BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Su liniuote per nagus

kultūra, įdomu 2012-02-21

Pasaulis pradėjo taip greitai progresuoti, pakeldamas žmogaus IQ ir kurdamas visas technologijas, seniai pavertusias Žiuli Verno istorijas realybe. Išukdėmė kapitalizmą ir išaukštinome socializmą. Žmogus aplankė Mėnulį, sutrypė mirtinas ligas ir net perrėmė pačių didingiausių senovės žinių darbą, išpranašaudami audras, cunamius bei kitas katastrofas. Visko tiek prisipildė, kad žmogus pamiršo padorumo ir auklėjimo receptą savo sėkmingo gyvenimo receptų knygoje.

Visai neseniai dešimtmetis berniukas JAV, galėjo pasitikti 40 metų kalėjimo lemtį, lytiškai priekabiaudamas prie aštuonmečio vaiko mokyklos autobuse, liepdamas jam atlikti aktą su savimi prie visų kitų vaikų. Dar kitas jaunuolis, prieš kelis metus, nesugebėjęs pakelti didžiulio streso ir spaudimo iš klasės draugų, atsinešė į mokyklą pistoletą ir iššaudė pusę klasės kartu su dėstančia dviejų vaikų mokytoja. Tas pats vyksta ir Vokietijoje. Ne veltui, JAV ir Vokietija – valstybės, dominuojančios pagal tokių išpuolių skaičių mokyklose ar jaunimo tarpe. Tačiau nereikia gręžiotis į kitus. Ir patys turime krūvą problemų toje pačioje sferoje.

Socialiniai tinklai šiandieną mirga it Kalėdų eglutė nuo video, žinučių ir nuotraukų apie tai, kaip išvestas iš kantrybės mokytojas nusikeikia, patempia mokinį už ausies ar apsiverkia, suaudrindamas klasės mokinių juoką. Pasaulis tapo toks demokratiškas ir lygiateisis bei laisvas, kad vaikas pradėjo pamiršti, kas yra teisė, pareiga, kur turėtų reikštis pagarba ir drąsa. Ir čia mokytojas susiduria su didžiausia dilema: fiziškai mokinio nubausti negalima, bet kiti atvejai irgi neveikia.

Dėl tokios šių laikų vaikų psichozės apkaltinti galime daugybę: atslinkusi pop kultūra, parankėje nešina vulgarybes, atvirą suaugusiųjų gyvenimą, laisvo ir neatsakingo gyvenimo propogavimą, taip pat prisidėjo ir silpnėjanti ekonomikos sritis, privertusi tėvus dirbti po kelis darbus ištisomis paromis, kai galiausiai globėjai tiesiog nebeturi laiko išklausyti vaiko, suprasti jį ir atsakingai auklėti. Galime kaltinti ir tą pačią valdžią, ir tuos pačius mokytojus, ir visus aplinkui. Tiesa yra paprasta – kalti esame visi.

Vyresniojo amžiaus karta turbūt puikiai prisimena, kaip mokytoja už netvarkingas panages su liniuote per nagus trenkdavo, o merginos su nederama apranga būdavo išvaromos iš pamokų lydimos paliepimo grįžti kartu su tėvu ar motina. Negaliu sutikti, kad tuomet buvo gera mokymo sistema, nors, mano nuomone, nemažai ir sutiktų sugrąžinti Smetonos laikų mokyklos suolo taisykles. Bėda ta, kad mokytojas dabar vargiai galėtų paliesti vaiką, o kartais net už griežtesnį žodį ar įžeidimą gali būti apkaltintas kaip nekompetentingas darbdavys, iššaukęs vargšui mokiniui daugybę psichinių traumų.

Šių laikų mokiniai labiausiai prisibijo vyresniųjų mokytojų, kurie nesileidžia būti žeminami. Jaunas mokytojas – šviežia mėsa yra vaikų mėgstamiausia. Bėda ta, kad ankščiau ar vėliau seni mokytojai turės atlaisvinti vietas jauniesiems. Švedai ir Norvergai susigraibė vieni pirmųjų, pajutę kaip situacija mokyklose pamažu ima slysti iš rankų. Būtent todėl jie ir pradėjo Klasės Elgesio Vadybos pamokas. Dabar ši idėja sėkmingai plėtojama daugelyje šalių, o labiausiai populiari JAV. Šiose vadybos paskaitose mokytojas išmoksta ne tik kaip perprasti kiekvieno vaiko elgesį, pradedant kūno kalba, baigiant įtartinu elgesiu, bet kaip būti lyderiu ir draugu mokiniams. Mokymo metodas sako, esą mokytojas neturėtų būti tarsi diktatorius. Tam aš tvirtai pritariu. Šiuo metu pats turiu kelias paskaitas, kuriose labai stipriai fokusuojamasi į lyderystę kaip kompanijos vadovo ar grupės įkvėpėjo vaidmenyje. Pasirodo tai netgi labai didžiulis mokslas. Lyderystės paskaitos mokytojams parodo, ką jis turėtų daryti, kad vaikai jį matytų ne kaip dėstantį asmenį, o kaip autoritetą, žmogų, kuris paskatina veikti ir dirbti, įkvepia būti tokiu pačiu kaip ir jis pats.

Jungtinė Karalystė, visą gyvenimą turėjusi konservatyvių žmonių etiketę, numoja į tokius masiškus kursus. Jie teigia, kad labiausiai kalti tėvai. Tas – tiesa, tačiau kaip tu suvaldysi kiekvieną globėją, kai šis užtrenkia savo namų duris?

Artėjant XXIa. JAV priėmė dar kitą alternatyvą: kameros, apsauginiai ir metalo detektoriai mokyklose. Valstybė nepagailėjo milijonų ir sustatė didžiausią apsaugos aparatūrą manoma pačių pavojingiausių kvartalų mokyklose. 86% JAV mokyklų turėjo vagysčių, išpuolių ar kažkokių kitokių didelių nemalonumų su mokiniais, o per vienerius metus (2005-2006m.), kaip skelbia šalies Švietimo Ministerija, buvo įvykdyta net 2.2 milijonai nusikaltimų udgymo institucijose. Krizė dar nebuvo atėjusi, todėl JAV vėl sukrovė daugybė milijonų kameroms ir dabar net 93% šalies mokyklų, įskaitant ir privačiasias, yra aprūpintos stebėjimo sistema. Tai pravartu ne tik stebint mokinių elgesį, bet ir geresnis būdas išvengti teroristinių išpuolių, vaikų pagrobimų. Nors patyčios mokyklose nesibaigė, bet JAV sugebėjo užkirsti kelią masiškiems vaikų terorams ir nusikaltimams.

Lietuvoje stebėjimo kameros taip pat pravėrė duris. Daugybė šalies mokyklų turi bent po vieną ar kelias kameras, kurios ir gąsdina mokinius (neleidžia krėsti šunybių), ir saugo mokyklos inventorių.

Kaip priversti tėvų nebijoti, kad kažkas nutiks jų atžalai mokykloje ir kaip teisiškai nenusižengus išlaikyti jį savo vietoje tėvams nematant? Juk tiesa ta, kad dažnas paauglys prie tėvų būna tikras angelas, o draugų kompanijoje ir mokykloje virsta velniu. Dar kuris laikas, kai tėvai to nepripažįsta, ir jei viskas taip ir toliau klostosi, vaikas jau parduota vogtą telefoną, kad gautų dar vieną dozę. Tokiu atveju kameros klasėse gali praversti kaip įrodymas tėvams, kaip jų vaikas elgiasi jiems nematant. Tačiau kiek man teko sužinoti, kol kas tokiems drąstiškiems metodams Lietuva nėra pasiruošusi nei finansiškai (jei kada ir bus), nei teisiškai, mat stebėjimo kameros, vėl gi, atskira ir slidi privatumo tema.

Tema apie mokinių elgesį beveik tokia pat beribė kaip ir religijos, todėl net neįmanoma išknaisioti visų svarbių niuansų keliomis pastraipomis. Tačiau viena tikrai aišku – kiekviena valstybė turi skirti milžinišką dėmesį vaikų auklėjimui. Ne veltui Hitleris padidino sporto programą, norėdamas išauginti sveikus ir karui pasiruošusius vyrus. Toli gražu, Hitlerio pėdomis sekti nereikia – bet norint išvengti augančios bandintų, nusikaltėlių ir žvėrių bandos, griežtų metodų imtis pats laikas.

Net jei ir reikės įvesti eilines pataisas į šalies kodeksą.

Rodyk draugams

Tikroji Oskarų politika

Be temos, kultūra, įdomu 2012-02-15

Kiekvienų metų vasarį kino pramonės pasaulio veikėjai pradeda vaikščioti tarsi su prilipdyta tiksiančia bomba. Ir visai ne be reikalo – juk artėja viena didžiausių jų karjeros švenčių Amerikos Akademijos Judančiojo Meno ir Mokslo apdovanojimai, kurie daugumai geriau žinomi kaip Oskarai. Trumpam nuklystant į lankas – toks pavadinimas žymiosiom apdovanojimų statulėlėm ir pačių apdovanojimų ceremonijai, manoma, buvo duotas, kai 1932 metais aktorė Margaret Herrick, pirmą kartą išvydusi statulėlę, pasakė: „Ji atrodo, kaip mano dėdė Oskaras“.

Garsiosios ir skandalingusios Akademijos apdovanojimai ir darbai prasidėjo nuo 1929 metų, Los Andžele, Hollywood Roosevelt viešbutyje. Per tuos metus buvo nutikę daugybę šunybių ir klaidų, keista ne viena vieta ir būstinė, braukomos ir iš naujo kuriamos taisyklės bei nominacijos. Nieko keisto – bėgant metams Akademija iš viso turėjo net 31 prezidentą. Ją pačią įsteigė 36 žmonės iš įvairių sričių: aktoriai, režisieriai, prodiuseriai, scenaristai, advokatai ir t.t.

Šiandieną Akademiją sudaro daugiau nei 6,000 narių, kurie yra tikri profesionalai savo sferose. Dizaineriai vertina filme dizainerių darbą, režisieriai vertina režisierių, aktoriai – aktorių, garso ar kitų efektų montažo specialistai atkreipia dėmesį į tai, kam patys paskyrė gyvenimą. Yra tik viena nominacija, kur nariai balsuoja visi – metų filmas. Savo ruožtu filmo kūrėjai siunčia savo darbus, scenarijus ir visą detaliausią informaciją į Akademiją melsdami malonės, kad bus nominuoti bent vienai nominacijai.

Stipresnio biuždeto filmai išleidžia milijonus agitacinei kampanijai. Patys pagalvokite, kiek pastangų reikia įdėti, kad įtikintų daugiau nei pusė visų akademijos narių. Jie ne tik nusiunčia filmą akademijos nariams, bet ir siūlo įvairius sandorius (kas iš esmės yra nelegalu), kviečia derėtis, sukuria geresnes sąlygas įvertinti kūrinį. Galbūt todėl iš tūkstančių filmų visi tie nariai taip dažnai be didžiulių ginčų išrenka nominantus. Aktorė Meryl Streep, suvaidinusi legendinę politinę anglų personą ministrę pirmininkę Margaret Thatcher šių metų „Geležinė Ledi“ filme (angl. Iron Lady), prieš tai buvo nominuota Oskarui daugiau nei bet kuri kita aktorė – 16 kartų! Kritikai pritaria, jog šiais metais už puikų vaidmenį ji galiausiai laimės Oskaro apdovanojimą. Ir nereikia įžvelgti jokios korupcijos. Tačiau nors aktorės vaidyba atsižavėti neįmanoma, niekas negali nuginčyti, jog jos prodiuseriai sukuria aktoriai vieną brangiausių reklaminių kampanijų Akademijos nariams. „Kad ir kiek naujų aktorių atrandame, jie vis tiek nominuoja Meryl Streep“, – per 2010 metų Oskarus juokavo vienas iš renginio vedėjų Steve Martin.

Per visus tuos metus Oskarų organizatoriai ir kūrėjai daug ko pasimokė. Pasaulis ėmė keistis, žmonės išalko nuo įprastų transliacijų, jie panoro pamatyti ir pajusti daugiau. Ką jau kalbėti apie konkurentus, kitus didžiulius taip amerikičių mėgstamus šou ir koncertus, naudojančius moderniausią įrangą? Visiems aišku, kad Oskarai negali tapti įprastu apdovanojimų vakaru. Reikia išlaikyti įvaizdį. Ta proga Akademija apdovanojimams keliasi į didžiausias Los Andželo sales, sukuria stulbinamą scenininį įvaizdį, išleisdama tam milijonus. Visai neseniai pajutusi žiūrovų nuosmukį ir reitingą Akademija praplėtė nominacijas: pridėjo geriausio animacinio filmo nominaciją, o geriausiame filme dabar gali būti net 9 nominantai (visose kitose – po penkis, kaip ir buvo joje pačioje). Akademija nusamdo gerai žinomus aktorius ar veidus ir patiki jiems vesti renginį, kuria konkursus, o pasivijusi socialinių tinklų bangą nepraleido progos reklamuotis per Facebook ar Twitter.

Atrodo, kaip ir viskas gerai su tais Oskarais. Progresyvumas matyti, įtaka, be abejonės, taip pat. Sakysite, tegul vyksta tieOskarai – menininkų niekas niekada nesupras. Niekas ir nekibtų, jei menas liktų menu. Tarp visų savo pastatų, kur dirba ir triūsia Akademijos nariai, viešbučių ir muziejų, įsiterpė į politikos tvaikas. Pats stebiu Oskarus ir analizuoju juos daugiau nei šešerius metus. Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad beveik kiekvienais metais nominantus lydi Akademijos išrasta XXIa. tendencija: filmas apie politiką ar jos veikėją, filmas susijęs su sportu (dažniausiai tai būna boksas arba beisbolas, kas ir vėl pasitvirtino šiais metais su geriausiam filmui nominuotu kūriniu Moneyball, liet. „Žmogus Pakeitęs Viską“ ), įprasto gyvenimo drama (santykiai, šeima – dažnai tai būna arba knygos ekranizacija arba tikrais faktais paremta istorija, nukelianti mus į praeitį). Daugiau nei trisdešimt metų Oskarai nekreipia dėmesio (veikiausiai, net nepažiūrėję nariai iškart išmeta šiūškliadėžėn) į visus siaubo filmus. Fantastikos filmus jie palieka efektų kūrėjams, nebent po visų grožybių slypi garsus režisieriaus vardas arba ypatingai stipri mintis.

Išlikdami konservatyvūs ir net nebandydami apdovanoti ar girti filmų, kurie yra populiarūs tarp jaunų merginų ar apskritai paauglių, Akademija sukūrė griežtos, bet ir nuspėjamos filmų teismo salės įvaizdį. Tačiau reikia prisiminti, kad Akademiją sudaro daugiausia JAV piliečiai, kurie yra didūs patriotai. Retai kada filmas, smerkiantis jų šalį, laimi auksinę statulėlę. Dar rečiau nominuojamas filmas apie JAV prezidentus, parodantis juos iš blogosios pusės. O niekas ir nelabai stengiasi tokių filmų kurti. Amerikoje, vienoje laisviausių šalių pasaulyje, jis būtų kaip mat uždraustas rodyti. Tačiau JAV visuomet mėgsta pirštais pabaksnoti į Europą, Aziją, P. Ameriką ar Afriką, todėl kuria filmus apie mūsų problemas. Uždėdama tamsių spalvų efektą sukuria purvinų ir sugriuvusių gatvių iliuziją, tarsi Europa dabar atrodo kaip anuomet po Antrojo Pasaulinio karo. JAV politikai nenori, kad jų gyventojai paliktų šalį. Jie su malonumu išvarys ten prisiveisusius kitataučius, bet amerikiečius – tvirtai laikys, nes tik jų širdyse stipriausiai dega patriotiškumas JAV valstybei, kuris kažkada labai pravers. Būtent dėl tos pačios priežasties dauguma amerikiečių nieko nenutuokia apie Europą: vieni mano, jog tai šalis, kiti – nežino, kur ji yra. Valstybė pagrindinio mokslo įstaigose tiesiog nesuteikia galimybių vaikams ir jaunuoliams mokintis apie mūsų kraštus. Jiems tai nei paranku, nei naudinga.

Po 2001 – ųjų Niujorke įvykusios dviejų prekybos centrų tragedijos Oskarai gauna įsakymus nominuoti filmus apie tai. Tai žinoma nėra oficialu, o ir niekada nebus. Juk Akademija – nepriklausoma įstaiga, tad išdavusi tokius dalykus nužemintų ir savo ir visos šalies įvaizdį bei populiarumą. Tačiau ganduose nemažai slypi ir tiesos. O faktai bei rodikliai patys kalba už save. Net ir šiais metais geriausiam filmui nominuotas kūrinys apie šią tragediją - „Nepaprastai Garsiai ir Neįtikėtinai Arti“ (angl. Extremely Loud and Incredibly Close). Periodiški įsakymai iš valstybės. Tam, kad tautiečiai nepamirštų, kas buvo nutikę.

Dažnai girdime žmones sakant: „Nesuprantu, kodėl tas filmas laimėjo. Žiūrėjau – visiška nesąmonė, nei minties, nei vaidybos“. Taip nėra todėl, kad jūs visuomet esate prasto kino mėgėjas, ar nesuprantate šios meno srities apskritai. Iki 2000 – ųjų Akademija pamiršdavo geriausius ir apdovanodavo tuos, kurie geriau pasiruošdavo reklaminei kampanijai: kitaip tariant, turi daugiau pinigų. Žmonėms nirštant ir reitingams smunkant pamažu situacija ėmė taisytis. Panaši situacija su 2008 -ųjų filmuLušnynų Milijonierius, kuris tąsyk susižėrė net 8 Oskaro statulėles. Ir teisingai, filmas labai puikiai parodė Indijos gyvenimą, buvo vertas tokių laurų. Kaip žinia, pagrindiniai aktoriai buvo irgi indai. Režisierius juos nufilmavo, kelis mėnesius davė prašmatnaus gyvenimo, vaikai pamatė, ką reiškia Amerika ir prabangiausi pasaulio apdovanojimai, o pasibaigus reklaminei kampanijai vėl buvo nusiųsti į Indiją. Panaudoti ir išmesti. Teko skaityti keletą straipsnių ir žiūrėti reportažų, kur buvo sakoma, jog šie buvo apgauti ir net pinigų normaliai neužsidirbo. Po šio filmo pagrindiniai aktoriai dar bandė nusifilmuoti, tačiau apie juos daugiau nieko nebegirdėti.

Holivudas išlieka Holivudu. Verslo, greičio ir sumanumo lizdas. Žmonėms tenai ne menas rūpi, o pinigai ir pelnas. Kuo daugiau apdovanojimų iš Oskarų, tuo tu lengviau kitą filmą pastatysi. O jei esi aktorius – gausi didesni honorarą. Apie tave daug rašys ir net nespėsi apsižvalgyti, kaip peršokai net kelis karjeros laiptelius vos per vieną naktį. Tačiau iki pačių Oskarų visuomet driekiasi ilgas, mums nežinomas kelias, kuris kupinas ir korupcijos, ir politikos, ir konkurencijai būdingo žiaurumo.

Rodyk draugams

Kodėl bijoti yra gerai?

įdomu 2012-02-13

Nuo pat mažumės iš kartos į kartą berniukams įskiepijamos begalė taisyklių, neva padėsiančių gyventi užaugus. Neverk, nebijok, nesimušk. Mergaitės privalo žaisti mergaitiškus žaidimus ir niekada nekramtyti nagų. Mes kuriame pamatus vaikams vos tik iškeliame juos iš lopšio. Tėvai visuomet stengiasi padrąsinti mažamečius: ten nieko nėra, nebijok tamsos, tu saugus ir t.t.. Galiausiai visi mes užaugę trokštame būti drąsiaširdžiai ir niekada nieko nebijoti.

Vien dėl baimės ir šoko sukeltų įvairių atvejų kasmet miršta milijonai žmonių (pvz., sustoja širdis). Dažnai dėl tos pačios baimės žmogus nerizikuoja, nenori net pabandyti ir vengia iššūkių, kurie galėtų padėti pastatyti sėkmingą ateitį. Dauguma mūsų atsisako to ar ano, neina vienur ar kitur ir nesielgs vienaip ar kitaip vien iš baimės jausmo. Tuomet kodėl bijoti vis tiek yra gerai?

Pradėkime analizuoti tai nuo istorinės pusės. Bijodami paganoškų dievų arba viso dievų olimpo žmonės tapdavo paklusnūs. Sumanūs imperatoriai ir tautos valdytojai žinojo, kad geriausia valdyti baimės kupiną tautą. Nieko nėra geriau kaip prilipinti žaibų, uraganų, potvynių ir skurdaus derliaus etiketę dievų rūstybei. Nuo to laiko kiekvieno žmogaus sąmonėje įsisavino atsargumo jausmas: tarsi mus kažkas visą laiką stebėtų ir lauktų, kol galės nubausti.

Tas pats atvejis nutiko ir viduramžiuose, kai Bažnyčia turėjo neišpasakomą įtaką bei galią kiekvieno Europos miesto, kaimo ir žmogaus gyvenimui. Tik reikia pripažinti, kad Bažnyčia netyčia padėdavo Dievui tą baimę įvaryti sukurdama ordinus ir kraujo žygius. Turbūt ne vienam teko tai patirti net ir asmeniškai. Man dažnai sakydavo „nedaryk taip ar kitaip, nes Dievas nubaus“. Iš tiesų, Dievas nebaudžia. Koks tikslas jam mane bausti už mano poelgį, jei net sukurdamas mane jis žino visus mano gyvenimo niuansus? Kur suklupsiu, kada vėl atsikelsiu ir atgailausiu. Kada ir kaip numirsiu.

Dažnai yra sakoma, kad jei nebūtų religijos – reiktų tokią išgalvoti. Ir ne tik dėl to, kad žmogus beatodariškai ieško, kam galėtų užkrauti visas savo nelaimes, ką galėtų kaltinti, bet dar ir dėl baimės. Pabandykime įsivaizduoti, kas nutiktų jei nebūtų nė vienos religijos. Krikščionys turbūt turėtų milžinišką vagysčių, žmogžudysčių ar apgavysčių procentą. Tie patys musulmonai galbūt nežudytų, tuo pačiu nusižudydami patys. Baime suteikia žmogui tabu rėmus, kuriuose jis tarsi privalo elgtis pagal nuostatas. Juk, pripažinkime ir vėl, nedaugelis iš mūsų puikiai išmano ir žino Konstituciją, todėl savo galvoje nešiojasi taisyklių pagrindus, kurias sulaužiusius gali pakliūti į bėdą.

Pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, kuris nieko nebijotų. Psichologai teigia, kad turėti vieną ar kitą baimę netgi sveika. Žmogus bijo tik tiek, kiek pats yra patyręs arba išgirdęs bei pamatęs. Pavyzdžiui, patenki į autokatastrofą – retas, kuris po sunkios traumos vos išgyjęs vėl sės už vairo ir darys tas pačias klaidas. Kita situacija: girdėjau ten renkasi narkomanai, gal geriau eikime pasedėti į kitą vietą. Žmogus, patyręs ar išgirdęs kažką, bijo tai pajusti vėl, todėl išmokęs pamoką elgiasi protingiau, pakeičia tam tikras charakterio sąvybes. Ne veltui sakoma, kad iš draugo nelaimės reikia nesijuokti, o pasimokinti.

Baimė nebūtinai turi būti įžvelgiama kaip fobija ar silpnumo pusė. Toli gražu ne. Jei tu nevažiuoji į vietą, kurioje dabar sustiprėjęs ungikalnių įsiveržimas, tai nėra tiesiog kvaila baime, o žmogaus racionalus mąstymas, kuris mums patiems nežinant sukuria skaičius, vaizdus, prisiminimus, ką matėme ir žinome, jog tai nesaugu mūsų gyvybei. Tuomet kažkur prote įsijungia žmogaus prigimtis – kova ir išlikimas. Būtent todėl mūsų protas ima paniškai siųsti mums signalus, kad turime gyventi, išlikti.

Tačiau psichologai skuba pridurti, kad šiomis dienomis žmonės pradeda bijoti jau per daug. Ir kokių tik fobijų mes neturime! Pradedant kaunterfobija – baimė bijoti pačios baimės, ideofobija – idėjų baime, ir baigiant mikrofobija – bijoti mažų daiktų. Galima būtų vardinti ir vardinti. Dauguma mūsų šypsos, nusijuokia išgirdę, ko kiti gali bijoti, bet graudu tai, kad kažkas šiame pasaulyje išleidžia krūvą pinigų psichologams, vaistams, o kartais net negali pakelti tokios baimės ir palieka gyvenimą. Ne veltui sakoma, kad įbaugintas žmogus yra geriausias ginklas. Save ir kitus užmuš to pats nesuprasdamas.

Galų gale, baimė, kaip ir viskas kitas, turi turėti limitus. Kas per daug – tas nesveika. Tačiau kartu baimė būna didžiausias stimulas žmogui, kažką nuveikti, padaryti. Baimė priverčia susimąstyti, keistis ir būti atsargesniam.Toji pati baimė kaskart aplankydama mus tikrina mūsų išgyvenimus, pojūčius, analizuoja mūsų jausmus. Reziumuojant, bijoti nėra taip jau blogai.

Kol nepradedate bijoti per daug.

Rodyk draugams