BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Su liniuote per nagus

kultūra, įdomu 2012-02-21

Pasaulis pradėjo taip greitai progresuoti, pakeldamas žmogaus IQ ir kurdamas visas technologijas, seniai pavertusias Žiuli Verno istorijas realybe. Išukdėmė kapitalizmą ir išaukštinome socializmą. Žmogus aplankė Mėnulį, sutrypė mirtinas ligas ir net perrėmė pačių didingiausių senovės žinių darbą, išpranašaudami audras, cunamius bei kitas katastrofas. Visko tiek prisipildė, kad žmogus pamiršo padorumo ir auklėjimo receptą savo sėkmingo gyvenimo receptų knygoje.

Visai neseniai dešimtmetis berniukas JAV, galėjo pasitikti 40 metų kalėjimo lemtį, lytiškai priekabiaudamas prie aštuonmečio vaiko mokyklos autobuse, liepdamas jam atlikti aktą su savimi prie visų kitų vaikų. Dar kitas jaunuolis, prieš kelis metus, nesugebėjęs pakelti didžiulio streso ir spaudimo iš klasės draugų, atsinešė į mokyklą pistoletą ir iššaudė pusę klasės kartu su dėstančia dviejų vaikų mokytoja. Tas pats vyksta ir Vokietijoje. Ne veltui, JAV ir Vokietija – valstybės, dominuojančios pagal tokių išpuolių skaičių mokyklose ar jaunimo tarpe. Tačiau nereikia gręžiotis į kitus. Ir patys turime krūvą problemų toje pačioje sferoje.

Socialiniai tinklai šiandieną mirga it Kalėdų eglutė nuo video, žinučių ir nuotraukų apie tai, kaip išvestas iš kantrybės mokytojas nusikeikia, patempia mokinį už ausies ar apsiverkia, suaudrindamas klasės mokinių juoką. Pasaulis tapo toks demokratiškas ir lygiateisis bei laisvas, kad vaikas pradėjo pamiršti, kas yra teisė, pareiga, kur turėtų reikštis pagarba ir drąsa. Ir čia mokytojas susiduria su didžiausia dilema: fiziškai mokinio nubausti negalima, bet kiti atvejai irgi neveikia.

Dėl tokios šių laikų vaikų psichozės apkaltinti galime daugybę: atslinkusi pop kultūra, parankėje nešina vulgarybes, atvirą suaugusiųjų gyvenimą, laisvo ir neatsakingo gyvenimo propogavimą, taip pat prisidėjo ir silpnėjanti ekonomikos sritis, privertusi tėvus dirbti po kelis darbus ištisomis paromis, kai galiausiai globėjai tiesiog nebeturi laiko išklausyti vaiko, suprasti jį ir atsakingai auklėti. Galime kaltinti ir tą pačią valdžią, ir tuos pačius mokytojus, ir visus aplinkui. Tiesa yra paprasta – kalti esame visi.

Vyresniojo amžiaus karta turbūt puikiai prisimena, kaip mokytoja už netvarkingas panages su liniuote per nagus trenkdavo, o merginos su nederama apranga būdavo išvaromos iš pamokų lydimos paliepimo grįžti kartu su tėvu ar motina. Negaliu sutikti, kad tuomet buvo gera mokymo sistema, nors, mano nuomone, nemažai ir sutiktų sugrąžinti Smetonos laikų mokyklos suolo taisykles. Bėda ta, kad mokytojas dabar vargiai galėtų paliesti vaiką, o kartais net už griežtesnį žodį ar įžeidimą gali būti apkaltintas kaip nekompetentingas darbdavys, iššaukęs vargšui mokiniui daugybę psichinių traumų.

Šių laikų mokiniai labiausiai prisibijo vyresniųjų mokytojų, kurie nesileidžia būti žeminami. Jaunas mokytojas – šviežia mėsa yra vaikų mėgstamiausia. Bėda ta, kad ankščiau ar vėliau seni mokytojai turės atlaisvinti vietas jauniesiems. Švedai ir Norvergai susigraibė vieni pirmųjų, pajutę kaip situacija mokyklose pamažu ima slysti iš rankų. Būtent todėl jie ir pradėjo Klasės Elgesio Vadybos pamokas. Dabar ši idėja sėkmingai plėtojama daugelyje šalių, o labiausiai populiari JAV. Šiose vadybos paskaitose mokytojas išmoksta ne tik kaip perprasti kiekvieno vaiko elgesį, pradedant kūno kalba, baigiant įtartinu elgesiu, bet kaip būti lyderiu ir draugu mokiniams. Mokymo metodas sako, esą mokytojas neturėtų būti tarsi diktatorius. Tam aš tvirtai pritariu. Šiuo metu pats turiu kelias paskaitas, kuriose labai stipriai fokusuojamasi į lyderystę kaip kompanijos vadovo ar grupės įkvėpėjo vaidmenyje. Pasirodo tai netgi labai didžiulis mokslas. Lyderystės paskaitos mokytojams parodo, ką jis turėtų daryti, kad vaikai jį matytų ne kaip dėstantį asmenį, o kaip autoritetą, žmogų, kuris paskatina veikti ir dirbti, įkvepia būti tokiu pačiu kaip ir jis pats.

Jungtinė Karalystė, visą gyvenimą turėjusi konservatyvių žmonių etiketę, numoja į tokius masiškus kursus. Jie teigia, kad labiausiai kalti tėvai. Tas – tiesa, tačiau kaip tu suvaldysi kiekvieną globėją, kai šis užtrenkia savo namų duris?

Artėjant XXIa. JAV priėmė dar kitą alternatyvą: kameros, apsauginiai ir metalo detektoriai mokyklose. Valstybė nepagailėjo milijonų ir sustatė didžiausią apsaugos aparatūrą manoma pačių pavojingiausių kvartalų mokyklose. 86% JAV mokyklų turėjo vagysčių, išpuolių ar kažkokių kitokių didelių nemalonumų su mokiniais, o per vienerius metus (2005-2006m.), kaip skelbia šalies Švietimo Ministerija, buvo įvykdyta net 2.2 milijonai nusikaltimų udgymo institucijose. Krizė dar nebuvo atėjusi, todėl JAV vėl sukrovė daugybė milijonų kameroms ir dabar net 93% šalies mokyklų, įskaitant ir privačiasias, yra aprūpintos stebėjimo sistema. Tai pravartu ne tik stebint mokinių elgesį, bet ir geresnis būdas išvengti teroristinių išpuolių, vaikų pagrobimų. Nors patyčios mokyklose nesibaigė, bet JAV sugebėjo užkirsti kelią masiškiems vaikų terorams ir nusikaltimams.

Lietuvoje stebėjimo kameros taip pat pravėrė duris. Daugybė šalies mokyklų turi bent po vieną ar kelias kameras, kurios ir gąsdina mokinius (neleidžia krėsti šunybių), ir saugo mokyklos inventorių.

Kaip priversti tėvų nebijoti, kad kažkas nutiks jų atžalai mokykloje ir kaip teisiškai nenusižengus išlaikyti jį savo vietoje tėvams nematant? Juk tiesa ta, kad dažnas paauglys prie tėvų būna tikras angelas, o draugų kompanijoje ir mokykloje virsta velniu. Dar kuris laikas, kai tėvai to nepripažįsta, ir jei viskas taip ir toliau klostosi, vaikas jau parduota vogtą telefoną, kad gautų dar vieną dozę. Tokiu atveju kameros klasėse gali praversti kaip įrodymas tėvams, kaip jų vaikas elgiasi jiems nematant. Tačiau kiek man teko sužinoti, kol kas tokiems drąstiškiems metodams Lietuva nėra pasiruošusi nei finansiškai (jei kada ir bus), nei teisiškai, mat stebėjimo kameros, vėl gi, atskira ir slidi privatumo tema.

Tema apie mokinių elgesį beveik tokia pat beribė kaip ir religijos, todėl net neįmanoma išknaisioti visų svarbių niuansų keliomis pastraipomis. Tačiau viena tikrai aišku – kiekviena valstybė turi skirti milžinišką dėmesį vaikų auklėjimui. Ne veltui Hitleris padidino sporto programą, norėdamas išauginti sveikus ir karui pasiruošusius vyrus. Toli gražu, Hitlerio pėdomis sekti nereikia – bet norint išvengti augančios bandintų, nusikaltėlių ir žvėrių bandos, griežtų metodų imtis pats laikas.

Net jei ir reikės įvesti eilines pataisas į šalies kodeksą.

Rodyk draugams

Europos Jaunimo Savaitė Elektrėnuose!

elektrėnai, kultūra 2011-05-02

Hello!

Atidundėjo gegužis su pirmuoju griaustiniu ir žiedais. Saulė vis dažniau kybo danguj, todėl ir nuotaika daug geresnė:) Sunki ta moksleivio ir studento dalia - mokytis geru oru, kai už lango visa žaidžia, pramogauja. Vis dėl to, Elektrėnai neleis tau nuobodžiauti ir kviečia tave įsitraukti į Europos jaunimo savaitės sūkurį!

Diskutuok, piešk, dainuok, šok, vaidink, kurk rekomendacijas, išreikš savo nuomonę, jei tau rūpi jaunų žmonių situacija Europoje, Lietuvoje, Elektrėnuose! Velniai griebtų, aš rimtai! Kol tu lindėsi namuose prie feisbuko pasaulyje mūsų padėtis nepagerės. Iškišk savo kiautą iš tų namų ir pravėdink smegenis, galvą. Nuvarginti niekas nežada, o vat įkalti gerų prisiminimų ir įspūdžių - garantuojama!

detalesnė programa:
Gegužės 16-20 d. : Savanorystė
10.00 – 11.00 – dalyvių registracija.
11.00 – 11.30 – dalyvių sveikinimas
11.30 – 14.00 – supažindinimas su savanorystės veikla
14.00 – 17.00 – pasiskirstymas į centrus, kuriuose bus savanoriaujama
17.00 – 19.00 – refleksija, internetinis blog’as „Savanorio dienoraštis“
19.00 – neformalus bendravimas (stalo žaidimai, neformalios diskusijos)

Gegužės 20 d. – graffiti projektas „Būk matomas Europoje“
10.00 – 11.00 – dalyvių registracija
11.00 – 12.00 – supažindinimas su graffiti menu, atsiradimo istorija, piešimo technikomis
12.00 – 18.00 – graffiti veikla (Elektrėnų atrakcionų parkas „Vaikų pasaulis“)

Gegužės 21 d.: „Veiklos diena“
10.00 – 10. 30 – atvykimas, registracija
10.30 – 11.00 – projekto dalyvių sveikinimas
11.00 – 11.30 – darbo grupių pristatymas ir pasiskirstymas į jas
11.30 – 14.00 – darbo grupės:
I – Savanorystės dienoraštis (tema: savanorystė)
II – Europos jaunimas graffiti piešiniuose (tema: „būk matomas Europoje“)
III – „Made in Europe“ (tema: jaunimo nedarbas)
IV - Aš - ne kitoks (šokių grupė)
V – himnas Europos miestui (jaunimo grupės, tema: jaunas ir aktyvus)
VI – Veiklus ir matomas! (tema: verslumas)
VII – Kas mes! (reportažas; tema: Europa aplink mane ir manyje)
VIII – Politika…visur? (tema: struktūrinis dialogas.
IX – Gyvenu Lietuvoje (tema: Europos jaunimo įvaizdis)
14.00 – 15.00 – pietūs
15.00 – 17.00 – darbas grupėse, rezultatų apibendrinimas
17.00 – 18.00 – darbo grupių rezultatų pristatymas
18.30 – 19.00 – vakarienė

Gegužės 21 d. – 19 val. baigiamasis renginys – Jaunimo muzikos grupių koncertas



Rodyk draugams

Fatališkas Elektrėnų dalgis

elektrėnai, įdomu 2011-04-05

„ Žmonių visuomenės pagrindai yra gobšumas, baimė ir pasidavimas. Žmogus yra blogas, bet jis mėgsta gera… kai jį daro kiti…“ - sakė Erichas Marija Remarkas (XXa. vokiečių rašytojas). Iš tikrųjų jis buvo pakankamai teisus mesdamas tokį „kaltinimą“ savo šalies visuomenei. Šią citatą galime pritaikyti daugybei pasaulio valstybių ir miestų. Ją galime pritaikyti ir Elektrėnams, žinoma.

Susiklostė tokie laikai, kai jaunimas užsitarnavo tinginių, žudikų, prievartautojų, girtuoklių ir dar anokių visokių vardą. Vardas net pats gražiausias ir dauguma man pritars, kad būtų daug geriau vadintis ateities statytojais ar kūrėjais, šalies viltimi ir šviesa. Jus tik nusijuoksite į tokius iracionalius mano žodžius. Skubu priminti, kad niekada neverta vieno vardo primesti vienai žmonių grupei ar klasei. Taigi, vis dėl to, puoselėti į jaunimą - reikia.

Pripažinkime, kad Elektrėnai yra miestas skirtas seniems, pavargusiems ir užaugusiems. Geriausiu atveju - tiems, kuriems be proto ir be galo svarbi gamtos visuma ir jos grožis. Senesni žmonės visuomet čia suras, ką veikti: nueis į turgų, tada į parduotuvę, palygins kainas, susitiks gatvėje pažįstamą, kažkiek pakalbės, savaitgali nueis į nedidelę vietinio menininko parodą, jei sutaupys pinigų - galės net apsilankyti kultūros centre vykstančiuose teatruose (trupės atvažiuoja iš kitų miestų). Į jų dienotvarkę reikia įtraukti ir keletą valandų užimantį pasivaikščiojimą, apsilankymą miesto poliklinikoje. Nereikia pamiršti ir bažnyčioje vykstančių mišių kiekvieną sekmadienį (jei šventės - į bažnyčią, savaime suprantame, apsilankyti galima dažniau). Čia buvo vidutinis Elektrėnų gyventojas. Galime paminėti ir tuos, kurie dainuoja choruose, turi savo tam tikros pakraipos grupes/būrelius, būna savanoriais. 65 - ųjų ir 75 - ųjų vaikų kasdienybė kiek turtingesnė. Jie dirba, dauguma turi jaunesnius vaikus (mokosi, studijuoja, dirba), kaip ir „senesnieji vaikai“ taip pat turi sodą. Jie taip pat daugiau švenčia, pramogauja. Dauguma daugiau matę pasaulio, tačiau šiais laikais tam neturi laiko.

Prieidami prie žmonių, gimusių 80 - ajame ir 90 - ajame dešimtmetyje pradeda kilti dvejonės. Tiksliai negaliu pasakyti, kokia jų veikla. Veikiausiai tai bus darbas, studijos, mokslas, naujagimis. Arba tiesiog užsienis.  Jei ne užsienis, tuomet didieji Lietuvos miestai. Kalbant atvirai, dauguma Elektrėnų jaunimo svajoja kuo greičiau palikti šį miestą. Taip, tai įtakoja kasdien augantis noras tapti nepriklausomu nuo tėvų, atsiriboti nuo mieste greitai sklindančių apkalbų ar pletkų, tačiau esminė problema - sunkus laisvalaikio suradimas mieste. Mūsų miestas, sutikite, turi tam tikrų atrakcijų: meno mokykla, daugiau nei 10 sporto šakų ir būrelių, keli kultūrinės sferos renginiai mėnesio laikotarpyje. Tampant vis vyresniu proporcingai didėja noras realizuoti, atrasti save, surasti kažką naujo. Elektrėnuose visi keliai ir kampai išmindžioti, gali tik su ironiška šypsena prisiminti kaip ankščiau viena ar kita vieta atrodė. Ilgainiui Elektrėnų jaunimo pagrindinė veikla tampa trainiojimasis šen bei ten, nuėjimas į kavinę ar pasisėdėjimas gamtoje.

Elektrėnai vienas iš tokių miestų, kur atmetama jaunimo grupė. Tarsi dalgiu jauno amžiaus žmonės būtų nušienauti. Mes neturime nei klubo, nei pub’o, nei kino teatro, nei žaidimų kavinukės, nei didelio parko, nei boulingo. Turime čiuožyklą, kurią dabar renovuoja ir kuri dirba tik žiemą. Jaunieji riedlentininkai neturi, kur rodyti savo triukų, o vasarą - neturi, kur praleisti vakarus (pakrantė laikinai nugriauta). Iš esmės Elektrėnuose net gi trūksta akcijų, konkursų ar pažintinių objektų, kur būtų galima apsilankyti su ekskursija, ar parodyti svečiams iš kitų miestų, šalių. Reikia pastebėti ir tai, kad dauguma iš Elektrėnų jaunimo savaitgalius praleidžia kituose miestuose, jei tik leidžia finansai, šeimos biudžetas. Vieni išvyksta į vandens parkus, kiti į koncertus, dar kiti į minėtus kino teatrus, klubus, kita dalis apsilanko įvairiuose festivaliuose, konkursuose, šou renginiuose. Kiti važiuoja tiesiog pavaikščioti po kitą miestą, pailsėti nuo atsibodusių miesto žmonių, vaizdų.

Važiuoji vakarais po Elektrėnus ir stebėsi kaip čia tuščia. Senyvo amžiaus žmonės į lauką, saulei nusileidus, išeiti bijo. Tėvai - po darbų ilsisi, o jaunimo kaip ir nėra. Tarsi koks jaunimo genocidas būtų įvykęs.

Kartą teko dalyvauti viename pokalbyje dėl neturėjimo ką veikti. Skamba juokingai, bet tokie pokalbiai mūsų tarpe gan populiarūs. Atsirado ir tokių, kurie į Vilnių, Kauną važiuoja vien tam, kad ramiai alaus butelį prie upės kranto galėtų atsidaryti. „Čia net ramiai su draugais pasėdėti neįmanoma. Sėdi, gurkšnoji tą alų, net nešiukšlini. Ir atvažiuoja policija…“. Šis klausimas trikdo visus jaunus žmonės. Niekas nesupranta, kas čia blogo sėdėti, bendrauti, gerti alų, vėliau išmetant butelius į šiukšlių dėžes ir nepaliekant betvarkės. Pagal įstatymą viešoje vietoje gerti tokių gėrimų negalima. Keista, bet parodykit man vietą, kur Elektrėnuose tai būtų galima padaryti! Kažkas tada linksmai nusijuokė:
-Kaip tai kur? Turim salą!
Juokas pro ašaras, iš tiesų.

Nepaisant visų būrelių ir edukacinių veiklų, jaunimo savaitgaliai - tušti.

Jaunimas čia grįžta, tarsi vejamas pareigos: pasimatyti su šeima, draugais, pažiūrėti kaip čia viskas keičiasi. Mažas procentas lieka ir gyventi čia. O didžiulis procentas - Elektrėnus laiko tarpine gyvenimo stotele. Pilka. Atsibodusia. Liūdna ir monotoniška stotele.

Rodyk draugams

Atgal į Elektrėnus…

elektrėnai, kultūra 2010-04-02

Rašau, o už lango jau nuo pat ryto pliaupia lietus. Pilkas dangus, atšiaurus vėjas, barbenantys sunkūs vandens lašai į palangę. Viskas pagal taisyklę: kol turiu atostogas, tol ir lis. Nepaisant to, prisideda ir Elektrėnai.
Mažas, niūrus, tylus ir pilkas miestas. Mažas, kartais net žemėlapyje pamirštamas, miestas. Kelias atostogų dienas praleidau Kaune. Gal dėl to, kad dar esu jaunas, trokštantis naujovių, pagundų, didumo ir triukšmo, taip myliu didesnius miestus. Eini Laisvės Alėja, saulė šviečia, dvelkia senove, tačiau kartu integruojasi ir modernaus pasaulio ženklai: stikliniai pastatai, žmonių apranga ir vitrinose atsispindinčios technologijos. Tiesiog eini. Ir iš paskos tavęs dvelkia tai, kas tau dar nematyta. Žinoma, nei Kauno gatvės, nei Vakarų Europos miestų ženklų pasisveikinimai ar pastatai, man nėra nauja. Savo amžiui, skaitau, kad esu apkeliavęs ir pamatęs nemažai. Bet kam žiūrėti į tą Europą, mes turime Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Dažnai kritikuojamus, bet išties nuostabius, miestus. Šie turi ir senamiesčius, ir muziejus, ir gausybę renginių, ir tolerantiškus žmones.

Velniava, sunku grįžti į savo gimtąjį miestą, kai patyri kažką malonaus. Išlipi, praeini. Tie patys veidai, tas pats monotoniškas ritmas, tos pačios gatvės. Viskas ramu ir tylu. Vakarais kavinės anksti užsidaro, čia praeina vienas, kitas žmogelis. Nei festivalis, nei šventė, nei dar kažkas nevyksta. Prisiminiau, kad ne už ilgo būsianti šventė, bus kurta mano paties. Cha…Nei kur nueiti, nei kur pasilinksminti. O ir neįdomu. Visur tie patys veidai. Kaip kažkas čia sakė, apie jau užsidarinėjantį Elektrėnų „Crazy Club’ą“: „Mažam mieste negali būti tokių dalykų. Nes visuomet tokio dydžio miestuose sutiksi ar kaimyną, ar giminę, ar vėl kažką. O tarp tokių žmonių - amžina trintis, kuri galų gale pasirodo viešumoje“. Elektrėnai, vėlgi, vienas iš tų miestų apie kuriuos galime pasakyti labai paprastai: vienam gale nusipersk, kitame jau prišikai. Atsiprašau, už tokį grubumą, bet taip jau yra. Mažieji miesteliai - apkalbų centrai. Ir žurnalistų, ir geltonosios spaudos nereik.

Bet, va. Prisimenu aš Elektrėnus prieš kokius… na nežinau. 7 metus. Neturėjome dar tokios Maximos, IKI, ar Rimi. Neturėjom. Užtat turėjom dvasinį ugdymą iš išprusimą. Tos kartos jaunimas irgi mušdavosi, irgi visko pridarydavo. Bet kažkaip ramiau, savo ribose. Visi ir pašokti mokėdavo, iš šventėse sudalyvauti. Apskritai, tasai jaunimas buvo su iniciatyva. Dabar tokių vienetai. Niekas, nieko nenori daryti. Ir tokių (tarp jų ir aš), kurie negali nieko nedaryt, turi kažką kurti. Bet, matyt, ir jie galų gale supranta, jog tai beviltiška. Jog čia ne Kaunas, ne Vilnius, ar bent jau koks Panevėžys, Šiauliai ir t.t.. Aš stengiuosi padaryti šiame mieste kažką naujo, įvesti jam Europietiškumo, kurti ir daryti kažkokius renginius, kurie pagyvintų miestą. Aš stengiuosi. Bet neretai nusiviliu, pamatęs savo bendraamžius, dažnai netgi draugus, klasiokus, ar šiaip jaunimą, besielgiančius kaip žvėris: privarvina, prišiukšlina, pridergia.

Suprantu, kad Elektrėnai - pilkas, liūdnas ir mirštantis miestas. Taip, taip! Nepaisant to, kad mes ir turime naujų parduotuvių, naujų kelių, pastatų ar įvairių naujovių, šis miestas pūva iš vidaus, kaip ir daugelis kitų. Galite smerkti už tokius žodžius mane, prašau. Bet šitoks jūsų smerkimas ir vėl parodys netolerantiškumą, kaimietiškumą. Mūsų miestas negali turėt neformalų, negali turėti KITOKIŲ ŽMONIŲ. Ne, jis negali! Nes čia mylimos tik jaunos mergaitės, kurioms iš akių matosi, ko jos ir nori. Čia gerbiami tik tie, kurie nešioja keturių juostelių treningus, žaidžia krepšinį ir myža ant kiekvieno kampo. Va, ką mes mylime, štai ką mes gerbiame. Visi mes. Ir tu pensininke, ir tu vidutinio amžiaus žmogau, ir tu jaunuoli. Niekas apie tai nešneka viešai, todėl ir galiu sakyti, kad mylite. Visi bijo, visi tyli.

Todėl visi ir palieka Elektrėnus.


Kaunas, Laisvės Alėja.
2010, Balandis.

Rodyk draugams

Elektrėnų Jaunimo Kino Festivalis

elektrėnai 2010-03-15

Sveiki, aš ir vėl su geromis naujienomis:) Šįkart pranešu apie mano organizuojamą nedidelį projektą „Elektrėnų Jaunimo Kino Festivalį“.  Festivalyje gali dalyvauti žmonės iki 29m., mėgstantys filmuoti, režisuoti, vaidinti, kurti, grimuoti, statyti, projektuoti ir visa kita, kas susiję su filmais. Jei esi toks, tuomet kviečiu tave dalyvauti KINO FESTIVALYJE:) TAU REIKIA: + Surinkti komandą, kuri kurtų su tavimi filmą. + Turėti daiktą, su kuriuo galėtum nufilmuoti filmą. +Pradėti galvoti apie ką bus tavo filmas: dokumentinis, komedija, siaubo, pažintinis ir t.t.. + ATEITI Į ELEKTRĖNŲ KULTŪROS CENTRĄ BALANDŽIO 10 DIENĄ, 15:00h,  SU SAVO KOMANDA AR BENT KELIAIS NARIAIS, kur būsite užregistruoti į festivalį ir supažindinti su visomis detalėmis. Turėsite daugiau nei mėnesį sukurti ir mums pristatyti savo kūrinį. Ir visos kitos detalės tuomet, kai jau ateisite į Elektrėnų Kultūros Centrą, Balandžio 10 dieną, 15:00h. Žinoma, Gegužės mėnesį įvyks pats festivalis. Tavo sukurtas filmas bus rodomas visiems dalyviams, tavo draugams, šeimai ir didžiuliam giminių medžiui. Jei tavo filmas bus tikrai įdomus, geras, laimėsite daugybę prizų tokiuose nominacijose kaip geriausias filmas, geriausia aktorė, geriausias aktorius, publikos simpatija. Ei, nestabdyk, dalyvauk! Jei dar turi klausimų, būtinai rašyk man el. p.: arnoldas.dektukas@gmail.com

Rodyk draugams

Elektrėnuose trūksta renginių. Kas kaltas?

elektrėnai, kultūra 2009-11-28

Dažnai susiduriu su tokia mano amžiaus draugų ir pažystamų nuomone kaip: Elektrėnuose nuobodu, nes čia mažai vyksta renginių. Ir dažnai kaltiname ne kažką tikslaus, o apskritai savo miestą. Visgi, ką iš tiesų turėtume kaltinti, bausti ir dėl ko mes kenčiame?

Nepaslaptis, kad Elektrėnai dar tik jaunas miestas, kuriame senamiestį galime vadinti senus sovietų laukų blokinius namus. Dabar miestas atsigauna, jame vyksta šiokia tokia urbanizacija. Nors sporto šakų objektai apleisti, mes galime pasidžiaugti bent jau atsigaunančia kultūros sfera: turime naują biblioteką, naują kultūros centrą, keičiasi švietimo įstaigos. Tai džiugu. Tačiau jaunimo kultūros renginių mieste mažai.

Diskotekos vyksta itin retai (ko reikia jaunimui) ir įvairūs renginiai skirti mūsų grupei būna savotiška šventė. Tačiau ko norėti? Jei mes patys esame kiaulės, nesugebame dalyvauti tokiuose kultūros renginiuose kultūringai, geriau tiesiog tylėti, nei vergti.

Esu pats kūręs porą renginių Elektrėnuose. Labiausiai nustebino KINO NAKTYS 2009. Taip, populiarumas buvo gana didelis. Tačiau kiek po filmo likdavo šiūkšlių, kiek ateidavo girtų ir kiek žmonių maišydavo kitiems? Dažnai girtos panelės šakodavosi, rodydavo savo provincišką veidą ir staugdavo per visą gatvę. Žinoma būdavo ir tokių, kurie ateidavo rimtai pasižiūrėti filmą, tačiau ko norėti kai šitokia neišprusi mūsų miesto karta taip elgias? Kitas gyvas pavyzdys - reti kino filmai. Kodėl nuvažiavę į Vilnių, Kauną mes supratame, kad ten savo alaus nenusineši ir nerėkausi, m? Paskutinį kartą kai buvau kine, tai puse turėjo savo alaus, užsikėlę kojas ant priešais esančių kėdžių spjaudė saulėgražas ant žemes. Patys operatoriai, rodantys filmą, visą laiką šnekėjo ir juokiesi taip garsiai, kad vos girdėjosi pats filmas. Tokių dalykų nelabai išgirsi kitur.

Jūs man sakot, kad Joninės, Mindauginės ir tie patys Naujieji Elektrėnuose tapo santūresni, ne tokie ištaikingi? O ko norėti? Tokių švenčių svarba tapo ne linksmintis, o gaudyti agresyvius ir girtus jaunuolius. Dar kartą pasikartosiu, kad visi verkiame kaip mums trūksta diskotekų, tačiau juk tai mes kalti, kad jų nebūna. Juk mes mušames po langais, daužome duris ir keliame grėsmę visiems aplinkiniams. Tu man gali pasakyti, jog tu visuomet kultūringas ir geras, nesimuši ir elgies puikiai, tačiau kodėl tuomet mes turime slėptis, bijoti ir nesmergti tų, kurie taip elgiasi? Kodėl vandalai ir neišprusę turi paimti viršų, o daug suprantantys ir matę privalo kentėti?

MES. Mes esame kalti ir tik mes. Galime kaltinti policiją, preikeivius, tėvus, šeimą ir tą patį jaunuolį, tačiau ką bandome apgauti? Juk tai esame mes. Mes esame to jaunimo sluoksnio dalis. Mes patys jų nesmerkiame, bet net kartais ir pagiriame. Mes patys niekuomet nieko neogranizuojame ir neinicijuojame. Tai mes elgiames kiauliškai, negerbdami kitų.

Ir dar prieš penkis metus, jau dabar vyresni žmonės, buvusi karta buvo supratingesnė ir rimtesnė. Visko buvo visais laikais: ir girtų, ir muštynių, ir narkotikų, ir kekšių, ir apkalbų, ir problemų. Bet būdavo ribos ir būdavo šiokia tokia pagarba. Tau organizuoja, o tu linksminies.

Rodyk draugams