BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Daniško univero peripetijos

Be temos, įdomu 2011-09-19

Pamaniau, kad jau atėjo tas svarbus mano gyvenimo momentas, kai galų gale turiu ką nors čia parašyti apie savo univerą. Visų pirma  jūs turite žinoti, kad šį įrašą rašau sėdėdamas pirmame suole ir naiviai šypsodamasis savo dėstytojui, kuris rodo mums keistus paveikslėlius.

Studijuoju ne Lietuvoje. Yra tokia šalis šiame sviete pavadinimu Danija. O toje Danijoje yra toks miestas vardu Aalborg. Žodžiu, o tame mieste yra toks univeras UCN (University College of Northern Denmark). Keli žodeliai apie patį univerą: mano fakultetas pastatytas prie fjordo, o tai reiškia, kad čia visuomet didžiuliai vėjai. Tokie didžiuliai, kad net lango neįmanoma atidaryti, nes visi popieriai ima skairyti po klasę. Paskaitos įdomios, dėstyojai visai linksmi ir įdomūs:)

Keista adaptuotis į Danų švietimo sistemą. Čia viskas kitaip. Pradedant pažymiais, baigiant tuo, kad klaidas čia daryti yra labai gerai. Ir negana to, padaręs klaidą tu turi tuo visiems girtis ir džiaugtis visą dieną. Ir pirma mintis mano galvoje buvo…

Pradžioje buvo baisu čia net eiti. Viskas naujas, viskas keista. Visko daug ir viskas svetima. Beje, įdomus faktas tas, kad vien mano grupėje yra 5 lietuviai iš 30 žmonių. Taip, kad lietuvių čia tikrai nemažai ir kartais pasijunti tarsi Lietuvoje. True story.

Pats univeras įdomus tiek savo politika, tiek savo metodais. Apturėjom išvykų, apturėjom ir keistų susipažinimo žaidimų. Praeitą savaitę turėjom stovyklą pačiame univere per naktį. Nemiegojau apie 28h, buvo didžiulės įmonės ir kompanijos, kurioms mes padėjom išspręsti problemas. Man reikėjo rasti būdą, kuris padėtų didžiuliam parkui pritraukti 9-14 m. vaikus. Abipusė nauda. Mus išnaudojo kaip nemokamus darbuotojus, o mes įgijome patirties ir užmezgėme vertingus kontaktus.

Ai dar kai kas… Mes turime FRIDAY barą, kur gali pagerti arba gali gauti nemokamu bilietukų su kuriais gali nemokamai pagerti Aalborgo garsiojoje klubų ir barų gatvėje:)

Sunkiausia būna, kai reikia skaityti knygas namie. Jos neįdomios. O dar kai angliškai… No, no, no. Ir kai dėstytojas sako, kad namie reikės perskaityti dar kokių 30 neįdomių puslapių, tu tiesiog… susitaikai su lemtimi.

Na o šiaip ką? Sėdi paskaitose, per facebooką šneki su kursiokais grupėje. Darome daugybę projektų, daugybę… Vieną po kito. Daug prezentacijų. Žodžiu. Diskutuojam, šnekam, žvengiam ir būnam sužavėję, tuo kas nėra net įdomu.

Rodyk draugams

Mėgstu nutraukti tylą

įdomu 2011-09-07

Tyla yra gerai. Kartais sėdi sau vienas, mąstau apie ką nors, žiūri į vieną tašką. Tyla yra gerai, kai nori susikaupti ar užmigti, kai nori paiilsėti ar tiesiog baigti galvoti, nes galva jau meta error’us.

Bet kai tyal įsivyrauja tarp dviejų žmonių… Auč. Man tai nepatinka. Toks nejaukus jausmas. Awkward… Tuomet reikia imtis kažkokių priemonių. Kalbėti apie orą? Ne… Ne, tikrai ne! Taigi imi leisti kažkokius garsus. Niuniuoju, švilpauji, bandai išleisti kokią melodiją ar garsą.

Vakarienė. Nekenčiu tylios vakarienės. Kai visi susėda prie vieno stalo. Kaip kokia paskutinė vakarienė. Gryn. Ok, suprantu kai pačioj pradžioj valgai ir tik tenori tai daryti, nes tuo metu tu labai nori valgyti. Ta prasme, labai, o ne šiaip. Ir kai jau maistas lėkštėje baigdinėjasi, o visi aplink vis dar tyli… Still awkward.

Dar blogiau, kai tyla apima du žmones per pasimatymą. Dar blogiau, jei tas pasimatymas pirmas. Oh… Būna tiesiog totaliai baisu. Jautiesi apgailėtinai.

Kartais aišku užknisi žmogų su savo emm… netylėjimu. Kartais aš ir pats pavargstu nuo tokių žmonių. Tokiais atvejais mąstai: Dieve, ar jis/ji kada užsičiaups? Vis dėl to, tai daug geriau nei tyla. Būna, kad esi geros nuotaikos, tu linksmas ir žvalus ir visas žiauriai įsijaučiantis, o kiti, deja, nelabai tokios nuotaikos… ir tu tiesiog erzini savo kalbomis, garsais ir melodijomis bei švilpavimais juos, pats to nenorėdamas. Tuomet eini ir jauti kaip svyla tavo pakaušis nuo žvilgsnių.

Ir apskritai…. Gal aš turiu kokią tylos fobiją? Hm? Gal kas turi atsakymą, ar tokia iš vis yra?

Laukiu pagalbos. Atsilyginsiu.

Rodyk draugams

Aukštyn. Žemyn. Aukštyn!

įdomu 2011-09-03

Kažkuriame įraše rašiau ir klausiau: ar įmanoma gyventi šia diena? Ir aš aišku atsakiau, kad neįmanoma. Ir dabar tą sakau, nes man tai yra neįmanoma misija. Bet gyvenimas įgavo pagreitį. Žinot tas ekonomines įmonių skales, kai rodyklė iš apačios staiga ima kilti aukštyn? Kažkas tokio ir pas mane. Viskas pakilo aukštyn. Gal dėl to, kad dabar kiekvieną dieną patiriu daugybę naujų įspūdžių, pamatau begalę naujų vietų ir susipažinu su naujais žmonėmis. Ir visa tai vargina, bet maloniai. Ką nors supratot?:D

Jeigu ne, tai nieko tokio. Vienaip ar kitaip, viskas apsiverčia aukštyn kojom ir man tai patinka. Visas jovalas tavo galvoje, kiekvienas nesusipratimas ir tai, kad apskritai nežinai daugybės dalykų. Tai sakyčiau netgi jaudina. Skamba labai abstrakčiai, žinau. Mane nervina, kai žmonės galvoje turi kažką konkretaus, bet kalba tarsi ne apie save.

Univeras, kuriame pradėjau studijuoti, kasdien paruošia kažkokių įdomybių. Tai visai cool. Tai įdomu. Ir tai kiek gąsdina, nes jauti atsakomybę ne tik už save, bet ir už tėvus, kurie žiūri į tave kaip į šviesios ateities žmogų.

Kada skalė nukris? Oh, net nenumanau. Tikiuosi negreit. Tikiuosi per tą suknistą vyrų amžiaus krizę, o tai reiškia, kad dar negreit. Woooho. Na, bet tai gyvenimas. Tu kyli, tu leidies, po to vėl kyli. Svarbiausia, mano manymu, nestovėti vietoje: nei kilti, nei leistis. Nes tuomet nei kažko pasimokai, nei kažko sužinai, nei apskritai gyveni.

(kepminiukas čia tam, nes vakar žiūrėjau filmuką 4D kine. Daniškai įgarstiną. Nieko nesupratau, todėl leidau sau tiesiog vartaliotis visaip besitrankčioje kino salės kėdėje)

Rodyk draugams