BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ką daryti su tuo nelemtu menu?

Be temos, įdomu 2012-04-24

Meno ir jų kūrėjų niekas niekada nesupras. Mes įpratę juos vadinti keistuoliais, iškrypėliais ir dar Dievas žino kaip. Tarsi būtų iš kito pasaulio kilę. Nuo pat senovės menininkai arba tampa persekiojami, jų gyvenimas nenusiseka, kritika užgriūna silpnos sielos žmogų ir šis tampa narkomanu ar alkoholiku, arba kažkas padeda praverti plačiojo pripažinimo duris. Šįkart nustūmkime į šalį didingą Da Vinčį, Mikelandželą ir Vincentą Van Gogą ir pakalbėkime apie paprastus ir neformalius menininkus, kurie išpaišo miesto gatves.

Turbūt jau supratote, kad kalbu apie graffiti meno atstovus. Jeigu jūsų akyse ką tik išdygo senamiestyje nupaišytas organas, meilės prisipažinimas arba šiaip kokia blevyzga, kurios esmės taip ir nesuvokėte, tuomet supratote mane klaidingai. Graffiti menas nebūtnai privalo tapti tuo, ką mes, deja, įpratę matyti.

Žodis graffiti (angl. k.) kilęs iš Graikų žodžio graphein, kuris reiškia rašyti. O ir prasidėjo viskas toje pačioje Graikijoje, kai anonimas išgraviravo žodžius ant senovinės architektūros pastato sienų (purškiamų dažų dar nebuvo). Šiomis dienomis gatvės meno darbus rasti galite didžiausiose moderniose pasaulio meno galerijose, tačiau taip pat ir pačių miestų gatvėse, kas ir paverčia tokio meno atšaką tapti nelegalia.

Nuotrauka iš laikraščio: banksy tapatybė galiausiai atskleista.

Aš esu visiškai prieš tuos, kurie kaip jau minėjau įsivaizduoja esą tokio meno atstovai. Dažniausiai tai būna nebrendylos, išgėręs jaunimas, kuris nusipirkęs flakonėlį purškiamų dažų išbando savo menininius gabumus ant pastato sienų. Baisu, kai tas pastatas priklauso kokiam nors svarbiam paveldui ar randasi pačiame miesto centre, kur visi puikiai gali tai pamatyti. Kiek rečiau pačiame mieste išvysite tikrąjį graffiti meną (gražios ir raitytos raidės, gyvūnai, žmonės, išgalvoti herojai) dažniausiai pastebimi ant garažų sienų, betoninių tvorų, senų ir nenaudojamų pastatų sienų ir jų viduje. Darykite, ką norite - nors užmuškite, bet kad ir kaip gražu bebūtų - tai nėra legalu! Paprastai tariant tai tėra paprastas vandalizmas, už kurį reikia ir baudas mokėti, ir kameroje patūpėti.

Čia aš trumpam nuklysiu į šalį, prisimindamas puikią istoriją apie anoniminį graffiti’ninką slapyvardžiu Banksy. Anglijos menininkas naktimis, kai niekas nematydavo, miestų gatvėse sukūrdavo nuostabių kūrinių, kurie ironiškai parodydavo tų dienų didžiausias problemas (kelis jo darbus galite pamatyti čia šone, kairėje ir po straipsniu, apačioje). Valdžia, žinoma, ėmė pykti. Kaip čia dabar niekas nesugauna to, kuris juos išjuokia prieš visus žmonės? Galiausiai spauda susekė slaptą menininką ir trimitavo laikraščiuose: kaukė galiausiai nuimta! Šiuo metu žinoma, kad Banksy yra filmų režisierius, politinis aktyvistas, tapytojas, o jo darbai - vieni lankomiausių didžiausiose pasaulio galerijose bei parduoti už šimtus tūkstančių dolerių.

Grįžkime atgal į vėžes. Galiausiai atsidūrėme kryžkelėje: ką čia padarius, kaip viską sutvarkius, kad ir menininkai būtų patenkinti, ir miestai daugiau tuo menu nebemirgėtų? Toji pati Graikija, vėl gi, 2008 - gruodį pasiekė pasaulio rekordą: 2503 žmonės, padėdami Vaiko šypsenos labdarai (angl. Smile of the child), legaliai panaudojo savo talentą ir ant 700.92 metrų ilgio ritinio išliejo savo kūrybiškumą. Dar prieš šį rekordą, aš pats padėdamas organizuoti Jaunimo Spalvos 2008 renginį Elektrėnuose turėjau šansą patenkinti graffiti meno atstovų norą paišyti. Atrakcionų parke, su valdžios leidimu, ant pilkų ir šaltų betono sienų jie išpurškė neapsakomo grožio kūrinius: nuo margų papūgų ir didelių tigrų iki linksmų ir karikatūriškų iliustracijų. Renginio dalyviai galėjo stebėti jų darbo procesą, o vėliau išrinko geriausius autorius. Turiu pripažinti - maloniai nustebau, kokį telentą pastarieji parodė. O ir pats atrakcionų parkas tapo gyvesnis, margesnis ir pagaliau nors truputį atspindėjo šio paties konceptą: linksminti žmones, suteikti pramogų kitiems.

Lenkija dar geriau sugalvojo! Jie leido uždrausto meno atstovams išgrąžinti sovietinių blokų daugiabučius. Tiesa, ten jau purškiami dažai nelabai buvo panaudoti - greičiau paprasti dažai, tačiau bent jau tokiu būdu tapytojai atrado būdą išsilieti. Ir miestai atrodo spalvingesni, ir žmonės daugiau nusišypso, ir menininkai laimingi.

Atsakymas pats ryškėja prieš akis: reikia surasti vietą, kur šio meno atstovai galėtų legaliai papaišyti. Valdžia kol kas numoja ranka. Juk geriau leisti mokesčių mokėtų pinigus juos gaudant, nei atrasti kokią vietą, kur šie galėtų nepažeidinėdami įstatymo purkšti savo mintis. Pinigų tas daug nereikalauja: tiesiog tereikia atrasti ilgą sieną, prieš tai savanoriams peržiūrėti eskizus (kad vis dėl to nesigautų šnipštas) ir surinkus bent didžiąją dalį gatvės meno entuziastų nepamiršti leisti jiems kurti. Tegul, kuria! Menas - tiek mūsų laikų raštinis ir fizinis įrodymas, tiek kažkas tokio, ką žmogus pajutęs nepaslėps ir norėdamas.

Visuomet bus tokių, kurie nesutiks su tokiomis įdėjomis. Snobai ir tie, kurie jokio šviesulio gyvenime nemato visuomet prieštaraus, kad tokiems vandalams bus suteikta puiki ir legali proga paišyti. Kita vertus, man rodos, tai nuostabi galimybė leisti žmonėms nors kartą per metus kurti ir nors trumpam numalšinti jų troškulį tai daryti kažkur kitur. O tada turėsime ir pastatų sienas švaresnes, ir vaikytis jų naktimis daug nereikės.

Banksy grafiti darbai - arnoldo.blogas.lt

Banksy graffiti darbai - arnoldo.blogas.lt

Rodyk draugams

XXIa. isterinė epidemija - išvaizdos kultas

įdomu 2012-04-18

Nereikia būti dideliu madų persekiotoju ir žinovu, kad lengvai pastebėtum tam tikras tendencijas. Miestų gatvėse, televizijoje, žurnaluose visur akis rėžia jaunos ir gražios merginos: ilgos kojos, laibas liemuo, griežti veidų bruožai. Modeliai ir pasaulio žvaigždės kaip pasiutę stengiasi kuo labiau sulieknėti. Apie šią temą jau yra kalbėta šimtus tūkstančių kartų, aprodyta ir aprašyta, net keli realybės šou buvo sukurti, o išvaizdos kultas nepaliauja traiškęs jaunų ir lengvai pažeidžiamų panelių.

Mes turbūt ir patys kol kas dar nesuvokiame, o ir tik vėliau galėsime pasakyti tikslų šios masinės isterijos aukų skaičių. Grožio kultas it tikras žudikas: vienas paneles nubloškia į anoreksiją, kitas netgi pražudo. Čia pridursiu, kad dar nuošaly palikau visus tuos išugdomus kompleksus ir baimes. Trumpam nukeliaukime į praeitį.

Prieš mūsų akis - XVIIIa. vidurys. Tarkime, kad esame turtingi valstiečiai ir gyvename dvare. Mano žmona - apkūni moteris. Taip aš parodau, kad mums netrūksta maisto ir galiu pasirūpinti savo žmona. Kelių vaikų pagimdymas ir išnešiojimas taip pat suapvalino jos kūno linijas. Mes geriame prabangų vyną, bet ne daug - per daug išgėrus jai ima kaisti žandai. Vasarą ji vaikšto su skėčiu: bijo saulės spindulių. Įdegusi oda tik praščiokėms ir vargšelėms kaimietėms, kurios kiauras dienas pradirba laukuose. Pieno baltumo oda - klasės parodymas.

Praėjo keli šimtai metų ir pasaulis apsivertė aukštyn kojomis: įdegis tapo populiarus (beje, jeigu klystu - pataisykite, bet pastarasis tapo populiarus kai viena garsiausių visų laikų dizainerių Coco Chanel nuvyko į Pietų Prancūziją ir netyčia idegusi saulėje tapo to pavyzdžiu kitoms), o stambesnis moters kūnas - net atgrąsus. Jaunos panelės turbūt nustebs sužinojusios kokia didelė vyrų dalis pasirinktų ne manekenes, o šiek tiek stambesnes ir galbūt netgi ne tokias gražias: saugumo jausmo instinktas, o ir pavydėti mažiau reikės kitų žvilgsniams. Tačiau, kad ir ką besakytų tėvai, draugai merginos įsikalė į galvą, kad reikia būti lieknoms. Nevalgys, nemiegos, verks - bet sulieknės. Tokie užsispyrimai Angliją privedė iki 1,1 milijono žmonių skaičiaus, turinčių didelių problemų su valgymu arba anoreksija. Reiktų pastebėti, kad minėtasis milijonas apima tik jaunuolius nuo 14 iki 25 metų.

Psichologai sunerimę ne ką mažiau nei vaikų tėvai. Dažnai prireikia psichiatro pagalbos, o kartais traukti iš mirties pančių prireikia visos specialistų grupės. Nereikia būti daktaru, kad suprastum jog organizmas, negaudamas tai kas jam būtina, ima pomažu gesti, o organai nepilnai funkcionuoja. Praeis dešimt metų ir net išgijusiai ir jau, rodos, sveikai merginai pastarieji dar primins apie tai, kaip kažkada jie buvo žalojami.

Dauguma pritaria vienareikšmiškai: kažką reikia daryti su šia problema. Juk jei taip toliau, greitai merginas kaip aitvarus vėjas trankys po dangų. Pasaulyje jau yra susikūrusios organizacijos, klinikos, anonimių susitikimų būreliai, kurių tikslas padėti tokioms merginoms. Tačiau to negana. Visur aplinkui mums į galvas grūda informaciją, kad idealas turi būti būtent toks kaip rodoma. Palengva į panašias akcijas prieš nesveiką lieknėjimą įsitraukia ir tie patys mados namai: jie fotografuoja putlesnius nei prieš tai buvusius modelius, nebijo parodyti storesnių šlaunų ir didesnio pilvo. Reikia tik tikėtis, kad su laiku tokios nuotraukos įgis didesnę įtaką. Beje, iki šiol modeliams yra nustatomas svorio standartas. Jaunos panelės nesupranta, kad dizaineriai kurdami rūbus kuria juos kaip manekenui. Juk nesiūsi kiekvienam modeliui atskiro rūbo. Gali ji patrūpinti, pasiaurinti, bet ne iš naujo pasiūti likus kelioms valandom iki kolekcijos.

Pabaigai paminėsiu girdėtą citatą iš kažkokio filmo: nori būti liekna, tuomet važiuok į Afriką - pasedėk ten metelius ir jei išliksi gyva ir po to vis dar norėsi lieknėti - aš pats tau neleisiu valgyti namuose. Brangi, bet gera idėja manau. Sukurti turistines keliones po Afrikos getus ir kaimus, kur net vandens lašas vos pastovintiems vaikams yra tarsi Kalėdų dovana.

Rodyk draugams

Užfiksuoti akimirką

Kūryba 2012-04-04

Aš prieinu arčiau jos ir atsistoju šalia. Abu pažvelgėme į besileidžiantį ryškų saulės diską, neriantį į jūros horizonto liniją. Tolumoje mačiau kaip vanduo nusidažo ryškiu raudoniu. Kraujo spalva. Meilės spalva.

Ji stovėjo ant pečių užsimetusi mano džemperį. Jos balta suknelė vos lietė pliažo smėlį, o vėjas žaismingai taršė plaukus į visas šalis.

-Kaip jautiesi? - paklausiau galiausiai išdrįsęs.

-Net nežinau. - truktelėjo ši pečiais. - Viskas taip keista ir taip nauja.

Aš šyptelėjau nuleidęs galvą. Šiandien buvo viena svarbiausia mūsų gyvenimo diena. Ji stovėjo čia, šalia manęs, vilkėdama gražią baltą suknelę, o aš kostiumą. Paskutiniai saulės spinduliai, kovojantys su artėjančia naktimi, laižė auksinį žiedą ant jos piršto.

-Ačiū. - tarė ji pažvelgusi į mane.

-Už ką? - nesupratau.

-Tiesiog, kad esi čia. Tai man labai daug ką reiškia.

Aš apkabinau ją per pečius plačiai šypsodamasis. Jutau kaip širdis staigiai plaka. Užuodžiau jos gaivius kvepalus, vėjo taršomi plaukai glostė man veidą, vakaro šaltas oras jau gėlė pirštus, bet tai nerūpėjo. Norėjau stovėti čia amžinai, stipriai ją apsikabinęs ir niekada daugiau nepaleisti. Žinojau kokia ji laiminga ir niekada nedrįsiu jos įskaudinti ar atimti laimę.

-Kai šiandien tave pamačiau su šia suknele… - prabilau tyliai. - Tu atrodai fantastiškai. Aš…

Skaudžiai nurijęs seiles prisimerkiau.

-Aš tik norėjau pasakyti, kad šis vaizdas išliks mano akyse visą gyvenimą ir… aš norėčiau, kad galėčiau jį įsirėminti ir turėti. Aš… Aš tave tikrai myliu.

Ji pažvelgė į mane, kreivai šyptelėdama.

-Atleisk. - tarė ji. - Atleisk man. Tu man toks geras draugas, esi pats geriausias žmogus pasaulyje.

-Bet akivaizdu, kad jis geresnis.

-Jam aš jaučiu kitokius jausmus. - ji dar tvirčiau susisupo į mano džemperį.

-Tu manęs nemyli, nes aš kitoks. - linktelėjau. - Suprantu. Manai, kad esu kvailas, niekam tikęs.

-Netiesa! - piktai atšovė ji. - Pats žinai, kad tai netiesa. Kaip gali taip šnekėti? Po šitiek laiko mūsų draugystės tu drįsti spjauti man į veidą mano vestuvių dieną tai?

-AŠ TAU NERŪPIU! - sušukau piktai ir ji, išsigandusi atšoko nuo mano krūtinės.

-Austėja! - suriko ji. - Austėja greičiau ateik čia!

-Ne, ne… - išsigandęs riktelėjau. - Ne… paklausyk. Aš nenorėjau tavęs išgąsdinti ir…

-O, taip. Bet tau pavyko. Ačiū, kad viską sugriovei.

Aš ėmiau rėkti, verkti ir trankytis. Ji dar garsiau pašaukė jau atbėgančią Austėją su dar keliais vyrais. Jos balse išgirdau baimę ir paniką.

Nespėjau nė susivokti, kai vyrai čiupo man už rankų, klykiantį pargriovė ant smėlio, o sunerimus austėja atidarė vaistinėlę.

-Eik brangioji. - paprašė slaugė. - Eik, eik. Jam vėl priepuolis. Tu nepadėsi.

O ji stovėjo, nežinodamas ką pasakyti, ką daryti, matydama kaip aš krataus ir purtaus, prispaustas prie žemės stiprių vyrų rankų ir šaukiu jos vardą taip tarsi ją matyčiau paskutinį kartą. Žmonės tolumoje jau sukluso ir pritildė muziką. Tada pajutau kaip adata įsminga į mano odą ir maloni šiluma, pradžioje sukėlusi skausmą, maloniai ima tekėti gyslomis.

-Viskas gerai. - atsiklaupusi šyptelėjo sena moteris, Austėja. - Viskas gerai. Tuoj praeis. Mes eisime pažaisti, eisime pavalgyti ledų, o po to važiuosime namo.

-Bet aš… aš nenoriu. - sulemenau neaiškiai.

-Viskas gerai, branguti. - glostė man skruostus ji. - Viskas gerai.

Ji pakilo ant kojų ir priėjo prie vis dar stovinčios nuotakos.

-Vargšelis, - iširdau slaugės žodžius. - Jis taip tave myli, kad liga neleidžia jam kontroliuoti savęs.

-Jis tampa agresyviu.

-Dabar jau viskas gerai. Manau ryt galėsite vėl susitikti. Negaliu atsidėkoti, kokia jūs dosni, kad pakvietėte jį į šias vestuves. Juk esate tokie draugai.

Po truputį vaizdas ėmė niauktis, o garsai slopti. Mano raumenys atsipalaidavo, akių vokai tapo sunkūs.

Paskutinis vaizdas, kurį dar spėjau užčiuopti - susirūpinęs nuotakos žvilgsnis. Tačiau prieš užmerkdamas akis aš viduje, savo sieloje, įsirėminau akimirką, kai mes kartu stovėjome prieš skęstančią vakaro saulę ir atrodėme kaip tikrai, niekuomet neišskiriama pora.

Rodyk draugams