BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nuo pat mažumės iš kartos į kartą berniukams įskiepijamos begalė taisyklių, neva padėsiančių gyventi užaugus. Neverk, nebijok, nesimušk. Mergaitės privalo žaisti mergaitiškus žaidimus ir niekada nekramtyti nagų. Mes kuriame pamatus vaikams vos tik iškeliame juos iš lopšio. Tėvai visuomet stengiasi padrąsinti mažamečius: ten nieko nėra, nebijok tamsos, tu saugus ir t.t.. Galiausiai visi mes užaugę trokštame būti drąsiaširdžiai ir niekada nieko nebijoti.

Vien dėl baimės ir šoko sukeltų įvairių atvejų kasmet miršta milijonai žmonių (pvz., sustoja širdis). Dažnai dėl tos pačios baimės žmogus nerizikuoja, nenori net pabandyti ir vengia iššūkių, kurie galėtų padėti pastatyti sėkmingą ateitį. Dauguma mūsų atsisako to ar ano, neina vienur ar kitur ir nesielgs vienaip ar kitaip vien iš baimės jausmo. Tuomet kodėl bijoti vis tiek yra gerai?

Pradėkime analizuoti tai nuo istorinės pusės. Bijodami paganoškų dievų arba viso dievų olimpo žmonės tapdavo paklusnūs. Sumanūs imperatoriai ir tautos valdytojai žinojo, kad geriausia valdyti baimės kupiną tautą. Nieko nėra geriau kaip prilipinti žaibų, uraganų, potvynių ir skurdaus derliaus etiketę dievų rūstybei. Nuo to laiko kiekvieno žmogaus sąmonėje įsisavino atsargumo jausmas: tarsi mus kažkas visą laiką stebėtų ir lauktų, kol galės nubausti.

Tas pats atvejis nutiko ir viduramžiuose, kai Bažnyčia turėjo neišpasakomą įtaką bei galią kiekvieno Europos miesto, kaimo ir žmogaus gyvenimui. Tik reikia pripažinti, kad Bažnyčia netyčia padėdavo Dievui tą baimę įvaryti sukurdama ordinus ir kraujo žygius. Turbūt ne vienam teko tai patirti net ir asmeniškai. Man dažnai sakydavo „nedaryk taip ar kitaip, nes Dievas nubaus“. Iš tiesų, Dievas nebaudžia. Koks tikslas jam mane bausti už mano poelgį, jei net sukurdamas mane jis žino visus mano gyvenimo niuansus? Kur suklupsiu, kada vėl atsikelsiu ir atgailausiu. Kada ir kaip numirsiu.

Dažnai yra sakoma, kad jei nebūtų religijos – reiktų tokią išgalvoti. Ir ne tik dėl to, kad žmogus beatodariškai ieško, kam galėtų užkrauti visas savo nelaimes, ką galėtų kaltinti, bet dar ir dėl baimės. Pabandykime įsivaizduoti, kas nutiktų jei nebūtų nė vienos religijos. Krikščionys turbūt turėtų milžinišką vagysčių, žmogžudysčių ar apgavysčių procentą. Tie patys musulmonai galbūt nežudytų, tuo pačiu nusižudydami patys. Baime suteikia žmogui tabu rėmus, kuriuose jis tarsi privalo elgtis pagal nuostatas. Juk, pripažinkime ir vėl, nedaugelis iš mūsų puikiai išmano ir žino Konstituciją, todėl savo galvoje nešiojasi taisyklių pagrindus, kurias sulaužiusius gali pakliūti į bėdą.

Pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, kuris nieko nebijotų. Psichologai teigia, kad turėti vieną ar kitą baimę netgi sveika. Žmogus bijo tik tiek, kiek pats yra patyręs arba išgirdęs bei pamatęs. Pavyzdžiui, patenki į autokatastrofą – retas, kuris po sunkios traumos vos išgyjęs vėl sės už vairo ir darys tas pačias klaidas. Kita situacija: girdėjau ten renkasi narkomanai, gal geriau eikime pasedėti į kitą vietą. Žmogus, patyręs ar išgirdęs kažką, bijo tai pajusti vėl, todėl išmokęs pamoką elgiasi protingiau, pakeičia tam tikras charakterio sąvybes. Ne veltui sakoma, kad iš draugo nelaimės reikia nesijuokti, o pasimokinti.

Baimė nebūtinai turi būti įžvelgiama kaip fobija ar silpnumo pusė. Toli gražu ne. Jei tu nevažiuoji į vietą, kurioje dabar sustiprėjęs ungikalnių įsiveržimas, tai nėra tiesiog kvaila baime, o žmogaus racionalus mąstymas, kuris mums patiems nežinant sukuria skaičius, vaizdus, prisiminimus, ką matėme ir žinome, jog tai nesaugu mūsų gyvybei. Tuomet kažkur prote įsijungia žmogaus prigimtis – kova ir išlikimas. Būtent todėl mūsų protas ima paniškai siųsti mums signalus, kad turime gyventi, išlikti.

Tačiau psichologai skuba pridurti, kad šiomis dienomis žmonės pradeda bijoti jau per daug. Ir kokių tik fobijų mes neturime! Pradedant kaunterfobija – baimė bijoti pačios baimės, ideofobija – idėjų baime, ir baigiant mikrofobija – bijoti mažų daiktų. Galima būtų vardinti ir vardinti. Dauguma mūsų šypsos, nusijuokia išgirdę, ko kiti gali bijoti, bet graudu tai, kad kažkas šiame pasaulyje išleidžia krūvą pinigų psichologams, vaistams, o kartais net negali pakelti tokios baimės ir palieka gyvenimą. Ne veltui sakoma, kad įbaugintas žmogus yra geriausias ginklas. Save ir kitus užmuš to pats nesuprasdamas.

Galų gale, baimė, kaip ir viskas kitas, turi turėti limitus. Kas per daug – tas nesveika. Tačiau kartu baimė būna didžiausias stimulas žmogui, kažką nuveikti, padaryti. Baimė priverčia susimąstyti, keistis ir būti atsargesniam.Toji pati baimė kaskart aplankydama mus tikrina mūsų išgyvenimus, pojūčius, analizuoja mūsų jausmus. Reziumuojant, bijoti nėra taip jau blogai.

Kol nepradedate bijoti per daug.

Patiko (14)

Rodyk draugams





Komentarai (5) apie “Kodėl bijoti yra gerai?”

  1.   Fryda | 2012-02-13 14:03 rašė:

    Nesutikčiau su ta vieta, kur kalbama apie religijos, kaip baimės sukėlėjo, būtinybę. Žinoma, yra posakis “nėra tautos be Dievo”, bet šiuo atveju jis netenka savo prasmės, nes, pasirodo yra tokių tautų, kaip, pvz, piraha genties indėnai, kurie sėkmingai verčiasi be Dievo-Dievo baudėjo sąvokos. Šia tema siūlau pasidomėti misionieriaus Daniel Everett patirtimis, bandant atversti indėnus į krikšiočionybę.. Jis mažų mažiausiai liko nesuprastas.
    Taipogi manau, kad toks požiūris į religiją baimės pagrindu yra stereotipiškas ir nerealus. Religiją sėkmingai gali pakeisti ir kitos “tikėjimo” sritys, formuojančios moralę(būtent ne baimė, o moralė nulemia daugiau dalykų) - mokslas, ekologija, ateizmas ir pan, kartais įgyjantys pakankamai religinių bruožų. O moralė, manau, yra ir įgimtas, ir kultūrinis dalykas, kuris negali būti grindžiamas vien baimės jausmu. Baimė galbūt aktualesnė fanatikams ar puritonams, nedidelei grupelei žmonių, nes baimė, kai jau ir minėjai, tėra neblogai manipuliacinis įrankis. Bet jis veikia ne visiems.
    Be to, kalbėti apie religiją - labai slidus reikalas, nes kiekvieno individo santykis su ja yra vis kitoks. Taip galima prieiti nuo Muhamedo iki Bin Ladeno.
    ;)

  2.   raima | 2012-02-13 17:17 rašė:

    baimė kausto daugėli mūsų .teisingai kažkada ministras Sviderskis pasakė, kad lietuviai- avinų banda .religija taip pat prisideda ,kad ir žodis bijok dievo . nuo sovietų laikų žmonėms įskiepyta baimė net anekdotą apie valdžia šiukštu pasakyti ,nes ilgai ir nuobodžiai kgb kamerose turėsi aiškintis. ko gero tai jau mūsų genuose , nes ir po šiai dienai daugumas vadovaujasi posakiu ,kad tyla gera byla

  3.   vyriskiapatiniai | 2012-02-15 16:55 rašė:

    Baime, tai nezinomybes jausmas. Mes bijome, kai nezinome kas musu laukia. Arba bijome, kai turejome bloga patirti, kaip ir buvo rasyta pavyzdyje apie avarija.. :)

  4.   Autoriai | 2012-03-05 11:32 rašė:

    Negalime su Jumis susisiekti kitaip, todėl rašome čia. Norime pakviesti jus prisidėti prie http://www.zinom.lt rašytojų komandos. Šiame puslapyje galite rašyti straipsnius ir užsidirbti papildomai neribotą kiekį pinigų iš reklamos, šalia savo parašytų straipsnių. Jeigu domina šis pasiūlymas, parašykite mums: autoriai@zinom.lt

  5.   Edvardas | 2012-07-05 12:43 rašė:

    Na religija daugiau skirta tikėjimui, kad po mirties kažkas bus :) O viena kita baimė tikrai naudinga, pvz.: aukščio, greičio ir pan.

Rašyk komentarą