BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Lietuviškos televizijos neigiama įtaka mūsų emocijoms

kultūra, įdomu 2012-03-29

Esu vienas iš tų žmonių, kurie žiūri ne tik lietuviškąją televiziją, bet mėgsta pakiurksoti ir prie užsienietiškų kanalų. Šįkart norėčiau kiek pamąstyti apie ne sykį galvotą ir kalbėtą temą, kurioje susipina lietuviškosios televizijos kultūra ir programų prioritetai.

Tai, kad mes lietuviai esame megėjai kišti nosis, kur nereikia ir kaupti kitų nelaimes savo galvoje - seniai aišku. Prie to galime tik dar pridurti, kad nemaža dalis mūsų tautiečių turbūt pasakytų, jog mes esame liūdinti ir niūri tauta. Tą supratę prodiuseriai pateikia į mūsų žydruosius ekranus tai, kas mus pritrauktų: nelaimės, kriminalai, gandai, kažkokios bereikšmės diskusijų temos arba laidos su liūdesio gaidele, beišeinančia iš kolonėlių į mūsų ausis. Būdamas žmogus, kuris mėgsta šaržus galėčiau tik pridėti, kad tokiu atveju mes turėtume būtų maloniai pasotinti savo godulio.

Reikia atkreipti dėmesį, kad laidos, kurios ištisus metus plėtoja pedofilijos temas (neminėsiu pavadinimų) arba kiekvieną savaitę mums pateikia tragiškas istorijas, kažkokius nonsansus, kur istorija akivaizdžiai surežisuota, dažniausiai yra rodomos pačios televizijos piko metu: vakare, po šešių valandų. Žmonėms tokios laidos patinka - tai rodo reitingai ir tai, kaip ilgai tokios laidos išlieka eteryje. Išjungę televizorių mes nieko nepajuntame, gal ir net nesidžiaugiame ar neverkiame, bet apsunkiname savo galvą tamsiomis spalvomis. Kalbant paprasčiau - pavargę po visos darbo dienos, grįžę namo prie vakarienės stalo, apkrauti minčių, kaip užsidirbti daugiau, kaip atsikratyti visų asmeninių problemų, netrukus mes sugrįžtame vėl į tą patį ratą į kurį įtraukia minėtosios laidos.

Negaliu teigti, kad lietuviškoji televizija neturi promoginių laidų: žaidimai, šokiai, dainos ir daugiau. Taip - mes tikrai jų turime ir tenka pasidžiaugti, kad prodiuseriai nebebijo perpirkti Vakarų Europos arba JAV projektų, integruodami šiuos į mūsų publiką. Užsieniečiai kažkaip sugeba prigalvoti visus tuos žaidimus, talentų šou ir linksmas laidas, kur žmogus ir juoko ašarą išspaudžia, ir sužino daugiau naudingo, ir nusteba. Kitaip tariant - žiūrint tokias laidas žmogus pajunta ne tik kasdien jaučiamą liūdesį, o į veidą tvoskia ne tik niūrios rutinos ir nesąžingo gyvenimo spalvos.

Turiu pripažinti, kad man kelia nuostabą, kaip visos tos kriminalinės ir išpūstų temų laidos puikiai pritraukia visus prie ekranų. Žmonės žiūri jas tarsi užburti, o tada taip stipriai pasineria į tas neigiamas emocijas, kad ir patys nepajunta kai užsideda negatyvios nuotaikos rūbą. Jeigu netikite manimi patikrintkite darbo dienų tv programą ir suskaičiuokite, kiek promoginių, juokingų ir šeimyninių laidų atrasite. O tada šalia brūkštelkėte skaičių, kuris vaizduoja aprašytas kito tipo laidų kiekį. Nustebsite pamatę tokį ryškų kontrastą.

Pabaigai belieka palinkėti, kad artėjant pavasariui ir vasarai būtų pats laikas išjungti televizorių, žinias žiūrėti atsakingai (beveik visi populiariausi Lietuvos TV kanalai žinias traukia iš vieno žinių surinkėjo centro, ką turbūt ir pastebėjote), išlysti į lauką ir pradėti aktyviai gyventi. Tai, be to, dar viena priežastis kodėl vasarą žmonės būna kiek linksmesni ir šypsosi daugiau.

Rodyk draugams

Kaip testas? Aš neišlaikiau.

juokinga, įdomu 2012-03-19

Ar teko kada gauti dvejetą? Turbūt visiems teko nors kartą. O teko gauti dvejetą dėl testo, o ne dėl to, kad nemokate tyliai sėdėti klasėje? Man teko.

Kai sužino, kad tu gavai dvejetą tavo priešas:

Tavo draugas: okay…

Geras draugas: ei, nagi. Nesinervink, viskas bus gerai. Kitą kartą bus geriau!

Tavo geriausias draugas: wahaha, aš irgi gavau du!

Tuo tarpu mokytoja: gal kitą šiek tiek pasimokinsi vietoj to, kad sėdėtum internete prie savo blogų ir maltum š kasdien?

Grįžus namo: mama, tėti man nepasisekė. Gavau du.

Rodyk draugams

Apie šiandienos žmogiškumą ir degantį kaimyno namą

Be temos, kultūra, įdomu 2012-03-14

Prieš jūsų akis (kairėje) puikaus iliustratoriaus Pawel Kuczynki darbas pavadinimu Miesto Dangus (angl. City Sky), kuriame parodamas žmogaus ir mąsės abejingumas. Mums gali švystelėti ir kitos karikatūros: papjautas žmogus gatvėj, o aplink apstojusi minia, išsitraukusi savo mobiliuosius ir fotoparatus, bando tai įamžinti, o vėliau arba medžiagą parduoti žurnalistams, arba kaip dažniau įvyksta tiesiog įkelti tai į internetą. Nepriklausant nuo to ar žmogus užsidirba nuo to kokį pinigą, ar platina kažką panašaus į internetą tik dėl to, kad parodyti kitiems ką matė, mano manymu tai vis tiek yra kiek nežmoniška ir gyvuliška. Tiesa, galėtume nagrinėti daugybę situacijų ir jose slypiančių niuansų, bet pasistenkime šįkart pakalbėti apie tas situacijas, kai matydami degantį kaimyno namą mes ne kibirus su vandeniu semiame, o grožimės liepsnojančia ugnimi, saugiai stovint nuošalyje.

Pradėkime nuo paprastų faktų, kurie rodo kaip stipriai žmogus tapo aktyvus socialiniuose tinklapiuose, kuriuose skleidžia video, nuotraukas ir dalinasi įspūdžiais iš įvairių vietų, kuriose buvo. 2003m. JAV turėjo tokių 52.3 milijonų gyventojų. Palyginimui - toje pačioje šalyje 2011m. tokių žmonių skaičius išaugo iki 183 milijonų. Tiesa, per tuos metus Žemė prie šeštojo pridėjo ir septintąjį žmonių populiacijos milijardą planetoje. Žymusis socialinis tinklapis Facebook 2011 metų Gruodžio 26d. turėjo 1.2mlrd. vartotojų, kas sudaro net 82% viso interneto naudotojų (tiems, kurie yra vyresni nei 15 metų) pasaulyje.

Tai, kad internetas daugeliui tapo būtina rutinos dalimi, o dar kitiems net ir liga - ne naujiena. Vis dėl to, tokie skaičiai mums parodo koks apytikris skaičius žmonių šiomis dienomis yra įnykęs į socialinius tinklus. Beje, tų pačių interneto vartotojų gan didelis procentas yra abejingas tam, kas vyksta aplink juos. Tai reiškia, kad vykstant tragedijai, įvykiui gatvėje tipinis socialinių tinklų vartotojas (dažniausiai iki 30 metų) neskambina policijai, neįsikiša, o slepiasi ir filmuoja ar fotografuoja. Vėliau medžiaga pasklinda po internetą sukeldama didžiulę bangą. Žvelgiant iš kitos pusės tai yra gerai, nes visuomenė gali pamatyti, kas vyksta pasaulyje iš įprasto piliečio gyvenimo pusės. Mes imame rašyti komentarus, platinti medžiagą, dalinames ja, kalbame, kartais tokie dalykai pasiteina ir visas reikalas prieina iki teisėsaugos. Vėl gi, kiek kartų mes nusijuokėme, pasibaisime ir išjungiame video nieko nedarydami? Aš nesakau, kad reikia imtis kažkokių veiksmų pamačius tokią medžiagą, bet ar nebūtų geriau, jei filmuojantysis žmogus būtų daręs kažką tinkamo: kalbu bent jau apie policijos iškvietimą arba elementarią pagalbą, matant asmeniui pakliuvus į nelaimę.

Britų socialogai rimtai sukluso po 2011 metų vasarą įvykusių riaušių Londone. Žmonės sukilo, ėmė deginti ir daužyti parduotuvės, vogti, žudyti ir niokoti viską aplinkui. Nukentėjo begalybė nekaltųjų, pavyzdžiui kaip praeiviai. Socialogai atkreipė dėmesį, kad žmogus dažniau filmuodavo riaušėse esančius išpuolius, nei bandydavo iš tiesų kažką daryti. Tačiau vėl gi, tokioje situacijoje policiją išsikviesti būtų buvę sunku (juk visos pajėgos buvo sutelktos į riaušių žydinius), o pačiam kištis į muštynes arba išpuolimus atrodytų protu nesuvokiama ir mažų mažiausiai neprotinga.

O dabar kitos situacijos. Mergina, naudodamasi savo mobiliuoju, pribėga prie avarijos įvykio vietos ir filuoja atuomobilyje kraujuose gulinčius sužeisuostuosius. Šone draugė rėkia iškviesti greitąją. Kitas atvejis: vaikai mėto akmenis į skraidančius balandžius parke, video filmuotojas, rodos, turėjo puikią pramogą tai stebėdamas. Dar kitas video, kurį aš pats mačiau gal prieš dvejus metus: vyras ginčijasi su moterimi, tuomet trenkia jai antausį, tuomet dar vieną ir dar, galiausiai ji raudodama suklumpa ir kiek paspardęs vyras pabėga paiimdamas jos rankinę. Operatorius neišleido jokio garso. Nei šūktelėjo filmuodamas iš kažkur aukščiau (turbūt balkono).

Būtų kvaila apsimesti super herojomi ir gelbėti kiekvieną, bet man tiesiog keista: nejaugi žmonėms neužkunkuliuoja kraujas matant tokius vaizdus gyvai, kad šie išsitraukia kameras? Nejau mes tapome baisesni už žvėris? Žmogus tapo toks savanaudis: rūpi tik šlovė, video peržiūrų skaičius, pinigai. Kita jo pūsė tapo abejinga. Aš nežadu labai smerkti ar versti kaltę, o geriau tiesiog palinkėsiu kitą kartą pamačius kažką panašaus tiesiog kažką daryti tikrai naudingo.

Rodyk draugams

Žiūrint filmus su draugais

Kūryba, juokinga 2012-03-08

Tiesą pasakius filmus žiūrėti mėgstu vienas. Atsisėdi sau, niekas nekalba, niekas nemaišo, niekas neklausinėja kas bus ar nepasako, kas bus, kas yra dar blogiau… Ypač jeigu žiūriu labai rimtą dramą ar istorinį filmą, kuriame svarbu susikoncetravimas.

Drama. Sėdim kokie penkiese. Mano draugai:

Tuo tarpu aš:

Bandau susikaupti, bet kaip tau išeis tai padaryti… Todėl dramas žiūriu vienas arba jau su labai rimtais žmonėmis.

Pamenu buvo kartas, kai žiūrėjau filmą kine. Ir šale kažkokia mergina nebuvo išsijungusi mobilaus. Vajė… O vieta filme kaip tyčia buvo įtempta. Tokiu atveju jos skambutis prilygo sunkaus roko muzikai vidury nakties garsui.

Nekenčiu kai žmonės ima klausinėti kas bus toliau. O tai jie vėl susitiks? O tai jis mirs gale? Jaučiu, kad ją tuoj čia kažkur užpuls, ar ne? Ir aš tiesiog… na…

Ir kai jie iš tiesų atspėja, kad taip nutiks pamatau jų veide kažką panašaus į:

Dar nekenčiu rinktis filmų. Ei, sakau, čia yra vienas geras, daug efektų, visi giria ir t.t., verta pažiūrėti. Ne, sako kiti, žiūrim kokią komediją romantinę. Bet sakau, kad jūs net nežiūrėsite, nes jums po dešimt min pabos. Ne, žiūrim vis tiek. Na ok. Tebūnie.

O siaubo filmus žiūrėti su draugais kartais yra gerai. Išskyrus tuos atvejus, kai tau į ranką suleidžia nagus arba šalimais kas nors suklykia taip labiau išgąsdindami mane, nei pati scena filme. Tačiau dažniausiai siaubo filmas su draugais tampa lengvesnis, juokingesnis. Pats filmas, žinoma, efektą siaubo jausmo praranda, bet bent jau po to nebijai po namus vaikščioti.

Žodžiu yra ir pliusų, ir minusų.

Bet viena tikrai aišku. Reikia labai atsargiai rinktis su kuo ir kokį filmą žiūrėti.

P.S. Jokio asmeniškumo, draugai!

P.S.2. Perskaitę šį įrašą kitą kartą, kai pasiūlysiu pažiūrėti filmą jų išraiškos bus kažkas tokio:

Like, seriously? Now you wanna watch movie with us? GTFO

Rodyk draugams

Alkoholis viešumoje turi ir gerų pusių

kultūra, įdomu 2012-03-07

Daugumai aišku, kad Lietuva kaip ir kitos Rytų Europos šalys yra vienos iš didžiausių megėjų išlenkti vieną kitą taurelę Europoje. Dėl tokių mūsų dabartinių manierų galėtume apkaltinti kažkada buvusią Sovietų Sąjungą ir pragertą liaudį. Tenka vėl pripažinti, kad girtokliavimas dabar ne tik didžiausia valstybės problema, bet ir nemažo procento piliečių liga. Laipsniai, aptemdę protą, priverčia žmogų prikrėsti daugybę baisių dalykų: pradedant chuliganizmu ir įžeidimais, baigiant žmogžudystėmis ir avarijomis.

Nereikia skubėti nusivilti. Situacija nėra tokia jau ir prasta. Kalbos, kad Baltijos šalys ar toji pati Rusija yra labiausiai alkoholio suvartojančios šalys – netiesa. Skambės keistai, bet rusai net nepatenka į pasaulio TOP girtuokliaujačių valstybių penkioliktuką. Savaime aišku, Lietuva dar kažkur toliau. O štai tame tope galime išvysti ir Liuksemburgą, ir Daniją, Norvegiją, Šveicariją, Airiją, ir dar kitų, gan stiprių bei, rodos, labai išsilavinusių valstybių, kas ir paverčia Europą daugiausiai išgeriančiu pasaulyje žemynu.

Žvelgiant į tokią statistiką vis peršasi klausimas: kaip čia nutiko, kad daugiau išgeriančios valstybės atrodo ne tokios agresyvios, tolerantiškesnės ir neturi tų problemų su girtuokliais, o mes ir akcizus uždėjome, ir uždraudėm viešumoje gerti, o kur dar pats naujausias įstatymas, neleidžiantis prekiauti kioskose alkoholiu, tačiau kiekvieną dieną vis dar girdime apie kraupius incidientus, kurių sukūryje dažnai įsimaišo ir alkoholis. Vakarų valstybės išsprendė šią problemą, tiesiog perpratusios žmoguje veikiantį machanizmą: mums norisi to, kas uždrausta. Kitais žodžiais tariant – nereikia drausti išgerti viešumoje.

Skamba kvailai ir netgi beprotiškai. Sakysite, argi gražu kai miesto centre, ant suoliuko sėdi žmogus su alaus buteliu? Aš visuomet iškart atsakau klausimu į klausimą: o nejau geriau, kai žmonės slepiasi krūmynuose, tamsiose vietose, kur vaikšto narkomanai ir kiti vietiniai nusikaltėliai, kai valdžia turi išleisti papildomas lėšas policijai, kuri tikrina tas vietas? Ką jau kalbėti apie nutiksiančią nelaimę: kol greitoji ir policija atvyksta, lieka tik sužeistieji, o kaltųjų pėdos jau būna atšąlusios. Tokiose valstybėse kaip D. Britanija, Olandija, Danija, Švedija, žmogaus už išgėrmą geriant viešumoje negali niekas nubausti. Tiesa, tos pačios šalys turi daugybę vietinių institucijų nustatytų vietų, kur vartoti alkoholio negalima. Tokiais atvejais gyventojai tiesiog paslepia butelį maišeliuose.

Vakarų Europoje tai tapo normalu: nereikia slėptis, nereikia bijoti policijos, bet jei geri viešumoje ir prisidarai bėdų, tučtuojau kažkas iškvies policiją ir jie netikėtai prisistatę perims problemą į savo rankas. Niekas net nespėja pastebėti, kaip girtuokliaujančio rėksnio ar kumščių rodytojo jau nebeliko. Tiesa, šiose šalyse ir samprata kiek kitokia: lietuviai galbūt net nesusitvarkytų su tokia laisve ir tik dar daugiau žalos pridarytų.

Amerikiečiai taip pat negali išgerti viešumoje (nebent, vėl gi, paslepia butelius maišeliuose), todėl ir svajoja apie Las Vegasą, nuodemių miestą, kur tokie dalykai visuomet leidžiami. Tačiau JAV yra kultūrų mišrainė, duobė, kurioje slepiasi daugybė tautybių ir ne visuomet toks įstatymas gali būti suprastas vienodai. Tačiau Lietuva dar kol kas nėra priskiriama kaip daugiakultūrinė šalis: visi mes turime maždaug vienodą mąstymą. Mes mėgstame daugiau pašiūkšlinti, daugiau bėdų privelti, praeivį piktu tonu užkalbinti. Galbūt dėl to, valdžia ir bijo viešumoje girdyti liaudį.

Vis dėlto, situacija šiomis dienomis ne ką geresnė: alkoholikai geria beveik prie pat prekybos tinklų įėjimų, o policija net nekreipia dėmesio, nes ryt paleidus iš blaivyklos, bus vėl tas pats. Be to, tokie žmonės ir prarasti nelabai ką turi. Jaunimas bėga, slepias, o ten, kur visų akys nemato, velniai žino, ką dar veikia. Tuo metu, kiti žmonės negali prie upės, ežero ar parke, vyno atsidaryti ir romantiškai atsigerti. Negalima ir alaus murktelti karštą vasaros dieną pažaidus tinklinį. Jei paklausus sąžiningai, turbūt visi prisiminsime kiek kartų esame taip darę ir kiek kartų, savaime aišku, pažeidę įstatymą. Taigi, teoriškai įvedus įstatymą, leidžiantį vartoti alkoholį viešumoje, padėtis ir žmonių elgesys beveik nepasikeistų. Jis tiesiog taptų legalus ir priimtinas.

Galbūt iš tiesų Lietuva dar nepribrendo iki tokio lygio laisvės ir įstatymų. Kitavertus, pabandyti, mano manymu – verta. Žmonės išeis į gatves, nebesislpės, bus matomi visiems.

Rodyk draugams