BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nostalgija. „Elektrėnų žiburiai“

elektrėnai 2010-02-22

Mažai aš tos nostalgijos turėčiau jausti, kiek parodyta šiame video klipe. Bet keletą vietų prisiminiau:)) Ir visai smagiai atrodo tie laikai, visai įdomiai:) Senesniems turėtų būti dar įdomiau:) Na ir žinoma, jau legendinė daina „Elektrėnų Žiburiai“.

ELEKTRĖNŲ ŽIBURIAI

Rodyk draugams

Vakarais šunį bevedžiojant…

elektrėnai 2010-02-16

Senas jau mano šuo, 13 metų atgyvenęs. Kiekvieną vakarą išvedu jį pasivaikščioti, kaip pridera geram šeimininkui, nors ir šalta, nors ir lietus lyja, bet šuo į lauką nori gi… Išlendu, dažniausiai, su savo spanieliu prieš 22h.  Lėtai vaikšto mano šuo, neskubėdamas, laiko jis turi daug. Priverčia ir mane delsti.

Eidamas dažnai pamatau įvairių situacijų. Praeini pro vieną laiptinę, o ten vidury savaitės sustoję penkiolikmečiai žolę rūko. Praeidamas dar išgirstu: „Šita gera, stipresnė nei ta, ane?“. Tegu rūko tą žolę, argi gaila? Praeinu pro kitą laiptinę, o ten girdžiu vyksta vaikų balius, siaučia rėkia ir geria, matyt. Mano hipotezė pasitvirtina ryte, kai vėlgi vedžiodamas šunį, pamatau išmėtytus sidro ir alaus butelius ant sniego pusnies. Nieko, po to kai jau grįžtu iš mokyklos, jų nebematau, veikiausiai surenka kas nors ir priduoda. O ką daryt, kai tokie laikai atėjo, m? Pašaukiu šunį, mat labai ilgai į girtą vyrą žiūrėjo. O mano šuo - girtų žmonių nemėgsta. Vyriškis nėra agresyvus, tiesiog sunkiai kojas stato ir vangiai ką mato. Po gero pusvalandžio jis jau trauks savo raktus iš kišenės, bandydamas neprižadinti žmonos. Pasuku už kampo, atsiveria naujas kiemas. Gatve eina grupelė šeštokų - septintokų. Keista, kad tokią valandą jie vis dar lauke. Susimąstau, kur jų tėvai, ką jie sau mano? Tuomet pagalvoju, kad matyt dirba naktinėje pamainoje, arba antrame darbe. Sunkus juk laikai, pasikartosiu. Grupelė jaunuolių praeina, tolumoje matau, kaip pasislėpę užsidega cigaretes. Žengiu tolyn. Susitinku pora jaunų panelių. Gaila, kad nelabai žiemiškai apsirengusios. Trumpi sijonai, aukštakulniai, nuoga bamba. Vėliau dejuos, kaip sunku eit per pusnis su tokiais batais ir dar sijonu. O kitą rytą maldaus mamos, kad leistų likt namie - juk gerklę baisia skauda! Vėl pasuku už kampo, o čia valytoja. Nors ir tamsu ir naktis ne už ilgo, ji vis kelius valo ir valo. Kol viską nuvalo, vėl užpusto. Galiausiai pasiduoda ir nueina namo. Išgirstu cypiančias padangas, netoli manęs pralekia automobilis žvėrišku greičiu. Taip ir norisi palinkėti geros kelionės iki pirmo posūkio. Juk ten policija mačiau stovi, nuobodžiauja. Tokio saldainio nė už ką nepraleis.

Lipu laiptinės laiptais į namus, priekyje manęs šuo lėtai sliūkina. Tikra kankynė jam lipti per aukštus kaskart. O aš tik iš paskos lėtai slenku, slenku. Ir šauna į galvą mintis, kad panašiu greičiu ir mano miestas slenka link tobulumo, šviesios ateities. Sakysit kažkoks snobas esu aš. O aš šyptelėsiu ir atsakysiu: aplinka daro didžiulį poveikį žmogui.

Rodyk draugams

Ei, nepyk! Juk čia - Elektrėnai…

elektrėnai 2010-02-04

Prieina prie manęs vaikinas, prieš kelerius metus, gal 26 metų, su kruvinu veidu ir prašo pasakyti kur ligoninė pas mus mieste čia randas, mat jis ne vietinis ir atvažiavo žvejoti su draugais, tačiau girtų vyrų kompanija sumanė pasilinksminti ir štai dabar vaikšto jis galvą į dangų pakėlęs, kad kraujas taip stipriai nevarvėtų iš nosies. O man pirmoji mintis, kurią norėjau jam pasakyti, buvo ne kelio parodymas į ligoninę, o apgailestaujantys žodžiai: Ei, nepyk! Juk čia - Elektrėnai…

Ech, jaučiu, kaip griežia dantį ant manęs kai kurie Elektriniškiai. Galvoja, kad kažkoks jaunuolis, mokyklos dar nebaigęs, gyvenimo užtektinai nematęs, dėsto savo padrikas mintis ir gadina visą Elektrėnų reputaciją, kai miestui ir taip trūksta turizmo, pokyčių ir gero vardo. Bet, kadangi per savo trumpą gyvenimą Elektrėnuose kažkokių kardinalių turizmo pokyčių nematyti, nemanau, kad tam tikri dėdės labai jau pergyvena dėl to. Juk sava kišenė - svarbiausia. Na, bet tai jau kita tema.

Išties, nereik to mūsų miesto bijoti, atėjūnai. Nesame tokie baisūs. Kaip ir kiekvienoje gatvėje, gyvenvietėje ir mieste visuomet atsiras kažkokie kriminaliniai įvykiai. Tai yra normalu. Žinoma, pamenu, kai miestelėnai dažnai sakydavo, jog mūsų miestas bene labiausiai garsėjantis miestas nusikaltimais visoje Lietuvoje. Ir dar su tokiu pasigyrimu sako… Juk pas mus, nors ir ne tiek ir daug žmonių gyvena, ir bomba buvo sprogus laiptinėj, ir daug žmonių užmuštų ir šiaip visokių baisių istorijų įvykę. Galime save drąsiai vadinti antra Sicilija.

Ir, beje, dabar dar turime naująjį komisarą. Jis irgi tvarką čia pas mus įvedė, automobilius blokuoja, vaikus geriančius gaudo ir neleidžia įtartinoms grupuotėms bastytis be doro tikslo. Aišku, pamenu pora juokingų įvykių apie juos, tiksliau absurdiškų, tačiau, apie tai kitą kartą papasakosiu.

Žinot… tokiam mieste kaip Elektrėnai, reikia viską daryti ramiai. Atvažiavai - būk savo vietoj. Jei nenori, kad gautųsi kaip tam vaikinui, apie kurį pasakojau pradžioje, tai neik ne į savo teritoriją, nežvejok kur matai jog į mūsų marias myža kažkokie įtartini tipai. Neik į tą pusę, kur jaunos panelės sijonus kelia, nes jos tik vaidina, kad tu joms reikalingas, svarbu šiaip kažką pavadinti (nesakysiu ką, gerai?). Ir parduotuvėj ramiau elkis. Nevaikščiok alkoholio skyriuje - prie dribsnių, ryžių ir duonos daug ramiau. Kavinėj nežvairuok, čia visi žino, kad tu ne vietinis ir nematytas ir jei sužinos, jog nesi įtakingo ar gerai pažįstamo žmogaus draugas, tuomet gali tekti ir miegot ten…. Ir nesirenk labai jau kažkaip kitaip. Pas mus miestas paprastas, nelabai gilinasi žmonės į išorę, žiūri į žmogaus vidų, todėl rengiasi sportiniu stiliumi, kad būtų patogu ir pašokti, ir nuo policijos pabėgioti, ir tave pagaudyti….

Rodyk draugams