojo ir leido į jį pažiūrėti. Aišku, nebuvo visiška mano kopija, bet piešinys buvo vykęs. Ji laukė mano nuomonės, ką aš pasakysiu, kaip įvertinsiu.
-Labai gražu. - ištariau ir dar pridūriau: - Ačiū labai.
Ji patenkinta linktelėjo. Susikrovusi reikmenis atsisėdo šalia manęs. Abu žiūrėjome į jau beveik pakilusią ryto saulę. Ilgai tylėjome ir nieko nešnekėjome. Nežinau ar taip turėjo būti, ar mums abiems tiesiog trūko žodžių, o galbūt nenorėjome sugadinti tos akimirkos beprasmiais sakiniais.
Ji šalia manęs taip arti sėdėjo jau senai. Jaučiau jaudulį ir nerimą. Baimė pripildė vidurius ir net tolygiai kvėpuoti buvo sunku.

Kaip jai viską pasakyti? Kaip pasakyti, kad gailiuosi?
Ne, aš neatradau žodžių. Kiek vėliau mes pakalbėjome kaip draugai. Galbūt ji ir įžvelgė mano akyse kažką daugiau nei elementarią draugystę, tačiau pirma nesiryžo kalbėti apie stipresnius jausmus. Kaip ir aš, ji, galbūt, tiesiog bijojo. Arba iš tiesų nieko man nebejautė.

Viena. Antra. Trečia. Visos jos gražios. Kalbu apie nuotraukas. Visi turi savo laimę, laimingą akimirką įamžinę. Atverčiu savo nuotraukas ir su priešiškumu sau trinu jas. Matau savo veidą, savo šypseną. Netikrą. Dirbtinę. Trinu beveik kiekvieną. Man jos nereikalingos. Šlykščios ir beprasmės.

Tada atsilošiu kėdėje. Atsidūstu. Pamąsčiau, ką gero šitame gyvenime esu nuveikęs. Apėmė liūdesys, nykumas.

Po kelių dienų ilgai kuičiausi savo stalčiuose. Po ausinukais, įvairių tezių ir minčių prikimštais lapais, radau jį. Savo piešinį. Jos nutapytą mano portretą. Ir vėl prisiminiau tą rytą, jos susikaupimą. Prisiminiau ją.

Kad ir koks piešinys nebūtų tikslingas, vieną dalyką aš jame pastebėjau.

Savo tikrą šypseną ir džiaugsmą akyse.

Rodyk draugams

Nežinia

Be temos, Kūryba, įdomu 2011-01-07

-Prasideda! VĖL! - sušuko ji su didžiule pykčio banga. - Amžinos tavo citatos, tavo filosofai iš suknistos antikos! Žinai, ką? - suprunkštė. - Bet aš tai čia. Tavo pana čia, ne ten!
-Maniau, kad… - tyliai suinkštė jis.
-Maniau, maniau….Jėzus, koks kvėša.  - ji skėstelėjo rankomis. - Duok rūkyt, nebegaliu.
Jis susiraukė, bet nieko nesakė. Ištraukė cigaretę ir padavė jai.
-Prisidegt.
Po kelių akimirkų mergina jau išpūtė kelis didžiulius dūmų kamuolius.
Aplink tamsūs medžiai, nuleidę sunkias šakas, tolumoje degė vos vienas žibintas, apšviečiantis kelis metrus aplink save. Vėlyvo rudens oras buvo prisirpęs drėgmės. Kur bežiūrėtum tik parko tamsa, keli neaiškūs kontūrai tolumoje. Ši porelė atrodė kaip du narkomanai atėję čia surūkyti ko nors stipriau.
Ji užgesino cigaretę ir pažvelgė į jį rimtu žvilgsniu:
-Aš tave myliu, asile. Rimtai. Myliu, negaliu.
-Aš ir tave myliu.
-Dėkui.
-Vienintelis kartas, kai tu manęs nepertrauki yra tada, kai sakau, kaip tave myliu.
-Nes tu kalbi sukruštomis citatomis, supranti? Gyvenimas yra realus. Jis čia, dabar. - ji atsiduso. - Klausyk, nepradėkime vėl. Tiesiog klausyk savo minčių ir sakyk man tai, ką pats manai, o ne kiti, gerai?
Jo atsakas buvo stiprus bučinys ir prispaudimas prie savęs. Jis girdėjo kaip jo panelė tyliai alsuoja, tarsi bandydama nuslopinti savo pagreitėjusį kvėpavimą. Galiausiai jis palydėjo savo panelę iki namų, ten laukė dar vienas ilgas bučinys. Dar stipresnis, dar tvirtesnis, įrodantis jų neabejotiną meilę. Kažkur tolumoje pasigirdo balsai, batų čežėjimas.
-Atsiprašau už baisius žodžius. - nuleido ji akis. - Aš tokia kvaila, kad kalbu taip su tavim. Atleisk.
-Tau buvo sunki diena, atleisk man, kad to nesupratau. - tyliai sušnabždėjo jis.
Šypsenos praskleidė tamsius debesis jų santykiuose. Jie atsisveikino ir vaikinas pasuko pro parką į savo namus. Žinau, ką mąstote. Parkas, tamsu, baisu. Tačiau šis parkas ne toks. Jis pasimylėjo su savo panele šiame parke. Štai, prie to medžio, kurio dabar net nesimato tamsumoje. Čia jis pirmą kartą sutiko ją ir pirmą kartą išdrįso pasisveikinti. Taip, šiame parke jie valgė ledus, lakstė per balas, vaikė balandžius, griuvinėjo ant žolės ir lapų, voliojosi sniege. Parkas kupinas jų meilės.
Netikėtai stiprus smūgis, nešantis netveriamą skausmą, kirto jam per pakaušį. Akyse subaltavo, vaizdas ėmė suktis, keliai sulinko. Turbūt praėjo kelios akimirkos, o jis jau klūpėjo ir vėmė. Galva nežmoniškai plyšo ir sukosi. Girdėjo kažkokius vyriškus balsus. Spyris į pilvą, dar vienas kažkur į kepenis. Jis susirietė tarsi mažas vaikas lovoje. Ištryško ašaros, rauda pasklido meilės prisirpusiame parke. Dar vienas spyris į veidą. Kraujas fontanu tryško iš nosies. Galop žingsniai nutolo. O šalto rudens takas gniaužė jo kūną vis gilyn į prarają. Būtų smagu, jei bent galėtų pasikelti, atsistoti. Gaila, kad jo panelė net neprašė parašyt kai grįžtų namo. Galbūt dabar ji sunerimtų negavusi žinutės, pradėtų jo ieškoti, skambinėti.
Jei norite paklausti, kas tuo metu sukosi jo galvoje, ar jo panelė, ar tėvai, ar draugai, pasakysiu atvirai - jo galvoje sukosi tik tai, kaip likti gyvam. Dievaži, galite šį jaunuolį vadinti savanaudžiu, bet tuo metu jam svarbiausiai buvo atsistoti ir eiti pirmyn. Tačiau net menkiausias piršto pajudinimas atrodė neįmanomas.
Iš lėto vaizdas akyse ėmė temti, garsai tilti. Dar kelios minutės ir vaikinas prarado sąmonę.
Vokai buvo sunkūs tarsi akmuo. Šviesa tvieskė jam į akis. Susitraukę vyzdžiai paliko patenkintą daktarą.
-Jis prabunda.
Užuodė ligoninės kvapą. Tą šlykštų specifinį kvapą. Susilieję kontūrai artėjo prie jo. Galiausiai atsikimšo ausys. Išgirdo savo mamos, tėvo balsus. Jie atrodė pavargę, susirūpinę. Vienu momentu savo tėvus palaikė už zombius, kuriuos matė komiksuose.
-O, Dieve! - sukliko motina. - Tu gyvas, tu prabudai!
-Nespausk jo taip, brangioji. - šyptelėjo tėvas. - Dar nukris galva.
-Kur… - tyliai ištarė jis. - Kur ji?
-Kas, branguti?
-Kami. Mano panelė, kuri ji?
-Tavo panelė? - sutriko mama. - Kokia panelė?
-Mano panelė, mama. Kur ji?
-Bet, sūnau, - priėjo arčiau tėvas. - Tu neturi panelės. Tu…
-Aš buvau jus supažindinęs, aš buvau parsivedęs ją namo, mes valgėm tavo makaronus, mama. Valgėm tavo firminius itališkus makaronus kartu su ja.
-Atleisk… - susiėmė ji už burnos. - Atleisk, bet…aš negaliu sakyti, kad taip buvo.
Jis sunkiai alsavo. Kas per velnias, čia vyksta? Ką jie vaidina? Kodėl prie jo šitiek aparatų?
-Tu pragulėjai šiame patale nuo septynerių metų sūnau, nejau nepameni? - tyliai pasakė tėvas. - Galbūt, tu susapnavai. Viskas gerai.
Jis išgirdo kaip mama sako daktarui, jog taip ankščiau nebuvę, jog dabar jis kažką įsivaizduoja ir šneka, ko nebuvę. Daktaras ją ramina, bet susirūpinęs kažką sako seselei, pabrėžia, kad prasidėjo komplikacijos. O jam pačiam dega visos gyslos, plyšta širdis, kad įsimylėjo tai, ko nėra. Kad kentėjo to dėl to, kas net neegzistuoja. Greitai pribėgusi seselė ėmė švirkšti jam vaistų. Jis ėmė kratytis, pykti. Jam pikta, kad jis guli šioje lovoje ir net nieko nepamena. Jam pikta, kad tėvas į žiūri tokiu žvilgsniu.
Tačiau miegas lėtai jį išsivedė. Prieš uždarant duris į dar vieno sapno karalystę, jis dar sykį išgirdo tėvo balsą:
-Viskas gerai, sūnau. Viskas gerai.

Rodyk draugams

Pavydo pinklės ir žvaigždės

Be temos, Kūryba 2010-11-14

Cha! Kokia ji juokinga. Iš tiesų. Visus pusę metų, kai mes galiausiai išsiskyrėm ji troško mano dėmesio. Kiekvieną dieną išvysdavau jos dviprasmybių. Kasdien matydavau jos akis, švytinčias iš laimės. Deja, aš žinojau, kad toji laimė, tarsi aktoriaus scenoje - apsimestinė. Toji šypsena, apsikabinimai su kitais, flirtavimai man matant…tai pavydo pavidalas. Tai noras priversti mane pavydėti.
Ak, kaip ji nesuvokė, kad pavydas jai daugiau nebe priklausė. Šis buvo atiduotas jau kitai panelei ir apsigyvenęs santykiuose tarp jos ir manęs.  Panelei, kuri man labai patinka. Panelė, kuri tokia…unikali. Tokia įdomi ir nesuvokiama. Tokia, kuri verčia naktį pro langą žiūrėti į žvaigždes ir ilgai apie ją galvoti.
Ir štai mes susitinkame, po pusės metų išsiskyrimo. Keistas tas jausmas, žinokit. Nelabai supratau, kokia priežastis buvo susitikti, žinau tik tiek, kad ji labai norėjo kažką su manimi pašnekėti. Na, o aš sutikau. Ir ne dėl to, kad mane traukė prie jos, seni prisiminimai, jungę dekoratyvinę ir netikrą meilę. Tiesiog nugalėjo smalsumas.
Mes įsipylėme kavos, atsisėdome ant suoliuko, pažvelgėme į atslenkančią nakties skraistę danguje. Aš prisidegiau cigaretę. Kelias minutes tylėjome.
-Kaip gyveni? - paklausė ji galiausiai.
-Puikiai. Tu?
-Irgi.
-Smagu.
Aš išpūčiau dūmų burbulą į sutemusį ir žvaigždėtą dangų. Ir vos tik pamatęs žvaigždes prisiminiau ją. Taip greitai atsiradusią po mūsų skyrybų, taip greit pasirodžiusią mano gyvenimą ir pabeldusią į širdies duris. Tarsi būtų supratusi apie ką susimąsčiau mano buvusioji paklausė:
-Girdėjau, susitikinėji su…
-Taip.
-Smagu. - dabar jau ji pasakė.
-Klausyk, nelabai suprantu, kodėl mes šiandien čia susitikome, bet aš kiek skubu.
Išgėriau kavos likučius ir pažvelgiau į ją sustingusiu žvilgsniu. Pajutau baimę, pyktį ir norą smogti jai per veidą.
-Tu juokauji, tiesa? - nervingai šyptelėjau.
Ji nieko neatsakė, jos plonos ir kaulėtos rankos stipriai spaudė revolverį nutaikytą į mane.
Išprotėjusi kalė, švystelėjo man galvoje. Aš pakilau nuo suoliuko. Ji neišdrįs į mane šauti. Ji vis dar mane myli.
-Tu niekur neisi.
-Ir kas bus? Nušausi? - aš skėstelėjau rankomis. - Nejau tikrai manei, kad kada nors būsiu su tavimi? Taip, mes patyrime visko daug gražaus, turėjome nuostabių akimirkų…Bet, atleisk, pragaras, kurį išgyvenau kartu su tavimi, buvo daug baisesnis, nei tos malonios akimirkos. Aš ją myliu, o tu man - praeitis. Man neįdomu ką tu darai ir kaip bandai sukelti man pavydą. Tu esi man niekas, tik prisiminimas.
Jos lūpa virptelėjo. O, Dieve. Ir vėl. Kai pykdavomės ji dažnai apsiverkdavo.
Aš apsisukau ir nuėjau. Jaučiau kaip šlapias prakaitas nubėga mano kakta, kaip dreba kojos, o vaizdas sukasi. Velniai griebtų aš tikrai išsigandau. Ji pakvaišusi, trenkta. Išprotėjusi.
Siekdama sukelti man pavydą, nepajuto, kaip šis užvaldė ją pačią.
Vaizdas ėmė suktis, dar labiau išmušė prakaitas ir kojos, tarsi būtų pakirstos nežmoniškos bangos, sulinko. Neatlaikydamos viso mano kūno svorio pargriuvau skaudžiai ant šaligatvio, susitrenkiau galvą. Supratau, kad nesugebėsiu atsistoti.
Nesimatė nė vieno žmogaus, visiška tuštybė. Tik žvaigždės ir jos atvaizdas jose. Ir tuomet išgirstu tauškant batelius. Garsas vis artėjo su lyg vis greitėjančiais mano širdies dūžiais. Išvydau moters kontūrą.
Mano buvusioji pasilenkė prie manęs. Revolverio jau netyrėjo, bet jai šio ir nereikėjo. Ji kažką padarė su mano kava.
-Buvo gera matyti, kaip tu išsigąsti. - sušnypštė ji man. - Ar tau patiko, mielasis? Ar pajutai, tai, ką jutau aš? Kai kaskart mane palikdavai vieną, o vėliau grįždavai. Ar tau patiko? Ar tu tenkindavaisi vien ta mintimi, kad aš kentėjau?
Velniai griebtų, ne! Ji išprotėjusi, ji niekad nesuprato, kad nenorėjau su ją būti. Ji per daug mylinti pinigus, per daug pasileidusi. O dabar man sako štai ką….gaila, kad mano lūpos, tarsi surakintos ir aš negaliu jai nieko atsakyti.
-Ech. - šyptelėjo ji. - Norėjau palinkėti tau sėkmės su tavo naująją, bet… Ups, - ji garsiai nusijuokė. - Matai, kaip viskas gavosi.
Ji pabučiavo mane į kaktą ir paliko gulėti ant šalto šaligatvio. O aš, įkvėpdamas paskutinius gaivaus oro gūsius, žvelgiau į tas beribes ir didingas žvaigždes. Mirti baisiai nenorėjau, bet kai nebeliko pasirinkimo, svajojau - iš kurios žvaigždės aš į savo paskutinę meilę žiūrėsiu.

Rodyk draugams

Išslydai

Kūryba 2010-10-30

Trumpas mano eilėraštukas:)

IŠSLYDAI

Išslydo man iš rankų tavo šiluma,
Ir dingo ji beribėj žmonių minioj.
Dabar mane supa tik skaudi tyla,
Ir skęstu aš vienas šaltoj tamsoj.

Išnyko pavasaris, vasara ir ruduo,
Išnyko viskas, kas gyva aplink.
Ir skandina mane abejingas vanduo,
Prašau jo: bent tu apkabink!

Išslydo iš rankų tavo meilė, šiluma,
Pranyko ji kitų žmonių glėby.
Kartu dar išslydo ir melas, klasta,
Juk tavo žingsniai veda pas jį…

O aš skęstu, kaip didžiausias kvailys!
Kankinuosi ir žudau savo sielą.
Tavo veide pasirodo šaltas šypsnys,
Mane apgavai ir palikai visiškai vieną…

Rodyk draugams

Ištrauka iš mano naujosios knygos (2)

Kūryba, kultūra, įdomu 2010-10-18

Prieš kelis mėnesius esu įdėjęs trumpą ištrauką iš savo knygos. Daugelis draugų prašė įdėti dar, žinant, kad jie dar ilgai negalės paimti mano rankraštį į rankas. Tiesiog neturiu laiko primityviam suredagavimui (gal atostogos pakeis situaciją?:] ). Iš kart prašau atleisti už klaidas. Tai - tik mėgėjiškas rašymas, užpildantis laisvalaikį. Bet, žinoma,  objektyvi kritika irgi laukiama:)))

Viljamas niršo. Net negalėjo žiūrėti į savo laikrodį ant riešo. Toks žiūrėjimas tiesiog degino akis! Jau pusantros valandos, kaip Matas su Sara dingo. Kur jie prapuolė?
-Ei, Vili, - išgirdo jis Timo balsą. – Aš jau norėčiau kūną vežti pas save į morgą.
-Pakentėk dar! – suriko jis.
Viljamas užsisuko ir nusikeikė. Čia tuoj pradės dvokti, o tie dar kažkur šlaistosi. Jis surinko Mato mobilaus numerį. Po kelių signalų išgirdo jo balsą.
-Kur tu randies? – sukriokė šerifas. – Jau pusantros valandos praėjo. Gal, sakau, su Sara žaidėt tėtį, mamą ir namus?
-Jau važiuojam, Viljamai. Šiek tiek užtrukom su mūsų įtariamuoju.
-Prisipažino?
-Taip.
-Vežat čia?
-Taip. – pakartojo Matas.
-Ačiū, Dievui. Nes ekspertai mane tuoj sugriauš dėl to lavono. Ir ta bobulytė verkia tuoj nualpsianti. Visiškas pamišimas. Ar nuovadoje dar nematei moters iš ATF?*
-Ne.
-Dar kartą, ačiū Dievui. Nešk greičiau savo kudašių.
Jis padėjo ragelį.
-Timai, ar girdi? – pašaukė jis. – Nieko neliesk, tuoj sulauksime svečių.
Ekspertas linktelėjo ir prisidegė cigaretę.
Ši byla su negyvomis moteris visiškai atėmė jo laiką. Vakar turėjo problemų dėl nelegalių ginklų užfiksavimo miestelyje, todėl iškart prisistatė ATF, šiandien čia turinti tvarkyti reikalus. Dažniausiai tai būna arba labai familiarus vyras, arba labai delikati moteris. Žinoma geriau pastarosios. Jos būna šiek tiek mandagesnės, neišsišokančios, jam nieko nenurodinėjančios. O kur dar šiaip smulkūs nusikaltimai? Ten išdaužtas langas, ten pradurta padanga. Nors jis turi nemažą pulką policininkų vis tiek kiekviena detalė gula ant jo pečių.
O šios moterys, gulinčios nuogos, ryškiomis lūpomis ir išžagintu kūnu, visiškai dėl to nekaltos. Jos tapo lyg akmuo, gulintis ištisus amžius, matęs daugybę melo, karų, netiesos ir smurto. Ir visai kaip akmuo, šios moterys daugiau niekuomet neprabils, nepasiskųs ir nepadės. Tiesiog gulės, kol jų kažkas nepajudins, kol kūnais nebus pasirūpinta. Ir lyg nebyli malda driekėsi iš jų apsiniaukusių akių. Tačiau taip kaskart į jas žvelgdamas Viljamas niekad nesuprato, kokia tai galėtų būti malda. Ar prašymas grįžti į gyvenimą ir viską pakeisti, o gal leisti pasakyti, kas jas išprievartavo ir nukankino? To jis jau niekada nesužinos.
Edvardo Spirkmeno dėka.
Pasigirdo atvažiuojančio variklio dūzgimas. Jis išėjo iš tvarto pasitikti Mato. Pirmiausiai, sustojus automobiliui, atsidarė galinės durelės. Išlipo Sara išvilkdama ir Edvardą, supančiotą antrankiais, ramiu veidu. Tada pasirodė ir Matas.
-Taigi, taigi, - šyptelėjo Viljamas. – Atvežėt mūsų draugą, ar ne?
Lyg kokiam mažam vaikui pasakė šerifas, kreipdamasis į nusikaltėlį.
-Ar matyta vieta, Edvardai? – paklausė Sara.
-Be abejonės.
-Nagi, - mostelėjo Viljamas. – Užeikime vidun. Į tavo valdas, Edvardai.
-Aš niekad negrįžtu į vietą, kur palikau lavoną.
-Kodėl, gi?
-Nes ji tampa šventa vieta. Toje vietoje mirė moteris. Drumsti jos ramybę – nevalia.
-Tu jau sudrumstei, - nukirto Matas ir pridūrė. – Moteris nemirė. Moteris buvo nužudyta.
-Ir ką tu sau manei? – pašaipiai paklausė Sara. – Miestelis mažas, vietų mažai, Edvardai. Dar pora dešimčių moterų ir tau nebūtų kur vaikščiot, norint nedrumsti joms ramybės.

Viljamas garsiai su ja nusijuokė. Jei ne antrankiai ir Saros stiprus laikymas vyrui už rankų, nors šis ir nesipriešino, jie atrodytų lyg geri draugai, besijuokiantys iš senų anekdotų ir įvykių.
-Jei būčiau taip mąstęs, - atsikirto Edvardas. – Dabar nebūčiau su jumis, panele.
Jie užėjo vidun. Matas stebėjo maniako veidą ir išraišką. Visi ekspertai akimirksniu į juos sužiuro. Keistas buvo jausmas, stovėti ir žiūrėti į auką, kai šalia, čia pat, stovi ir jos žudikas. Veikiausiai, visų jų galvose, kaip ir Viljamo, tą minutę, sukosi mintys, ką dabar jaučia patsai Edvardas, žvelgdamas į šios moters kūną, jau spėjusį pamėlti?
-Kokia esmė buvo mane čia atvežti? – paklausė jis, nutraukdamas tylą.
-Tu palengvinsi mums sunkią dalią, berniuk, - į savo beveik bendraamžį kreipėsi Viljamas. – Pasakysi kaip viską padarei. Iš kur, pro kur ir kelintą atitįsai kūną.
-Kodėl turėčiau jums padėti? – nusijuokė Edvardas. – Aš jums padėjau vien ateidamas pas jus.
-Kas iš to, kad atėjai, jei moterų lavonai vis dar randami? – mostelėjo rankomis šerifas.
-Nekomentuosiu to. Aš nesiruošiu jums padėti.
Slidus žaltys, pamanė Viljamas. Jis priėjo arčiau maniako.|
-Klausyk, - globėjiškai prabilo jis. – Tu ir taip sukėlei daug skausmo. Vakar pats pasakei, kad nori viską pabaigti. Su tavo pagalba viskas bus daug greičiau, tiesa? Jei padėsi, aš išsiderėsiu bent metus ar pusę tau sėdėti mažiau kalėjime. Žinoma, jei nesėsi iki gyvos galvos.
Sara nužvelgė Viljamą su pasibjaurėjimu. Kaip dėl kažkokio tyrimo palengvinimo, galima derėtis, kad toks kaip šis šlykštynė, gautų mažesnę bausmę?
-Kas jums sakė, šerife, kad aš noriu sušvelnintos bausmės? – pakreipė galvą Edvardas. – Jūs nieko apie mane nežinote. Nei ko aš noriu, nei ko aš trokštu. Nei kodėl čia esu. Nei ką aš galiu.
Viljamas norėjo kažką atsakyti, bet Edvardas jį nutraukė ir tęsė toliau, šiek tiek pakeltu tonu, kad girdėtų ne tik šerifas:
-Aš neprivalau niekam padėti. Ir neprivalau būti tąsomas po nusikaltimo vietas. Taip, aš atsisakiau advokato, bet tai nereiškia, kad su manimi galite daryti ką panorėję. Aš studijavau teisę, ponai. – nužvelgė jis ekspertus.  - Aš žinau, ką aš galiu ir ko ne. Ką galite ir jūs, o ko – ne. Čia atvažiavau tik su savo noru. Kitą kartą – to nebus. Aš pats atėjau jums į rankas. Jei ne aš, būtumėte ne tik kūną radę, bet dar ir manęs ieškoję.
-Jei ne tu, šis kūnas dar tūrėtų plakančią širdį. – sušnypštė Sara.
-Jūsų nuolatiniai įžeidinėjimai, - kreipėsi jis į ją ir Viljamą. – Atseit, pajuokavimai ir visa kita. Teisme aš tokius dalykus galiu paminėti. Ir man, priešingai nei jums, nereikia ypatingų įrodymų. Visas jūsų įrodymas – aš. Nei piršto antspaudų, nei DNR, nei kitų mano žymių nerasta. Tik mano prisipažinimas yra jūsų įrodymas teisėjui. Tik balsas įrašytas į juostą per tardymą. Viskas. Daugiau nieko neturite, ponai. Todėl baikit vaidinti padėties valdovus.
-Arba, kas? – priėjo arčiau Viljamas, suraukęs antakius.
-Ar nepastebėjote, šerife? – karčiai nusišypsojo Edvardas. – Padėtį valdau aš.

*ATF – alkoholio, tabako ir šaunamųjų ginklų biuras – teisėtvarkos įtvirtina organizacija prie JAV valstybės iždo.

Rodyk draugams

Philip’o Bloom’o DANGUS

Kūryba, kultūra, įdomu 2010-09-25

Nuostabu ir pasakiška - du žodžiai, kurie susilieja Philip’o Bloom’o trumpame filme „SKY“. Tiesiog gražu žiūrėti kaip dieną pakeičia tamsą ir pastatų lempos, o pakilus saulei, ją vėl atspindi žydras vanduo:) Bravo režisieriui!

Rodyk draugams

Kiaulė

Kūryba 2010-08-31

Jis sukando dantis ir žvelgė į jos plačias akis. Akimirką ten įžvelgė baimę, o, galbūt, išgąstį? Viduje maldavo, kad ji neverktų. Jam nepatinka kai ji verkia. Ir dar prie jo, velniai griebtų.
O jis toliau gelia. Toliau įkanda, skaudina ir lėtai įtempia ir taip įtemptas nervų stygas. Ir vėliau supranta, kad daro blogai, kad elgiasi blogai. Toks poelgis nepateisinimas ir niekuomet nebus paaiškinimas ar atleidžiamas. Be gailesčio toliau dėsto savo teorijas ir mintis, tokias skaudžias, tartum įkaitintas peilis, rėžiantis odą ir leidžiantis plūsti kraujui.
Jo balsas kandus, įžūlus, bet tylus. O ji tiesiog sėdi, žvelgia į jį ir nesuvokia kas vyksta, kas darosi, ką daryti, kaip kažką pakeisti, kaip padėti?
Bet jam nebereikia pagalbos. Nereikia pagalbos iš jos.
Be paguodos lašo, be gailesčio ir jautrumo, jis pakyla ir išeina. Tik tiek.

Kiaulė.

Ir tas kiaulė - aš.

Rodyk draugams