BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

-Prasideda! VĖL! - sušuko ji su didžiule pykčio banga. - Amžinos tavo citatos, tavo filosofai iš suknistos antikos! Žinai, ką? - suprunkštė. - Bet aš tai čia. Tavo pana čia, ne ten!
-Maniau, kad… - tyliai suinkštė jis.
-Maniau, maniau….Jėzus, koks kvėša.  - ji skėstelėjo rankomis. - Duok rūkyt, nebegaliu.
Jis susiraukė, bet nieko nesakė. Ištraukė cigaretę ir padavė jai.
-Prisidegt.
Po kelių akimirkų mergina jau išpūtė kelis didžiulius dūmų kamuolius.
Aplink tamsūs medžiai, nuleidę sunkias šakas, tolumoje degė vos vienas žibintas, apšviečiantis kelis metrus aplink save. Vėlyvo rudens oras buvo prisirpęs drėgmės. Kur bežiūrėtum tik parko tamsa, keli neaiškūs kontūrai tolumoje. Ši porelė atrodė kaip du narkomanai atėję čia surūkyti ko nors stipriau.
Ji užgesino cigaretę ir pažvelgė į jį rimtu žvilgsniu:
-Aš tave myliu, asile. Rimtai. Myliu, negaliu.
-Aš ir tave myliu.
-Dėkui.
-Vienintelis kartas, kai tu manęs nepertrauki yra tada, kai sakau, kaip tave myliu.
-Nes tu kalbi sukruštomis citatomis, supranti? Gyvenimas yra realus. Jis čia, dabar. - ji atsiduso. - Klausyk, nepradėkime vėl. Tiesiog klausyk savo minčių ir sakyk man tai, ką pats manai, o ne kiti, gerai?
Jo atsakas buvo stiprus bučinys ir prispaudimas prie savęs. Jis girdėjo kaip jo panelė tyliai alsuoja, tarsi bandydama nuslopinti savo pagreitėjusį kvėpavimą. Galiausiai jis palydėjo savo panelę iki namų, ten laukė dar vienas ilgas bučinys. Dar stipresnis, dar tvirtesnis, įrodantis jų neabejotiną meilę. Kažkur tolumoje pasigirdo balsai, batų čežėjimas.
-Atsiprašau už baisius žodžius. - nuleido ji akis. - Aš tokia kvaila, kad kalbu taip su tavim. Atleisk.
-Tau buvo sunki diena, atleisk man, kad to nesupratau. - tyliai sušnabždėjo jis.
Šypsenos praskleidė tamsius debesis jų santykiuose. Jie atsisveikino ir vaikinas pasuko pro parką į savo namus. Žinau, ką mąstote. Parkas, tamsu, baisu. Tačiau šis parkas ne toks. Jis pasimylėjo su savo panele šiame parke. Štai, prie to medžio, kurio dabar net nesimato tamsumoje. Čia jis pirmą kartą sutiko ją ir pirmą kartą išdrįso pasisveikinti. Taip, šiame parke jie valgė ledus, lakstė per balas, vaikė balandžius, griuvinėjo ant žolės ir lapų, voliojosi sniege. Parkas kupinas jų meilės.
Netikėtai stiprus smūgis, nešantis netveriamą skausmą, kirto jam per pakaušį. Akyse subaltavo, vaizdas ėmė suktis, keliai sulinko. Turbūt praėjo kelios akimirkos, o jis jau klūpėjo ir vėmė. Galva nežmoniškai plyšo ir sukosi. Girdėjo kažkokius vyriškus balsus. Spyris į pilvą, dar vienas kažkur į kepenis. Jis susirietė tarsi mažas vaikas lovoje. Ištryško ašaros, rauda pasklido meilės prisirpusiame parke. Dar vienas spyris į veidą. Kraujas fontanu tryško iš nosies. Galop žingsniai nutolo. O šalto rudens takas gniaužė jo kūną vis gilyn į prarają. Būtų smagu, jei bent galėtų pasikelti, atsistoti. Gaila, kad jo panelė net neprašė parašyt kai grįžtų namo. Galbūt dabar ji sunerimtų negavusi žinutės, pradėtų jo ieškoti, skambinėti.
Jei norite paklausti, kas tuo metu sukosi jo galvoje, ar jo panelė, ar tėvai, ar draugai, pasakysiu atvirai - jo galvoje sukosi tik tai, kaip likti gyvam. Dievaži, galite šį jaunuolį vadinti savanaudžiu, bet tuo metu jam svarbiausiai buvo atsistoti ir eiti pirmyn. Tačiau net menkiausias piršto pajudinimas atrodė neįmanomas.
Iš lėto vaizdas akyse ėmė temti, garsai tilti. Dar kelios minutės ir vaikinas prarado sąmonę.
Vokai buvo sunkūs tarsi akmuo. Šviesa tvieskė jam į akis. Susitraukę vyzdžiai paliko patenkintą daktarą.
-Jis prabunda.
Užuodė ligoninės kvapą. Tą šlykštų specifinį kvapą. Susilieję kontūrai artėjo prie jo. Galiausiai atsikimšo ausys. Išgirdo savo mamos, tėvo balsus. Jie atrodė pavargę, susirūpinę. Vienu momentu savo tėvus palaikė už zombius, kuriuos matė komiksuose.
-O, Dieve! - sukliko motina. - Tu gyvas, tu prabudai!
-Nespausk jo taip, brangioji. - šyptelėjo tėvas. - Dar nukris galva.
-Kur… - tyliai ištarė jis. - Kur ji?
-Kas, branguti?
-Kami. Mano panelė, kuri ji?
-Tavo panelė? - sutriko mama. - Kokia panelė?
-Mano panelė, mama. Kur ji?
-Bet, sūnau, - priėjo arčiau tėvas. - Tu neturi panelės. Tu…
-Aš buvau jus supažindinęs, aš buvau parsivedęs ją namo, mes valgėm tavo makaronus, mama. Valgėm tavo firminius itališkus makaronus kartu su ja.
-Atleisk… - susiėmė ji už burnos. - Atleisk, bet…aš negaliu sakyti, kad taip buvo.
Jis sunkiai alsavo. Kas per velnias, čia vyksta? Ką jie vaidina? Kodėl prie jo šitiek aparatų?
-Tu pragulėjai šiame patale nuo septynerių metų sūnau, nejau nepameni? - tyliai pasakė tėvas. - Galbūt, tu susapnavai. Viskas gerai.
Jis išgirdo kaip mama sako daktarui, jog taip ankščiau nebuvę, jog dabar jis kažką įsivaizduoja ir šneka, ko nebuvę. Daktaras ją ramina, bet susirūpinęs kažką sako seselei, pabrėžia, kad prasidėjo komplikacijos. O jam pačiam dega visos gyslos, plyšta širdis, kad įsimylėjo tai, ko nėra. Kad kentėjo to dėl to, kas net neegzistuoja. Greitai pribėgusi seselė ėmė švirkšti jam vaistų. Jis ėmė kratytis, pykti. Jam pikta, kad jis guli šioje lovoje ir net nieko nepamena. Jam pikta, kad tėvas į žiūri tokiu žvilgsniu.
Tačiau miegas lėtai jį išsivedė. Prieš uždarant duris į dar vieno sapno karalystę, jis dar sykį išgirdo tėvo balsą:
-Viskas gerai, sūnau. Viskas gerai.

Patiko (7)

Rodyk draugams





Rašyk komentarą