BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dviejų žmonių istorija

įdomu 2011-11-28

Kažkoks paauglys vieną dieną pajutęs, kad nebenori daugiau gyventi vienoje internetinėje svetainėje parašė:

Aš žadu nusižudyti. Vis tiek niekam nerūpės.

Neaišku, kaip pasibaigė tam vaikui ir ar vis dėl to jis išdrįso taip padaryti, tačiau tikiu, kad po atsakymo į šitokį jo pareiškimą, jam dar teko ilgai galvoti. O štai ir vienos merginos atsakymas jam:

Leisk tau papasakoti istoriją. Pažinojau vaikiną, kurio vardas buvo Dustinas. Mes susipažinom, kai man buvo 13, o jam buvo 14. Mes kartu lankėme mokyklą ir buvome galima sakyti visur kartu. Mylėjau šį vaikiną kaip niekas kitas ir mes praleisdavome 24h per parą, septynias dienas per savaitę. Ir mes abu žinojome viską vienas apie kitą. Mes palaikydavome vienas kitą sunkiu metu, padėdavome pereiti depresijas ir buvome tikra atrama vienas kitam. Galiausiai vieną vasarą aš suplanavau išvykti į teksasą. Paskutinę dieną prieš man išvažiuojant jis buvo neapsakomai liūdnas. Tąsyk jis pažiūrėjo man į akis su baime, kurios aš niekada gyvenime nepamiršiu ir tarė:
-Man tavęs reikia čia, būk gera - neišvyk.
Aš buvau savanaudė ir atsakiau:
-Žmogau, aš grįšiu po mėnesio. Tau viskas bus gerai. - ir nuėjau šalin.
Po mėnesio aš gavau skambutį, kad jis nusižudė. O taip pat paliko raštelį. ‘Niekam per daug nerūpėjo pasilikti’
Aš pajutau kaip mano širdis sutrupėjo, juk aš jį taip stipriai mylėjau. Daugiau nei galėčiau išreikšti žodžiais. Jo laidotuvėse buvo daugiau nei 200 žmonių. Jis sakė, kad niekam nerūpėjo. Aš mačiau žmones, kurie isteriškai verkė, trūkčiojo, rėkė ir atsiklaupę maldavo, kad jis grįžtų. Jis manė, kad niekam nerūpi. Visiems rūpėjo. Ir taip,  užknisa, kai dėl tokio įrodymo, kartais mus turi palikti brangus žmogus. Bet žmonės tokiuose momentuose parodo, kaip stipriai jiems visa tai rūpi. Šis vaikinas norėjo mirti ir aš suprantu, nes taip pat norėjau ir aš. Depresija nėra kažkas tokio, ką galima ištrinti per naktį ypač dėl artimojo mirties. Kai tu nori nusižudyti, tu visuomet manai, kad niekam tai nerūpės, kai iš tiesų visiems esi svarbus. Aš prašau tavęs likti, nes tu man rūpi. Man rūpi tavo gyvenimas, tavo tikslai, tavo laimė, tavo liūdesys. Man rūpi, kad tau būtų geriau, nes tu nusipelnei laimės. Tai teisė. Ją privalo turėti visi. O mirtis…. tai nėra sprendimas nei dabar, nei niekada.

Šią trumpą istoriją parašiau jums čia vien tik dėl to, kad man tikrai labai apmaudu ir gaila, stebėti kaip jauni ir vyresni žmonės nutraukia savo gyvenimą. Ypač, dažnu atveju, kai mano, jog jų mirtis tik palengvins kitų gyvenimą arba niekam nerūpės. Tai tokia netiesa. Tai toks absurdas, kurį sunku apsakyti žodžiais.

Aš nežinau, kas dabar dedasi tavo galvoje, skaitant šiuos žodžius. Tačiau aš labai tikiuosi, kad tu esi stiprus žmogus. Galop, žmogus, kuris supranta, kad jo mirtis atneš begalę skausmo pasauliui, artimiesiems ir visiems aplinkiniams. Kartais tai atrodo nesuvokiama ir tiesiog kvaila. Kartais mes net nesuprantame, kas įvyko ir ryte sužinai tokią žinią…

Bet kad ir kaip būtų sunku, kad ir kaip skaudėtų ar būtų nepakenčiama gyventi atmesk sprendimą mirti. Keisk gyvenimą, keisk požiūrį, keisk draugus, keisk namus, keisk miestą ar šalį, keisk darbą, keisk rūbus, keisk į tai, kas tau patinka. Ir gyvenimas bus geresnis. Nes mirtis…? Hm. Mirčiai ir ateis laikas, tik reik dar palaukt.

Rodyk draugams

Kelionės į univerą ypatumai

įdomu 2011-11-14

Studijuojant Danijoje nėra nieko svarbiau, kaip turėti dviratį. Dviračiai čia labai populiarūs. Jiems yra takai, šviesaforai. Gatvėse pilna jų visur. Taigi į savo univerą aš kiekvieną rytą ir po paskaitų namo važiuoju su savo dviratuku.

Mano universitetas randasi už fiordo, o tai reiškia, kad man reikia persikelti tiltu į kitą kranto pusę. Na, ir patys turbūt žinote kaip su tuo vandeniu būna. Didžiulis vėjas, tu važiuoji ir mini į tą kylantį tiltą, spausdamas paskutinius prakaitos lašus. Oooo.. ir tuomet apsireiškia mano mėgstamiausias vėjas. Ir tu mini, mini, rodos niekuomet nesibaigs tas tiltas. Vėjas šiaušia plaukus, smogia vieną, kitą antausį tau per veidą. Dega šlaunys, trūksta oro, akyse pradeda tamsėti. Kompiuteris ant pečių tampa pernelyg sunkus…

Galiausiai privažiuoji tilto vidurį, belieka tik nusileisti. Tai jau lengviau. Nors tiesą pasakius buvo tokių kartų, kad mini žemyn, o vėjas toks didelis, jog galima sakyti testovi vietoje. Žodžiu. Nusileidi nuo tilto, liko kelias šalia to paties banguoto fiordo link univero. Ir čia tave ima taškyti vėjas iš visų pusių. Kartais taip stipriai, kad net vairas sudreba rankose. Važiuoji mintyse sakydamas: nagi, davai dar! Čia viskas ką tu sugebi? Stipriau, papūsk dar labiau!!!!

Pradeda lyti.

Oooo… Tai mes pradėsime rodyti, ką mokame? Cha, na prašau. Prašau! Lyk stipriau, dar stipriau!

Pradeda lyti dar stipriau.

WTF? Tu tikrai manęs klausausi? Hm… Nagi, davai. Kas dar? Gal dar žaibas smogs į mane? Gal šaka užgrius? O, ne… gal mašina partrenks?

Ir taip šneki ir šneki su savimi.  :))

Praleidau labai didelę dalį pavadinimu ‘Keiksmažodžiai’. Bet turbūt numanote, kokie jie gali būti. Nesakau, kad kiekvieną dieną tokie čia orai. Bet tas tiltas. Ak, tas prakeiktasis tiltas!!! Žinot, kuri smagiausia dalis būna? Tuomet, kai tu galiausiai atvyksti į univerą ir nulipi nuo to dviračio. Ir mintyse su tokiu pasigerėjimo tonu sau pasakai: cha, bitch, man pavyko!

O dar geriau būna, kai visą dieną sėdi paskaitose ir už lango matai kaip puikiai šviečia saulė, kaip gražiai skraido paukščiai, o bangos… bangos tokios nedidelės ir vėjas toks švelnus. Turbūt bus tikras malonumas važiuoti namo. Bet ne. Kur tau. Ateina laikas kai reikia važiuoti namo ir kas nors sako: pažiūrėk pro langą…
Ir ten tikrai ne saulė šviečia:)

Ir hm. Savaitgalis. Arba šiaip laisva diena. Jokių kelionių į univerą. Jokių suknistų važinėjimų. Spėkit, ar aš vis tiek nevažiuoju savo laisvu laiku? Neatspėjot. Važiuoju. Vis geriau nei namie tūnoti. Tačiau reakcija į draugų pasiūlymą varyti kur nors toli su dviračiu savo laisvu laiku visuomet, VISUOMET, būna tokia pati.

Rodyk draugams

Aš neturiu gyvenimo…

Kūryba, įdomu 2011-11-02

…be kompiuterio.

Studentaujant Danijoje supratau, kad kompiuteris… mano mylimasis, šiltas ir geriausias kompiuteris, yra vienas iš brangiausių ir vertingiausių dalykų, ką turiu. Skamba absurdiškai, žinau tai. Bet hm… Mano padėtis, kiek kitokia nei lietuvių studentų. Visų pirma, man reikia sukontaktuoti su tėvais. Be kompo - tai sunkiai įmanoma padaryti nemokamai. Visų antra, man reikia stebėti, kas vyksta pasaulyje. Danų kalbos dar nemoku, tad laikraščiai nepadės. Visų trečia…. ok, tokie dalykai kaip skaitymas, namų darbai, projektai, tvarkaraščiai yra ir pas lietuvių studentus.

Kartą užstrigo man Windowsai. Atsikeliu ryte, saulė šviečia, nuotaika puiki. Įjungiu kompą. Ir, Dievaži. Neužkrauna Windowsų. Damn it!

Visai nelinksma. Perkraunu. Dar kartą. Dar kartą. Ir dar…. nieko. Panika. Siaubas. Ką daryti? Reikia dėkoti savo lemčiai, kad turiu draugų, kurie gali padėti. Ir hm… Ok. Jie išsaugo info, man perkuria man viską, sutvarko. Tavo širdis visą laiką žiauriai daužosi. Ir tada tarsi daktaras pasako: gyvens. Wooooohoooo!

Ir tada draugai mato mano keistus jausmus kompui. Kaip aš jį paglostau, pakalbu su juo, pabučiuoju. Pažadu, kad būsiu jam geras. Elgsiuosi atsakingai ir t.t.. Tuomet gyvenimas staiga nušvinta. Reikia naujų programų, bet tai ilgai neužtrunka. Svarbiausia, kad visa info išsisaugojo. O jos tikrai tikrai daug.

Dar kartą buvo, kai man windowsai buvo žiauriai lėti. Antivirusinė nieko nerado. Programos, kurios tvarko ir išvalo kompą nepadėjo. Ką gi…. reikia naujų windowsų. Įsirašom. Viskas ok. Veikia. Po kelių dienų, per mano durną galvą, ateina žinutė, jog tai nelegalūs windowsai ir auč… man reik naujų. AGAIN?

Prieš kelias dienas kažkas nutiko kompui. Trumpam užstrigo. Adrenalino kiekis pakilo juodai. Kur cigaretės, po velnių?

-Tu ką tik rūkei, - tarė manasis aš.
-Žinau. Bet mano kompui vėl gali būti mirtis. Aš to neištversiu. Aš to nepakelsiu… Ne, ne…

Ir ateinu, pažiūriu į perkrautą kompą. Ir…. Cha. Veikia. Na, ok. Reakcija nebuvo tokia rami. Buvo kažkas panašaus į…

Ech, tie kompiuteriai… Jie tikrai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Labai. Be jų? Sunkiai, sunkiai, pripažinkime tai visi. Gal ir nereikia jų bučiuoti ir kalbėti su jais, bet… Trankyti, chebra, irgi nereikia:)

Rodyk draugams