BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip viskas būtų, jei būčiau gimęs kitur?

Be temos 2012-10-15

Aš dažnai susimąstau, klausydamas ramios muzikos, žvelgdamas į kitų žmonių gyvenimus nuotraukuose, kas būtų, jei aš būčiau gimęs kitoje vietoje? Tai bevertis ir bereikšmis klausimas. Tai niekis. Tu turi savo gyvenimą, gimei ir užaugai ten kur esi. Turi savo praeitį. Bet mano mintys mane vis tiek nubloškia tolyn… Įsivaizduoju, kaip žvelgiu į save į šalies. Koks aš?

Aš esu tipiškas JAV jaunuolis, einantis tamsų vakarų karščiu dvelkiančiu Los Anždelo keliu. Saulė jau seniai nusileidus, jaučiasi kylantis vėjas. Mano rankose cigaretė. Mano džinsai šviesūs, ant galvos užmaukšlinta megzta kepurė. Marškiniai nelyginti, kiek per dideli ir atsagstyti, kad matytųsi kažkoks užrašas ant tamsių marškinėlių. Aš išpūčiu dūmus, užšoku ant riedlentės ir riedu tuščia gyvenamųjų namų gatve. Numetu nuoruką ir žarijos išsisklaido ore. Vos spėju sau pavijimui… Jis… aš, toks greitas. Keistas. Po kelių akimirkų, aš nuriedu gatve. Čia ant šaligatvio jau laukia būrys draugų. Mes pasisveikiname, kažką šnekame. Rytoj į mokyklą, bet oras nuostabus. Los Anždelas visuomet kupinas vasaros, kaitros ir troškimo užsibūti lauke ilgiau. Mes atsidarome šaltą alų, vėl užsidegu cigaretę. Prieina panelės, mes šnekames. Vienai iš jų skiriu daugiau dėmesio ir…

Aš sėdžiu kavinėje. Ar tai Paryžius, ar Milanas? Saulė atsispindi mano tamsiuose akiniuose. Aš pažvelgiu į prabangų laikrodį ant riešo ir greitai šį paslėpiu tamsiai rudu švarku. Pamaišau juodą kavą ir atsargiai atsigeriu. Neabejotinai kažko laukiu. Mano plaukai tvarkingai sušukuoti, aš skaniai kvepiu, o mano figūra daug vyriškesnė. Veikiausiai sportuoju. Apsirengęs aukštos klasės drabužiais. Padavėja atneša bandelę su džemu viduje. Aš atsargiai atsikandu virš lėkštės. Prie manęs prieina vyras, mes paspaudžiame rankas ir aš nekantraudamas iš savo portftelio ištraukiu šusnį aplankalų bei dokumentų. Mes įnirtingai šnekame, aš kažką dėstau. Kažkokį verslo planą, idėją…

Aš atsisuku į kavinę, kur neseniai nuėjo padavėja, bet dabar ten… tik tamsus skersgatvis. Fone girdžiu policijos sirenas. Aš surinku. Man smogia dar kartą, aš garsiai nusikeikiu. Dieve, mano antakis praskeltas. Man smogia į inkstus ir spjaudus krauju, suvokdamas kad veikiausiai taip ir šlapinsiuosi pastarąsias ateinančias savaites. Vyrai apstoję aplink mane vis dar rėkia. Galiausiai atiduodu jų pinigus ir šie dar sykį man įspyrę palieka mane ramybėje. Prieinu arčiau… ir apžvelgiu save atidžiau. Guliu inkšdamas ant šaltos, apsnigtos žemės. Akys liūdnos. Lūpos įskilusios. Skruostikauliai atsikišę. Tai aš, bet… ne aš. Aš piktai surinku ir irzliai imu knaisiotis po savo apdriskusios striukės kišenes. Galiausiai radau… Milteliai greitai buvo išberti į dailią, ploną eilutę ant kredito kortelės. Ši veikiausiai buvo tuščia. Aš įtraukiu. Į galvą smogia skausmas, o kartu pajuntu kaip atpalaiduoja galūnes. Vaizdas sukas, pinas spalvos.

-Branguti, būk geras, eik pavalgyt.
Tai mano mama. Dieve, koks jos irzlus balsas. Kiek gi galima?
-Ne, dabar. - atsakau ir vėl pakeliu akis į kaitrią saulę.
Mano įdegęs kūnas mirkso baseine. Tarsi auksas. Kūnas aukso spalvos. Nenatūralus įdegis. Plaukai idealiai sušukuoti kaip ir sutvarkyti nagai. Mama vėl šaukia valgyt ir aš piktai išlipu iš baseino, kuriame raibuliuoja žydras ir skaistus vanduo. Apsivelku baltą, minkštą chalatą, įkišu kojas į šlepetes ir paėmęs kokteilį patraukiu į verandą. Mano mama… Dievaži, atrodo kaip modelis, bet ji tokia kvaiša. Žiūriu į jos akis ir galvoju, ar ji bent kiek mąsto ką iš vis veikia? Šiandien turbūt snigs. Ji išvirė sriubos ir nekantrauja, kad paragaučiau. Mano tėvas nekreipia į ją dėmėsio, tik skaito laikraštį. Aš, tarsi nubaustas, turiu ragauti tą sumautą sriubą…Siaubas. Šiaip ne taip prisiverčiu pavalgyti. Pakartosiu: siaubias. Šlykštu. Taip jai ir pasakiau. Man rodos ji net nenusiminė, nes jos protas nesuvokia, ką tokia emocija galėtų reikšti ir kaip turėtų atsispindėti veide. Nueinu į dušą, išsimaudau. Tuomet išsikvepinu ir paskambinu savo masažistui. Man reik masažo… Pavargau. Išsitrinu kūną keliais kremais. Išsivalau dantis, tuomet pravaliau juos siūlu ir išskalauju specialiu skysčiu. Dar akimirka ir apsiskustęs. Peržengiu savo kambarį, atsidarau didžiulę spintą. Ilgai negalvoju, ką noriu rengtis. Stebiu save veidrodyje. Seksualus, žavus, turtingas. Turiu viską. Po pusvalandžio nusileidžiu į garažą ir sėdų į vieną iš savo automobilių. Variklis garsiai užriaumojo ir aš patraukiau į didmiestį, saulėta gatve, apsupta palmėmis ir apgaubta žydru dangu. Aš lekiu užtikrintai. Kita stotelė - kazino klubas.

Šiandien sunku, bet ryt bus taip pat. Ir poryt. Ir visuomet. Taip jau yra. Man dvidešimt, aš turiu keturis vaikus. Mano žmona… kur ji? Ak, taip. Miega girta. Aš girdžiu rėkiantį vaiką kitame kambaryje, šalia užuodžiu šlapimo smarvę. Ji vėl apsimyžo. Kiek tie vaikai gali myžti? Aš nekeisiu tų sumautų vystyklų, ne aš norėjau vaikų, o ta prakeikta kalė! Susinervinęs pakylu nuo sofos ir susvirduliuoju. Alus ir degtinė nemaloniai suteliūskavo skrandyje. Būdamas vien apatiniais ir purvinais marškinėliais nužengiu trumpu koridodoriumi ir trenksmu atidarau miegamojo duris. Kambaryje dvokia alkoholiu. Ji miega net prasižiojusi. Susivėlusi, smirdanti. Kaip aš ją galėjau vesti? Ar tik ne per ją pradėjau gerti? Kalė. Nekenčiu. Pyktis vėl užverda manyje ir aš priėjęs stipriai ją pastūmiau, versdamas žmoną atsikelti. Nieko. Aš pastūmiu ja koja. Ši tik piktai kažką suaimanavo.
-Nagi, kelkis tu! - surikau.
Trenkiau. Dar kartą. Ir dar, ir dar… Jai tas pats. Suklupau šalia lovos ir ėmiau verkti, o tuomet rėkti. Velniop viską.

Mes važiuojame drauge ilgu keliu. Viename šone ošia vandenynas, kitame - platūs laukai. Giedras dangus ir jos šypsena. Groja mūsų mėgstama muzika. Aš linksmai barbenu pirštais per vairą. Galiausiai mes atvažiuojame į paplūdymį. Susirinkę visą mantą patraukiame arčiau vandens. Nėra per daug karšta, bet vaizdas pasakišas. Mes įsitaisome atokiau nuo žmonių, atsidarome vyno. Ji išima sūrio. Papučia vėjas ir tuo pat metu švelnus smėlis apgobia mūsų sūrį. Tačiau tai nesugadins mums vakaro, mes tik nusijuokiame. Aš pabučiuoju ją, o ji savo švelniais pirštais įsikimba man į plaukus. Mes daug nekalbame, šiandien leidžiame vienas kitam klausytis aplinkos. Saulėlydis, bangų ošimas, mes pabėgę nuo visko ir esame dviese. Visi darbai, visos problemos liko nuošaly. Tik aš ji, jos šypsena. Ir akys… Ak, kaip norėčiau paskęsti jos žvilgsnyje. Skęsti kiek tik įmanoma ilgiau.

Aš… aš dažnai susimąstau, koks aš būčiau jei būčiau gimęs ir užaugęs kitur. Dažniausiai tai būna svajonės. Svajonės su pavydo karteliu. Matyti save geresnį, geresnėj aplinkoj. Kažkur ten, kur žiūriu nuotraukas ir tikrai jaučiu tylų, augantį pavydą. Kartais tikrai norisi tapti tuo žmogu (kalbu apie gražias istorijas). Gyventi taip, kaip gyvena jie. Bet tuomet… tuomet aš prisimenu ir tas blogąsias, kurias rašiau. Ir suprantu, kad aš esu čia. Aš gimiau, kur gimiau. Aš turiu savo šeimą, savo gyvenimą, savo tiklsų ir savo kelių.

Ar jie yra blogesni už tas mano fantazijas, kai aš lekiu saulėlydžiu į laisvės paieškas, kai aš esu žmogus, kuriam aš pavydžiu gyvenimo?

Ne.

Kodėl? Na, tai skambės ne taip jau ir gražiai.

Nes aš žinau, kad kažkas lygiai taip pat svajoja apie mano gyvenimą, lygiai taip pat kaip aš svajoju apie kitų.

Rodyk draugams