BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nu būna…

Kūryba 2011-03-08

Kartais atsisėdi ir tiesiog pamąstai, ką gero šitam gyvenime esi nuveikęs. Tada pajunti kažkokį keistą jausmą. Tokia nyki nuotaika apima, spalvos sutirštėja. Pasižiūri į kitų nuotraukas, o ten - besišypsantys veidai, laimingos akys ir linksmos akimirkos. Netikėtai nykumą į šalį nustumia gluminantis pavydas. Vėliau ir liūdesys. Ir atrodo niekas blogo nepadarė, ir neįžeidė, ir nesumušė, ir visur kaip ir sekasi.

Bet kažko vis tiek trūksta.

Tąsyk ji žiūrėjo į mane ir piešė mano veido bruožus. Saulė švietė ir akino man akis, jaučiau malonią šilumą ant savo veido. Užuodžiau pirmus pavasario vėjo gūsius ir akies krašteliu galėjau apčiuopti jau pražydusių gėlių margumą. Ji piešė susikaupus, šiek tiek suraukusi antakius ir prikandusi lūpą. Retsykiais ją aplaižydavo, kai kažkas nesigaudavo ir tekdavo trintuku ištrinti pora štrichų. Keista buvo pozuoti. Mano plaukai susivėlę, akys pavargusios, o paltas aplipęs šuns šeriais. Bet ji vis tiek mane piešė su didžiuliu įkvėpimu, su kažkokiu neapsakomu pasigėrėjimu, tarsi kurdama kažką daugiau nei piešinį, daugiau nei paprastą portretą.
Kai piešinys galiausiai buvo baigtas ji nusišypsojo ir leido į jį pažiūrėti. Aišku, nebuvo visiška mano kopija, bet piešinys buvo vykęs. Ji laukė mano nuomonės, ką aš pasakysiu, kaip įvertinsiu.
-Labai gražu. - ištariau ir dar pridūriau: - Ačiū labai.
Ji patenkinta linktelėjo. Susikrovusi reikmenis atsisėdo šalia manęs. Abu žiūrėjome į jau beveik pakilusią ryto saulę. Ilgai tylėjome ir nieko nešnekėjome. Nežinau ar taip turėjo būti, ar mums abiems tiesiog trūko žodžių, o galbūt nenorėjome sugadinti tos akimirkos beprasmiais sakiniais.
Ji šalia manęs taip arti sėdėjo jau senai. Jaučiau jaudulį ir nerimą. Baimė pripildė vidurius ir net tolygiai kvėpuoti buvo sunku.

Kaip jai viską pasakyti? Kaip pasakyti, kad gailiuosi?
Ne, aš neatradau žodžių. Kiek vėliau mes pakalbėjome kaip draugai. Galbūt ji ir įžvelgė mano akyse kažką daugiau nei elementarią draugystę, tačiau pirma nesiryžo kalbėti apie stipresnius jausmus. Kaip ir aš, ji, galbūt, tiesiog bijojo. Arba iš tiesų nieko man nebejautė.

Viena. Antra. Trečia. Visos jos gražios. Kalbu apie nuotraukas. Visi turi savo laimę, laimingą akimirką įamžinę. Atverčiu savo nuotraukas ir su priešiškumu sau trinu jas. Matau savo veidą, savo šypseną. Netikrą. Dirbtinę. Trinu beveik kiekvieną. Man jos nereikalingos. Šlykščios ir beprasmės.

Tada atsilošiu kėdėje. Atsidūstu. Pamąsčiau, ką gero šitame gyvenime esu nuveikęs. Apėmė liūdesys, nykumas.

Po kelių dienų ilgai kuičiausi savo stalčiuose. Po ausinukais, įvairių tezių ir minčių prikimštais lapais, radau jį. Savo piešinį. Jos nutapytą mano portretą. Ir vėl prisiminiau tą rytą, jos susikaupimą. Prisiminiau ją.

Kad ir koks piešinys nebūtų tikslingas, vieną dalyką aš jame pastebėjau.

Savo tikrą šypseną ir džiaugsmą akyse.

Patiko (9)

Rodyk draugams





Komentarai (1) apie “Nu būna…”

  1.   Orinta | 2011-08-29 22:55 rašė:

    Kaip perskaičiau tai, atrodo gerklėje kažkas pastrigo, užgniaužė kvapą ir pripildė akis ašarų… nežinau ar tai gerai ar ne, bet ši istorija mane sujaudino ir man labai ji patiko. :)))

Rašyk komentarą