BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Blogiausias pasimatymas (fuck yeah)

Kūryba, įdomu 2011-07-28

Man patinka kaip mes visi naiviai įsivaizduojame pasimatymus. Moterys ir vyrai juos įsivaizduoja taip, kad abu išpeštų iš jo kažkokios naudos ir informacijos apie žmogų. O ar kada nors pagalvojote apie nesėkmingą pasimatymą? Aišku, kad pagalvojote.

Taisyklė pirma: visa dieną švietusi saulė kažkur dingsta ir link vakaro, kada aš turiu susitikti su mergina, ima lyti lietus. Bet ne taip, kad ten krapnoja, o vos ne audra, ar liūtis. Lauki sms kurioje bus kažkas panašaus į: „Ei, pažiūrėk, koks oras, gal pabandome susitikti kitą kartą?“. Žinutės negauni. Tai dar blogiau, nes reiškia, kad ji apsigalvojo ir net nesiteikia pranešti. Pasigailėkime manęs ir tebūnie lietus prieš pat pasimatymą aprimsta ir tik vietomis krapnoja.

Ok. Žengiam toliau. Susitinkam, nusišypsom vienas kitam. Aš ištiesiu rankas apsikabinti, o nustebusi šypteli dirbtina šypsena man atgal. Mes apsikabiname. Aš jai užmyniau gražias basutes. Ne gana  to, naujas basutes. Ne gana to, dar su savo purvinais batais, mat nusprendžiau kirsti kelią, o kadangi labai palijo, daug kur didžiulis purvas. Aš atsiprašau, mergina susiraukia.

Gaunu pirmą minusą.

Ok. Nusprendžiam kur nors eiti. Aš įsivaizdavau, kad eisim pasivaikščioti, o po to galbūt užsuksim į kokią kavinukę, bet netrukus išgirstu jos balsą:

-Eime, kur nors pasėdėti ant suoliuko.

Hm. Na gerai. Nusileisiu. Nueinam ant sumauto ir šlapio suoliuko. Pabandau pasirodyti mandagus ir pasiūlau jai sėstis ant mano megztinio, kad nesušlaptų jos subinė (tai, žinoma, išreiškiu kitais žodžiais). Ak, ji labai laiminga ir patenkinta, sėdi, o tada vėl susiraukusi valo savo basutes šlapiais medžių lapais.

Gerai, žiūrim toliau. Pasėdėję ten pusvalandį, suvokiu, kad neturime ką šnekėti. Nekenčiu kai taip būna. Taigi pradedu taukšti bet ką apie bet ką. Akivaizdu, kad ji įsijungė vieną iš tų moteriškų programų pavadinimu „Apsimeskime, kad aš girdžiu“, tarp kurių dar yra dar ir štai toks programų paketas: „Man skauda galva todėl šiandien nesimylėsime“, „Aš pavargus, nejau nematai?“, „Tu manęs nemyli“, „Tu neskiri man dėmesio“.

Žodžiu. Galiausiai paprašau jos, kad eitume pasivaikščioti. Ji sutinka. Kalba pagyvėjo, pradėjo daug labiau šnekėti. Tik, deja, pastebėjau ji šneka vien apie:
a) mada
b) savo klasiokus, kurie jos manymu yra visiški daunai
c) kaip kažkada ją užpuolė keistas bičas.
d) twillight.

Tuomet aptaško mašina. Labiau ją, nei mane. Jos švarius, iškvėpintus drabužius. Tai reiškia, kad jai visiškai dings nuotaika. Aš nubėgu nupirkti vienkartinių servetėlių, ji šiek tiek apsivalo. Tuomet ji man aiškiai pasako, kad nori namo. Aš ją pradedu lydėti. Pakeliui sutinkame mano buvusią. Ji paniekinamu žvilgsniu pasižiūri į mano šio vakaro kompanionę ir kaip sena draugė pakšteli man į skruostą. Minėtoji kompanionė nieko nesako, bet iš pykčio net įrausta. Kol laukiame žalio šviesoforo signalo ji rašo kažkam sms žinutes. NICE. Smagu.

Ima vėl pliaupti lietus. Aš turiu netoliese automobilį (žinau, kad nelogiška. Bet ir neturi būti logiška, ok?), ji sutinka, kad ją pavėžėčiau namo. Mes dar šiek tiek paeiname, įsėdame į mano mašiniuką. Kaip tyčia ten daug šiukšlių ir netvarka.

Bevažiuojant man sprogsta ratas (wowawiwa, jau kaip kokiuose transformeriuose:DD ) ir aš priverstas pakeisti ratą. Mano rankos tampa purvinos, be to lyja lietus. O ji surūgus bei įsiskverbusi į mobilųjį sėdi automobilyje.

Ką, jau užteks gal nelaimių? Na, ok. Tarkime netyčia aš dar jai išpurvinau savo juodomis rankomis jos baltas kelnes. Tada ji turbūt sprogsta ir išlipa iš automobilio. Trenkia durimis ir per liūtį kažkur dingsta.

Pamaniau, gal reiktų važiuoti ją pasiimti? Net jei man ir ji visiškai nepatiko, juk turiu būti žmogiškas ir padėti jai pagalboje. Apsisuku. Matau ją einant kelio kelkraščiu. Staiga šalia jos sustoja kitas automobilis, ji pamojuoja jo vairuotojui. Ir patenkinta atsisėda į priekį.

Hm. Vadinasi dvigubas pasimatymas, arba draugas tave gelbėja? Ką gi. Velniop tai.

Ir iš vis….

Rodyk draugams

Ar Elektrėnai verti „naujo veido“?

elektrėnai, įdomu 2011-07-23

Antraštė ne tik jums, bet ir man pačiam nuskambėjo kiek keistai. Juk sakysite, Elektrėnai turi daugybę veidų. Iš tiesų, dabar šis miestas tapo labiau spalvingas, matosi tam tikras progresas. Negaliu peikti savo miesto dabar ir negaliu sakyti, kad jis tūno kažkokiame nepermušamame konservatyvių pažiūrų kiaute. Elektrėnai tobulėja: dauguma pastatų renovuojami, tvarkomos gatvės, kažkas taisoma ir papildoma. Labiausiai patiko idėja su gatvių žymekliais: pašalaitis jau ne be taip lengvai pasiklys mūsų mieste. Man patiko ir tai, kad dabar Elektrėnai turi tai, ko neturi dauguma Lietuvos miestų - budelių gyvūnų išmatoms sudėti. Puiku. Man tai patinka. Pamiršau paminėti ir tvarkomą miesto pakrantę, ji tiesiog ant akių žydi ir keičiasi. Gražu žiūrėti, kaip kažkas vyksta.

Tai kodėl man tada iškilo toks pesimistinis klausimas, ar Elektrėnai verti tokio, naujo ir gražaus, miesto vardo bei etiketės?

Mane neramina miesto žmonės. Matote, nuotraukoje (viršuje) dešinėje pusėje esančius stulpus? Čia turėtų būti šviestuvai. Kiek girdėjau (remiuosi „Elektrėnų Kronika“ laikraščio žodžiais) vienas iš jų jau buvo nuverstas. Ech, na ir žinau, kad sakysite, jog kiekvienas miesto turi tokių problemų ir tūkstančiai jų nesusitvarko su tokiomis bėdomis. Bėda ir skirtumas tas, kad mano šis miestelis yra nedidelis, mažytis, o tai reiškia, kad ir visa bendrija nėra tokia jau didelė. O tai, vėl gi, turėtų reikšti, kad visi vienus pažįsta ir visi apie kiekvieną viską žino. Tai ne kažkoks didelis miestas, kur visų nesužiūrėsi, kur pilna įvairios tautybės žmonių, kur visada juntama trintis tarp religijos, tautybės ir rutinos. Pas mus, savo ruožtu, trintis juntama tarp kaimynų ir giminių.

Kas bus toliau? Praeis metai, kai viskas bus sulaužyta, dar dveji - teks viską remontuoti, trys - ir mes galvosime, kad visa tai buvo pastatyta dar nepriklausomybės metais. Žinot, kas juokingiausia? Visi Elektrėnų gyventojai nori pokyčių, nori, kad miestas būtų gražus, nori, kad būtų kur nueiti, pasėdėti ir smagiai laiką praleisti, tačiau paradoksas tame, kad pusė iš tų visų norinčiųjų prieštarauja sau, viską griaudami, laužydami ir niekindami. Atsiprašau už hiperbolizaciją. Kitaip nemoku.

Ak, ir aš nekalbu apie šiukšles (beje, prie progos tarstelėsiu, kad naujoje pakrantėje prie suoliukų mirtinai reiktų šiukšlių dėžių, nes jau dabar ten kalnai šiukšlių renkasi), kurios pripažinkime nemaloniai atrodo. Aš nekalbu ir apie šukes, kurios irgi - nėra smagu, nes turi žiūrėti amžinai po kojomis. Svarbiausia, kaip išlaikyti visa tai, kas pastatyta, kas turi apšviesti, kas padeda atsiremti ir pailsėti?

Nebūkim tokie abejingi egocentrikai ir pamatę… kaip čia išsireikšti? Pamatę tokius žmones, sergančius protiška negalia, kuri vadinasi „Aš laužau, o tai reškia, kad esu žiauriai kietas ir mano reitingas geresnis už Obamos“, palaužykime ir juos. Kokiu būdu? Čia jau tegul veikia fantazija.

Nereikia gailėti tų, kurie negaili nieko.

Rodyk draugams

Mano filmų garso takelių top 10

kultūra, įdomu 2011-07-20

Kaskart žiūrėdamas filmą didelį dėmesį skiriu jo garso takeliui. Pripažinkime, kad muzika filme mums padeda įsijausti į rodomą istoriją: liūdna muzika priverčia išspausti ašarą, linksma - pakylėti aukštyn ir nusišypsoti. Kompozitoriaus darbas yra žiūrovą priversti pajusti jausmų antplūdį dvigubai tiek, kiek pajustume be visos melodijos.
Kadangi esu didelis garso takelių mėgėjas, pabandžiau sudaryti sąrašą geriausiųjų melodijų iš visų filmų.

10 VIETA (iš filmo TRON, aut. Daft Punk). Įdomu tuo, kad įprastoje muzikos instrumentų harmonijoje, infiltruotas ir elektroninės muzikos potėpis.

9 VIETA (Iš filmo Lūšnynų Milijonierius). Tiesiog raminanti ir graži melodija.

8 VIETA (Iš filmo KICK-ASS, aut. Marius Vries.) Galiu tik pagirti šį kompozitorių, kadangi sukūrė vieną iš geriausių garso tekelių. Jo kitas kūrinys iš to paties filmo bus kiek arčiau pirmosios vietos.

7 VIETA (Iš filmo Haris Poteris ir Azkabano Kalinys, aut. John Williams). Beje, šis kompozitorius yra vienas iš brangiausiai apmokamų ir labiausiai vertinamų kompozitorių visoje kino industrijoje. Melodija - nuostabi.

6 VIETA (Iš filmo Saulėlydis). Šią melodiją išgirdau dar net nematęs visos tos maniakiškos vampyrų epopėjos. Apskritai nemėgstu visų tų saulėlydžių ir visko, kas yra susiję su vampyrais. Tačiau negaliu dėl to smerkti kompozitoriaus darbo. Darbas - puikus.

5 VIETA (Iš filmo 28 dienos po, aut. John Murphy). Viena iš geriausių, tobuliausių, mistiškiausių ir įtraukiančių melodijų. Galiu klausytis, kad ir visą dieną. Tobula.

4 VIETA (Iš filmo KICK-ASS, aut. Marius Vries). Minėtojo autoriaus kitas kūrinys iš to paties filmo. Mane užkabino džiaugsminga, didinga melodijos nuotaika.

3 VIETA

(Haris Poteris ir Mirties Relikvijos: 2 dalis, aut. Alexandre Desplat). Didinga, emocinga, sukelianti begalę emocijų. Gražu.

2 VIETA

(Haris Poteris ir Netikras Princas, aut. Nicholas Hooper). Į antrą vietą įdedu dvi to paties garso takelio melodijas, kadangi viena iš jų - prologas, o kita - epilogas. Jos susijusios ir tikrai geros.
prologas

epilogas

1 VIETA

(Iš filmo TAMSOS RITERIS, aut. Hanz Zimmer). Vienas geriausių kompozitorių, bene turintis daugiausiai darbo. Jo darbai tamsūs, gaivūs, didingi, emocingi, kupini daugybės garsų ir instrumentinių variacijų. Ši melodija - man geriausias Hanz’o kūrinys, o kartu geriausia melodija iš visų filmų garso takelių.

Norėčiau įdėti dar bent 10 gerų melodijų. Yra nemažai puikių garso takelių. Patinka ir iš Transformių ir iš Narnijos bei Matricos. Net nežinau ar teisingai sudėliojau šį dešimtuką. Vis dėl to, jis bent jau maždaug yra toks, kokį įsivaizduoju.:)

Rodyk draugams

Mano naujosios knygos ištrauka

Kūryba 2011-07-17

Sveiki visi! Blemba, greitai atėjo čia toji 17 diena, net nespėjau susigriebti. Kaip ir žadėjau šiandien pristatau savo naujosios knygos ištrauką ir anotaciją. Pavadinimo neskelbsiu, tačiau parinkau visai neblogą knygos ištrauką.
Pradžiai norėčiau tik pridurti, kad pamatysite pilną krūvą loginių, stiliaus ir gramatikos klaidų. Na, nesu aš puikus taisyklių mėgėjas. Žodžiu, knyga nėra redaguota ir gausite ją paskaityti iš pirmųjų rankų. Taigi, labai nesmerkite dėl klaidų. O nuomonių lauksiu komentaruose.

ANOTACIJA

Bėgdama iš namų Eva Foster pakliūna į avariją ir netekusi sąmonės pabunda nepažįstamojo jaunuolio Kevino, išgelbėjusio jos gyvybę, namuose. Nepaisant jo šaltumo ir nenoro bendrauti, Eva nenuleidžia rankų ir norėdama jam atsidėkoti už pagalbą, pakviečia Keviną į pasimatymą, šitaip leisdama judviems vienas kitą įsimylėti. Tuo tarpu Ričmonde rastas dar vienas šaltakraujiškai nužudytos merginos lavonas. Įsiliepsnojus jų meilė turi ištverti vieną svarbų išbandymą: Kevinas apkaltintas merginų nužudymu ir tampa labiausiai ieškomas žmogus Virdžinijos valstijoje.

Netrukus Eva sužino neįtikėtiną paslaptį apie Keviną iš slaptos valstybinės kompanijos. Netikėdama Kevino kaltumu ir pasipriešindama galingajai kompanijai, Eva ryžtasi jam padėti.

Šūviai, gaudynės, meilė ir klasta, tai – knygos pagrindas, tačiau Evos laukia svarbiausias pasirinkimas: mylėti ar pamiršti žmogų, kuris yra negyvas?

IŠTRAUKA

Eva išgirdo pažįstamą burzgimą ir atsargiai priėjus prie lango pažvelgė pro jį. Prie jos kiemo sustojo du tamsūs Chevrolet Orlando markės automobiliai. Evai nereikėjo ilgai galvoti, kam šie priklauso. Pas ją atvyko Wizard kompanija. Iš vieno automobilio išlipo du stambūs vyrai. Ne, ne tie, kur lankėsi pas ją aną sykį. Vienas iš jų įtariai apsidairė ir paslėpė pistoletą už savo švarko, įkišęs šį už kelnių diržo nugaroje.

Eva atsitraukė nuo lango, pajutusi kylantį nerimą. Pribėgo prie kuprinės ir šią užsegė. Nė nenorėjo gilintis, kam jiems reikalingas ginklas, bet mažų mažiausiai tikėjo, kad jis skirtas apginti ją. Užsidėjusi kuprinę ant pečių, lėkdama per kelias pakopas, Eva atsidūrė pirmame aukšte. Užsidėjo batus, pasiėmė raktus nuo stalelio koridoriuje ir stengdamasi nesukelti didelio triukšmo nubėgo prie užpakalinių namo durų.

Kai jas rakino, išgirdo garsų barbenimą į pagrindines namo duris. Vėliau išgirdo ir durų skambučio melodiją. Ji tyliai uždarė galines namo duris. Davė sau vos kelias sekundes apsižvalgyti ar nieko aplinkui nėra ir movė per savo kiemą iki tvoros. Ši nebuvo aukšta, bet apjuosta dygliuotomis gėlėmis. Perlipus tvorą, Eva pasileido bėgti per kaimynų kiemus. Perbėgo gal penkis, kai galiausiai išbėgo į gatvę.

Krūtinė aukštai kilnojosi, burna išdžiuvo. Jai reikia nusigauti iki miesto centrinio pašto, tačiau reikėjo sugalvoti geriausią būdą, kaip nukakti iki ten nesučiuptai. Bet kuriuo atveju negalima stoviniuoti vietoj. Nors kompanijos vyrai, bus pametę jos pėdsakus, galbūt dabar vaikšto po jos namus ir šiuos tyrinėja, tačiau rizikuoti neverta.

Eva perbėgo kelią ir greitu žingsniu slinko nuosavųjų namų gatvėmis. Atgal atsigręždavo kas kelias sekundes, bijodama išvysti atvažiuojančius juodus automobilius, bet jų niekur nesimatė. Eva kirto kelią per vieną nedidelį pustuštį parką. Suprato, kad reikėjo pasiimti kepurę kaip priedangą, bet dabar jau per vėlu save keikti.

Pasuko už kampo, kurį dengė aukštos tujos ir kaip prikalta prie žemės sustojo.

Juodi automobiliai jos nepravažiavo ir sustojo prie pat Evos kojų. Ji atsitraukė kelis žingsnius atgal, kai prasivėrė durys. Saulės šviesoje suspindėjo Roberto akiniai.

-Ar kur išvykstate, panele Foster? – maloniai nusišypsojo jis.

-Ne, aš tiesiog… – ji nužvelgė du raumeningus vyrus. Vienas iš jų buvo tas, kuris įsikišo ginklą prie jos namų. – Tiesiog vaikštinėju.

-Turbūt velniškai sunku su tokia kuprine, tiesa?

-Ne, ten tik pora daiktų.

Robertas tarsi senas draugas plačiai nusišypsojo ir priartėjo prie Evos.

-Atleisk, tačiau turiu sutrukdyti jūsų pasivaikščiojimą. Mums reikia pakalbėti.

-Ar tai būtina dabar? – nemaloniai šyptelėjo ji. – Aš…

-Būtina, panele Foster. Sėskite į automobilį.

Bet Eva tik stovėjo, negalėdama surasti tinkamo plano pasprukti. Robertas skaudžiai suėmė jai už alkūnės ir patempė prie savęs.

-Sėsk. – vis dar besišypsodamas liepė jis.

Jis nuvedė ją prie automobilio ir Eva tylėdama įsėdo vidun. Po kelių akimirkų šalia jos atsisėdo ir Robertas. Vyras su ginklu vairavo automobilį, netrukus jie pajudėjo, tik, deja, Eva nežinojo kur.

-Apie ką norite pašnekėti? – paklausė ji, stengdamasi neišduoti savo nerimo.

-Ak, apie šį bei tą. Gal sakau, buvai sutikusi savo draugą, m?

-Deja, juk būčiau paskambinusi.

-Na, taip. Tiesa. – atsiduso Robertas. – Mano atmintis ima prastėti, atleisk.

-Kur mes vykstame?

-Tiesiog pasivažinėsime ratais.

Nerimaujanti Eva dėbtelėjo į vairuotoją. Automobilio salone buvo tamsu. Saulės spinduliai neprasiskverbė pro užtamsintus jo langus. Priekyje ji matė važiuojančią kitą juodą mašiną.

-Sakyk, Eva. – palinko artyn Robertas. – Ar tu mumis pasitiki?

-Taip, žinoma. – pamelavo ji, linkteldama galva.

-Puiku. – akivaizdžiai nepatikėjęs nusišypsojo jis. – Ir nežinai, kur yra Kevinas?

-Ne.

-Kodėl meluoji?

-Kodėl turėčiau?

-Ar žinai, kad darai nusikaltimą kontaktuodama su juo, Eva?

-Pagrobti žmogų ne ką mažesnis nusikaltimas.

Jų dialogas jau nebebuvo tiesiog teatras su šypsenėlėmis.

-Kur jis?

-Nežinau. – nukirto ji, atlaikiusi Roberto žvilgsnį.

-Aš pakartosiu tik vieną kartą. – Robertas atkišo prieš ją pistoletą. - Kur jis, Eva?

Eva jau žiojosi atsakyti, kad tikrai nežinanti Kevino dabartinės vietos, bet galinti ją sužinoti (tai, žinoma, būtų buvęs bandymas užgaižti laiko), tačiau ji išgirdo žemą vairuotojo balsą:

-Pone, mus kai kas seka.

Robertas atsisuko į automobilio galą ir Eva čiupo už jo ginklo. Nelaukęs tokio jos veiksmo, jis truktelėjo ginklą į savo pusę, bet Eva jau buvo jį stipriai sugriebusi. Staiga, pistoletas iššovė į automobilio langą. Kulka prašvilpė netoli jos ausies ir išsigandusi ji paleido ginklą.

-Didink greitį! – suriko Robertas vairuotojui ir šis iškart pakluso.

Priekyje automobilis irgi padidino greitį. Centrinė Ričmondo dalis, prikimšta krūvos automobilių ir dangoraižių, dabar lėkė pro akis milžinišku greičiu.

-Štai ir tavo draugas, jaunoji ledi. – nusišaipė Robertas.

Eva sėdėjo atsirėmus į dureles, bet vairuotojui padarius staigų posūkį, atšlijo nuo jų. Automobilis ėmė važiuoti plačiu tiltu, darančiu puslankį. Už kelių akimirkų ji pajuto dunkstelėjimą. Kevino automobilis, priartėjęs prie jų, šonu smogė į tamsios mašinos kairįjį korpusą.

-Velnias! – sušuko Robertas.

Jo balsas jau nebebuvo ramus, kaip tąsyk, kai jie šnekėjo kompanijos būstinėje, o rankos dar tvirčiau suspaudė ginklą, nukreiptą į Evą.

-Sėdėk ramiai, kitaip paleisiu į tave kulką.

Tokio grasinimo pakako, kad Eva nedarytų net staigaus judesio.

Dunkstelėjimas pasikartojo, ji girdėjo suriaumojant abiejų automobilių variklius.

Tada išgirdo šūvių laviną. Iš priekyje važiuojančio automobilio, kulkas į Keviną ėmė leisti pro langą iškištas automatas. Eva girdėjo kaip šaižiai šios atsidaužia į automobilį.

-Kevinai! – suriko ji.

-Sėdėk ir tylėk!

Robertas pravėrė savąjį šoninį langą ir iškišo pistoletą.

-Ne! – suriko Eva.

Dabar ji gerai išvydo Kevino veidą ir į jį nutaikytą ginklo vamzdį. Robertas paleido kulką ir ši išdaužė jo automobilio šoninį priekinės sėdynės langą. Kevinas atšlijo kiek toliau nuo jų automobilio ir vos neįsirėžė į iš priešpriešos eismo važiuojantį vilkiką. Garsiai sududenęs signalu, vilkikas prasilenkė akimirkai užstodamas Keviną.

Kevino automobilis vėl priartėjo. Iš priekinio automobilio šaudimas baigėsi, bet Eva numanė, kad jis tuoj vėl prasidės, pasikeitus ginklo apkabai. Robertas nusitaikė dar sykį ir Eva ji pastūmė. Kulka pataikė į automobilio kapotą.

-Prakeikta kalė!

Atbula ranka jis smogė Evai per veidą. Sunkus pistoletas prakirto jai skruostą ir Eva akimirkai apsvaigus nuo skausmo gulėjo ant sėdynės. Srūvantis kraujas tekėjo jos lūpomis ir Eva nusivaliusi jį, pažvelgė pro langą.

Priartėjęs Kevinas vėl smogė į automobilį ir jie vos nenuvažiavo nuo kelio. Po kelių akimirkų, laikydamas vairą viena ranka jis atkišo ginklą ir paleido kulką į priekinę automobilio padangą. Važiuojantis dideliu greičiu automobilis ėmė svyruoti į šalis ir vairuotojas nesuvaldęs vairo nuspaudė stabdžius.

Mašina virto ant šono į Roberto pusę. Langai išdužo, o Eva nugriuvo į ant kompanijos vadovo kūno, jausdama į pilvą įremtą pistoleto vamzdį. Automobilis slydo keliu, leisdamas žiežirbas ir sustojo vidury kelio.

Eva pakilo nuo Roberto, matė bėgantį kraują jam iš kaktos. Akys buvo užmerktos. Veikiausiai, bus netekęs sąmonės. Ji pasiėmė ginklą, kojos virpėjo ir vos galėjo atsistoti. Pabandė atidaryti dureles su išdaužtu stiklu, kurios dabar buvo viršun į dangų. Užrakintos durys neleido jai išlipti. Ji rankomis įsirėmė į šonines dureles ir prisitraukdama pabandė išlipti, bet tam nepakako jėgų.

-Eva! – išgirdo Kevino balsą.

Ištiesęs rankas pro langą čiupo už josios ir ištraukė laukan. Dveji automobilio ratai dar sukosi ore, apsivertęs automobilis užstojo visą kelią.

-Mano daiktai. – vos girdimai ištarė ji.

Kevinas nubėgo prie automobilio, įlindo vidun ir po kelių akimirkų grįžo su jos kuprine.

-Eime, paskubėk!

Šlubuodama ir nepaleisdama Kevino rankos Eva bėgo link jo automobilio.

Jis atidarė jai savo mašinos dureles, padėjo jai įlipti, o tada pats atsisėdęs prie vairo ir įjungęs pavarą, sucypiant padangoms, patraukė tolyn. Jie apvažiavo apvirtusį juodą automobilį. Antrojo niekur nesimatė. Kevinas viršijo leistiną greitį, lenkė kitas mašinas kelyje, bet neatleido pedalo, kol pakankamai nenutolo nuo įvykusios avarijos.

-Tavo skruostas. – pasibaisėjęs ištarė jis.

-Roberto darbas.

Kruvinas Evos veidas buvo dar ir purvinas. Drebėdama nuo šoko ji žvelgė pro išdaužtą priekinį automobilio langą. Kapotas suvarytas kulkomis, šoninėse durelėse langas taip pat buvo išmuštas.

-Atleisk, kad priverčiau tave vėl pakliūti į avariją. – uždusęs pasakė jis. – Nebuvo kitokio pasirinkimo.

-Manau, kad labiausiai nukentėjo Robertas.

-Tikiuosi. – linktelėjo Kevinas, atleisdamas akseleratoriaus pedalą. – Šoviau į reikiamą padangą, nors ir labai rizikavau.

-Man viskas gerai, baik jaudintis. – sušnabždėjo ji.

-Tai aš kaltas. – Eva matė kaip jis tvirtai suspaudžia vairą. – Nereikėjo leisti tau būti vienai ir eiti iki to pašto.

-Jie atvyko į mano namus, bet aš pabėgau. Sugavo mane už kelių kvartalų.

-Tavo tėvais pasirūpinta. – pasakęs tai, pirštu rodydamas į daiktų dėtuvę, pridūrė: - Ten yra mineralinis vanduo, atsigerk.

Eva nesiginčijo. Atsigėrus, paklausė:

-Kur jie?

-Saugioje vietoje. Išnomavau viešbučio kambarį, kur jų neras.

-Ar jie viską žino?

-Taip. Aš jiems viską paaiškinau. – jis nusišypsojo. – Tavo tėvas norėjo man smogti.

-Nesistebiu.

-Tačiau tavo mama to neleido. Ji palaiko mus.

-Tave.

-Atleisk?

-Tave, o ne mus.

Rodyk draugams

Nagi, važiuokime tolyn

Kūryba 2011-07-12

Įsėskime į automobilį, numeskime krepšius ant galinės sėdynės. Gardžiai nusijuokime, tarsi sakydami, koks tai kvailas, o kartu nuostabus sumanymas. Tada įjungime radiją, groja kažkokia raminanti ir linksma muzika it vasaros vėjas karštą dieną, veliantis jos plaukus. Išvažiuojame į pagrindinį kelią. Beveik nešnekame, tačiau mums ir nereikia kalbų. Saulės diskas spigina į akis, žydras dangus apsupęs kiekvieną gamtos lopinėlį. Prasilenkiame su keliomis mašinomis. Aš pagarsinu muzika, atsidustu.

Jaučiuosi smagiai. Netgi labai gerai. Netgi labai puikiai. Tačiau viduje mane kamuoja kažkoks keistas jausmas, kad viską darau ne taip kaip pridera. Metėme viską, palikome draugus, šeimą ir tas pilkas, pabodusias miesto gatves ir tiesiog išvažiavome, net nežinodami galutinio tikslo. Jai, rodos, tai labai patinka, o mane ir toliau kamuoja kažkokios kvailos prieštaros, kad turėsiu daugybę nemalonumų, kad elgiuosi netinkamai, kad tai nėra mano vieta ir tai nėra mano gyvenimo būdas.

Vėjas, šukuodamas, jos plaukus, švelniai glostė mano skruostus, aš stipriau suspaudžiau vairą. Akimirkai žvilgtelėjęs į ją, pamačiau padrąsinančią šypseną. Ji žinojo, kad bijojau.

Entuziazmas, taip greitai įsiliepsnojęs manyje, staiga ėmė gęsti. Tą akimirką prisiminiau, daugybę tokių žmonių ir draugų, kurie vieną dieną užsidegę kuria planus, sutinka su jo sąlygomis ir pasiryžta veikti, o vėliau ima tyliai trauktis, nepaisant savo pažadų. Aš pažado nelaužysiu. Tačiau, kur mes važiuojame? Ar teisinga važiuoti neturint galutinio tikslo?

Jūs turbūt tikitės, kad pasakysiu jog padariau avariją ir prabudau ligoninėje, apsuptas ašaringų tėvų akių ir paniekinamų jos tėvų žvilgsnių, kadangi ji pati buvo rasta negyva. Arba galvojate, kad mes tyčia nusižudėme, vejami kokių nors gyvenimiškųjų prieštarų ir įvykių. O gal svarstote, kad galiausiai kur nors atvažiavome ir laimingi toliau gyvenome. Cha. Labai juokinga, pasakė mano antrasis aš. Tas pats, kuris viską mėgsta idealizuoti.

Ne. Viskas buvo visai kitaip. Sustoję užsipilti kuro mes susiginčijome. Kelias minutes nešnekėjome. Tada apsisukome ir grįžome namo. Numečiau daiktų prikimštą krepšį ant lovos, įsijungiau kompiuterį ir pora valandų praleidau žiūrėdamas nuotraukas facebook’e.

Ji, žinoma, į mano skambučius neatsiliepė, o į žinutes neatrašė. Mes nekalbėjome, nebendravome, visiškai nekontaktavome. Na, mes net nebuvome pora, nors tikrai vienas kitam kažką jautėme.

Ir kaskart išjungdavęs tą prakeiktą kompiuterį pasigailėdavau, kad tąsyk grįžau atgal.

Tada ir supratau, kad reikia mokėti rizikuoti.

Rodyk draugams

Liepos 17d. - knygos ištraukos pristatymas

Kūryba, įdomu 2011-07-08

Sveiki visi,

Vakar Arnoldo blog’o Facebook puslapyje pranešiau apie mažytę blog’o datą - mano naujosios knygos ištraukos pristatymas:) Abejoju, kad toji knyga kada nors bus išleista:) Tačiau manau, kad kai kurie galės ją paskaityti:)

Apie ką toji knyga ir jos ištrauka - Liepos 17d.!

Rodyk draugams