BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Elektrėnų pankai (1988m.)

elektrėnai, kultūra, įdomu 2011-03-27

Atradau visai įdomų video apie Elektrėnų pankus 1988 metais.
Toks jaunimas tais laikais buvo tam tikras pasipriešinimas nusistovėjusiai komunistinei tvarkai.
Šaunuoliai:)

Rodyk draugams

Ji man primins pavasarį

įdomu 2011-03-21

Teoriškai pavasaris juk jau atėjo, tiesa?

Ši daina kažkuo kabina:)
Ir primena pavasarį:))

Rodyk draugams

Kaip pilką miestą paversti spalvotu?

kultūra, įdomu 2011-03-17

Visų pirma, tai įsivaizduokime, kad nėra jokios finansinės ir juo labiau - dvasinės krizės. Taip bus lengviau viską suprasti. Visų antra, kalbėsiu apie savo miestą, nors, deja, šis dalykas tinka beveik bet kuriam Lietuvos miestui. Jei dar konkrečiau, tai kiekvienam „sovietinės kultūros“ paragavusiam miestui.

Elektrėnai.

štai toks mano miestas. Susipažinkite. Jis kiek didesnis, čia nukirsti kraštai, nesimato dar pusės namo kažkur. Na, bet ne esmė. Šiaip mano miestas yra visai gražus. Na taip, jis neturi senamiesčio, neturi tikros miesto aikštės (teoriškai yra). Tačiau tikrai turime kelis kitokios/originalios architektūros pastatus (bažnyčia, kultūros centras, čiuožykla).

Prieš pradėdamas kalbėti savo snobo tonu (nors iš tiesų tokio neturiu, tik apsimetinėju), noriu pabrėžti dar vieną akcentą, kad miestas per pastaruosius metus sušvito naujomis spalvomis. Kalbu apie suremontuotus darželius, mokyklas ir kitas įstaigas. Dėl to tikrai galime pasidžiaugti.

Tačiau kaip minėjau yra kita problema, kuri priklauso beveik kiekvienam miestui. Gyvenamieji namai, pastatyti „chruščiovkės“ arba vėlesniais laikais. Turbūt visi žinome kaip atrodo tiek pilki, tamsūs penkiaaukščiai, devyniaaukščiai ar keturaukščiai (ir t.t.) gyvenamieji pastatai. Jie gan nykūs ar niūrūs. Mūsų tauta ir taip šalta, o dar betrūko ir to, kad depresiją keltų štai tokie statiniai.

Išeitis kaip visada yra. Tik reikia tam turėti lėšų, finansavimo. Gal ne šiais metais, gal ne kitais. Gal po penkių? Artimiausioje ateityje, tokius planus galima laisvai įgyvendinti. Kalbu apie gyvenamųjų namų perdažymą. Pamenu, važiavau pro Lenkiją. Ten tokio tipo pastatai nuspalvoti įvairiausiais piešiniais (gamta, horizontai, miesto spalvos ir herbas, valstybės vėliava, bėgantys vaikai, gyvūnai ir t.t..).

Sakysite, kad tuomet per daug primins margutį. Ne, nebūtinai. Nudažant bent 60% visų namų miestas neatrodys per daug spalvotas ir apkrautas. Priešingai - jis taps unikalus, įdomus ir visuomet naujas. Miestas pradės vilioti kitus savo spalvingumu, gera nuotaika ir žaismingumu.

Kaip pavyzdį pateiksiu vieną nuotrauką. Deja, nežinau, kur ji daryta, tačiau atrodo fantastiškai!

Rodyk draugams

Yra labai geras posakis

Be temos 2011-03-16

Šiandien ėjau į mokyklą, šnekėjome apie mums aktualias temas su draugais. Kad ir kaip būtų buvę gaila, toji aktuali tema buvo susijusi su mano nemalonumais ar išgyvenimais.

Aš labai trumpai šį kartą.

Man tiesiog priminė labai gerą rusų patarlę. Gal ir nelabai lituanistiškai skamba, bet manau esmę suprasime visi:) o ir girdėję šią patarlę esame ne kartą:) Gyvenimas pamoko, manau. Už melą, už apgaulę, už blogus kėslus.

„Ant kito nelaimės, savo laimės nepastatysi“

Rodyk draugams

Japonija iš arčiau

įdomu 2011-03-14

Kas įvyko Japonijoje per pastarąsias dienas, turbūt, žinote visi. Vaizdų prisižiūrėjome sočiai.
Bet man patinka „The Big Picture“ nuotraukų galerijos. Jos didelės ir įdomios.

Jei dar neatsibodo - kviečiu pasižiūrėti pora galerijų.

PIRMOJI ir ANTROJI

Rodyk draugams

Nu būna…

Kūryba 2011-03-08

Kartais atsisėdi ir tiesiog pamąstai, ką gero šitam gyvenime esi nuveikęs. Tada pajunti kažkokį keistą jausmą. Tokia nyki nuotaika apima, spalvos sutirštėja. Pasižiūri į kitų nuotraukas, o ten - besišypsantys veidai, laimingos akys ir linksmos akimirkos. Netikėtai nykumą į šalį nustumia gluminantis pavydas. Vėliau ir liūdesys. Ir atrodo niekas blogo nepadarė, ir neįžeidė, ir nesumušė, ir visur kaip ir sekasi.

Bet kažko vis tiek trūksta.

Tąsyk ji žiūrėjo į mane ir piešė mano veido bruožus. Saulė švietė ir akino man akis, jaučiau malonią šilumą ant savo veido. Užuodžiau pirmus pavasario vėjo gūsius ir akies krašteliu galėjau apčiuopti jau pražydusių gėlių margumą. Ji piešė susikaupus, šiek tiek suraukusi antakius ir prikandusi lūpą. Retsykiais ją aplaižydavo, kai kažkas nesigaudavo ir tekdavo trintuku ištrinti pora štrichų. Keista buvo pozuoti. Mano plaukai susivėlę, akys pavargusios, o paltas aplipęs šuns šeriais. Bet ji vis tiek mane piešė su didžiuliu įkvėpimu, su kažkokiu neapsakomu pasigėrėjimu, tarsi kurdama kažką daugiau nei piešinį, daugiau nei paprastą portretą.
Kai piešinys galiausiai buvo baigtas ji nusišypsojo ir leido į jį pažiūrėti. Aišku, nebuvo visiška mano kopija, bet piešinys buvo vykęs. Ji laukė mano nuomonės, ką aš pasakysiu, kaip įvertinsiu.
-Labai gražu. - ištariau ir dar pridūriau: - Ačiū labai.
Ji patenkinta linktelėjo. Susikrovusi reikmenis atsisėdo šalia manęs. Abu žiūrėjome į jau beveik pakilusią ryto saulę. Ilgai tylėjome ir nieko nešnekėjome. Nežinau ar taip turėjo būti, ar mums abiems tiesiog trūko žodžių, o galbūt nenorėjome sugadinti tos akimirkos beprasmiais sakiniais.
Ji šalia manęs taip arti sėdėjo jau senai. Jaučiau jaudulį ir nerimą. Baimė pripildė vidurius ir net tolygiai kvėpuoti buvo sunku.

Kaip jai viską pasakyti? Kaip pasakyti, kad gailiuosi?
Ne, aš neatradau žodžių. Kiek vėliau mes pakalbėjome kaip draugai. Galbūt ji ir įžvelgė mano akyse kažką daugiau nei elementarią draugystę, tačiau pirma nesiryžo kalbėti apie stipresnius jausmus. Kaip ir aš, ji, galbūt, tiesiog bijojo. Arba iš tiesų nieko man nebejautė.

Viena. Antra. Trečia. Visos jos gražios. Kalbu apie nuotraukas. Visi turi savo laimę, laimingą akimirką įamžinę. Atverčiu savo nuotraukas ir su priešiškumu sau trinu jas. Matau savo veidą, savo šypseną. Netikrą. Dirbtinę. Trinu beveik kiekvieną. Man jos nereikalingos. Šlykščios ir beprasmės.

Tada atsilošiu kėdėje. Atsidūstu. Pamąsčiau, ką gero šitame gyvenime esu nuveikęs. Apėmė liūdesys, nykumas.

Po kelių dienų ilgai kuičiausi savo stalčiuose. Po ausinukais, įvairių tezių ir minčių prikimštais lapais, radau jį. Savo piešinį. Jos nutapytą mano portretą. Ir vėl prisiminiau tą rytą, jos susikaupimą. Prisiminiau ją.

Kad ir koks piešinys nebūtų tikslingas, vieną dalyką aš jame pastebėjau.

Savo tikrą šypseną ir džiaugsmą akyse.

Rodyk draugams