BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Užfiksuoti akimirką

Kūryba 2012-04-04

Aš prieinu arčiau jos ir atsistoju šalia. Abu pažvelgėme į besileidžiantį ryškų saulės diską, neriantį į jūros horizonto liniją. Tolumoje mačiau kaip vanduo nusidažo ryškiu raudoniu. Kraujo spalva. Meilės spalva.

Ji stovėjo ant pečių užsimetusi mano džemperį. Jos balta suknelė vos lietė pliažo smėlį, o vėjas žaismingai taršė plaukus į visas šalis.

-Kaip jautiesi? - paklausiau galiausiai išdrįsęs.

-Net nežinau. - truktelėjo ši pečiais. - Viskas taip keista ir taip nauja.

Aš šyptelėjau nuleidęs galvą. Šiandien buvo viena svarbiausia mūsų gyvenimo diena. Ji stovėjo čia, šalia manęs, vilkėdama gražią baltą suknelę, o aš kostiumą. Paskutiniai saulės spinduliai, kovojantys su artėjančia naktimi, laižė auksinį žiedą ant jos piršto.

-Ačiū. - tarė ji pažvelgusi į mane.

-Už ką? - nesupratau.

-Tiesiog, kad esi čia. Tai man labai daug ką reiškia.

Aš apkabinau ją per pečius plačiai šypsodamasis. Jutau kaip širdis staigiai plaka. Užuodžiau jos gaivius kvepalus, vėjo taršomi plaukai glostė man veidą, vakaro šaltas oras jau gėlė pirštus, bet tai nerūpėjo. Norėjau stovėti čia amžinai, stipriai ją apsikabinęs ir niekada daugiau nepaleisti. Žinojau kokia ji laiminga ir niekada nedrįsiu jos įskaudinti ar atimti laimę.

-Kai šiandien tave pamačiau su šia suknele… - prabilau tyliai. - Tu atrodai fantastiškai. Aš…

Skaudžiai nurijęs seiles prisimerkiau.

-Aš tik norėjau pasakyti, kad šis vaizdas išliks mano akyse visą gyvenimą ir… aš norėčiau, kad galėčiau jį įsirėminti ir turėti. Aš… Aš tave tikrai myliu.

Ji pažvelgė į mane, kreivai šyptelėdama.

-Atleisk. - tarė ji. - Atleisk man. Tu man toks geras draugas, esi pats geriausias žmogus pasaulyje.

-Bet akivaizdu, kad jis geresnis.

-Jam aš jaučiu kitokius jausmus. - ji dar tvirčiau susisupo į mano džemperį.

-Tu manęs nemyli, nes aš kitoks. - linktelėjau. - Suprantu. Manai, kad esu kvailas, niekam tikęs.

-Netiesa! - piktai atšovė ji. - Pats žinai, kad tai netiesa. Kaip gali taip šnekėti? Po šitiek laiko mūsų draugystės tu drįsti spjauti man į veidą mano vestuvių dieną tai?

-AŠ TAU NERŪPIU! - sušukau piktai ir ji, išsigandusi atšoko nuo mano krūtinės.

-Austėja! - suriko ji. - Austėja greičiau ateik čia!

-Ne, ne… - išsigandęs riktelėjau. - Ne… paklausyk. Aš nenorėjau tavęs išgąsdinti ir…

-O, taip. Bet tau pavyko. Ačiū, kad viską sugriovei.

Aš ėmiau rėkti, verkti ir trankytis. Ji dar garsiau pašaukė jau atbėgančią Austėją su dar keliais vyrais. Jos balse išgirdau baimę ir paniką.

Nespėjau nė susivokti, kai vyrai čiupo man už rankų, klykiantį pargriovė ant smėlio, o sunerimus austėja atidarė vaistinėlę.

-Eik brangioji. - paprašė slaugė. - Eik, eik. Jam vėl priepuolis. Tu nepadėsi.

O ji stovėjo, nežinodamas ką pasakyti, ką daryti, matydama kaip aš krataus ir purtaus, prispaustas prie žemės stiprių vyrų rankų ir šaukiu jos vardą taip tarsi ją matyčiau paskutinį kartą. Žmonės tolumoje jau sukluso ir pritildė muziką. Tada pajutau kaip adata įsminga į mano odą ir maloni šiluma, pradžioje sukėlusi skausmą, maloniai ima tekėti gyslomis.

-Viskas gerai. - atsiklaupusi šyptelėjo sena moteris, Austėja. - Viskas gerai. Tuoj praeis. Mes eisime pažaisti, eisime pavalgyti ledų, o po to važiuosime namo.

-Bet aš… aš nenoriu. - sulemenau neaiškiai.

-Viskas gerai, branguti. - glostė man skruostus ji. - Viskas gerai.

Ji pakilo ant kojų ir priėjo prie vis dar stovinčios nuotakos.

-Vargšelis, - iširdau slaugės žodžius. - Jis taip tave myli, kad liga neleidžia jam kontroliuoti savęs.

-Jis tampa agresyviu.

-Dabar jau viskas gerai. Manau ryt galėsite vėl susitikti. Negaliu atsidėkoti, kokia jūs dosni, kad pakvietėte jį į šias vestuves. Juk esate tokie draugai.

Po truputį vaizdas ėmė niauktis, o garsai slopti. Mano raumenys atsipalaidavo, akių vokai tapo sunkūs.

Paskutinis vaizdas, kurį dar spėjau užčiuopti - susirūpinęs nuotakos žvilgsnis. Tačiau prieš užmerkdamas akis aš viduje, savo sieloje, įsirėminau akimirką, kai mes kartu stovėjome prieš skęstančią vakaro saulę ir atrodėme kaip tikrai, niekuomet neišskiriama pora.

Rodyk draugams

Nuoširdus pokalbis?

Kūryba 2010-01-28

Tiesiog, kartais užsinoriu sukurti kažką kitokio. Paprastą, trumpą įstoriją:) Tikiuosi patiks:)

NUOŠIRDUS POKALBIS?

-Kas tau daros? - paklausė ji pyktelėjusi.
-Man? - nuleido jis akis.
-Taip, tau! Tu toks tylus, toks ramus. Kodėl? Kas nutiko? Pastaruoju metu toks uždaras. Man tai nepatinka.
-Man ir.
-Tai kame reikalas? Gal teiksies paaiškinti?
Jis pažvelgė į ją. Vaikino delnai buvo drėgni nuo jaudulio, o plaukai šlapi nuo lietaus. Taip, žinoma, panelė turėjo skietį, tačiau jis nenorėjo slėptis po juo. Būtų per daug arti jos.
-Žinai… - atsiduso jis, - Nieko man nėra. Tiesiog nekreipk dėmėsio.
-Negaliu. Aš negaliu. Juk aš tave myliu. Tu esi mano gyvenimo dalis. Aš tave pažįstu puikiai ir mes esame pora ne tam, kad turėtume paslapčių. Jei kažkas neduoda ramybės - sakyk!
Deja, toks jo elgesys, ramybės neduoda jai. Jau pora dienų jis kažkoks tylus, susikrimtęs ir uždaras. Ji įtarinėjo, jog jis nori ją palikti vieną, kaip seną batą ar suplyšusį paltą. Savaime aišku, kad jis turi kitą panelę, arba tiesiog ji jam nusibodo.
-Nenoriu daugiau apie tai kalbėti. Visiems būna blogų dienų. Kodėl tokių negaliu turėti aš?
-Nes aš tave pažįstu kiauriai ir išilgai, žinau tavo „blogasias dienas“!
Panelė priėjo arčiau vaikino ir krentant dideliems lietaus lašams jį bapučiavo. O tada tyliai sušnabždėjo.
-Juk tu mane myli, tiesa?
-Taip. - po ilgokos pauzės atsakė tasai.
-Juk tu nori būti su manimi?
Dabar jis tylėjo. Ir ji viską suprato. Ištryško ašara ir suvirpėjo lūpa. Norėjo pabučiuoti paskutinį kartą, lyg reikšdama užuojautą. Bet jis atsitraukė ir daug tvirtesniu balsu pasakė:
-Gal jau eik pas jį. Ir pamiršk mane.
Apsisukęs, nuleidęs galvą ir nė nepažvelgęs į ją nuėjo tolyn.
Ji nubraukė ašarą ir palydėjo jį akimis, ne kaip įskaudintą vaikiną, o seną gerą draugą, nes juk, tikrasis vaikinas dabar jau laukia jos prie artimiausio parko vartelių.

Rodyk draugams

Tikras menas - Housas tarp vaistų

kultūra 2009-12-11

Šiandien aptikau internete žiauriai gražų piešinį. Talentas, žmogaus, kuris tai nutapė, neabejotinas ir stulbinantis. Kadangi pats žiūriu Housą, tai susidomėjau. Paveikslas žemiau:


Daugiau apie patį autorių: http://auroraink.deviantart.com/

Rodyk draugams