BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Cha! Kokia ji juokinga. Iš tiesų. Visus pusę metų, kai mes galiausiai išsiskyrėm ji troško mano dėmesio. Kiekvieną dieną išvysdavau jos dviprasmybių. Kasdien matydavau jos akis, švytinčias iš laimės. Deja, aš žinojau, kad toji laimė, tarsi aktoriaus scenoje - apsimestinė. Toji šypsena, apsikabinimai su kitais, flirtavimai man matant…tai pavydo pavidalas. Tai noras priversti mane pavydėti.
Ak, kaip ji nesuvokė, kad pavydas jai daugiau nebe priklausė. Šis buvo atiduotas jau kitai panelei ir apsigyvenęs santykiuose tarp jos ir manęs.  Panelei, kuri man labai patinka. Panelė, kuri tokia…unikali. Tokia įdomi ir nesuvokiama. Tokia, kuri verčia naktį pro langą žiūrėti į žvaigždes ir ilgai apie ją galvoti.
Ir štai mes susitinkame, po pusės metų išsiskyrimo. Keistas tas jausmas, žinokit. Nelabai supratau, kokia priežastis buvo susitikti, žinau tik tiek, kad ji labai norėjo kažką su manimi pašnekėti. Na, o aš sutikau. Ir ne dėl to, kad mane traukė prie jos, seni prisiminimai, jungę dekoratyvinę ir netikrą meilę. Tiesiog nugalėjo smalsumas.
Mes įsipylėme kavos, atsisėdome ant suoliuko, pažvelgėme į atslenkančią nakties skraistę danguje. Aš prisidegiau cigaretę. Kelias minutes tylėjome.
-Kaip gyveni? - paklausė ji galiausiai.
-Puikiai. Tu?
-Irgi.
-Smagu.
Aš išpūčiau dūmų burbulą į sutemusį ir žvaigždėtą dangų. Ir vos tik pamatęs žvaigždes prisiminiau ją. Taip greitai atsiradusią po mūsų skyrybų, taip greit pasirodžiusią mano gyvenimą ir pabeldusią į širdies duris. Tarsi būtų supratusi apie ką susimąsčiau mano buvusioji paklausė:
-Girdėjau, susitikinėji su…
-Taip.
-Smagu. - dabar jau ji pasakė.
-Klausyk, nelabai suprantu, kodėl mes šiandien čia susitikome, bet aš kiek skubu.
Išgėriau kavos likučius ir pažvelgiau į ją sustingusiu žvilgsniu. Pajutau baimę, pyktį ir norą smogti jai per veidą.
-Tu juokauji, tiesa? - nervingai šyptelėjau.
Ji nieko neatsakė, jos plonos ir kaulėtos rankos stipriai spaudė revolverį nutaikytą į mane.
Išprotėjusi kalė, švystelėjo man galvoje. Aš pakilau nuo suoliuko. Ji neišdrįs į mane šauti. Ji vis dar mane myli.
-Tu niekur neisi.
-Ir kas bus? Nušausi? - aš skėstelėjau rankomis. - Nejau tikrai manei, kad kada nors būsiu su tavimi? Taip, mes patyrime visko daug gražaus, turėjome nuostabių akimirkų…Bet, atleisk, pragaras, kurį išgyvenau kartu su tavimi, buvo daug baisesnis, nei tos malonios akimirkos. Aš ją myliu, o tu man - praeitis. Man neįdomu ką tu darai ir kaip bandai sukelti man pavydą. Tu esi man niekas, tik prisiminimas.
Jos lūpa virptelėjo. O, Dieve. Ir vėl. Kai pykdavomės ji dažnai apsiverkdavo.
Aš apsisukau ir nuėjau. Jaučiau kaip šlapias prakaitas nubėga mano kakta, kaip dreba kojos, o vaizdas sukasi. Velniai griebtų aš tikrai išsigandau. Ji pakvaišusi, trenkta. Išprotėjusi.
Siekdama sukelti man pavydą, nepajuto, kaip šis užvaldė ją pačią.
Vaizdas ėmė suktis, dar labiau išmušė prakaitas ir kojos, tarsi būtų pakirstos nežmoniškos bangos, sulinko. Neatlaikydamos viso mano kūno svorio pargriuvau skaudžiai ant šaligatvio, susitrenkiau galvą. Supratau, kad nesugebėsiu atsistoti.
Nesimatė nė vieno žmogaus, visiška tuštybė. Tik žvaigždės ir jos atvaizdas jose. Ir tuomet išgirstu tauškant batelius. Garsas vis artėjo su lyg vis greitėjančiais mano širdies dūžiais. Išvydau moters kontūrą.
Mano buvusioji pasilenkė prie manęs. Revolverio jau netyrėjo, bet jai šio ir nereikėjo. Ji kažką padarė su mano kava.
-Buvo gera matyti, kaip tu išsigąsti. - sušnypštė ji man. - Ar tau patiko, mielasis? Ar pajutai, tai, ką jutau aš? Kai kaskart mane palikdavai vieną, o vėliau grįždavai. Ar tau patiko? Ar tu tenkindavaisi vien ta mintimi, kad aš kentėjau?
Velniai griebtų, ne! Ji išprotėjusi, ji niekad nesuprato, kad nenorėjau su ją būti. Ji per daug mylinti pinigus, per daug pasileidusi. O dabar man sako štai ką….gaila, kad mano lūpos, tarsi surakintos ir aš negaliu jai nieko atsakyti.
-Ech. - šyptelėjo ji. - Norėjau palinkėti tau sėkmės su tavo naująją, bet… Ups, - ji garsiai nusijuokė. - Matai, kaip viskas gavosi.
Ji pabučiavo mane į kaktą ir paliko gulėti ant šalto šaligatvio. O aš, įkvėpdamas paskutinius gaivaus oro gūsius, žvelgiau į tas beribes ir didingas žvaigždes. Mirti baisiai nenorėjau, bet kai nebeliko pasirinkimo, svajojau - iš kurios žvaigždės aš į savo paskutinę meilę žiūrėsiu.

Patiko (23)

Rodyk draugams





Komentarai (2) apie “Pavydo pinklės ir žvaigždės”

  1.   Gugius | 2010-11-15 10:37 rašė:

    Kokia žiauri ta meilė:-|

  2.   Lina | 2012-01-25 00:50 rašė:

    Labai grazi Tavo kuryba :) norejosi skaityti dar ir dar :)

Rašyk komentarą