BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ar mylit Lietuvą jūs? NE!

Be temos, kultūra, įdomu 2010-11-15

Ir aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Ar mylit ją jūs?

Štai tokiais, rodos, patriotiškais ir kilniais žodžiai tautą ir gimtinę pasitinka naujausioji M. Mikutavičiaus daina „Ar mylit ją jūs?“. Tautos banda, su iškeltomis valstybės vėliavomis, tačiau, vargu ar bent dauguma toje bandoje pasakytų vėliavos spalvų eiliškumą, rėkia ir dainuoja garsiai šiuos dainos žodžius. Nenustebčiau, jei po tokių griausmingų ir tvirtų bei nacionalizmą primenančių išdainuotų posmų, dainorėlis po kelių savaičių ar metų šią dainą prisimintų kaip atsiminimą, sėdėdamas kur nors toli išeivijoje, už Lietuvos sienos ribų.

Aš nesmerkiu tų, kurie palieka gimtinę. Paukščiai dėl bjauraus oraus ir tamsaus dangaus irgi išskrenda kur geriau. Taip ir žmonės, linkę pratintis prie oro, bet ne prie valdžios, iškelia sparnus ir nutūpia kur nors svetur. Mane labiausiai kamuoja tas apsimestinis patriotizmas, žibančios akys. Sakot pavydas? Ne, toli gražu. Bet vargu ar tas patriotizmas išsilaikytų, jei duotų ginklą į rankas ir lieptų tėvynę saugoti. Būtų tokių, kurie saugotų, apgintų ir aukotųsi. Deja, tokių būtų mažuma.

Lietuvos patriotizmo samprata dabar yra mažiau aiškinama, nei tai, kad aš esu Europos Sąjungos (ES) narys, kad gyvenu ES didelėje, jungtinėje gimtinėje, kur visos teisės, kai kur net valiutos ir įstatymai ar nuostatos vienodi.

Kaip gi jaunas žmogus gali mylėti savo gimtinę, kai mokykloje duodami mokytis autoriai, gyvenantys išeivijoje, kūrę ir rašę apie JAV ar kitos valstybės gyvenimą, rutiną? Kaip gi mano akyse gali spindėti patriotizmo kibirkštėlė, kai Lietuvos rašytojai smukdomi, aplipdomi didžiausiais mokesčiais, tam, kad turėtų kuo mažiau šansų išlesti savo knygą, pranokti populiariąją užsienio literatūrą? Kaip gi aš galiu skelbtis tėvynės patriotu, matydamas tuščią, vulgarią ir neskoningą televiziją savo namuose? Ak, kaip gi aš galiu tiesiog užsimerkti, matydamas, kaip įvairūs politiniai įvaizdžiai ir planai paverčia mano valstybę, tarsi padlaižę, neturinčią nuomonės, garbės ir taurumo.  Kaip aš uždegsiu noru kitus pakeisti šalį, žmones ir nustatytus reikalavimus, jei pats tuo netikiu?

Smagu stebėti jaunas, mano amžiaus, personas, kurios kategoriškai yra už Lietuvą, kurios plešiasi ir kovoja už valstybės teisumą, net nenumanydami, kaip baisiai klysta. Įdomu, ar nuomonė išliks tokia pat, kai gaus minimumą, pabaigus keturis metus universitete, sukišus krūvą pinigų valstybei ir švietimo įstaigoms? Arba kai supras, kad išgyventi sunkoka, o čia dar pašonėj - vaikai auga it ant mielių. Arba kai praeis dar trisdešimt metų ir nieko neprisimins, tik darbą, piktus veidus, pilką dangų, naujus politikus, žadėjusius šviesią ateitį, bet sukūrusius tik tamsius prisiminimus? Tokie įsitikinimai verčia nusišypsoti, kai jie rėkia ir aiškina, kokia Lietuvos tauri istorija, žinoma, net nežinodami, kokią iškraipytą ir pagražintą istoriją (mūsų atžvilgiu) mums pateikia mokyklose. Ir štai, išmoksti tu istoriją, joje esančias datas ir iškilias figūras bei asmenybes, nuvažiuoji į kitą valstybę ir sužinai, kad nesimokei tikros istorijos. Juk pas rusus dar dabar neakcentuojama, kaip Stalinas savus ir svetimus į Sibirą vežė, bet mes tai pastebime labai, arba, kad JAV vadovėliuose dar dabar Amerika - pagrindinė Pirmojo pasaulinio laimėtoja, arba, kad Lenkai, o ne mes laimėjo Žalgirio mūšį…vardint būtų galima dar ir ilgai. Tokie dalykai yra natūralūs - kiekviena valstybė iškelia save, o sumažina kitą.

Ir štai, mes stovime patriotizmo viršūnėje, su ašaromis akyse. Bet, Dieve saugok, ašaros ne iš meilės savo gimtajam kraštui. Visiems blogai gyventi, bet, deja, rizikuoti mes nemėgstam, o streikuoti - nedrįstam. Tai ir sėdi visa tauta prispausta po padu ir dar bandanti pasijuokti iš Baltarusijoje esančios santvarkos, primenančios diktatūrą. Gaunasi, kad pasijuokiame iš savęs, man atrodo, o ne iš kitų. O streikai Lietuvoje kaip pas tikrus tautos patriotus: susirenka po 50-100 žmonių. Išskirtiniais atvejais būna ir virš tūkstančio. Tuomet sėdi visi prie televizoriaus ir pavydi kaip prancūzai, italai, graikai ar anglai sugeba būti tokiu tvirtu kumščiu. Priežastis, kodėl Lietuvoje taip nėra - paprasta: žmogus bijo neiti į darbą, tokiu būdu pareikšdamas streiką, žinodamas, kad kažkas vis tiek būtinai ateis. Tokie jau mes - patriotai! Ir nors mums nesigauna kažką pakeisti šiandieninėje santvarkoje ar gyvenime, kaskart nepamirštame iškelti tų dienų, kai prie televizijos bokšto tautiečiai kovojo, kaip Baltijos kelią rankomis ir meile žmonės jungė. Tarsi tai, kas vyko ankščiau, turėtų pateisinti šiandieninę mūsų tautos baimę ir menką ryžtą. Juokinga…

Mes esame apgriuvusi, sulūžusi ir serganti tauta. Tokias dainas kaip M. Mikutavičiaus „Ar mylite ją jūs?“ vertėtų paskelbti nacionaline giesme. Vis dėl to, tas klaustukas juk nebe reikalo uždėtas. Ir tik mažytis, labai mažytis, procentas pasakytų tiesą - TAIP, aš myliu Lietuvą. Ir tai, veikiausiai, būtų tie, kas minėtais ginklais už ją kovojo ir jau savo paskutinius metus skaičiuoja. Greitai patriotizmas išnyks su senesniais žmonėmis ir Lietuva liks it surūdijęs, niekam nereikalingas geležis.

Mes esame serganti tauta, pasikartosiu. Ir dainuoti tokias dainas, pripažinkime…tai tas pats, kas meluoti sau.

Rodyk draugams

Pavydo pinklės ir žvaigždės

Be temos, Kūryba 2010-11-14

Cha! Kokia ji juokinga. Iš tiesų. Visus pusę metų, kai mes galiausiai išsiskyrėm ji troško mano dėmesio. Kiekvieną dieną išvysdavau jos dviprasmybių. Kasdien matydavau jos akis, švytinčias iš laimės. Deja, aš žinojau, kad toji laimė, tarsi aktoriaus scenoje - apsimestinė. Toji šypsena, apsikabinimai su kitais, flirtavimai man matant…tai pavydo pavidalas. Tai noras priversti mane pavydėti.
Ak, kaip ji nesuvokė, kad pavydas jai daugiau nebe priklausė. Šis buvo atiduotas jau kitai panelei ir apsigyvenęs santykiuose tarp jos ir manęs.  Panelei, kuri man labai patinka. Panelė, kuri tokia…unikali. Tokia įdomi ir nesuvokiama. Tokia, kuri verčia naktį pro langą žiūrėti į žvaigždes ir ilgai apie ją galvoti.
Ir štai mes susitinkame, po pusės metų išsiskyrimo. Keistas tas jausmas, žinokit. Nelabai supratau, kokia priežastis buvo susitikti, žinau tik tiek, kad ji labai norėjo kažką su manimi pašnekėti. Na, o aš sutikau. Ir ne dėl to, kad mane traukė prie jos, seni prisiminimai, jungę dekoratyvinę ir netikrą meilę. Tiesiog nugalėjo smalsumas.
Mes įsipylėme kavos, atsisėdome ant suoliuko, pažvelgėme į atslenkančią nakties skraistę danguje. Aš prisidegiau cigaretę. Kelias minutes tylėjome.
-Kaip gyveni? - paklausė ji galiausiai.
-Puikiai. Tu?
-Irgi.
-Smagu.
Aš išpūčiau dūmų burbulą į sutemusį ir žvaigždėtą dangų. Ir vos tik pamatęs žvaigždes prisiminiau ją. Taip greitai atsiradusią po mūsų skyrybų, taip greit pasirodžiusią mano gyvenimą ir pabeldusią į širdies duris. Tarsi būtų supratusi apie ką susimąsčiau mano buvusioji paklausė:
-Girdėjau, susitikinėji su…
-Taip.
-Smagu. - dabar jau ji pasakė.
-Klausyk, nelabai suprantu, kodėl mes šiandien čia susitikome, bet aš kiek skubu.
Išgėriau kavos likučius ir pažvelgiau į ją sustingusiu žvilgsniu. Pajutau baimę, pyktį ir norą smogti jai per veidą.
-Tu juokauji, tiesa? - nervingai šyptelėjau.
Ji nieko neatsakė, jos plonos ir kaulėtos rankos stipriai spaudė revolverį nutaikytą į mane.
Išprotėjusi kalė, švystelėjo man galvoje. Aš pakilau nuo suoliuko. Ji neišdrįs į mane šauti. Ji vis dar mane myli.
-Tu niekur neisi.
-Ir kas bus? Nušausi? - aš skėstelėjau rankomis. - Nejau tikrai manei, kad kada nors būsiu su tavimi? Taip, mes patyrime visko daug gražaus, turėjome nuostabių akimirkų…Bet, atleisk, pragaras, kurį išgyvenau kartu su tavimi, buvo daug baisesnis, nei tos malonios akimirkos. Aš ją myliu, o tu man - praeitis. Man neįdomu ką tu darai ir kaip bandai sukelti man pavydą. Tu esi man niekas, tik prisiminimas.
Jos lūpa virptelėjo. O, Dieve. Ir vėl. Kai pykdavomės ji dažnai apsiverkdavo.
Aš apsisukau ir nuėjau. Jaučiau kaip šlapias prakaitas nubėga mano kakta, kaip dreba kojos, o vaizdas sukasi. Velniai griebtų aš tikrai išsigandau. Ji pakvaišusi, trenkta. Išprotėjusi.
Siekdama sukelti man pavydą, nepajuto, kaip šis užvaldė ją pačią.
Vaizdas ėmė suktis, dar labiau išmušė prakaitas ir kojos, tarsi būtų pakirstos nežmoniškos bangos, sulinko. Neatlaikydamos viso mano kūno svorio pargriuvau skaudžiai ant šaligatvio, susitrenkiau galvą. Supratau, kad nesugebėsiu atsistoti.
Nesimatė nė vieno žmogaus, visiška tuštybė. Tik žvaigždės ir jos atvaizdas jose. Ir tuomet išgirstu tauškant batelius. Garsas vis artėjo su lyg vis greitėjančiais mano širdies dūžiais. Išvydau moters kontūrą.
Mano buvusioji pasilenkė prie manęs. Revolverio jau netyrėjo, bet jai šio ir nereikėjo. Ji kažką padarė su mano kava.
-Buvo gera matyti, kaip tu išsigąsti. - sušnypštė ji man. - Ar tau patiko, mielasis? Ar pajutai, tai, ką jutau aš? Kai kaskart mane palikdavai vieną, o vėliau grįždavai. Ar tau patiko? Ar tu tenkindavaisi vien ta mintimi, kad aš kentėjau?
Velniai griebtų, ne! Ji išprotėjusi, ji niekad nesuprato, kad nenorėjau su ją būti. Ji per daug mylinti pinigus, per daug pasileidusi. O dabar man sako štai ką….gaila, kad mano lūpos, tarsi surakintos ir aš negaliu jai nieko atsakyti.
-Ech. - šyptelėjo ji. - Norėjau palinkėti tau sėkmės su tavo naująją, bet… Ups, - ji garsiai nusijuokė. - Matai, kaip viskas gavosi.
Ji pabučiavo mane į kaktą ir paliko gulėti ant šalto šaligatvio. O aš, įkvėpdamas paskutinius gaivaus oro gūsius, žvelgiau į tas beribes ir didingas žvaigždes. Mirti baisiai nenorėjau, bet kai nebeliko pasirinkimo, svajojau - iš kurios žvaigždės aš į savo paskutinę meilę žiūrėsiu.

Rodyk draugams

Ar Elektrėnuose pakanka socialinių reklamų?

elektrėnai, kultūra, įdomu 2010-11-08

Taip jau susidėliojo žmogaus protas, kad dažniausiai kol kažko nepaaiškini ar neparodai, tol ir nesupras. Čia nieko blogo, tiesiog kartais reikalinga akivaizdi tiesa, išreikšta tolerantišku, lengvu ir šmaikščiu būdu. Tokie dalykai sėkmingai vystomi socialinių reklamų kampanijos keliu.
Nebūtinai reiktų žvelgti kažkur toli į užsienio valstybės. Toli gražu - JAV neužima aukštumų socialiniuose reklamose, tai labiau artima Vakarų Europai. Lietuva irgi stengiasi neatsilikti: kabina plakatus, deda juos į autobusų stotelių vitrinas, kuriami projektai, renginiai ir t.t..
Susiaurinkime mūsų apylinkes ir apsiribokime Elektrėnais - mano gimtu miestu. Aš nekalbėsiu apie kitus, mažuosius Lietuvos miestus. Man jie nėra šitaip aktualūs, kaip tas, kuriame aš pats gyvenu. Manau, kad esmė ryškėja: Elektrėnuose trūksta socialinių reklamų, trūksta tų, kurie užsiimtų šia veikla, pradėtų aktyviai dirbti ir siekti „paaiškinti, parodyti“.
Visa socialinė veikla Elektrėnuose apsiriboja anoniminiais testais mokyklose ir keliais plakatais jų koridoriuose. Daugiau plakatų apie vaikų skriaudimą, narkotikus, šiukšlinimą būtų galima, veikiausiai, pamatyti vaikų teisių kabinete. Gaila, kad tokie plakatai neišeina iš to kabineto sienų ir neapkabina plačios, šiuo atveju - miesto, visuomenės.
Tokie elementarūs šūkiai, kaip „Nešiukšlink!“, „Diržu vaikas neįgys daugiau proto“ ir t.t. gal ir nepakeis vaikų, jaunimo, o ir tų pačių pagyvenusių žmonių mąstysenos. Vis dėl to, tokios reklamos, skatina pažvelgti minėtai tiesai į akis: gal kam sąžinė suspurdės, gal kas užsimanys siekti gerų kėslų ir darbų, gal šeimoje įsivyraus aktuali ir ilgai nutylėta diskusija? Plakatas su gražiomis paveiksliukų interpretacijomis ir skambiu šūkiu šalia, gali ne tik pagelbėti pačiai visuomenei, aplinkai, miesto grožiui, bet ir šiek tiek pakeisti žmonių mąstyseną, tam tikrų dalykų supratimą.
Aš nežinau, kodėl Elektrėnuose nevykdomi panašūs dalykai. Kitaip tariant, taip - mano mieste vyrauja tas mažasis procentas, kuris kažką krutina, judina ta linkme, bet jis per daug mažas, kad nors šiek tiek įtakotų miesto gyventojus. Vadinasi, reikia skirti didesnį dėmesį.
Ir vis dėl to, jei grįšiu prie tos versijos, kad šitokie plakatai ir reklamos būdai yra neveiksmingi (kas yra ne tiesa, nes kitaip  socialinė reklama nebūtų šitokia populiari, svarbi ir naudinga), galime į visą tai pažvelgti iš kitos pusės: žmogus, einantis miesto gatvėmis, kuriame matyti tolerancijos, pagarbos šūkiai, tikrai nė kartą susimąstys apie savo poelgius, o į patį miestą ir aplinką pažvelgs kitu žvilgsniu, na, o jei yra tik laikinas svečias toje gyvenvietėje, galbūt, atkreips dėmesį į savivaldybės/seniūnijos norą padėti žmonėms, mokyti, gerbti juos ir tai įtakos netgi atsikraustyti gyventi į tas žemes, miestą.
Socialinė reklama yra puikus būdas mokyti. Ne paslaptis, kad dauguma mokytojų klasėse bijo šnekėti apie seksą, jo būdu plintančias ligas, apsisaugojimą, nėštumą ir t.t.. Todėl nieko keisto, jei tėvai prisėdę prie kompiuterio atranda adresus, vedančius į tokio tipo forumus, pokalbių svetaines. Vienas dienraštis yra rašęs apie ankstyvuosiuose metuose vaiko susilaukusią mergaitę, lietuvaitę. Komentaruose viena moteris puikiai išsireiškė: „Mano sūnus kažkada taps vyru, šeimos galva. Aš norėčiau, kad mokyklose būtų parodomi paprasti piešinukai ar lankstinukai apie seksą, apsisaugojimą ir ten būtų surašyta pagrindinė informacija“. Kažkas jai atrašė, kad tam yra biologijos pamokos. Atseit, vaikas augdamas pats turi viską suprasti. Vis dėl to, biologijoje ir pats menu, šnekama labiau terminais, bet ne socialiniu, jaunatvišku būdu, o ir lankstinuką gali pasižiūrėti vienas namuose, geriau viską įsiskaitydamas. Juk taip vaiką labiau pritrauksite, nei liepdami dar kartą atsiversti biologijos knygą.
Socialinė reklama yra būtina Elektrėnams: mums dar daug liko ko išmokti ir kultūrine, ir tolerancijos, ir sąžiningumo prasme.
P.S. Pateikiu kelis pavyzdžius iš Lietuvos miestuose esančių socialinių reklamų.

Rodyk draugams

SFERA praveria virtualias duris

Kūryba, elektrėnai, kultūra, įdomu 2010-11-04

Pavasarį Elektrėnuose sužydės didžiulis muzikos renginys - „SFERA“. Stengsimės žiūrovus nustebinti didžiuliu muzikos stilių pasirinkimu, išskirtiniais ir originaliais pasirodymais, bei fantastiška programa:) Kol kas daug naujienų pasakyti negalime, organizacinius dalykus pasilaikysiu sau, bet skubu priminti, kad aš ir „SFEROS“ komanda jau pradėjo ruoštis šiam renginiui. Pirmasis etapas jau matyti virtualioje, interneto erdvėje.
„SFEROS“ internetinės svetainės duris pravėriau dar tik vakar, todėl informacijos daug nėra:) Tačiau pažadu, kad tinklapis bus atnaujinamas, o visas karščiausias ir geriausias naujienas rasite ten.

Tačiau kviečiame registruotis į šį, Kovo mėnesio pradžioje, įvyksiančio renginio programą. Jei šoki, dainuoji, groji, turi grupę ar viską darai vienas, rašyk mums ir mes būtinai tave įtrauksime į „SFEROS“ šventę. Daugiau info ir kontaktai www.sfera.tai.lt svetainėje:)

Rodyk draugams