BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Prieš kelis mėnesius esu įdėjęs trumpą ištrauką iš savo knygos. Daugelis draugų prašė įdėti dar, žinant, kad jie dar ilgai negalės paimti mano rankraštį į rankas. Tiesiog neturiu laiko primityviam suredagavimui (gal atostogos pakeis situaciją?:] ). Iš kart prašau atleisti už klaidas. Tai - tik mėgėjiškas rašymas, užpildantis laisvalaikį. Bet, žinoma,  objektyvi kritika irgi laukiama:)))

Viljamas niršo. Net negalėjo žiūrėti į savo laikrodį ant riešo. Toks žiūrėjimas tiesiog degino akis! Jau pusantros valandos, kaip Matas su Sara dingo. Kur jie prapuolė?
-Ei, Vili, - išgirdo jis Timo balsą. – Aš jau norėčiau kūną vežti pas save į morgą.
-Pakentėk dar! – suriko jis.
Viljamas užsisuko ir nusikeikė. Čia tuoj pradės dvokti, o tie dar kažkur šlaistosi. Jis surinko Mato mobilaus numerį. Po kelių signalų išgirdo jo balsą.
-Kur tu randies? – sukriokė šerifas. – Jau pusantros valandos praėjo. Gal, sakau, su Sara žaidėt tėtį, mamą ir namus?
-Jau važiuojam, Viljamai. Šiek tiek užtrukom su mūsų įtariamuoju.
-Prisipažino?
-Taip.
-Vežat čia?
-Taip. – pakartojo Matas.
-Ačiū, Dievui. Nes ekspertai mane tuoj sugriauš dėl to lavono. Ir ta bobulytė verkia tuoj nualpsianti. Visiškas pamišimas. Ar nuovadoje dar nematei moters iš ATF?*
-Ne.
-Dar kartą, ačiū Dievui. Nešk greičiau savo kudašių.
Jis padėjo ragelį.
-Timai, ar girdi? – pašaukė jis. – Nieko neliesk, tuoj sulauksime svečių.
Ekspertas linktelėjo ir prisidegė cigaretę.
Ši byla su negyvomis moteris visiškai atėmė jo laiką. Vakar turėjo problemų dėl nelegalių ginklų užfiksavimo miestelyje, todėl iškart prisistatė ATF, šiandien čia turinti tvarkyti reikalus. Dažniausiai tai būna arba labai familiarus vyras, arba labai delikati moteris. Žinoma geriau pastarosios. Jos būna šiek tiek mandagesnės, neišsišokančios, jam nieko nenurodinėjančios. O kur dar šiaip smulkūs nusikaltimai? Ten išdaužtas langas, ten pradurta padanga. Nors jis turi nemažą pulką policininkų vis tiek kiekviena detalė gula ant jo pečių.
O šios moterys, gulinčios nuogos, ryškiomis lūpomis ir išžagintu kūnu, visiškai dėl to nekaltos. Jos tapo lyg akmuo, gulintis ištisus amžius, matęs daugybę melo, karų, netiesos ir smurto. Ir visai kaip akmuo, šios moterys daugiau niekuomet neprabils, nepasiskųs ir nepadės. Tiesiog gulės, kol jų kažkas nepajudins, kol kūnais nebus pasirūpinta. Ir lyg nebyli malda driekėsi iš jų apsiniaukusių akių. Tačiau taip kaskart į jas žvelgdamas Viljamas niekad nesuprato, kokia tai galėtų būti malda. Ar prašymas grįžti į gyvenimą ir viską pakeisti, o gal leisti pasakyti, kas jas išprievartavo ir nukankino? To jis jau niekada nesužinos.
Edvardo Spirkmeno dėka.
Pasigirdo atvažiuojančio variklio dūzgimas. Jis išėjo iš tvarto pasitikti Mato. Pirmiausiai, sustojus automobiliui, atsidarė galinės durelės. Išlipo Sara išvilkdama ir Edvardą, supančiotą antrankiais, ramiu veidu. Tada pasirodė ir Matas.
-Taigi, taigi, - šyptelėjo Viljamas. – Atvežėt mūsų draugą, ar ne?
Lyg kokiam mažam vaikui pasakė šerifas, kreipdamasis į nusikaltėlį.
-Ar matyta vieta, Edvardai? – paklausė Sara.
-Be abejonės.
-Nagi, - mostelėjo Viljamas. – Užeikime vidun. Į tavo valdas, Edvardai.
-Aš niekad negrįžtu į vietą, kur palikau lavoną.
-Kodėl, gi?
-Nes ji tampa šventa vieta. Toje vietoje mirė moteris. Drumsti jos ramybę – nevalia.
-Tu jau sudrumstei, - nukirto Matas ir pridūrė. – Moteris nemirė. Moteris buvo nužudyta.
-Ir ką tu sau manei? – pašaipiai paklausė Sara. – Miestelis mažas, vietų mažai, Edvardai. Dar pora dešimčių moterų ir tau nebūtų kur vaikščiot, norint nedrumsti joms ramybės.

Viljamas garsiai su ja nusijuokė. Jei ne antrankiai ir Saros stiprus laikymas vyrui už rankų, nors šis ir nesipriešino, jie atrodytų lyg geri draugai, besijuokiantys iš senų anekdotų ir įvykių.
-Jei būčiau taip mąstęs, - atsikirto Edvardas. – Dabar nebūčiau su jumis, panele.
Jie užėjo vidun. Matas stebėjo maniako veidą ir išraišką. Visi ekspertai akimirksniu į juos sužiuro. Keistas buvo jausmas, stovėti ir žiūrėti į auką, kai šalia, čia pat, stovi ir jos žudikas. Veikiausiai, visų jų galvose, kaip ir Viljamo, tą minutę, sukosi mintys, ką dabar jaučia patsai Edvardas, žvelgdamas į šios moters kūną, jau spėjusį pamėlti?
-Kokia esmė buvo mane čia atvežti? – paklausė jis, nutraukdamas tylą.
-Tu palengvinsi mums sunkią dalią, berniuk, - į savo beveik bendraamžį kreipėsi Viljamas. – Pasakysi kaip viską padarei. Iš kur, pro kur ir kelintą atitįsai kūną.
-Kodėl turėčiau jums padėti? – nusijuokė Edvardas. – Aš jums padėjau vien ateidamas pas jus.
-Kas iš to, kad atėjai, jei moterų lavonai vis dar randami? – mostelėjo rankomis šerifas.
-Nekomentuosiu to. Aš nesiruošiu jums padėti.
Slidus žaltys, pamanė Viljamas. Jis priėjo arčiau maniako.|
-Klausyk, - globėjiškai prabilo jis. – Tu ir taip sukėlei daug skausmo. Vakar pats pasakei, kad nori viską pabaigti. Su tavo pagalba viskas bus daug greičiau, tiesa? Jei padėsi, aš išsiderėsiu bent metus ar pusę tau sėdėti mažiau kalėjime. Žinoma, jei nesėsi iki gyvos galvos.
Sara nužvelgė Viljamą su pasibjaurėjimu. Kaip dėl kažkokio tyrimo palengvinimo, galima derėtis, kad toks kaip šis šlykštynė, gautų mažesnę bausmę?
-Kas jums sakė, šerife, kad aš noriu sušvelnintos bausmės? – pakreipė galvą Edvardas. – Jūs nieko apie mane nežinote. Nei ko aš noriu, nei ko aš trokštu. Nei kodėl čia esu. Nei ką aš galiu.
Viljamas norėjo kažką atsakyti, bet Edvardas jį nutraukė ir tęsė toliau, šiek tiek pakeltu tonu, kad girdėtų ne tik šerifas:
-Aš neprivalau niekam padėti. Ir neprivalau būti tąsomas po nusikaltimo vietas. Taip, aš atsisakiau advokato, bet tai nereiškia, kad su manimi galite daryti ką panorėję. Aš studijavau teisę, ponai. – nužvelgė jis ekspertus.  - Aš žinau, ką aš galiu ir ko ne. Ką galite ir jūs, o ko – ne. Čia atvažiavau tik su savo noru. Kitą kartą – to nebus. Aš pats atėjau jums į rankas. Jei ne aš, būtumėte ne tik kūną radę, bet dar ir manęs ieškoję.
-Jei ne tu, šis kūnas dar tūrėtų plakančią širdį. – sušnypštė Sara.
-Jūsų nuolatiniai įžeidinėjimai, - kreipėsi jis į ją ir Viljamą. – Atseit, pajuokavimai ir visa kita. Teisme aš tokius dalykus galiu paminėti. Ir man, priešingai nei jums, nereikia ypatingų įrodymų. Visas jūsų įrodymas – aš. Nei piršto antspaudų, nei DNR, nei kitų mano žymių nerasta. Tik mano prisipažinimas yra jūsų įrodymas teisėjui. Tik balsas įrašytas į juostą per tardymą. Viskas. Daugiau nieko neturite, ponai. Todėl baikit vaidinti padėties valdovus.
-Arba, kas? – priėjo arčiau Viljamas, suraukęs antakius.
-Ar nepastebėjote, šerife? – karčiai nusišypsojo Edvardas. – Padėtį valdau aš.

*ATF – alkoholio, tabako ir šaunamųjų ginklų biuras – teisėtvarkos įtvirtina organizacija prie JAV valstybės iždo.

Patiko (5)

Rodyk draugams





Komentarai (3) apie “Ištrauka iš mano naujosios knygos (2)”

  1.   Gaivi | 2010-10-20 16:41 rašė:

    super. lauksiu daugiau. :)

  2.   Mantas | 2010-10-25 10:25 rašė:

    Wa čia tai žmogaus fantazija :)

  3.   Dektukas | 2010-10-25 10:46 rašė:

    ačiū:)

Rašyk komentarą