BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Išslydai

Kūryba 2010-10-30

Trumpas mano eilėraštukas:)

IŠSLYDAI

Išslydo man iš rankų tavo šiluma,
Ir dingo ji beribėj žmonių minioj.
Dabar mane supa tik skaudi tyla,
Ir skęstu aš vienas šaltoj tamsoj.

Išnyko pavasaris, vasara ir ruduo,
Išnyko viskas, kas gyva aplink.
Ir skandina mane abejingas vanduo,
Prašau jo: bent tu apkabink!

Išslydo iš rankų tavo meilė, šiluma,
Pranyko ji kitų žmonių glėby.
Kartu dar išslydo ir melas, klasta,
Juk tavo žingsniai veda pas jį…

O aš skęstu, kaip didžiausias kvailys!
Kankinuosi ir žudau savo sielą.
Tavo veide pasirodo šaltas šypsnys,
Mane apgavai ir palikai visiškai vieną…

Rodyk draugams

Ištrauka iš mano naujosios knygos (2)

Kūryba, kultūra, įdomu 2010-10-18

Prieš kelis mėnesius esu įdėjęs trumpą ištrauką iš savo knygos. Daugelis draugų prašė įdėti dar, žinant, kad jie dar ilgai negalės paimti mano rankraštį į rankas. Tiesiog neturiu laiko primityviam suredagavimui (gal atostogos pakeis situaciją?:] ). Iš kart prašau atleisti už klaidas. Tai - tik mėgėjiškas rašymas, užpildantis laisvalaikį. Bet, žinoma,  objektyvi kritika irgi laukiama:)))

Viljamas niršo. Net negalėjo žiūrėti į savo laikrodį ant riešo. Toks žiūrėjimas tiesiog degino akis! Jau pusantros valandos, kaip Matas su Sara dingo. Kur jie prapuolė?
-Ei, Vili, - išgirdo jis Timo balsą. – Aš jau norėčiau kūną vežti pas save į morgą.
-Pakentėk dar! – suriko jis.
Viljamas užsisuko ir nusikeikė. Čia tuoj pradės dvokti, o tie dar kažkur šlaistosi. Jis surinko Mato mobilaus numerį. Po kelių signalų išgirdo jo balsą.
-Kur tu randies? – sukriokė šerifas. – Jau pusantros valandos praėjo. Gal, sakau, su Sara žaidėt tėtį, mamą ir namus?
-Jau važiuojam, Viljamai. Šiek tiek užtrukom su mūsų įtariamuoju.
-Prisipažino?
-Taip.
-Vežat čia?
-Taip. – pakartojo Matas.
-Ačiū, Dievui. Nes ekspertai mane tuoj sugriauš dėl to lavono. Ir ta bobulytė verkia tuoj nualpsianti. Visiškas pamišimas. Ar nuovadoje dar nematei moters iš ATF?*
-Ne.
-Dar kartą, ačiū Dievui. Nešk greičiau savo kudašių.
Jis padėjo ragelį.
-Timai, ar girdi? – pašaukė jis. – Nieko neliesk, tuoj sulauksime svečių.
Ekspertas linktelėjo ir prisidegė cigaretę.
Ši byla su negyvomis moteris visiškai atėmė jo laiką. Vakar turėjo problemų dėl nelegalių ginklų užfiksavimo miestelyje, todėl iškart prisistatė ATF, šiandien čia turinti tvarkyti reikalus. Dažniausiai tai būna arba labai familiarus vyras, arba labai delikati moteris. Žinoma geriau pastarosios. Jos būna šiek tiek mandagesnės, neišsišokančios, jam nieko nenurodinėjančios. O kur dar šiaip smulkūs nusikaltimai? Ten išdaužtas langas, ten pradurta padanga. Nors jis turi nemažą pulką policininkų vis tiek kiekviena detalė gula ant jo pečių.
O šios moterys, gulinčios nuogos, ryškiomis lūpomis ir išžagintu kūnu, visiškai dėl to nekaltos. Jos tapo lyg akmuo, gulintis ištisus amžius, matęs daugybę melo, karų, netiesos ir smurto. Ir visai kaip akmuo, šios moterys daugiau niekuomet neprabils, nepasiskųs ir nepadės. Tiesiog gulės, kol jų kažkas nepajudins, kol kūnais nebus pasirūpinta. Ir lyg nebyli malda driekėsi iš jų apsiniaukusių akių. Tačiau taip kaskart į jas žvelgdamas Viljamas niekad nesuprato, kokia tai galėtų būti malda. Ar prašymas grįžti į gyvenimą ir viską pakeisti, o gal leisti pasakyti, kas jas išprievartavo ir nukankino? To jis jau niekada nesužinos.
Edvardo Spirkmeno dėka.
Pasigirdo atvažiuojančio variklio dūzgimas. Jis išėjo iš tvarto pasitikti Mato. Pirmiausiai, sustojus automobiliui, atsidarė galinės durelės. Išlipo Sara išvilkdama ir Edvardą, supančiotą antrankiais, ramiu veidu. Tada pasirodė ir Matas.
-Taigi, taigi, - šyptelėjo Viljamas. – Atvežėt mūsų draugą, ar ne?
Lyg kokiam mažam vaikui pasakė šerifas, kreipdamasis į nusikaltėlį.
-Ar matyta vieta, Edvardai? – paklausė Sara.
-Be abejonės.
-Nagi, - mostelėjo Viljamas. – Užeikime vidun. Į tavo valdas, Edvardai.
-Aš niekad negrįžtu į vietą, kur palikau lavoną.
-Kodėl, gi?
-Nes ji tampa šventa vieta. Toje vietoje mirė moteris. Drumsti jos ramybę – nevalia.
-Tu jau sudrumstei, - nukirto Matas ir pridūrė. – Moteris nemirė. Moteris buvo nužudyta.
-Ir ką tu sau manei? – pašaipiai paklausė Sara. – Miestelis mažas, vietų mažai, Edvardai. Dar pora dešimčių moterų ir tau nebūtų kur vaikščiot, norint nedrumsti joms ramybės.

Viljamas garsiai su ja nusijuokė. Jei ne antrankiai ir Saros stiprus laikymas vyrui už rankų, nors šis ir nesipriešino, jie atrodytų lyg geri draugai, besijuokiantys iš senų anekdotų ir įvykių.
-Jei būčiau taip mąstęs, - atsikirto Edvardas. – Dabar nebūčiau su jumis, panele.
Jie užėjo vidun. Matas stebėjo maniako veidą ir išraišką. Visi ekspertai akimirksniu į juos sužiuro. Keistas buvo jausmas, stovėti ir žiūrėti į auką, kai šalia, čia pat, stovi ir jos žudikas. Veikiausiai, visų jų galvose, kaip ir Viljamo, tą minutę, sukosi mintys, ką dabar jaučia patsai Edvardas, žvelgdamas į šios moters kūną, jau spėjusį pamėlti?
-Kokia esmė buvo mane čia atvežti? – paklausė jis, nutraukdamas tylą.
-Tu palengvinsi mums sunkią dalią, berniuk, - į savo beveik bendraamžį kreipėsi Viljamas. – Pasakysi kaip viską padarei. Iš kur, pro kur ir kelintą atitįsai kūną.
-Kodėl turėčiau jums padėti? – nusijuokė Edvardas. – Aš jums padėjau vien ateidamas pas jus.
-Kas iš to, kad atėjai, jei moterų lavonai vis dar randami? – mostelėjo rankomis šerifas.
-Nekomentuosiu to. Aš nesiruošiu jums padėti.
Slidus žaltys, pamanė Viljamas. Jis priėjo arčiau maniako.|
-Klausyk, - globėjiškai prabilo jis. – Tu ir taip sukėlei daug skausmo. Vakar pats pasakei, kad nori viską pabaigti. Su tavo pagalba viskas bus daug greičiau, tiesa? Jei padėsi, aš išsiderėsiu bent metus ar pusę tau sėdėti mažiau kalėjime. Žinoma, jei nesėsi iki gyvos galvos.
Sara nužvelgė Viljamą su pasibjaurėjimu. Kaip dėl kažkokio tyrimo palengvinimo, galima derėtis, kad toks kaip šis šlykštynė, gautų mažesnę bausmę?
-Kas jums sakė, šerife, kad aš noriu sušvelnintos bausmės? – pakreipė galvą Edvardas. – Jūs nieko apie mane nežinote. Nei ko aš noriu, nei ko aš trokštu. Nei kodėl čia esu. Nei ką aš galiu.
Viljamas norėjo kažką atsakyti, bet Edvardas jį nutraukė ir tęsė toliau, šiek tiek pakeltu tonu, kad girdėtų ne tik šerifas:
-Aš neprivalau niekam padėti. Ir neprivalau būti tąsomas po nusikaltimo vietas. Taip, aš atsisakiau advokato, bet tai nereiškia, kad su manimi galite daryti ką panorėję. Aš studijavau teisę, ponai. – nužvelgė jis ekspertus.  - Aš žinau, ką aš galiu ir ko ne. Ką galite ir jūs, o ko – ne. Čia atvažiavau tik su savo noru. Kitą kartą – to nebus. Aš pats atėjau jums į rankas. Jei ne aš, būtumėte ne tik kūną radę, bet dar ir manęs ieškoję.
-Jei ne tu, šis kūnas dar tūrėtų plakančią širdį. – sušnypštė Sara.
-Jūsų nuolatiniai įžeidinėjimai, - kreipėsi jis į ją ir Viljamą. – Atseit, pajuokavimai ir visa kita. Teisme aš tokius dalykus galiu paminėti. Ir man, priešingai nei jums, nereikia ypatingų įrodymų. Visas jūsų įrodymas – aš. Nei piršto antspaudų, nei DNR, nei kitų mano žymių nerasta. Tik mano prisipažinimas yra jūsų įrodymas teisėjui. Tik balsas įrašytas į juostą per tardymą. Viskas. Daugiau nieko neturite, ponai. Todėl baikit vaidinti padėties valdovus.
-Arba, kas? – priėjo arčiau Viljamas, suraukęs antakius.
-Ar nepastebėjote, šerife? – karčiai nusišypsojo Edvardas. – Padėtį valdau aš.

*ATF – alkoholio, tabako ir šaunamųjų ginklų biuras – teisėtvarkos įtvirtina organizacija prie JAV valstybės iždo.

Rodyk draugams

Reklaminiai „House M.D.“ plakatai

kultūra, įdomu 2010-10-17

Visų pirma tai VALIO, Housas grįžta į mūsų tv ekranus!!! Galėjau ir torrento pagalba viską senai pamatyti, bet koks įdomumas viską greit peržiūrėti? O čia lauki visą savaitę, su didžiuliu susidomėjimu žiūri anonsą:) Anyway, serialo ir FOX komanda pristato septinto (mums dar nematytas) sezono plakatus:) Man jie pasirodė ypatingai geri, unikalūs ir juokingi, žinoma:))) O kaip jums?


Rodyk draugams

Ką mokykloje daro su šakutėmis?

kultūra, įdomu 2010-10-07


Toks va radinys šiandien buvo rastas mano mokykloje. Man pasiūlė nufotografuoti ir įdėti, kad visi galėtų pamatyti tokį meną. Ir sakė, geriau nieko nekomentuok. Parašyk - be komentarų.

Bet nors šakutė atrodo visai gražiai ir tikrai gražiau nei rūdijantis vamzdis Vilniuje prie upės, vis dėl to, ši šakutė lyg ir mokyklos nuosavybė. Tas, kas „kuria tokį meną“, matyt, užpavydėjo skurdžių Afrikos šalių vaikams. Jie tai valgo be šakučių…

Rodyk draugams

Reklaminė kampanija: mama „Maxima“

įdomu 2010-10-03

Jeigu ankščiau aš sakiau, kad pirmąją vietą tarp baisiausių garsų užima nesuderintų smuikų skambesys, tai dabar, smuikų simfonija krenta į antrąją vietą. Ją pralenkė dviejų, irzlių vaikų riksmas televizijoje: Maaaamaaa!

Brrr…. net šiurpas nukrato.

Prieš gerus metus (man atrodo), mus pasiekė naujasis parduotuvės tinklo „MAXIMA“ įvaizdis - šeimos idilė. Tiesiog pasakiški santykiai, nuostabi nuotaika ir visas tas mėšlas, kurį turime kaltis į galvą, norime ar nenorime. Žinoma, dialogai reklamose paprasti, niekuo neišsiskiriantys ir kvaili. Juose perteikiama šeimos galva - mama (maxima), kuri visuomet viską žino ir supranta. Jei vyras nežino, kokį kaklaraištį vynioti sau ant kaklo, ši net neatsisukus pareiškia tinkamiausią atsakymą. Jei netyčia dukrelė pameta svarbų daiktą - ne bėda! Mama jį jau būna suradusi! Žodžiu, „Maximos“ šeimyna tiesiog rožiniame pasaulyje, šiltais ir minkštais chalatais bei nuostabiomis antklodėmis.

„Mamos žino viską“ - tokia citata užsibaigia reklama, o vėliau rodo esančias akcijas parduotuvėje. Na, matėte ir žinote, kaip ten yra, tiesa? Nesunku suprasti užslėptą mintį, kad šis prekybos tinklas yra, tarsi mūsų mama, visuomet mums padėsianti ir išglebsianti. Hm. Įdomu kaip? Vagiant milijonus ar apskritai valdant mūsų valstybę? Bet ką čia paistyti ir aiškinti, jeigu „Maxima“ už mane vis tiek žino viską geriau. Ji lyg deivė mums, kuri visuomet suras mums išeitį. Juk ji visuomet viską supranta ir žino. Įdomu, kaip „mama maxima“ man padės kritiniu atveju? Ne, ne!!! Sugalvojau dar geriau - įdomu, kur dingsta toji šviesi šeimos idilė, kai aš stoviu šios parduotuvės eilėje ir žvelgiu į surūgusią pardavėją, kuriai ant nugaros užrašyta „KLAUSKITE, AŠ GALIU PADĖTI“. Čia aišku su tais klausimais jau kita istorija. Geriau neklausti, nes paklausus ir pardavėjai atseit atsakius, gauni dvigubai didesnį šūsnį klausimų. Tai čia geriausiu atveju, jei iš vis tau atsako.

O gal „Maxima“ žino viską ir apie supuvusį maistą, kurį aš perku? Žinoma, nenori - nepirk, kas tave verčia? Bet juk sužadintas šitokios reklaminės propagandos, aš tiesiog negaliu atsilaikyti nenuėjęs į tą parduotuvę.

Iš tiesų, ar „MAXIMA“, kuri pakeitė savo vardus tuziną kartų, nuo „T-MARKET“, „TAUPOS“ iki „SAULUTĖS“, ar kiti prekybos centrai kaip „IKI“, „RIMI“ yra visiškai identiški. Pas visus ta pati atsiskaitymo sistema. Tarsi TV3 ir LNK: jei ten atpinga viena prekė, kitur ji irgi būtinai atpigs.

Vis dėl to, vietoj to, kad būtų kuriama nesveikai ideali šeimyna, „MAXIMA“ galėtų būti dosnesnė savo milijonais ir panaudojus tuos pačius aktorius, sutverti socialinę reklamą apie narkotikus, saugų seksą, vaikų išnaudojimą, velniai griebtų, tas pačias moterų teises, ar ne? Ir čia jau kaklaraištis, būtų kaip priemonė padedanti pasikarti. Tamsus fonas ir tada, aišku, galiausiai užsižiebia mėlynos raides su raudonu X viduryje, ir rimtu balsu pranešama, kad štai - „MAXIMA“ sako netylėti, nebijoti. Ir tuomet visi nuskriausti, sumušti, alkani ir kraujuotom venom traukia link šio prekybos centro, jausdami pareigą, tarsi atsilygindami už užtartą žodį, nusipirkti ką nors parduotuvėje.

Negalima sakyti, kad šis prekybos tinklas visiškas plėšikas ir nuodytojas. Ne. Tik pažiūrėkit, remia daugybę projektų, remia moksleivius, padeda jiems rimčiau žvelgti į ateitį. O kur dar ir tai, kad reklamuoja ir padeda išgyventi lietuviškam ūkiui, m?

Žodžiu, čia su ta „Maxima“ daug prieštaringų istorijų galime sukurti. Nėra nė dvejonių, kad ji kažkaip sugeba pritraukti lankytojus. Jeigu „IKI“ sėdi tuščia, pardavėjos lakuojasi nagus, tai „Maximoje“ pats įkarštis, visi pluša it kolūky. Gal todėl tos pardavėjos piktos būna…

Kad ir kokias reklamas šis prekybos tinklas leistų, nebus nieko baisiau nei… ausis rėžiantis garsas„MAAAAMAAAA!!!!“
-_-

Rodyk draugams